Kun. Vaclovas Aliulis MIC. Gyvas orios Liturgijos poreikis (II d.)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Baigiame publikuoti kun. Vaclovo Aliulio MIC svarstymus tradicinės ir naujosios liturgijos tema. Straipsnis buvo publikuotas Lietuvos Ateitininkų federacijos leidžiamame žurnale „Ateitis“.

Svyravimai, prieštaravimai 

Dėl gimtosios kalbos vartojimo sakramentų, pašventinimų, procesijų apeigose pas mus nekilo sunkumų, daugiau abejonių buvo dėl šv. Mišių. Nemažai kunigų baiminosi, kad liaudies kalba sumažins Mišių iškilmingumą, šventą paslaptingumą, todėl ir toliau Eucharistijos maldą kalbėdavo ar lig šiol tebekalba lotyniškai.

Deja, vienur kitur Vakarų Europoje, Amerikoje ir Kanadoje labai veiklūs ir kūrybingi liturginio gyvenimo vadovai, vyskupų nedraudžiami, nemažai prisavivaliavo. Pats 1990 m., per Pasaulinės katalikų biblinės federacijos kongresą Kolumbijoje, esu dalyvavęs Mišiose pagal šveicarų grupės parengtą programą, kur daug kas buvo sumaišyta, kai kas praleista, o galiausiai pulkelis pasauliečių išsirikiavo abipus kunigo ir „koncelebravo“, drauge su kunigu kalbėjo Eucharistijos maldą. „Mūsų vyskupai leidžia“, – aiškinosi.

Lietuvoje nebuvo didelių išsišokimų, gelbėjo mus lietuviškas nuosaikumas. Tik gerokai vėliau, dešimtame XX a. dešimtmetyje, kai kurie jauni kunigai, pasidairę po Vakarų Europą, savo parapijose Liturgijos atnaujinimo vardu ir savo autoritetu ėmė skelbti atskirus potvarkius: uždraudė klauptis per pakylėjimą[1] , suvaržė išpažinties atlikimo galimybes ir pan. Vyskupai juos nei glaudė, nei baudė. 

Liturginių permainų, ekumenizmo ir kai kurių kitų Susirinkimo padarytų žingsnių priešininkai tolydžio susitelkė uoliojo arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o sąjūdyje, vėliau pasivadinusiame Šv. Pijaus X brolija. Be popiežiaus sutikimo įšventinęs keturis vyskupus, pats arkivyskupas ir jo konsekruotieji pateko į ekskomuniką. Šalia šios pagrindinės srovės buvo ir mažesnių tradicionalistinių srovelių. Romoje kartais gaudavau laikraštėlį, kuriame būdavo vaizduojamas tuščias šv. Petro sostas ir skelbiama parama vyskupui lietuviška pavarde (Raudeliūnui?), apie kurį iš niekur kitur neteko girdėti.

Senųjų apeigų mylėtojai, ypač Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, yra rimtai suorganizavę savos krypties spaudą, rengia kunigų pamainą šešiose šalyse, ir nematyti konflikto pabaigos. Popiežius Benediktas XVI , besirūpindamas sugrąžinti juos į tikrą vienybę, patenkino dalį Šv.  Pijaus X brolijos reikalavimų. Leido laikytis tradicinio Mišių rito visur, kur atsiranda žymesnis būrys to pageidaujančių tikinčiųjų, savo iniciatyva atšaukė ekskomuniką minėtiems keturiems vyskupams. Matyt, tikėjosi palankių žingsnių ir iš jų pusės, bet taip neįvyko. Nors pilna vienybė neatkurta, jie vėl įsišventino naujų kunigų. Matyt, sieks visų savo postulatų įvykdymo. 

Lietuvoje yra katalikų tradicionalistų bendruomenė su kunigu Edmundu Naujokaičiu. Ji  išleido keletą knygų, leidžia žurnalą Pulkim ant kelių, turi koplyčią Kauno Panemunėje, kitą Šiauliuose. Neatrodo, kad darytų platesnę įtaką savo kategoriškumu, ypač dabar, kai plačiau pripažįstama tradicinė Liturgijos forma ir gali ją laisvai propaguoti mūsų kunigai, kaip ir tuo straipsniu mūsų žurnale. Gražu, kad jie iškelia tradicinės formos vertybes, bet negalima pritarti, kai šiai formai priskiria visas teigiamybes, o naujajai – tik silpnumus, net lygina su „Kaino šiukšlėmis“. Šiukšlių gali pasitaikyti ir tradicine forma švenčiant, kaip ir „Abelio atnašų“, švenčiant naująja forma.. Apaštalų Sostas, plačiai leisdamas tradicinę Liturgijos formą, vis dėlto pavadino ją ekstraordinarine, išskirtine ir paliko įprastine, ordinarine po Susirinkimo atnaujintąją, matyt, dėl didesnių galimybių tikintiesiems sąmoningai joje dalyvauti.

Altoriaus kryptis

2002 m. išėjo iš spaudos dr. Beno Ulevičiaus studija Dieviškieji rytai. Povatikaninė liturginė reforma ir „altorių atgręžimo“ klausimas. Joje išryškinta daugiaamžė liturginė atsigręžimo į rytus tradicija, apie kurią, gėda, nieko nežinojau. Vilniuje altoriumi krypsta į rytus stačiatikių cerkvės, taip pat katedra, Šv. Onos. Bernardinų ir Šventosios Dvasios bažnyčios, bet dauguma kitų šios taisyklės nepaiso, jos pastatytos, kaip diktavo miesto planas, gatvių raizginys.

Dr. Ulevičius teigia: bendruomenė ir liturgijos vadovas privalo žiūrėti viena kryptimi, geriausia – rytų kryptimi, iš kur kyla Kristaus simbolis Saulė. Tarp ko kita jis remiasi kardinolo Josepho  Ratzingerio (Benedikto XVI, tuomet dar būsimojo) požiūriu, gerokai skirtingu nuo Jono Pauliaus II požiūrio. Perrašau kard. Ratzingerio pareiškimą, cituojamą kaip minimosios knygos moto:

Kur tik įmanoma, mes be jokios abejonės turime vėl atgaivinti apaštalinę atsigręžimo į rytus tradiciją – tiek bažnyčių statyboje, tiek liturgijos šventime… Tai ne antraeilis dalykas, bet vienas iš svarbiausiųjų. Visai nesvarbu, ar mes žiūrime į kunigą. Svarbu tik tai, ar mes visi drauge žiūrime į Viešpatį (p. 7).

Prisipažįstu, dėl žiūrėjimo į Viešpatį man atsako Išganytojo žodžiai: Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų (Mt 18,20). Todėl, kai nuo altoriaus žvelgiu į dešimtį ar šimtus Mišių dalyvių, man visiškai tikra, kad Jėzus dvasiškai yra su mumis – tarp mūsų ir mes visi telkiamės apie Jį. Panorėjęs pasitelkti vaizduotę, galiu Jį jausti kažkur tarp manęs ir maldininkų, moraliniame mūsų bendrame „svorio centre“, o per konsekraciją Jis sakramentiniu būdu atsiranda tiesiog ant altoriaus stalo[2] . Pakylėdamas konsekruotą Ostiją ir Taurę, rodau ją ne žmonėms, bet Amžinajam Tėvui, ir Atpirkimo Auką siunčiame tiesiog į dangų, ne per Jėzų, tabernakulyje sakramentiniu būdu apsigyvenusį per ankstesnes Mišias. Mišių aukos „adresatas“ – ne Jėzus, o Amžinasis Tėvas.

Altoriaus atgręžimas į žmones buvo gerokai anksčiau siūlytas liturginio atgimimo veikėjų, bet nebuvo įrašytas Susirinkimo ar Dievo kulto kongregacijos dokumentuose. 1969  metų  Mišiolo rubrikose tik buvo nurodymas altorių statyti atokiau nuo sienos, kad būtų galima apsmilkyti aplinkui apeinant. Šį nuostatą daugelis suprato kaip „altoriaus atgręžimą“, ir jis sparčiai paplito. Tik kai kurie hierarchai, pavyzdžiui, Rygos arkivyskupas kard. Janis Pujatas, jo neįsileido.

Baigiamajame knygos skyriuje dr. B. Ulevičius teikia išvadas ir pasiūlymus, iš kurių paimsime vieną kitą mintį. Pastaraisiais metais nemažai nuosaikių liturgistų siūlo dvasininkams ir tikintiesiems geriau įsisąmoninti kosminį Liturgijos momentą ir arba prie senovinio ar naujosios formos altoriaus celebrantui stoti priešais Kryžių ta pačia kryptimi, kaip visi dalyviai,  arba ir  žvelgiant į žmonių pusę turėti ant altoriaus kryžių su Nukryžiuotojo figūra, kuris, pasak kardinolo Ratzingerio, natūraliai taptų pagrindiniu pamaldumo objektu, atitraukiančiu dėmesį nuo celebranto asmens ir nukreipiančiu jį į Kristų – Tikruosius Rytus. Jis nuolat primintų altoriaus ryšį su atperkamąja auka (p. 189).

Ten pat randame ir įspėjimą: … vietoje svarstymų „ką dar galėtume liturgijoje pakeisti, kad ji išpildytų „mūsų siekius“, privalome leisti liturgijai būti savimi ir įvykdyti tai, ką ji, kaip tokia, nori įvykdyti mumyse (p. 190–191). Mes jau žinome, ką ji nori įvykdyti: kad, tyrąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su kunigu aukodami, išmoktume aukoti save pačius.

Kaip muzikuosime?

Daugelyje Lietuvos bažnyčių lig šiol chorai ne tik lietuviškai, bet ir lotyniškai gieda Gloria, Sanctus, Agnus Dei, ir puiku. Atgautoje Vilniaus katedroje netrukus susibūrė grigalinį giedojimą pamėgusio jaunimo būrys, vadovaujamas architekto Dainiaus Juozėno, vėliau Šv. Jonų bažnyčioje įsikūrė tos pačios krypties Schola cantorum Vilnensis su dirigentu Romu Gražiniu. Jų giedojimas darniai įsilieja į naująsias Mišias, juo labiau dera tradicinėms. Tai savotiškas liturginis aristokratizmas. Norint gerai išmokti grigališkai giedoti, reikia ne tik tobulo solfedžio, bet ir kelių kitų gerų dalykų, neįkandamų eilinėms parapijoms.

Ateitininkai gieda ir giedos ne tik per atskiras jaunimui skirtas Mišias, bet ir savo susirinkimuose bei iškylose. Čia tiks labai įvairios giesmės ir giesmelės, dažniausiai su „gitarų braukymu“. Nors Liturginė konstitucija, teikia pirmenybę vargonams, kaip tradiciniamm instrumentui, kurio garsai pajėgia įstabiai padidinti Bažnyčios apeigų žavumą ir galingai kelti dvasią į Dievą ir į dangų…, bet leidžiama naudoti ir kitus instrumentus, jei jie tinka ar gali būti pritaikyti šventam vartojimui ir  jei derinasi su šventovės kilnumu ir tikrai kelia tikinčiųjų dvasią (120 str.).

Negaliu kompetentingai vertinti prieš porą dešimtmečių išpopuliarėjusius „sunkųjį roką“ ir „sunkųjį metalą“, bet, kiek apie šiuos muzikos stilius žinau, pirmasis yra persunktas maišto, antrasis šiurkštumo dvasios, o tokia dvasia greičiau dera kalbai su pragaru negu su dangumi. Kažką panašaus girdėjau per radiją ar televiziją iš Palangos per jaunimo dienas – siaubas. Kai kas mėgina šia muzika patraukti į bažnyčią maištaujantį jaunimą, bet vargu ar pavyks „išgydyti tuo, nuo ko sergama“. Vieno kunigo primicijose girdėjau „gospel“ ansamblį – klaiku. Afrikoje toks ansamblis sudomintų originalumu, bet jeigu jaunų lietuvių būrelis turi kažkuo tokiu draskyti savo balsus ir mūsų klausą, tai, atsiprašau, man atrodo grynas beždžioniavimas. 

Jei kurioje bažnyčioje esti atskiros vaikų ar jaunimo pamaldos, suprantama, kad jose muzika ir giesmės turi savo atspalvį. Vis dėlto gaila, jeigu patekę į bendrąsias parapijos pamaldas jie negali prasižioti, nemoka mūsų „liaudinės klasikos“ giemių: Pulkim ant kelių, Jėzau, pas mane ateiki ar Marija, Marija. Liturginė konstitucija drąsina: Tebūnie sumaniai puoselėjamas liaudiškasis religinis giedojimas. kad per pamaldas bei apeigas ir per pačius liturginius veiksmus, laikantis rubrikų nuostatų ir nurodymų, galėtų skambėti tikinčiųjų balsai (118 str.).

Išvada: ne tradicinė Liturgijos forma yra svarbiausias šiandienos poreikis, bet  vienos ar kitos formos ori Liturgija yra svarbus Bažnyčios ir mūsų, ateitininkų, poreikis.

2009 m.  „Ateitis“ Nr. 8

—————————–

[1] Naujausi liturginiai nuostatai rekomenduoja klauptis išsyk po Sanctus ir atsistoti tik Tėve mūsų kalbėjimui ar giedojimui.

[2] Altorius, altare, tikra prasme yra aukuras, aukos stalas, ne visi per šimtmečius „užaugę“ antstatai su paveikslais, kolonomis ir statulomis. Ir Švč. Sakramentas tabernakulyje yra skirtas ne Mišioms, o ligonių naudai ir adoravimui po Mišių.

„Zenekos“ nuotr.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra