Kun. Kęstutis K. Brilius MIC. Meilės pavyzdys visuomenei

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas.
Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo.“ O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 1–8)

Jau vaikystėje žmogus pradeda teisingai suvokti savo fizinės prigimties ir supančio pasaulio ribas. Šį suvokimą jis daugiausia grindžia savo patirtimi. Jei klystama suvokiant ribas, kyla pavojų.

Kaskart labiau tai suprantama bręstant asmenybei, kai žmogus ugdo, lavina savo jausmus, protinius sugebėjimus ir kūrybinius talentus. Patį didžiausią asmens brendimo šuolį kalbant apie ribas lemia religingumo ugdymas ir formavimas. Tada ribotą žmogiškąjį patirtinį pasaulį papildo dieviškumo patirtis ir apreikštosios tikrovės sąlygos. Apreiškimo pilnatvės dėka religingumas krikščioniui tampa didžiausia jo asmenį brandinanti dovana.

Visais laikais visuomenė sau prieštaravo: reikalavo brandaus žmogiškumo ir darė jam kliūtis.

Visais laikais visuomenė sau prieštaravo: reikalavo brandaus žmogiškumo ir darė jam kliūtis. Fariziejai, regzdami Kristui pinkles, klausė: ar valia ciesoriui mokėti mokestį, ar ne? Kristus į tai atsakė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui (Lk 20, 25). Kiekviename žmoguje, tarsi įnirtingos kovos lauke, juslinis kūniškumas grumiasi su žmogiškosios, Dievo ieškančios sielos pašaukimu.

Dabartinis pasaulis, jo vartotojiška kultūra siūlo pamiršti ribas tenkinant kūniškuosius, juslinius poreikius ir be ribų vartoti visa, kas teikia pasitenkinimą. Dvasinis žmogaus pašaukimas siūlo kitokius santykius su aplinka, vertybėmis. Krikščionybė daugumos kultūrų akivaizdoje tampa patikimiausia laisvo, kūrybiško, moralaus žmogaus, dvasingos asmenybės, ir visuomenės santykio liudytoja.

Dauguma reklamų moko ir įkalbinėja gaminti, turėti, naudoti. Krikščionybė ragina kurti, uždirbti, aukoti, dalyti, šelpti, ugdyti. Kai vartotojai kviečiami elgtis teisėtai, krikščionybė dar prideda: moraliai ir teisėtai, gailestingai ir šventai.

Pilniausias krikščionybės skelbiamo kūrybiško ir pasiaukojamo santykio su visuomene atsakas yra vienuolinis pašaukimas: „Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“(Žyd 10, 6–7). Vienuolinis gyvenimas yra ypatingas pašaukimas; žmonių akimis tai reiškia, jog tas, kas vykdo Dievo valią, yra palankiausiai nusiteikęs kitų atžvilgiu.

Ką reiškia vykdyti Dievo valią? Šventasis Tėvas Benediktas XVI sako: „Visų pirma, pašvęstieji dosniai tęsia didįjį evangelizacijos darbą liudydami Kristų visuose kontinentuose, neretai aukodami savo gyvenimą net iki kankinystės. <…> Dažnai tylūs, bet visuomet veiksmingi ir kūrybingi, jie tęsia Jėzaus gyvenimą, kuris ėjo ir darė gera visiems, buvimą.“

Taip Bažnyčia iki kankinystės skelbia krikščioniškąjį kūrybingos, pasiaukojamos, gailestingos meilės santykį. Pašvęstąjį gyvenimą paminėjau ne kaip visuotinį kvietimą duoti įžadus, bet kaip krikščioniškos dvasingumo patirties liudijimą ir mokymą pasiaukojimo pavyzdžiais sekti ir iš jų mokytis.

Dažniausiai vartotojiškam žmogui, visuomenei perspektyva aukotis tiesiog kelia paniką.

Dažniausiai vartotojiškam žmogui, visuomenei perspektyva aukotis tiesiog kelia paniką. Ne veltui kaip didžiausias baubas vertinama kunigiškoji, vienuolinė, karitatyvinė tarnystė. Šiandienė individualizmo agresiją kenčianti desakralizuota visuomenė vis labiau ritasi didėjančios prievartos pragarmėn, todėl vis labiau privalės atsigręžti ir įsigilinti į krikščioniškuosius sambūvio principus kaip į išeitį iš savo krizių.

Iš esmės spręsti dabarties socialines ir moralines problemas bus įmanoma į visuomenės gyvenimą priimant Bažnyčią ir jos artimo meilės bei tarnystės liudijimą daugelį amžių.

„Artuma“ Nr. 11, 2010

Gedimino Kajėno nuotr.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra