Kun. Mindaugas Sabonis. Kanonine teisė ir Bažnyčios valdymas – vieta dialogui?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prieš pradėdamas šį straipsnį skaitytoją norėčiau patikinti, jog nenorėčiau leistis aptarinėti buitinių realijų ir skandalų, kuriomis gyvena tiek Bažnyčia, tiek mūsų kraštas.
 
Gal kai kur ir neatsispirsiu pagundai savo teiginį iliustruoti vienu ar kitu konkrečiu pavyzdžiu, tačiau, mano tvirtu įsitikinimu, visa tai, ką turime šiandien, – tai ne tikėjimo ar Bažnyčios krizės ženklai, tai daugiau bažnytinių institucijų ir tikinčiųjų laikysenos neadekvatumas nūdienos iššūkiams. Evangelija šiandien neišgyvena krizės. O kalbėti nūdienos kalba ir reaguoti į iššūkius – buvo ir bus nuolatinis iššūkis Dievo Tautai.
 
Šis straipsnis taip pat nėra kritika ar pasišaipymas – tai daugiau savikritika. Rašau apie „mano“ Bažnyčią ir turiu vienintelį moto: Yes we can! Taip, Bažnyčia gali ir savo misijai turi viską, ko jai reikia! Ir tai sakau visų pirma matydamas joje galiojančią teisę. Atiduodamas visa būtiną pagarbą pastoracijai ir jos nuopelnams, skaitytoją norėčiau pakviesti iš bažnytinės teisės pozicijų pažvelgti į Dievo tautą. Pabandykime iš naujo atrasti Bažnyčios valdymo struktūras ne kaip subiurokratėjimo, sausų normų ar bažnytinių įstatymų leidėjo užgaidų tenkinimo išraišką, bet kaip fundamentalius ir esminius elementus, būtinus Kristaus Bažnyčios misijoje. Pagal C. Frieslo ir R. Polako mintis, būtent bažnytinė struktūra bei jos valdymas šiandien vaidina svarbų vaidmenį, čia turime ieškoti ir atrasti naujų bendradarbiavimo ir komunikacijos formų tiek su tikinčiaisiais, tiek su aršiais jos priešininkais.
 
Suprantu, jog užsiminti apie teisę Bažnyčioje nėra labai padoru ir teisinga dėl įvairių priežasčių. Juk daugelis iš jūsų net neturėjote galimybės laikyti rankose „naujojo“ 1983 metų kodekso. O jis, be kita ko, yra ne tik Romos Bažnyčioje galiojančių įstatymų rinkinys, bet ir paskutinis antrosios Vatikano Santarybos dokumentas. Galbūt dėl to bažnytinės teisės žinovas mūsų krašte daugeliui yra kažkuo panašus į archajiškosios Romos „pontefiką“ mistišką mistiškų įstatymų žinovą ir interpretatorių.
 
Visiškai sutinku, jog tai visų pirma mūsų – kanonistų – kaltė. Juk ne kas kitas, o mes dažniausiai „užmigdom“ tikinčiuosius vardydami tai, ką kodeksas Bažnyčioje leidžia, o ką draudžia. Ši teisininko karikatūra yra visiška priešingybė rimtoms kanonų teisės studijoms: ne mokėti deklamuoti sausas normas, bet surasti jų teologinį, ekleziologinį pagrindą ir inkorporuoti jas bažnytinėje misijoje; nešališkai jas matuoti teisingumo matu. Arba dar paprasčiau – teisininkui turi būti svarbu nė vien tai, kad yra išleistos normos, tačiau lygiai taip pat, ar tos normos yra teisingos, ar jos tinka Bažnyčiai.
 
Kanonistams neturėtų būti būdingas pozityvistinis ar voliuntaristinis mąstymas (būdingas pasaulietinei teisei) jau vien todėl, kad Sakramento ir Šventosios Dvasios galia Bažnyčiai vadovaujantis žmogus negali remtis vien tik savo užgaidomis. Jo įstatymai, normos ir sprendimai turi atitikti tiek elementarų teisingumą, tiek teologinius principus.
 
Šiandien yra įdomi tendencija – net tarp tikinčiųjų vis dar atsiranda tokių, kuriems „Bažnyčios įstatymas“ yra visiška priešingybė Šventraščio „Meilės įstatymui“, o kanonistika, pasak jų, kėsinasi suskaldyti ar uzurpuoti tikrąją „charizmatinę, dvasinę“ Bažnyčią ir pakeisti ją „bedvase, institucine, teisine“. Šiai „bažnytinio spiritualizmo“ srovei teisė, Bažnyčios struktūra jos valdymas geriausiu atveju lieka kažkur Bažnyčios išorėje – paprastas ir banalus būdas „sugyventi“, būti saugiems ir t. t. Pasak jų, Bažnyčia yra vedama vien tik Šventosios Dvasios, o minėtas institucijas galima paaiškinti vien tik sociologiniu pagrindu: lyg tikintieji būtų ne mistinio Kristaus Kūno, o privačios korporacijos nariai ar bažnytinės valstybės piliečiai.
 
Taip prieinama prie išvados, jog procesai, įstatymų leidyba, administracija ir teismai Bažnyčioje nieko bendro neturi su Kristaus įsteigta, Dievo žodžiu mokoma, Sakramentais stiprinama ir Šv. Dvasios vedama Dievo. Tokiu būdu tarp pasaulietinės ir bažnytinės teisės ramiai dedamas lygybės ženklas.
 
Taip iškeldami ir absoliutindami tiesioginį ryšį tarp Dievo ir žmogaus, mes beveik nepaliekame vietos Bažnyčiai ir iš jos esmės išplaukiančios vienai iš savybių – bažnytinei teisei. Nedaug tereikia, jog Kristaus apaštalams patikėta Bažnyčia taptų vien tik Šventosios Dvasios Bažnyčia, Šventojo Rašto, Charizmų Bažnyčia… Šiai vizijai dažnai yra pasitelkiama Šv. Paulius įstatymo ir dvasios antinomija arba vartojamas virš visko turintis būti „meilės įsakymo“ argumentas.
 
Tačiau ar Dievo tautoje tikrai nėra vietos teisingumui ir bonum comunae (o tai, kaip žinoma, yra pirminis visų įstatymų objektas)? Ar žodžiu „meilė“ galima užtušuoti teisę gintis, reikšti savo nuomonę, teisę gauti tai, kas yra „mano“, ir t. t.? Kaip galima paaiškinti ta specifinę juridinę struktūrą ir sąvokas, kuriomis operuoja Dievo Žodis tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose? Kita vertus, ar tas įstatymas su „nuodėmės galia“ (plg. 1 Kor 15) kartais ir nėra Dievo Tautos „supolitinimas“, kanonų teisės „suvalstybinimas“ ir aklas žmogiškosios valios diktatas ir reikalavimas jai paklusti? Ar Bažnyčiai tinka pozityvizmu grindžiamos pasaulietinės teisės aksioma: „įstatymas turi būti vykdomas“?
 
Nesiekiu erzinti ir apeliuoti nūdienos katalikus kanonų teisei ir jos mechanizmams atrasti vietos Bažnyčioje. Tačiau, manau, kad kiekvieno kanonisto užduotis yra pristatyti šį fundamentalų Kristaus Bažnyčios aspektą ne kaip Dievo tautos sustabarėjimo, stagnacijos ar „užbalzamavimo“, bet kaip Bažnyčios identiteto bei vienumo su Šventąja Dvasia garantą; kaip esminę priemonę saugoti Bažnyčios pamatą: Dievo žodį ir Sakramentus; kaip būdą tikintiesiems įveikti individualizmą, o vietinei Bažnyčiai – izoliaciją ir partikuliarizmą; kaip pagalbą hierarchams netapti diktatoriais, o charizmatikams netapti „chamizmatikais“…
 
Kad ir kaip ten būtų, šio straipsnio pavadinime „dialogas“ nėra aliuzija į karštas diskusijas ir polemiką bažnytinės teisės atžvilgiu. Šį žodį veikiau taikyčiau vietai, kur teisė įgauna konkretų ir „apčiuopiamą“ pavidalą, t. y. bažnytiniam įstatymui, įstatymų leidėjui, ir bendruomenei, kuriai įstatymai yra skirti.
 
Kaip žinoma, pasaulietinėje teisėje įstatymo leidėjas (pvz., Seimas) „sukuria“ teisę išleisdamas įstatymus ar kitus teisės aktus. Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos prezidentas. Nors įstatymų leidimo procedūra Bažnyčioje yra paprastesnė – šis valstybinis modelis atrodytų tinkąs ir jai. Antai Can. 7 (1983) nustato, kad „Įstatymas atsiranda jį paskelbiant“ [Lex instituitur cum promulgatur]. Panašu, jog įstatymų leidyba Bažnyčioje, kaip ir valstybėje, ribojasi vien tik įstatymo leidėjo veikla. Tiek įstatymo galiojimas, tiek jo veiksmingumas praktikoje, atrodytų, priklauso tik nuo valios to, kuris turi įstatymų leidžiamąją galią.
 
Tačiau pagal Dievo tautos, kaip communio (ypač pabrėžtos 2 Vatikano Santaryboje)supratimą, šis kategoriškas, „valstybinis“ įsakančiųjų ir vykdančiųjų priešpriešinimas netenka prasmės. Juk įstatymas bus veiksmingas, kai pati bendruomenė jį priims ir juo gyvens, kitu atveju – šis įstatymas rizikuoja likti „popierinis“ ir liks galiojantis, bet ne veiksmingas. Ir tai jau vien todėl, kad Bažnyčia neturi policijos ir nenaudoja išorinės jėgos savo tikinčiuosius priversti paklusti įstatymų normoms.
 
Skaitytoją galiu iškart nuraminti – nesu anarchijos šalininkas. Taip pat nesu kovotojas už Bažnyčios „demokratizavimą“. Toks nebuvo ir klasikinės kanonistikos pradininkas Gracianas, kurio darbais remiasi ne viena nūdienos mūsų kodekso norma. Savo darbe, žinomame kaip „Decretum Gratiani“ (išleistame apie 1140 m.), D.4, C.3 šis žymus kanonistas skelbia: „Įstatymai atsiranda juos paskelbiant ir patvirtinant elgesiu tų, kuriems jis yra skirtas“ [Leges instituuntur com promulgantur, firmantur con moribus utentium approbantur]. Akivaizdu, kad dabartinis mūsų kodeksas atsisakė antrosios „Dictum Gratiani“ dalies.
 
Ar tai reiškia, kad tuo Bažnyčioje įvedamas įstatymo leidėjo diktatas ir visiškai užmirštama bendruomenė? Ar šiandienos kanonistika seka valstybės modeliu, kur atsisakoma bendruomenės firmitas de facto (įstatymo priėmimas) ir pasiliekama tik ties įstatymo leidėjo firmitas de iure (įstatymo legitimumas)?
 
Akivaizdu, jog klasikinė bažnytinė teisė nesiekė bendruomenės bei jų vyresniųjų padaryti „partneriais“ įstatymų leidyboje. Lygiai taip pat aišku, jog čia nėra siekiama užbraukti ar redukuoti sakramentinės kunigystės ir iš jos išplaukiančių teisių ar pareigų. Tiesiog čia tikintiesiems suteikiama „veto“ teisė, kuri susijusi su sensus fidei fidelium principu.
 
Pagal jį tikintieji priimdami arba atsisakydami jiems duoto įstatymo liudija savo tikėjimą ir įsitikinimus. L. Müllerio žodžiais tariant, Šventoji Dvasia, kuri įkvepia nė vien tik Bažnyčios vadovus, kartais gali raginti nusigręžti nuo galiojančios žmogiškos teisės Bažnyčioje (savaime suprantama – tai netaikoma dieviškosios teisės normoms). Visgi reikia pripažinti, jog šių įstatymų atmetimas dažniausiai nebūna dieviškojo įkvėpimo ženklu.
 
Taigi, nors šiandien galiojančioje bažnytinėje teisėje bažnytinė bendruomenė atrodytų pasyvi (jau minėtame Can. 7 (1983) teliko tik firmitas de iure), joje lieka galioti papročių teisė. Šalia įstatymo, tai antras ne mažiau svarbus teisės šaltinis, neturintis analogų pasaulietinėje teisėje. Čia bendruomenė savo papročiu gali papildyti, sukonkretinti ar net atšaukti galiojantį įstatymą (taip vadinamas contra legem), o tai, sutikite, yra ne kas kita, kaip sensus fidei fidelium išraiška ir galimybė pasakyti „Ne“.
 
Šioje vietoje tiktų paminėti aiškų kanoninės įstatymų leidimo teologinis pagrindą, glaudžiai susijusį su pačia Bažnyčios esme. Juk visi tikintieji nėra ir negali būti pasyvūs įstatymų vykdytojai, bet krikštu tapę „šventa ir karališka kunigyste“ (Vatikano II., „Presbyterorum Ordini“) aktyviai dalyvauja eklesiologinėje misijoje. Šventoji Dvasia, kuri įkvepia ir veda Bažnyčią, veikia per žmonės, t. y. tiek per įstatymo leidėją, tiek per įstatymo gavėją. Kiekvienas „turi savo širdyje Dievo įrašytą įstatymą, kuriam reikalauja pats asmens orumas; pagal tą įstatymą jis ir bus teisiamas” (Vatikano II., „Gaudium et Spes“). Visa tai Dievo Tautos vyresniuosius skatina nepamesti iš akių įstatymų adresato, bet sekti vien Bažnyčiai būdinga įstatymų leidybos vidine logika bei reikalavimais.
 
Visgi, pasaulietinės teisės logika remiantis, sunku suprasti, kaip visa tai gali pakeisti preciziškus įstatymų leidybos kontrolės mechanizmus. Juk šalia Segnatura Apostolica (aukščiausiojo administracinio teismo) Bažnyčioje nėra Konstitucinio teismo ar kito organo, kuris galėtų vertinti aukščiausiąjį Bažnyčios vadovą. Kam yra skirta nuspręsti, ar jis neperžengė savo kompetencijos ribų?
 
Kad atsakytume į šį klausimą, svarbu suprasti, jog šalia žmogaus, einančio aukščiausiojo įstatymo leidėjo pareigas, Bažnyčioje dar yra Aukščiausiasis, o savo egzistenciją ir ateitį Bažnyčia grindžia pasitikėjimu Šventąja Dvasia. Pasak Karlo Rahnerio, šį principą būtų galima išreikšti: „Pasitikėjimas Šventosios Dvasios pagalba negarantuotas juridiškai“. Suprantu, kaip šis „galutinės instancijos“ apibrėžimas skamba teisininko ausims, tačiau čia turbūt ir yra esminis pasaulietinės ir bažnytinės teisės skirtumas: kanonistika negali „peršokti“ Apreiškimo tiesų ar kitais žodžiais – dieviškosios teisės, kuri yra tiek jos pagrindas, tiek principas, tiek aiškios ribos. Šia prasme ji turi „dialoguoti“ su savo tikruoju ir aukščiausiuoju Įstatymų leidėju. Štai kodėl net Bažnyčios vadovui, kaip aukščiausiai juridinei instancijai, savo nutarimams įgyvendinti reikia ne policijos ar armijos. Popiežius Jonas Paulius II tai patvirtina kalbėdamas apie vyskupus savo posinodiniame apaštališkame paraginime „Pastores Gregi“: „…rodydamas klusnumo pavyzdį, vyskupas per maldą ir tyrimą stengsis suvokti Dievo valią per tai, ką Šventoji Dvasia kalba Bažnyčiai. Evangeliniu būdu vykdydamas savo valdžią, vyskupas palaikys dialogą su bendradarbiais ir tikinčiaisiais, siekdamas veiksmingai pagerinti tarpusavio supratimą.“
 
Šis tarpusavio supratimas yra neįsivaizduojamas be būtinybės motyvuoti kanoninius sprendimus. Apeliuojant i jau minėtą sensus fidei fidelium, tikinčiajam svarbu paaiškinti, kodėl ir kas yra Bažnyčioje daroma, kodėl nedaroma, kodėl baudžiama, kodėl nebaudžiama, kodėl tylima… !?
 
Viskas turėtų būti motyvuojama ne skandalų baime, bet teisingumu ir pastoraciniu rūpesčiu. Bažnyčios vadovams yra būtinas skaidrumas tiek leidžiant įstatymus, tiek administracinius aktus, tiek teisminius nuosprendžius.
 
Deja, bažnytiniame kodekse niekur nerasime aiškaus reikalavimo motyvuoti įstatymų leidžiamuosius aktus tiek visuotinės, tiek dalinės Bažnyčios mastu. Štai, pavyzdžiui, Popiežiškoji taryba įstatyminiams aktams interpretuoti paprastai niekada negrindžia savo sprendimų. Iki šiandien vyrauja opinija, jog įstatymui galia suteikiama įstatymo leidėjo autoritetu, o ne argumentais ar motyvais. Nenuostabu, kad kai kurie autoriai šią praktiką supranta kaip baimę, jog argumentų dėstymas sužadins daugiau diskusijų, nei padės vykdyti normas.
 
Kaip matėme, kanoninei teisei pavesta saugoti pusiausvyrą tiek Bažnyčios struktūroje, tiek jos veikloje. Nepametant teologinio pagrindo ir dieviškos savo kilmės, jai skirta padėti Bažnyčiai atrasti savo ypatumus kitų bendruomenių ir valstybės atžvilgiu ir, kita vertus, – pasitelkus bendrosios teisės ir administravimo principus, tuos ypatumus įgyvendinti. Ji nėra būdas pakeisti tikėjimo, malonės, charizmų ir visų pirma meilės Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenime. Kanoninė teisė – tai dialogo, komunikacijos teisė, o Šventosios Dvasios vedama Bažnyčia savo esme prieštarauja „valdančiųjų“ ir „valdomųjų“ priešpriešai. Bažnyčios valdyme nėra ir negali būti vienpusio ryšio tarp „vadovauti“ ir „paklusti“. Visgi, kai kurių kanonistų nuomone, šis įsakinėtojų ir vykdytojų valdymo modelis Bažnyčioje yra vis dar gajus.
 
Jau cituotame apaštaliniame paraginime yra duodama vertingų patarimų ir nuorodų Dievo Tautos vedliams: „Bažnytinės bendrystės išgyvenimas moko vyskupą pastoracinio stiliaus, kuriam būdingas vis didesnis atvirumas bendradarbiaujant su visais.“ Savaime suprantama, šis paraginimas nėra skirtas tik vyskupams ar Romos vyskupui – tai turėtų būti taikoma visuose bažnytinio gyvenimo sluoksniuose, neišskiriant besidarbuojančiųjų parapijoje. Akivaizdu, kad šiandien tai turėtų skambėti daugiau nei paraginimas.
 
Atrasti ir įgyvendinti naujas atvirumu grįstas bendradarbiavimo ir atsakomybės formas Bažnyčios valdyme nėra lengvas uždavinys. Tačiau jei norime, kad būtų laikomasi bažnytinių įstatymų, administracinių sprendimų ir teisminių nuosprendžių, yra privalu nurodyti jų pagrįstumą bei būtinumą. Kiekvienas tikintysis nori matyti juose ne savavališkumo apraiškas ar ambicijas, bet visų pirma vyresniojo rūpinimąsi jam patikėta tikinčiųjų bendruomene. Ne mažiau svarbu suvokti, jog Bažnyčios hierarchija – tai ne priešpriešinimas charizmoms ir įkvėpimams, tačiau yra viena svarbiausių charizmų, duotų Kristaus Bažnyčiai. Būtent Kristaus, o ne „demokratijos“! Tik taip – apaštalinės konstitucijos „Sacrae disciplinae leges“ žodžiais tariant – bažnytinė teisė pasieks savo tikslą: bažnytinėje bendruomenėje sukurti meilės, malonės ir charizmos pirmumu pažymėtą tvarką, kuri savo ruožtu padėtų joms vystytis tiek Bažnyčios, tiek atskirų jos vaikų gyvenime.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Jėzus įteikia raktus apaštalui Petrui

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra