Kun. Vytenis Vaškelis. Pašaukimas laisvei

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Laisvę galime apibūdinti, kaip galimybę ir atsakomybę kiekvienam asmeniui daryti tam tikrus veiksmus, nuo kurių priklauso ne tik dabartinio gyvenimo prasmingumas, bet ir jo galutinė lemtis. Ne veltui sakoma: „Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi“.

Apaštalas Paulius laisvę iškelia į aukštumas ir tuoj pat įspėja, kaip reikia ja naudotis: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5, 13). Be abejo, didžioji mūsų pašaukimo laisvė yra Kristus, kuris dėl mūsų išganymo savanoriškai „apkarpė“ savo karališkosios laisvės sparnus ir tapo klusniausiu Tarnu. Vien racionaliu protu vertinant, atrodo, kad Jėzus suklydo, nes prarado paskutinę laisvės galimybę – išvengti gyvybės bei gyvenimo praradimo, kurie Aukščiausiajam yra esmingiausi dalykai.  

Tačiau Dievo Sūnus dėl to ir padarė istorinę „klaidą“ – atėjo į Žemę, idant išmokytų mus tinkamai naudotis didžiąja laisvės dovana. Turime be jokios prievartos, vien iš meilės Jam prisiimti atsakomybę mąstyti ir gyventi taip, kad galėtume siekti aukščiausios laisvės pakopos – visaapimančio (Jėzaus pavyzdžiu) atsidavimo Dievo Tėvo valiai. 

Kai stengiamės vykdyti Viešpaties valią, auga mūsų tikėjimo ir maldos sparnai, kurie padeda pakilti virš gyvenimo rutinos – tai yra nors toliau ramiai ir sąžiningai tvarkome savo buitį, tačiau vis labiau ilgimės tikrosios laisvės būti pačiais savimi. O mūsų pastangos kurti savo dieviškąją tapatybę yra apvainikuojamos panašėjimu į Dievą, kuris, pasak vieno teologo, laisvę atranda būdamas savimi, savo tikruoju „Aš“.

Kartą gražų išlikimo savimi pavyzdį paliudijo vienas vaikinas. Kai jis įsimylėjo savo bendraamžę kaimynę, pardavė viską, ką turėjo, ir net ėmėsi atsitiktinių darbų, kad uždirbtų pinigų ir nupirktų mylimajai brangų laikrodį, kurio ši norėjo. Jaunuolio tėvai sunerimo, bet nusprendė, jog geriausia to „nepastebėti“. Tą dieną, kai nuėjo pirkti laikrodžio, Robertas sugrįžo neišleidęs nė cento. Jis paaiškino: „Kai nuėjome pas juvelyrą, ji nebenorėjo laikrodžio. Labiau susižavėjo apyranke, vėriniu, auksiniu žiedu. Kol ji sukinėjosi parduotuvėje ir rinkosi, prisiminiau kartą pasakytus mokytojo žodžius, kad prieš dovanodami privalote pagalvoti, kodėl taip darote. Tada suvokiau, kad iš esmės su tokia, kokia ji yra, nenoriu būti. Todėl išėjau iš parduotuvės ir grįžau namo“

Toji mergaitė pernelyg susižavėjo gražiais blizgučiais ir užsimiršus „prisirišo“ prie jų. Meilė vaikinui nejučiomis buvo išmainyta į meilę daiktams. Tai pastebėjęs, jos draugas teisingai nusprendė: geriau kurį laiką pabūti laisviems. Jei vėliau niekas į mūsų laisvą bendravimą nebesikėsins, tada galėsime tęsti draugystę.

Tikrasis laisvės mokytojas – Kristus. Jis tik mes nuolat stengsimės pažinti ir mylėti Jį, mes vis labiau pažinsime bei mylėsime Jo tiesą, kuri tikrai padės įsišaknyti Jo laisvėje.

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra