Kun. Vaclovas Aliulis, MIC. Turime naują užtarėją

Autorius: Data: 2012-06-05, 09:28 Spausdinti

Kun. Vaclovas Aliulis, MIC. Turime naują užtarėją

In memoriam Juozas Tunaitis

„Sunkiai serga vyskupas Tunaitis… Vyskupas Tunaitis grįžo iš ligoninės… Vyskupas vėl ligoninėje… reanimacijoje… Šiąnakt mirė Vyskupas Tunaitis…“ Tokia žinia pasklido penktadienio (2012 m. birželio 1 d.) rytą, o po valandos jau skambina iš www.bernardinų.lt: „Tėveli, parašykite ką nors gyva apie mirusį Vyskupą…“

Jeigu rašyti gyvai, tai ir asmeniškai, bet lyg nederėtų kaišioti save į švento žmogaus istoriją. Nieko nepadarysi, mėginsiu parinkti atminties trupinių.

1954 m. rugsėjis. Gaunu nepažįstamo klieriko laišką: „Rugsėjo 12 gausiu kunigo šventimus, ir mane skiria į Jūsų vietą, į Palūšę… Juozas Tunaitis“. Nusiunčiu pasveikinimą, laukiu, o per patį šventą Vaclovą pasitinkame jį Ignalinos geležinkelio stotyje ir pėstute keliaujame į tą ežerų sostinę, į romių žmonių parapiją. Kitą dieną pareigų perdavimas: priesaika, inventoriaus apžvalga, nusistovėjusios pamaldų tvarkos aptarimas. Tikriausiai dalyvavo Švenčionių dekanas, Adutiškio klebonas Julijonas Steponavičius, prieš keliolika metų pats darbavęsis Palūšėje. Džiaugiuosi, kad galiu įpėdiniui palikti smulkų parapijiečių sąrašą pagal kaimus ir šeimas, net su daugelio jų charakteristikomis, taip pat knygelės Palūšės bažnyčia ir parapija mašinraščio egzempliorių (išspausdinta ji bus po 42 metų). Šitaip apginkluotas jaunasis kunigas, nė vieną dieną nebuvęs vikaru, ir po daugelio metų noromis vadins mane, palūšinį pirmtaką savo pirmuoju klebonu.

Kažkokia proga vėliau patekęs į Palūšę pamatau ant stalo tą parapijiečių sąrašą, ir matau, kad jis ne tik rimtai išstudijuotas, bet charakteristikos vietomis dar papildytos. Apie vieną siuvėjėlę buvau pažymėjęs kažką gero, o įpėdinio pridurta: „Tikrai ideali jaunuolė“.

Šešetas tarnybos metų Palūšėje, pora metų Dūkšte, septynetas Dzūkijos smėlynų Dubičiuose ir 1968 m. į Vilniaus Šventąjį Mikalojų, prie kurio prisiglaudusi arkivyskupijos kurija, taigi matysimės dažnokai. Kunigai mėgsta aptarinėti vyresnybės patvarkymus, tad ir šį kartą: rimtas, darbštus, bet džiovininką skirti į didmiesčio tvanką? Didmiesčio tvankoje pratarnaus 23 metus iki vyskupystės ir dar 21 kaip vyskupas…

1955 m. rugsėjo 11 d. Panevėžyje įšventintasis vyskupas Julijonas Steponavičius 1961 metų pradžioje atsiklius Žagarės tremtyje, bet tvirtus jo dvasinius pečius jausime ir toliau. Nepaisydamas draudimų, 1980-tais Aušros Vartuose ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje jis atšvęs vyskupystės 25-metį, o 1988 rudenį pirmąsyk gaus Sovietų valdžios leidimą nuvykti į Romą pas Šventąjį Tėvą. Palydovu pasiėmė tokį dzūką, jau baldžiusį Vatikano slenksčius su Romos mišiolo vertimu. Apsistojome Popiežiškojoje lietuvių šv. Kazimiero kolegijoje, šen ir ten lankėmės, dalyvavome Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavime, ir vieną gražią dieną išgirstu: „Noriu šia proga paprašyti Šventąjį Tėvą monsinjoro laipsnio bent trims žymiems Vilniaus arkivyskupijos kunigams: Pukėnui, Tunaičiui ir Vasiliauskui. Parašyk mašinėle reikalingus prašymus“. Puiku, sukuriame juos, žinoma, lotyniškai. Pirmasis kandidatas – iš „senųjų vilniečių“, kiti du Panevėžio vyskupijoje gimę, bet Vilniuje tvirtai prigiję, jį pamilę ir jo pamilti.

Prašymai įteikti, bus patenkinti, bet tuo tarpu liežuvis už dantų. Vatikano dokumentai bus pasirašyti 1989 vasario 1 d., ir vyskupas juos paskelbs vasario 16 – Lietuvos Nepriklausomybės ir savo vardo dieną.

Paaukštintieji nepasipūtė, tikintiesiems buvo malonu, kad garbingi titulai suteikti ne pagal gęstančios ir vis dar besimuistančios Sovietų valdžios norus, į kuriuos Vatikanas anksčiau būdavo verčiamas atsižvelgti, o tvirtuolio Ganytojo, ką tik iš tremties grįžusio, parinktiems asmenims.

Šįvakar skaitau internete apie Velionį prakilniausius atsiliepimus ir tegaliu visiems pritarti. Keletą rytinių patyčių Redakcija ištrynė. Gėdingos jos buvo, ypač atmenant, kad Velionis nė apie vieną žmogų, kad ir kokias pažiūras būtų turintis ar turėjęs, kad ir kuo savo gyvenimą paženklinęs, nėra ištaręs žeminančio žodžio, daugių daugiausia apgailestavimą: „Vaje, vaje…“

Aštrialiežuviai kunigai mėgdavo apibūdinti: „Bent vieno žmogaus vyskupystė nepagadino – Juozo Tunaičio“. Koks buvo kuklutis, kiekvienam dėmesingas ir prieinamas, toks ir liko. Su apaštalu Pauliumi galėjo apie savo pamokslus bei prakalbas tarti: „… kalbame ne mokytais žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, – dvasiniais žodžiais“ (1 Kor 2,13). Kalbos kuklumas toli gražu nerodė intelektualinio ribotumo. Turėjome gi visuotinį patarėją. Sklinda kažkokia įtartina teorija, ką apie ją manysime? – „paklausk vyskupą Tunaitį“. Bažnytinės teisės painiavos iškilo – „paklausk Tunaitį“. Kurie dabar galioja besikeičiantys liturgijos nuostatai? – „pasiklausime Tunaitį“; neramina tradicijos ir naujovių dermė – „pasitarsime su vyskupu Juozu…“ Visada gausime kuklų, o kartu rimtai pagrįstą atsakymą, paaiškinimą, nurodymą. Beturintis aiškių gabumų matematikai – ir gražiausią, gyviausią gimtosios kalbos jausmą, originalų žodyną. Turbūt jį palaikė nuolatinis artumas liaudžiai, tėviškei, kaip ir gimnazijos bei seminarijos draugams.

Dalyvaudami įvairiose šventėse, iškilmėse, priėmimuose, įsitikinome, kad Vyskupas Juozas – visiškas abstinentas, tačiau šios nuostatos laikosi taip švelniai, be reklamos. Pavyzdžiui, pasisiūlys šeimininkas ar stalo kaimynas įpilti jam vynelio – „dėkui“, ramiai uždengia delnu taurę ir tęsia pradėtą pokalbį. Ir taip pamokslauja be žodžių. Kažkuriais metais matėme arkivyskupijos salėje retą numerį. Svetimtautis nuncijus diplomatų papročiu per Juozapines dovanoja solenizantui Juozui gerą butelį konjako. „Dėkui, dėkui“ – nusišypso, ramiai paima ir kažkur nuneša, gal atiduos, kam išties reikės.

Ar turėjo Vyskupas Juozas draugų? Turėjo daugybę bičiulių, bet draugužių išties nė vieno ir nė vienos. Pirmiausia tai būdavo dvasinio vadovavimo reikalingi, jautrios sąžinės žmonės – vyrai ir moterys, ir visiems/visoms Vyskupas rasdavo reikalingą žodis, padrąsinimą. „Gal, Ekscelencija, nebevarginsiu Jūsų klausimais, nebetrukdysiu?“ – „Kolei pajėgiame, nenutraukime ryšių“, – buvo ligonio atsakymas kitam ligoniui pora savaičių prieš mirtį.

Kažkas neįtikėtino ir labai paprasto…

Šios žemės takus mindamas, Velionis daug meldėsi už Bažnyčią, už Lietuvą, už jo pagalbos ieškančiuosius… už klaidžiojančius… Neabejojame, kad nuo šiol turėsime naują Užtarėją amžinybėje.

Andriaus Ufarto (BFL) nuotr.
© Baltijos fotografijos linija

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: V. Aliulis

Voruta. – 2012, birž. 23, nr. 13 (751), p. 9.

Katalikų (arki)vyskupai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra