Kun. Simono Norkaus 100-osioms mirties metinėms

Autorius: Data: 2012-12-31, 11:55 Spausdinti

Sigitas BIRGELIS

Viskas pasilieka, nes viskas praeina: gyvenimas, žmonės, laikai. Laikas, rodos, teisingas, visagalis, viską žinąs; viską gydo, pateisina, įvertina. Už jo, rodos, nėra nieko.

Ne viską verta prisiminti, ne viską pravartu nuo užmaršties saugoti. Bet buvo ir bus įvykių ir žmonių, kuriuos užmiršę nusidėtum, sunkiai nusidėtum, nusidėtum tikrąja to žodžio prasme. Tai būtų savotiška mūsų nusikalstama veikla, būdinga silpniems, nepilnaverčiams, amnezija sergantiems šios žemės vaikams.

Šių dienų jaunas žmogus gali nevaržomai rinktis – rinktis draugus, profesiją, gyvenamąją vietą, net tikėjimą, tėvynę… Ne! Tėvynės ne! Tėvynės rinktis neįmanoma, kaip ir neįmanoma pasirinkti savo tėvų, jų papročių ir tradicijų, gimtosios kalbos, savo gimimo vietos. Tėvynė visada bus su mumis, net jeigu ją sutryptum, išsižadėtum, išduotum. Ji, kaip ir mūsų tėvai, nepasirenkama ir nedaloma. Kuo labiau Ją (juos) šmeižtum ir niekintum, tuo labiau šmeižtum ir niekintum pats save.

Punsko ir Seinų kraštas turėjo daug garbių žmonių, kuriuos reikėtų atsiminti, jų atminimą gerbti, per Vėlines ir kitomis progomis minėti. Vienas iš iškiliausių šio krašto lietuvybės puoselėtojų ir šviesuolių – galbūt per visą krašto istoriją – buvo Punsko klebonas, sufraganas kun. Simonas Norkus, kurio 100-ąsias mirties metines minėjome 2012 m. gruodžio 30 dieną (sekmadienį). 11.15 val. už Jo vėlę Punsko bažnyčioje giedotas rožančius, 12.15 val. Jo intencija buvo atnašaujamos šv. Mišios. Po pamaldų vyko koplytstulpio, skirto kun. Simono Norkaus 100-osioms mirties metinėms, pašventinimo ir atidengimo iškilmės. Paskui prie šviesaus atminimo Kunigo kapo uždegta žvakutę.

***

Lietuvos istoriografijoje neretai klaidingai yra įvardijami kun. S. Norkaus mirties metai. Ši klaida atkartota ir Punsko kapinių koplyčios sienoje įmūrytoje atminimo lentoje.

Nustatyti kun. S. Norkaus mirties datą nėra sudėtinga, kadangi Punsko metrikacijos biure galime rasti Punsko klebono Motiejaus Simonaičio ranka rašytą jo mirties liudijimą. Jame rašoma: „Vyko Punske 1912 m. gruodžio 31 d., 7.00 val. vakaro. Prisistatė Povilas Kupstas, 55 metų, ir Mikas Brilius, 47 metų, ir pranešė, kad vakar 11.00 val. mirė Punske kunigas Simonas Narkevičius, buvęs Punsko administratorius (sufraganas), 70 metų, gimęs Santakoje, Kalvarijos parapijoje, sūnus Mato ir Onos Senabudytės (Narkevičių). Akivaizdžiai įsitikinęs apie mirtį, prisistačiusiems aktą perskaičiau ir pasirašėme. Parašai: Povilas Kupstas, Mikas Brilius, Kunigas M. Simonaitis.“

Apie kun. S. Norkų žinome palyginti nemažai, nes jo nuopelnai ir nuveikti darbai šiam kraštui neįkainojami. Jis gimė 1841 m. kovo 15 d. Santakos kaime (šalia Kalvarijos). Iš rašytinių šaltinių žinome, kad būdamas 22 metų dalyvavo 1863-iųjų Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos ir Lietuvos) tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilime prieš Rusijos valdžią. (LR Seimas 2013-uosius paskelbė 1863 metų sukilimo metais.)

Po pralaimėto sukilimo taikytos represijos. Nors Lietuvos vaidmuo sukilime buvo nepalyginamai mažesnis nei Lenkijos, bausmės ji sulaukė didesnės: buvo uždraustas lietuvių švietimas, įvestas spaudos draudimas ir kt.

Galimas daiktas, kad S. Norkus, norėdamas išvengti bausmės, pasislėpė už šaltų Seinų kunigų seminarijos sienų. Kaip buvo iš tikrųjų, nežinia, bet jaunystėje pasireiškusios patriotinės nuotaikos lydėjo S. Norkų per visą gyvenimą iki paskutinių dienų.

Seinų kunigų seminariją S. Norkus baigė 1868 m. Vikaravo Prienuose, Gelgaudiškyje, Lukšiuose, Bartininkuose. Čia artimai susidraugavo su lietuvių tautos atgimimo patriarchu dr. Jonu Basanavičiumi. Ši pažintis praturtino S. Norkų, pakreipė jo veiklą nauja linkme. Aušrininko paskatintas ir paragintas S. Norkus ėmėsi literatūrinės kūrybos. Rašė straipsnius į J. Basanavičiaus „Aušrą“, „Lietuvišką ceitungą“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, „Vienybę lietuvninkų“, „Naująjį keleivį“, Seinuose leidžiamą „Šaltinį“ ir kt. Savo eiles spausdino „Lietuvos ir Žemaičių apžvalgoje“, „Šaltinyje“, „Nedėldienio skaitymuose“. Pažymėtina, kad kun. S. Norkaus kūryba yra patriotinio ir tautinio pobūdžio, joje vyrauja meilė gimtajam kraštui ir žmonėms, ryškūs krikščioniškųjų dorybių motyvai. Numanu, kad kun. S. Norkus stiprybės sėmėsi ir kitus ragino semtis iš Tėvynės istorijos, tikėjimo ir iš gamtos.

1905 m. Seinų „Šaltinis“ išleido kun. S. Norkaus prieš kelis dešimtmečius parašytą knygelę „Maža dovanėlė Lietuvos jaunimui“. Joje, tarp kitko, rašoma: „Gyvenimas žmogaus ant žemės yra kaipo banguojančios jūrės, kuriose tas tiktai nepražūva, kursai atsargiai laikosi, žinomu keliu plaukia ir gerai moka laivą valdyt. Todėlgi kaip ant judančio vandenio jūrių išmintingi laivininkai, nakties laike nematydami jau nei kalnų, nei salų, nei uolų, neišleidžia iš akių žibančių ant dangaus žvaigždžių ir pagal jų bėgį keliauja: taip ir mes, Bažnyčios vaikai, palikti gyvenimui banguojančių jūrių, kiek kartų juodas pragaro debesys aptemtų mūs protą, taip kad jau nei Dievo prisakymų, nei baudos už jų prežengimą negalėtumėme matyti, o kilusios piktų kūno pageidimų audros silpną mūsų laivelį pradėtų mėtyt, tuomet pakelkime dūšios akis į viršų, ir jau ne į žibančias ant dangaus žvaigždes, bet į Šventuosius gyvenančius danguje žiūrėkime, keliu, jų pėdomis pratrintu, eikime, jei norime laimingai palaiminto gyvenimo uostą priplaukti.“

Iš rašytinių šaltinių žinome, kad kai kurie kun. S. Norkaus rašiniai, kaip antai „Gilioji Punsko praeitis“ ar „Apie nedėkingumą“, liko rankraščiuose. Kiti, pvz., „Santakos atminimai“, yra dingę.

Aušrininkas kun. S. Norkus buvo istorinės tematikos literatūrinių kūrinių vertėjas. Jo išversta L. Kondratovičiaus poema „Margiris“ apie didvyriškus lietuvių žygius buvo spausdinama keliuose 1883 m. „Aušros“ numeriuose, šalia J. Basanavičiaus straipsnio „Apie senovės Lietuvos pilis“.

Kun. S. Norkui drąsiai būtų galima suteikti ne tik aušrininko, literato, literatūros vertėjo, bet ir Punsko krašto tautinio atgimimo pradininko ir įtvirtintojo vardą. Jo paskatinti čia darbavosi daraktoriai, vyko pogrindžio lietuvių švietimas. Vargu ar šiame krašte būtų veikę knygnešiai, kaip antai: Vincas Markevičius, Vincas Kaminskas, Andrius Areška, Povilas Matulevičius ir kt., jei ne kun. S. Norkus. Šis šviesaus atminimo dvasininkas organizavo ir rėmė knygnešių veiklą, skatino žmones nepasiduoti represijoms, ragino platinti ir skaityti lietuviškus leidinius, tad galime jį pavadinti šio krašto pirmuoju (svarbiausiu) knygnešiu.

Negalima išleisti iš akių fakto, kad būtent kunigas Simonas Norkus pirmas įvedė Punsko bažnyčioje lietuviškus giedojimus, pirmas pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus, kas turėjo įtakos žmonių tautinio sąmoningumo ugdymui. Šio kunigo materialiniai darbai Punske irgi ne be reikšmės, – jie išlikę iki mūsų dienų. Sunku juos aprėpti, dar sunkiau įsivaizduoti, kaip vienas žmogus galėjo nuveikti tiek daug.

Kun. S. Norkus atėjo klebonauti į bado, maro bei gaisrų išvargintą Punsko parapiją kun. Jonkaičiui mirus, 1881 metais. Čia jo laukė beveik 12 000 tikinčiųjų ir nebaigti bažnyčios statybos darbai, skolos, pinigų stygius bei kitos problemos.

Anais laikais imtis didžiulės investicijos nebuvo nei paprasta, nei lengva. Nors paskelbta ilgametė pinigų rinkliava, kun. S. Norkui sunku buvo įtikinti parapijiečius ir toliau šelpti bažnyčios statybą.

1881 m. liepos 1 d. bažnyčios statyba buvo dalinai baigta. Tą dieną naujosios šventyklos mūruose klebonas Norkus atnašavo iškilmingas šv. Mišias. Apie tai jis rašo straipsnyje „Punsko bažnyčia / Seinų Diecezijoje“ („Przegląd Katolicki“, 1888 11 17, nr. 47 ir 48. Perspausdinta „Terra Jatwezenorum“ 2009 m.): „Apėmus parapijos valdžią su įsipareigojimu tęsti dar neužbaigtą kūrinio statybą, 1881 metų liepos 1 dieną dar 1877 metais pradėtos statyti bažnyčios mūrai buvo užbaigti; stigo tiktai altorių, vargonų, sakyklos, bet tam reikalui lėšų lyg ir nebuvo. Kun. Norkus, apsvarstęs, kad pašiūrei, kurioje iki šiolei vyko pamaldos, reikia jau nemažo remonto, nedarydamas nereikalingų išlaidų ir nelaukdamas, kol bažnyčia bus iki galo užbaigta, liepė kuo skubiausiai ištinkuoti sienas, išbaltinti jas, grindis iškloti dviejų colių tam reikalui skirtomis lentomis, įrengti tris laikinus altorius ir, kun. kan. Makauskui atlikus benedikciją, šventųjų apaštalų Simono ir Judo atlaidų išvakarėse didžiam žmonių džiaugsmui įvesdino pamaldas į naująją bažnyčią.“

Šiame straipsnyje kun. S. Norkus užsimena ir apie Punsko parapiją ir parapijiečius: „Punsko parapiją galima laikyti šiuo požiūriu vidutiniško gerumo, yra ji, tiesą sakant, didelė, nes pagal paskutinį surašymą, nepaisant išaugusios emigracijos į Ameriką, žmonių skaičius artėja prie 11 800, tačiau materialinės sąlygos dėl kasmet vykstančios žemių parceliacijos labai liūdnos. Didžiuma laukų, išskyrus kelis kaimus, pakaitomis arba smėlėti, arba klampūs. Vienintelį turtą sudaro čia durpės, jos teikia gyventojams kuro ir atneša kažkiek piniginės naudos.“

Bažnyčios interjero darbai tęsėsi dar ilgokai. 1882 m. buvo ištinkuotos ir nudažytos sienos, sudėtos medinės grindys, įrengtas didysis altorius, vargonai (juos derino būsimas kompozitorius Juozas Naujalis). Deja, kun. Jonkaičio numatyta pinigų suma pasirodė per maža darbams užbaigti, nes ne visi parapijiečiai sumokėjo mokestį bažnyčios statybai, o kai kurie meistrai buvo nesąžiningi. 1887 m. rugsėjo 30 d. Seinų vyskupas Petras Vežbovskis (Piotr Wierzbowski) bažnyčią pašventino. 1889 m. kun. S. Norkaus pastangomis buvo nupirkti 4 gotikos stiliaus cementiniai altoriai, medinė sakykla, žvakidės, kryžiai didžiajam altoriui ir trejetas mažesnių šoniniams, sietynai ir kt.

1886 m. kun. S. Norkus pastatė erdvų namą, skirtą bažnyčios tarnams ir neturtingiems parapijiečiams (dabartinė špitolė), o 1887 m. – namą vikarams (dabar muziejus „Senoji klebonija“). Tais pačiais metais suremontavo kleboniją, bažnyčią ir šventorių aptvėrė akmenine tvora, įrengė didžiuosius ir mažuosius vartus, o šventovės ansamblį apsodino medžiais.

Kun. S. Norkaus nuopelnas yra ir Punsko (seniau Trakiškių) naujosios kapines bei ten stovinti kapinių koplyčia, Balta gulbe vadinama.

1900 m., kai kun. S. Norkus jau nebeėjo klebono pareigų, pastatė mūrinį pastatą, dabar vadinamą vargonininko namu. Viename jo gale apsigyveno pats, kitą galą atidavė seneliams pavargėliams. Name buvo įrengtas ir lietuviškų leidinių knygynėlis, kuriuo rūpindavosi Povilas Kupstas. Prieš mirtį kunigas S. Norkus šį namą užrašė „Žiburio“ draugijai, o surinktas knygas atidavė Seinų kunigų seminarijai.

Kunigas Simonas Norkus Punsko parapijoje išgyveno 31 metus. 19 metų klebonavo. Jau neidamas klebono pareigų ir toliau rūpinosi parapijiečių dorove, blaivybe, tautinio sąmoningumo ugdymu bei lietuvių švietimu.

Mirė 1912 m. gruodžio 30 d. Punske. Palaidotas Punsko naujųjų kapinių koplyčios rūsyje.

www.punskas.pl

Nuotraukoje: Kun. S. Norkus

Paminėtos kun. S. Norkaus mirties metinės: http://punskas.pl/?p=27906

Simono Norkaus darbai: http://punskas.pl/?p=27365

Katalikų kunigai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra