Kun. Robertas Grigas: „Ar matėte gatvėse besivoliojančius, sumuštus tos skirtingos orientacijos žmones? Aš per 60 gyvenimo metų Lietuvoje to niekada nemačiau“

Autorius: Data: 2021-05-18 , 10:28 Spausdinti

Kun. Robertas Grigas: „Ar matėte gatvėse besivoliojančius, sumuštus tos skirtingos orientacijos žmones? Aš per 60 gyvenimo metų Lietuvoje to niekada nemačiau“

Jono Česnavičiaus nuotr.

Kunigo Roberto Grigo kalba „Šeimų dienos“ renginyje. www.aidas.lt

Garbė Dievo meilei, garbė Kristui!

Mieli lietuviai, Lietuvą mylintys piliečiai!

Prieš 30 metų, 1989-aisiais, vykstant šimtatūkstantiniams Sąjūdžio mitingams, buvau čia, kai mes,  susitelkusi tauta, siekėme Nepriklausomybės, savo priklausomos valstybės tautos valios vykdymo, ir pasiekėme. Ratas apsisuko ir, deja, po tų dešimtmečių tenka stovėti čia ir ginti jau ne teisę į savo valstybę, į tautos laisvę, bet į viso to svarbiausią pagrindą – prigimtinę šeimą, vyro ir moters tapatybę, į mūsų teisę pratęsti tautos ir valstybės gyvenimą. Tada gynėme nuo svetimų okupantų, dabar, deja, tenka ginti nuo formaliai savos, formaliai demokratiškai rinktos valdžios neleistinų eksperimentų. Ar gali taip būti, kad sava valdžia veiktų prieš gyvybinius  tautos interesus? Mums sakoma, kad negali būti, kad jeigu pasisakome prieš valdžią, prieš administraciją, biurokratiją, tai pasisakome prieš savo valstybę, prieš Tėvynę. Deja, tai netiesa.

Tėvynė, tauta, valstybė nėra tapati valdžiai ir administracijai. Kas bent kiek domitės ir mokėtės istorijos, o aš labai nuosekliai ir stropiai mokiausi, žinome, kad labai dažnai valdžia, administracija net ir savoje nepriklausomoje valstybėje nutolsta nuo tautos, ima veikti prieš savo tautą. Šiandien, važiuojant  nuo Kauno iki Vilniaus turbūt daugelis vyresniųjų turėjote  tą patį įspūdį,  kaip ir aš su bičiuliais – ta nepertraukiama automobilių vilkstinė, šita jūsų vėliavų , Lietuvos tautinių, regionų vėliavų jūra, tie žmonės pakelėse, niekieno neįpareigoti, niekieno nesuvaryti, mojantys, laiminantys , mus sugrąžino į tą Sąjūdžio laikų visuotinio tautos pakilimo įspūdį. Deja vargu, ar mes visa tai pamatysime per mūsų tarsi laisvos šalies žiniasklaidos priemones. Ar išgirsime tą tikrovę ir tiesą, kurią matome čia savo akimis. Ir tai yra tragiška, kai sava valdžia, mūsų išrinkti, turintys būti tautos atstovais,  taip nutolsta nuo savo tautos ir ima atstovauti kažkam – ar sau patiems, ar siauroms interesų grupėms, bet tikrai ne valiai jūsų, tų, kurie čia esate, kaip matau, užpildantys visą laisvą erdvę, kaip ir 1989 metais, iki pat miško pakraščių.

Mums sako: „Kuo jūs nepatenkinti? Kas puola tą jūsų šeimą, nuo ko reikia ją ginti?“ Dabar yra madinga dekonstruoti mitus. Esate turbūt girdėję tą terminą – „sugriauti mitus“. Taigi norėčiau atremti keletą tų neteisingai mums,  tautos valią, daugumos valią reiškiantiems, tradicinę šeimą ginantiems žmonėms daromus priekaištus. Vienas iš tų priekaištų yra, kad jūs nekenčiate tų kitos seksualinės orientacijos žmonių, norite žeminti jų orumą, norite tarsi atimti kažką, kas jiems maždaug priklauso. Girdime iš mūsų politikų, iš europarlamentarų: „Jūs nepripažįstate jų teisių būti tokiais, kokie jie yra, nepripažįstate jų orumo“. Norėčiau taip ironiškai pasakyti – čia rinkotės iš visos Lietuvos, ir gyvename visi dvidešimt, trisdešimt ar daugiau, kaip aš, metų Lietuvoje; turbūt matėte važiuodami čia gatvėse besivoliojančius, sumuštus tos skirtingos orientacijos žmones, turbūt matėte gatvėse juos nuolat užkabinėjamus, įžeidinėjamus piktais žodžiais. Aš per 60 gyvenimo metų Lietuvoje to niekada nemačiau. Lietuviai tikrai yra pakankamai kantrūs ir tolerantiški.

 Turbūt visi esate išgyvenę tai. Sutinkam tų įvairių žmonių mūsų tarpe, ir aš esu sutikęs. Ir dažniausiai ta reakcija būna, na , žmonės patrauko pečiais, na, toks jis jau yra, ką jau dabar padarysi. Bet nei jokio priešiškumo, nei jokio žeminimo niekada nepatyriau. Sakyčiau, irgi taip pat  ironiškai, yra blogiau negu mūsų kaltintojai sako – jie mums nelabai rūpi su jų lovos, su jų intymumo reikalais, su jų kitokia orientacija. Tokie, žinot, labai jautrūs, aš tai pavadinčiau – tokios sentimentalios, perdėtai jausmingos  krikščionybės atstovai pasakytų: „Na tai čia ir yra blogai, kaip jūs galit būti abejingi? Abejingumas yra didžiausia nemeilė“. Manyčiau, kad tas priekaištas yra neteisingas. Kaip krikščionis, kaip žmogus ir, turbūt, kiekvienas iš jūsų, neklausdami, kokios kas yra orientacijos, jeigu žmogus būtų alkanas, paduotume duonos, jeigu stokotų drabužių, sušelptume, jeigu kažkas būtų neteisingai skriaudžiamas, užgauliojamas, užstotume. Tai ir yra  ta tikroji artimo meilė, žmogaus meilė. Bet niekas neturi teisės versti kitus žavėtis, gėrėtis, priimti kaip kažkokį ypatingą privalumą tą skirtingumą.

Aš trisdešimt metų gyvenau, deja, sovietų okupacijoje, trisdešimt metų –  atkurtoje Lietuvos valstybėje. Ir turiu tą patirtį, ką reiškia, kai tave verčia kažkokia savybe, ar ypatybe, ar  specialia žmonių grupe žavėtis, privalomai gėrėtis, kai neturi teisės pasakyti jokio kritiško žodžio – tai ir yra laisvės nebuvimas, tai yra prievarta, prieš kurią mes visada kovojome. Kadangi tikiu, kad pasiekia mūsų sąmonę, mūsų širdis tiktai nuoširdus žodis, pasakysiu dar aiškiau, nors žinote, mūsų gimtoji Katalikų bažnyčia iš savo dvasininkų reikalauja nevedimo, šeimos nekūrimo, bet visada mano širdis pradžiunga, kai pamatau kur gatvėje jaunuolį ir merginą, susikibusius už rankų, meiliai žvelgiančius vienas į kitą, besibučiuojančius. Ir manau, kad tas jausmas yra geras jausmas, nes iš to kyla gyvybė, iš to atsinaujina mūsų tauta ir ateities viltis,  ir taip pat neslėpsiu, ir dauguma  sveikos prigimties žmonių turbūt tą pasakys, kad pajunti tam tikrą nejaukumą, nekelia pasigėrėjimo ar tam tikros atjautos, kai pamatai  ir vyrą su vyru ar moterį su moterimi, kažkaip seksualiai besiglamonėjančius. Tai atstumia mūsų prigimtis.

 Dabar kokie nors mano kritikai, gal ir iš brolių tikinčiųjų, gal pasakys – va, čia ir yra toji neapykantos kalba, jūs neturit teisės šitaip jausti. Manau, kad turime teisę taip jausti ir tai yra demokratijos minimumas, kad niekas neturi teisės mus versti kažką girti ar peikti, žavėtis, gėrėtis arba nepriimti. Jeigu mes nieko neniekiname, neužgauliojame, nemušame, bet pagal savo sveiką protą, prigimtį ir patirtį atskiriame, kas yra pasigėrėtina, kas gražu, o kas mums nepriimtina, tai yra mūsų teisė, ir jokie valdžios priimami įsakymai negali mums to uždrausti, jeigu esame laisva šalis ir laisva tauta. Mes turime teisę jausti taip, kaip sako sveika mūsų prigimtis – be valstybinės prievartos, be nuorodų, be pasekmių mūsų viešai reputacijai ar darbo santykiams, kaip  neseniai nutiko Lietuvoje, be blogų pasekmių politinei karjerai. Kitaip yra sukuriamos privilegijuotos grupės, atsiranda, pagal tą Orvelo „Gyvulių ūkį“, lygūs ir lygesni, žmonės bijo išsižioti, kad nepasakytų ko nepolitkorektiško ir nepatirtų represinių pasekmių. Nei demokratija, nei laisva visuomene čia nekvepia.

Mums sako: „Tai kuo jūs nepatenkinti? Nuo ko tą šeimą, nuo ko tą vyro  ir moters  tapatybę reikia ginti?” Ir mes visi žinome atsakymą, nors tai, deja, nutylima mūsų didžiosiose žiniasklaidos  priemonėse –mes esame prieš tai, kad vienos siauros grupės ideologija arba interesai padaromi tarsi gyvenimo ir pasaulio centru. Švietime, didžiojoje žiniasklaidoje, politikoje,  priimamuose įstatymuose. Pasakysiu taip mediciniškai, buvo atėjęs šiurkštesnis žodis į galvą, bet Dievas įkvėpė, nepasakysiu iš pagarbos mūsų susibūrimui – mes esam prieš tai, kad išangės meilės ideologija daroma pasaulio ir gyvenimo centru.

Antras mitas, kuriuo esame kaltinami ir kuris yra neteisingas – vakarietiškos vertybės. Sako, tai jūs čia prieš vakarietiškas vertybes pasisakote. Kažkodėl, kai ėjome su Sąjūdžiu į laisvą valstybę, tos vertybės buvo visai kitokios. Kodėl staiga vakarietiškos vertybės –  ne Antika, ne romėnų teisė, ne krikščioniškos tradicijos,  architektūra, dailė, ne klasikinė filosofija, o staiga čia taip per keliolika metų tapo ta pagrindine europietiška vertybe genderinė ideologija. Mes jos nepasirinkome kovodami už laisvą Lietuvą. Kodėl taip nutinka? Aš savęs klausiu ir jūs savęs klausiate – kodėl taip pradeda elgtis valdžia? Ne tik mūsų tautiniu, bet ir europiniu lygmeniu.

Man atrodo, kad tikintieji į Dievą, krikščionys sako, kad žmogaus prigimtis sužeista ir karts nuo karto dideles mases žmonių, to politikos elito, užvaldo tokios manijos. Mano kartos žmonės prisimena klasinę maniją, kai viskas buvo vertinama pagal tai, ar tu esi proletarų klasės, proletarų kilmės, darbininkas,  tada visi keliai atverti, viskas su tavim gerai, jei ne , bus didelių problemų. Kita manija buvo to rasinio grynumo – jei priklausai  tam tikrai rasei, tam tikrai tautai, tu esi aukštesnis, žmogus, antžmogis, visi kiti nelabai verti gyvenimo. Dabar mes matome vėl įsigalint tokią tarsi maniją, kur atrodo, kad žmonijos protas, sveikas protas, patirtis rieda į kažkokią pragarmę. Kai vėl tarsi išskirtine privilegija tampa tam tikros siauros grupės gyvenimo būdas. Ir tai yra nepriimtina, ir jūsų buvimas čia, tos tautos daugumos, ne tos, kurią rodo, vadinamuosius  influencerius ar tuos iš mūsų besityčiojančius žiniasklaidininkus ar politikus, bet tos tikrosios Lietuvos daugumos , rodo, kad akivaizdžiai tam nepritariate.

Trečias mitas, kuris man, kaip antisovietinio pogrindžio dalyviui ir turbūt daugumai mūsų, tos kartos žmonių – kardinolui Tamkevičiui, vyskupui Kauneckui, seseriai Nijolei Sadūnaitei, Lietuvos laisvės kovos švyturiams – yra labai skaudu, kai sako: „Tai jei jau jūs ginate tradicinę šeimą, jei jūs už aiškią vyro ir moters tapatybę, santuoką, tai čia jus Rusija įtakoja, jūs – Rusijos agentai, nes ten, kažkur rytuose, jų valdininkai, valdžios ponai irgi sako „už šeimą, prieš homoseksualus ir panašiai“. Norėtųsi taip pajuokaujant pasakyti „galbūt tenai rytuose kai kurie valdininkai valgo su šaukštu ir šakute, kartais prausiasi ar naudojasi klozetu, bent miestuose? Tai mes turbūt to turėtume atsisakyti, kad nebūtume kartu su Rusija.

Yra prigimties dalykų, prigimties vertybių, kurios yra svarbesnės už kažkokius tautinius, politinius, ar valstybinių darinių skirtumus, nuo kurių priklauso valstybių ir tautos išlikimas. Man norėtųsi, ir iš tikrųjų galima tą Rusijos kaltinimą, tą mitą atsukti ir į kitą pusę. Mūsų dabartinė  valdančioji dauguma sako – jūs čia renkatės, protestuojat, nepatenkinti savo valdžia, tai keliate nestabilumą, keliate sumaištį, pavojų savo valstybei, tarnaujate Rusijai. Būkime budrūs, gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje tikriausiai tai bus siūloma Seime, ir susirinkime protestuoti. Ar dėl narkotikų įteisinimo, ar dėl panašių tautos gyvybę pakertančių dalykų. Jeigu jie siūlo tuos dalykus, nekvaili, turi apklausos rezultatus,  žino, kad turbūt 90 proc. Lietuvos žmonių bus prieš, protestuos.

Ar ne jie patys, mūsų valdžia,  kelia sumaištį ir nestabilumą valstybėje, siūlydami šituos dalykus? Iš savo valstybės, savo rinktos valdžios mes teisėtai laukiame ir reikalaujame, kad  jinai atstovautų ne siaurų egzotiškų  grupių reikalams ir interesams, o visai tautai rūpimoms problemoms, kurias matome ir nuolat susiduriame – matome socialinę atskirtį, didžiulę emigraciją, kaimo kultūrinės infrastruktūros nykimą,  sveikatos apsaugos sistemos, kitų, pačių svarbiausių   – mokytojų, policijos darbuotojų – atlyginimus. Štai kur reikėtų gerai pasukti galvas, suderinti įvairius, sunkiai derinamus interesus, išradingai ieškoti lėšų ir kurti įvairias struktūras, ir už ką padėkotų visa Lietuva. Bet vietoj to, kam valdžia ir yra išrinkta, ji imasi perdirbinėti konstitucinę šeimos sampratą ir rūpintis vadinamomis orientacijomis. Visi suprantame, kad valstybė – Lietuva, tauta –  bus tik tada, kai  visais įmanomais būdais, ir morališkai pirmiausia, ir įstatymų leidyba, ir finansiškai rems vyro, moters šeimą, vaikų auginimą, tėvų autonomiją vaikų auklėjime. Jeigu šito nebus, jeigu elitas, užsidaręs savo burbule, rūpinsis tiktai siaurais kažkieno interesais, mes neišgyvensime, neiškovosime vietos po saule kaip tauta ir valstybė. Ir to mes turime iš savo išrinktos  valdžios visu griežtumu reikalauti.

Mano jaunystės bičiulis, beje, taip pat viešai parėmęs Šeimos gynimo maršą, politinis kalinys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, kai mes, aktyvesni tikintieji ar kunigai, susirenkame ir skundžiamės – štai tas, tas ir tas yra negerai, visada su tokiu tikėjimo praktiškumu  sako: „O tai ką siūlai?“ Man atrodo, be abejo, dauguma jūsų yra tikintys žmonės, Dievą kaip aukščiausią gėrį, kaip gyvenimo prasmę, Kristų tikintys,  taigi, mūsų kova yra dvasinė, dvasiniai ginklai, malda, ir tai yra svarbu. Nes ir tvirtas, geras, teisingas žodis, tikime, turi savo jėgą ir daro poveikį gyvenimo tikrovei. Praktiškas kitas dalykas, kurį siūlyčiau – reiktų, kad mes visi, kaip esam dabar susibūrę – šeimomis, kaimynai, miesteliai, į įvairias pozityvias organizacijas susibūrę žmonės, masiškai rašytume laiškus, reikalavimus mūsų valdžiai, jūsų apygardose išrinktiems Seimo nariams. Daugelis gali pasakyti : „Ai, čia beprasmiška, mes jiems nerūpim“. Bet aš turiu tokią nuojautą, kad politikai, ne dėl to, kad jie būtų labai geri, matome, kokie daugelis jų yra, bet todėl, kad  jie yra įgiję gerą uoslę, būdami valdžioje, žino, kas jiems naudinga, kas ne. Pajutę, kad dauguma žmonių nepritaria jų eksperimentams su tauta, prieštarauja,  gali susimąstyti ir šiek tiek pakeisti savo kursą. Taigi, darykime tai.

Ir vieną dar dalyką norėčiau pasakyti, aišku, jis toks kontraversiškas, bet pamąstykime. Kaip teisingai buvo pasakyta – mes esame tauta, valstybė yra mūsų. Mes, o ne tie, kažkaip išrinkti ar kažkaip į koaliciją susijungę ir mums nepriimtinus dalykus stumiantys valdininkai  yra suverenas, mes esame. Yra vienas toks būdas. Dažnai pagalvoju, kodėl tautos ne visada jį panaudoja – priversti valdžią vykdyti jų valią, o ne savo fantazijas. Taikus būdas, bet, manau, būtų labai paveikus, jeigu mūsų valdžia taip paniekinančiai,  arogantiškai nesiklausytų. Tai vadinasi  – generalinis streikas. Be abejo, gydytojai, policija, mūsų krašto apsaugos sistema, kariuomenė turi dirbti, išlikti, gyvename neramiame pasaulyje. Tačiau jeigu staiga sustotų visos kitos profesijos, darbai, su aiškiu reikalavimu – palikite ramybėje šeimą, vyro ir moters tapatybę, palikit ramybėje mūsų vaikus. Ko gero, valdžia susimąstytų. Aišku, tai yra rizika, galimybė nesusivienyti, netekti darbų, nukentėti asmeniškai. Bet jeigu nekovosime už savo gyvenimo laisvę, tai jos ir neturėsime. Kadangi esu, kaip dzūkas, dzūko ir suvalkietės sūnus, iš prigimties  truputį romantikas, užbaigsiu savo mylimo klasiko, gero brito kataliko Tolkino citata: „Galbūt ateis laikai, kai mes, žmonės, palūšime, kai išduosime savo priesaikas, ateis ne žmonių, o vilkų valanda“. Tačiau šiandien ne ta valanda. Šiandien mes kaunamės, taikiai, bet kaunamės. Dieve, mus padėk.

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra