Kun. Vytenis Vaškelis. Protu ir tikėjimu

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Neužmirštamas posakis: „Pažink save“ tiesiogiai siejasi su klausimu, kas aš esu. Kai giedrią naktį pažvelgiame į nesuskaičiuojamas galaktikų žvaigždes ir stebimės neišmatuojamais jų toliais, galime pagalvoti: „Koks didis Tu, Kūrėjau, o aš toks mažas, kaip nykštukas!“.
Įžvalgiai rašo Blezas Paskalis: „Kas gi vis dėlto yra žmogus tarp šių neišmatuojamų begalybių? Niekas, palyginti su begalybe, ir viskas, palyginti su niekuo, – vidurys tarp nieko ir visko. Jam dar be galo toli iki galutinių ribų suvokimo, daiktų pabaiga ir jų esmė neatrandamai paslėpta nuo jo neįžvelgiamoje paslaptyje: jis nesugeba matyti nei to nieko, iš kurio jis atsirado, nei tos begalybės, kurioje jis skendi“. Vis dėlto nėra žmogui didelio nuostolio, kad jam neduota matyti to nieko arba nebūties, iš kurios Dievas pašaukė būti daiktus (Rom 4, 17). Nepalyginti svarbiau, kad žmonės yra apdovanoti protu ir tikėjimu suvokti, jog kūriniai byloja apie Kūrėją, pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu (Žyd 11, 3) ir kad mes niekados nebegrįšime į nebūtį.
Tačiau būtina, kad žmogus, pažindamas Dievą ir Jį tikėdamas, nuolat augtų meile Jam. Tikintysis laipsniškai gilindamasis į dieviškojo Apreiškimo tiesas suvokia, kad jo mąstymo galios vis daugiau įgyja laisvės natūraliai rinktis tą pažintą gėrį, kuris jį daro panašesniu į to gėrio neišsenkamą versmę – Švč. Trejybę. Pasak katekizmo, apdovanotas dvasine siela, protu ir valia, žmogus nuo pat savo prasidėjimo yra artimas Dievui ir skirtas amžinajai palaimai. Jis tampa tobulas, kai ieško ir myli tai, kas teisinga ir gera.
Tiesa, pasitaiko, kad Viešpaties šviesoje gyvenantis žmogus, pavyzdžiui, kartais veikiamas inercijos ar anksčiau buvusių ydų liekanų, suklysta. Tačiau jo protas, būdamas imlus tiesai, suvokęs, kad suklydo, bematant stengiasi pasitaisyti.
Pasakojimas apie pirmųjų amžių krikščionis eremitus, apsigyvenusius vienumoje, turi pamokančią potekstę. Vienas iš brolių, įžeistas kito, panoro atkeršyti. Jis susirado abatą Sizojų, papasakojo, kas atsitiko, ir pridūrė: „Tėve, aš noriu atkeršyti“. Tačiau senolis maldavo atiduoti šį reikalą Dievui į rankas. „Ne, – atsakė brolis, – aš priversiu jį sumokėti už tai, ką pasakė“. Tada senolis pakilo ir ėmė melstis šiais žodžiais: „Dieve, Tu mums nebereikalingas ir mums nebereikia Tavo globos, nes, kaip sako šis brolis, mes norime ir galime atkeršyti“. Tada brolis pažadėjo atsisakyti minties atsilyginti tuo pačiu.
 
Jei savo intelektą stimuliuosime skaitydami apie finansus, sodininkystę ar sportą, būsime didesni šių sričių žinovai. Tačiau tai vargu ar mums padės tą gyvenimo akimirką, kai reikės padaryti žaibišką sprendimą – atsisakyti paikos, gundančios nusidėti minties. Be jokios abejonės, jei skirsime daugiau laiko, pavyzdžiui, filosofinių ir teologinių tekstų bei Šventojo Rašto skaitymui, tai ne tik su B. Paskaliu gebėsime prisipažinti, kad kartais pasijuntame tarsi prirakinti viename šio plataus pasaulio kamputyje, nežinodami, kodėl esame kaip tik šioje, o ne kitoje vietoje, bet suvoksime ir kitą tiesą: kaskart tobulinant savo mąstymo nuostatas, tobulės ir tikėjimo inspiruojami mūsų motyvuoti kasdieniai veiksmai.
Tada tobulės mūsų visas dabartinis bei būsimasis gyvenimas, nes tolydžio besiplečianti mūsų mąstymo vizija vis aiškiau bylos, kad viskas, kas mums nutiko ir dar nutiks, vyksta pagal Dievo Tėvo planą, kuris yra iš anksto mums numatytas, o svarbiausias jo kertinis akmuo – visa apimanti meilė.
Zenekos nuotr.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Arkikatedros varpinė ir Kalėdinės dekoracijos

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra