Kun. Vytenis Vaškelis. Ant Jo delnų stovime visi

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Didelė netektis ištiko mus, žemiškosios gyvenimo kelionės, piligrimus. Ir kokia didi naujo gyvenimo realybė atsivėrė tiems, kurie taip netikėtai iškeliavo į nemirtingumo Šalį. Be abejo, pastarieji žodžiai skiriami neseniai Rusijoje žuvusiems iškiliems Lenkijos sūnums ir dukroms.

„Žemėje yra Jo amžinos rankos“, – skaitome Pakartoto Įstatymo knygoje. Dievo rankomis sukurtos galaktikos ir mikroskopiniai gyviai. Jos nušluosto  ašaras ne tik nuo vaiko skruostų, kai jis sudaužo mamos porcelianinį puodelį ir išsigandęs verkia. Jos visada pasirengusios atlikti ir didesnius darbus.

Antai šiuo metu pasaulyje aukojama išties daug šv. Mišių už žuvusius asmenis ir jų sielvartaujančius artimuosius. Per kiekvieną Eucharistijos šventimą Jėzaus rankos dvasininkų rankomis laimina ir gydo žuvusiųjų ties Smolensku namiškius, nes būtent jiems labiausiai reikia dieviškos paguodos.

Tačiau turbūt kai kas norėtų klausti: kai tas orlaivis, skraidinęs Lenkijos visuomenės aukščiausio rango žmonių žiedą, subyrėjo į šipulius, kur tada buvo tos gailestingos Viešpaties rankos, tikrai galėjusios išgelbėti juos nuo klastūnės mirties paspęstų pinklių?

Kai toje katastrofoje 97 žmonių paskutiniai gyvybės siūlai sutrūkinėjo, mirusieji atsidūrė Dievo rankose, ir galutinis jų likimas jiems tapo aiškus. Tikėtina, kad žuvusieji dėl patirtų didžių (nors palyginti trumpų) kančių ne tik patys nusityrino ir dėl to tapo verti palaimintosios amžinybės (juolab kad prieš lėktuvui sudūžtant jame esantys dvasininkai galėjo suspėti visus paraginti atgailauti ir mintimis bei širdimi vienytis su gyvuoju Dievu). O galbūt kai kurie iš jų net savo kančią ir mirtį suskubo paaukoti už savo tautiečius…

Labai tikėtina, kad žuvusiųjų auka gali būti prilyginta tam tikros kankinystės laipsniui, nes dar tą patį šeštadienį, kai sudužo tas rusiškas lėktuvas, Krokuvos metropolitas kardinolas Stanislawas Dziwiszas per vakaro pamaldas įžvalgiai sakė: „Meldžiamės už mūsų tautą. Esame tikri, kad mūsų brolių ir seserų auka duos vaisių“. Pastebėtina, kad aukų sąrašo priešakyje yra pats Lenkijos vadovas, giliai tikintis Lechas Kaczynskis su žmona. Jis kaip vedlys pirmas žengia į Pažadėtąją žemę, o iš amžinybės, Dievui leidžiant, malda užtaria ne tik savo bendrapiliečius lenkus…

Akivaizdu, kad jei Kristus nebūtų kentėjęs, miręs ir prisikėlęs iš numirusių,  ši tragedija ties Smolensku būtų dar vienas žmonijos beviltiškumo įrodymas. Tačiau iš tikrųjų mes, tikintieji, esame daug laimingesni, nei kartais mums atrodo. Tiesa, brangių artimųjų netikėtos netektys stipriai supurto visų, taip pat tikinčiųjų vidų. Bet tuoj, kai tik atsitokėjame po patirtų gyvenimo smūgių, nedelsdami keliame širdis į Dievą, ir tada tiesiog tikėjimo akimis regime Jo tėviškas rankas, iš kurių tikrai sklinda ramybė, taika ir meilė. Šios rankos – didelės ir plačios. Ant Jo delnų mes stovime visi.

Tragiškai žuvusieji turėjo daug plačių užmojų ir kūrybinių galių, kurias dosniai naudojo savo krašto gerovei. Bet viskas staiga nutrūko. Dievas iš anksto žino kiekvieno žmogaus dienų skaičiaus likutį. Tenebus mūsų gyvenime vėjais praleistų dienų; teatsinaujina mums ryžtas daryti gera, nes mūsų pačių labui neduota žinoti, kiek mūsų smėlio laikrodyje dar yra likę gyvenimo smiltelių.

Tedrąsina mus vieno rašytojo žodžiai: „Mes nusileisime į kapą, bet ne žemiau, nes nuo gilesnio kritimo mus sulaikys amžinos rankos. Visą gyvenimą ir jo pabaigoje mus laikys amžinos rankos – rankos, kurios nenusileis ir nenusilps, nes amžinas Dievas nenusilpsta ir nepavargsta.“

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra