Kun. Kęstutis Dvareckas. „Dievui nereikia mano nuopelnų – Jam reikia manęs paties“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kunigo Kęstučio Dvarecko istorija paradoksali. Išoriškai sėkminga kunigo karjera ir nuolatinės vidinės abejonės. Paskui – narkotikai ir grimzdimas iki pat dugno. Kalėjimas. Nesibaigianti blaivėjimo kelionė ir susitikimas su pačiu savimi, mokymasis pralaimėti Dievui.

Kunigas Kęstutis teigia: „Dievui nėra per menkų žmonių, ir Jis sutinka dėl žmogaus nusižeminti, priimti patyčias, nusileisti iki paties dugno. Jam nereikia mano nuopelnų, jam reikia manęs paties ir dėl manęs Jis pasirengęs viską padaryti.“

Apsisprendimas būti kunigu lydėjo nuo vaikystės

Kęstuti, kaip apsisprendei tapti kunigu?
Neturiu vienareikšmio atsakymo, negaliu sakyti, jog turėjau kokį apreiškimą, mistinę patirtį ar gyvenimo kryptį perkeitusį įvykį. Nuo pat vaikystės buvau įsitikinęs, kad noriu būti kunigu. Tikrai nesupratau, ką tai reiškia, tačiau net nesvarsčiau kitų alternatyvų. Man tai buvo savaime suprantamas dalykas, kuris laikui bėgant, aišku, keitėsi, augo, tačiau visada buvo su manimi.
Eidavau į šokius, draugaudavau su merginomis, tačiau sąžiningai joms sakiau, kad romantinė draugystė neturės tęsinio, nes aš tvirtai pasiryžęs tapti kunigu. Bendraamžiai pasišaipydavo iš manęs, vadindavo „kunigėliu“, tačiau manęs tai nė kiek neskaudino. Atvirkščiai, patiko jaustis kiek išskirtiniam.
Nuo pat vaikystės buvau įsitikinęs, kad noriu būti kunigu. Tikrai nesupratau, ką tai reiškia, tačiau net nesvarsčiau kitų alternatyvų.

Tai gal Tavo tėvai buvo giliai tikintys ir skatino kunigystei?
Tikrai taip negalėčiau sakyti. Mano tėvai – labai geri žmonės, tačiau jie labiau tradiciniai katalikai, ir mano tėtis tikrai nesidžiaugė, o buvo akimirkų, kai ir pyko dėl mano apsisprendimo. Pamenu ir prieš šventimus dar bandė atkalbėti. Taip pat ir mano močiutė, tėčio mama, iki pat savo mirties nesidžiaugė, kad pasukau tokiu keliu.
Mamos požiūris buvo kiek nuolaidesnis. Ji man vis sakydavo, kad tik doru žmogumi išaugčiau, ir tiek. Na, o pagrindinė mano tikėjimo ugdytoja, kuri tikrai palaikė ir džiaugėsi mano apsisprendimu, buvo mano mamos mama.
Kadangi, kol tėvai patys nepersikėlė gyventi į kaimą, aš pas ją leisdavau vasaras kaime su seserimi ir dviem pusseserėmis, jos įtaka buvo didelė. Ji mane paskatino ir tapti patarnautoju kaimo bažnyčioje. Pamenu, toli gražu ne visada tuo džiaugiausi, ypač kai šeštadienį reikėdavo eiti į bažnyčią tuo metu, kai sesuo ir pusseserės su malonumu žiūrėdavo „Na, palauk“.
Prisidėjo ir senukas klebonas, kuris tikrai daug laiko skirdavo vaikams. Kaime nebūdavo daug užsiėmimų ir visai smagu buvo maltis aplink bažnyčią.

O patarnautoju teko būti dar sovietmečiu ar jau po Nepriklausomybės atgavimo?
Pradžioje dar sovietmečiu. Tačiau tikrai dėl to nebuvo jokio spaudimo. Tiesa, pamenu, kai per kažkokį Spalio minėjimą mokykloje mokytojai mūsų klasės mokinių klausinėjo, kuo norime būti. Vieni sakė – mokytojais, kiti – kosmonautais, o aš pasakiau – kunigu. Tada susilaukiau išskirtinio dėmesio, regis, ir mano tėvus į mokyklą kvietėsi. Tačiau tas dėmesys man jokiu būdu neatrodė tam tikra grėsmė, net patiko.
Beje, labai norėjau gauti pionieriaus kaklaraištį. Man tas buvimas pionieriumi atrodė nei šioks, nei toks, bet pats raudonas kaklaraištis atrodė gražus. Tačiau tą rudenį, kai turėjo mūsų klasę priimti į pionierius, pasikeitė laikai ir mums išdalijo ne raudonus, bet žalius kaklaraiščius ir pareiškė, jog turime būti gamtos mylėtojai.

Tai ir mokykloje, ir tėvams sakei, kad būsi kunigu?
Na, taip. Suprantu, kad tėtis manė, jog tai praeis. Tačiau noras nepraėjo, tik stiprėjo. Kai dabar pagalvoju, daug įvairių smulkmenų stiprino šį norą. Man patiko aplinkinių dėmesys, kai bažnyčioje buvau patarnautoju. Pamenu, mane labai girdavo, vaišindavo saldainiais, ir aš pats sau atrodžiau labai svarbus. Buvo ir egzistencinis momentas – atrodė, jog būtinai turiu nusipelnyti Dievo meilę ir patarnaudamas bažnyčioje esą labiau jos nusipelnau. Dar vienas motyvas, kuris gali atrodyti juokingas, bet man jis buvo vaikystėje svarbus – labai norėjau sutaną nešioti.
Kai tik sužinojau, kad Telšių mažojoje seminarijoje duoda sutanas, aš devintoje klasėje tiesiog pasiutau ir pareiškiau, jog važiuoju ten studijuoti. Ne juokais susiginčijau su tėčiu, ir jam išsprūdo frazė, kurios paskui jis gailėjosi: „Pasimokyk dar porą metų čia ir, jei noras nepraeis, tai tada leisime į Telšius.“ Uoliai tuos dvejus metus mokiausi ir pareikalavau, kad tėvas tesėtų savo pažadą. Tikrą isteriją sukėliau, ir jam nieko kito neliko, kaip tesėti pažadą.
Telšiuose viską radau taip, kaip svajojau ir ką buvo Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėlyje“ aprašęs. Daug atodūsių, poezijos. Įvilktuvės buvo graudžios, jausmingos, su visokiais vaidinimais.
Metus Telšiuose pasimokiau ir grįžau į savo gimtąją vyskupiją Kaišiadoris. Kadangi ji priklauso Vilniaus arkivyskupijai, stojau į Vilniaus seminariją.

Studijos Vilniuje ir Erfurte

Kaip vertini savo studijas Vilniuje?
Sunku pasakyti. Kai pagalvoju, seminarijoje tikrai daug išmokau, tačiau šiek tiek apmaudu, jog tai daugiausia buvo paprastos akademinės studijos, per kurias svarbu gauti daugiau informacijos, o ne subręsti kaip asmenybei. Studijos, kurios nuo kitų aukštųjų labiausiai skyrėsi tuo, kad visi gyvenome ir studijavome viename pastate, na, dar reikėjo laikytis griežtesnių taisyklių.
Seminarijoje man asmeniškai trūko nuoseklesnio palydėjimo. Tikriausiai čia ir mano bėda, nes natūraliai atitolau nuo tų Dzūkijos kunigų, su kuriais bendravau prieš seminariją. Nebuvo galimybės dažnai pas juos nuvažiuoti. O Vilniuje taip ir neatradau kunigų, su kuriais galėčiau daugiau bendrauti. Na, tikrai bičiulystei, supratimui veikiausiai reikia daugiau laiko.
Pačioje seminarijoje turėjome dvasios tėvus, tačiau pradžioje dvasios tėvu buvo prancūzas vienuolis ir šiek tiek trukdė kalbos barjeras, paskui juo tapo jaunutis kunigas, kuriam tikrai buvo labai sunku visus aprėpti. Pamenu, kai vėliau mokiausi Vokietijoje, Erfurte, tai dvasios tėvais čia buvo jau didžiulį patyrimą turintys kunigai, vienas jų – labai garbaus amžiaus jėzuitas. Jie veikiausiai dėl savo patirties sugebėjo atrasti ryšį su klierikais. Beje, dar vienas svarbus skirtumas tarp Erfurto ir Vilniaus seminarijos – Vokietijoje seminarijos vadovas nebuvo niekaip susijęs su studijomis. Tai leido daug atviriau su juo kalbėtis ir bendrauti, nesibaiminti, kad dėl savo išsakytų minčių paskui būsi vertinamas per egzaminus.
Nežinau kaip dabar, tačiau, kai aš studijavau, Vilniaus seminarijos bendruomenė man atrodė šiek tiek dirbtinė. Gal tik tie klierikai, kurie įstojo į seminariją vyresni, buvo kiek kitokie, brandesni. O mes, aštuoniolikmečiai, atvažiavę čia tiesiai iš mamyčių globos, nebuvome mokomi gyventi savarankiškai ir atsakingai, iš mūsų jau buvo tikimasi, kad taip gyvensim…
Skausmingai pakėliau tai, kad gali būti bet kas, tačiau pakanka to, jog dėvi sutaną, ir žmonės į tave žiūri kaip į „supermeną“.
Kai po trečio kurso nuvažiavau į Erfurtą, pirmas dalykas, kuris pribloškė, buvo tai, kad mes, lietuvaičiai klierikai, buvome gerokai jaunesni už kitus. Vokietijoje paprastai į seminariją stoja žmonės jau sulaukę trisdešimties. Buvo ir penkiasdešimtmečių klierikų. Seminarijos rektorius patyrė šoką, kai sužinojo, kiek mums metų. Jam tai buvo labai neįprasta.
Antras dalykas, kuris labai skyrėsi nuo Vilniaus, tai buvo didelė laisvė ir apeliavimas į seminaristo sąmoningumą. Privalomi buvo tik egzaminai, bet ne paskaitos. Mums davė tam tikras gaires ir sakė, jog turėtume pradėti nuo kurio nors dvasinio augimo aspekto, o mūsų tikslas, kad, baigiant seminariją, tam tikros dvasinės praktikos, regula taptų mūsų savastimi. Tačiau tai mūsų tikslas ir atsakomybė, ir niekas už mus to nepadarys. Man tokia laisvė atrodė per didelė ir mečiausi į kraštutinumą, numojau ranka į paskaitas, – jei neprivaloma, tai juk nereikia, maniau tuomet. Tik paskui jau supratau ir įvertinau, kad jos svarbios.
Dar viena problema, kurią matau visose Lietuvos seminarijose, – tai seminaristų atotrūkis nuo realios bažnytinio gyvenimo praktikos. Vasaros praktika, kai parapijoje pakalbi su vaikais ir šiek tiek pabendrauji su klebonu, to negali kompensuoti. Seminarijoje turėjau labai aiškų vaizdinį, ką reiškia būti kunigu. Tačiau, kai tapau kunigu, pasirodė, kad tas vaizdinys visiškai nerealistinis.
Labai gailiuosi, jog nepasinaudojau galimybe Vokietijoje. Ten po studijų seminaristai dar turi pastoracijai skirtus metus, kai atlieka savotišką praktiką, dar iki šventimų padirba realioje aplinkoje. Kadangi tai nebuvo privaloma, skubėjau grįžti į Lietuvą ir tokios praktikos atsisakiau.
Kalbėdamas apie trūkumus jaučiuosi nejaukiai, puikiai suvokiu, kad mano sunkumų ir nepasisekimų priežastys – anaiptol ne išoriniai veiksniai ar aplinkybės… Kita vertus, žvelgiant į praeitį norisi teigti, kad viso to reikėjo mano formavimuisi, jog viskas vyko taip, kaip geriausia man, nes, tuo nė kiek neabejoju, Dievui svarbiausias yra žmogus… Ir dažniausiai žmogus gelbėjamas ne pasisekimais, ne pertekliumi, o trūkumais, sunkumais, ligomis – Kryžiumi…

Jau studijuodamas seminarijoje pabandei narkotikų: ar tai buvo savotiška maišto prieš taisykles forma?
Sunku pasakyti. Gal iš dalies taip. Tačiau labiau tai buvo bėgimas nuo savęs, nuo tuštumos, kurią savyje jutau, nuo baimės susitikti su savimi, pripažinti savo silpnumą.
Pirmą kartą paragavau narkotikų dar mokydamasis seminarijoje, tačiau ne seminarijos patalpose. Ketvirtadieniais buvo galima važiuoti į miestą, ir aš buvau pas bičiulius, kurie siūlė alaus. Sakiau, jog alaus negaliu, turėsiu nemalonumų seminarijoje, nes užuos. Tada man pasiūlė parūkyti heroino – esą niekas nepajus. Pabandžiau. Nieko ypatingo nepajutau, tačiau atrodė priimtina. Patiko nerūpestingai plepėti su bičiuliais, taip pat ir tai, jog grįžus niekas nieko neįtarė, o ir pasekmių, kaip atrodė, nebuvo jokių.
Paskui, kai išvažiavau į Vokietiją, kurį laiką bendravimas su tai bičiuliais nutrūko. Tuo metu nebandžiau narkotikų, nebent šiek tiek su draugais išgerdavome alkoholio. Tačiau grįžęs pradėjau vis dažniau pas tuos bičiulius Vilniun keliauti, vis didesnį potraukį parūkyti jaučiau. Ta riba tarp saikingo vartojimo ir priklausomybės labai trapi. Jau po šventimų pajutau, jog esu priklausomas nuo tos chemijos.

Diakonystė ir kunigystė

Iš Vokietijos grįžai į Kaišiadoris?
Grįžau į Kaišiadoris, pašventino diakonu ir dirbau Kaišiadoryse metus. Nebuvo paprasta. Skausmingai pakėliau tai, kad gali būti bet kas, tačiau pakanka to, jog dėvi sutaną, ir žmonės į tave žiūri kaip į „supermeną“. Tiesa, pirmaisiais metais turėjau labai daug idealizmo ir bandžiau nekreipti dėmesio į tamsesnę bažnytinės tikrovės pusę, į tai, kaip dažnai visos tos krikštynos, vestuvės teturi ploną krikščionišką ritualų apvalkalą, o jų dalyvių nė kiek nejaudina šių sakramentų svarba. Buvo ir daug dirbtinumo – ne tik santykiuose su žmonėmis, tačiau ypač santykiuose tarp kunigų.
Aš pats užsikrėčiau visagalybe ir sakiau, kad štai dabar viską pakeisiu ir parodysiu, kaip reikia dirbti. Griebiausi daugybės veiklų, organizavau jaunimo renginius, dalyvavau steigiant patarnautojų mokyklą, susitariau su vietinio laikraščio redakcija, jog redaguosiu laikraštyje krikščionišką puslapį.

Kai pasakoji, viskas atrodo labai teisinga ir gerai: daug veiklų, parapija kunkuliuoja…
Tos visos veiklos, kaip paskui pats supratau, pirmiausia buvo bėgimas nuo savęs. Jų šaltinis buvo mano silpnumas, baimės, kurių negalėjau sau pripažinti. Tačiau, kai po visų veiklų vis vien tekdavo likti vienam, negalėjau savęs pakęsti. Nenorėjau ir nemokėjau pripažinti savo silpnumo ir gyventi ne pagal savo, bet pagal Dievo valią.
Pavyzdžiui, buvo toks jaunuolis Gediminas. Daug dėmesio jam skyriau ir maniau, kad bus vienas iš katalikiško jaunimo lyderių parapijoje. Didžiavausi, jog prisidedu prie jo ugdymo. Tačiau jis susirgo vėžiu. Gydytojai bandė gydyti, tačiau kaip beviltišką ligonį atidavė namiškiams. Ir, pamenu, mama jam šaukšteliu iš burnos kraują semia, o jis manęs klausia: „Pasakyk, Kęstai, ar blogai norėti numirti?“ O ką aš jam galiu atsakyti? Išdėstyti teologinį požiūrį. Tokiose situacijoje visi žodžiai netenka prasmės. Arba – jo mama bėgo pas žolininkę, tikėjosi gauti ypatingų žolelių, kurios įveiks ligą. Tarsi turėjau moralizuoti ir sakyti, jog tai prietarai, kad reikia pasitikėti Dievo valia. Tačiau toks sakymas būtų visiškai absurdiškas, ir jaučiausi kaip sugriautas, sukultas į šipulius.
Tada dar labai bijojau pripažinti savo silpnumą. Galvojau, kad kunigas visada turi būti stiprus, kiekvienoje situacijoje žinoti teisingą atsakymą, rodyti kitiems pavyzdį. Nemokėjau paprasčiausiai verkti su verkiančiaisiais. Ir nežinojau, kaip tvarkytis su tomis emocijomis, kurios viduje telkiasi. Nežinojau, kaip elgtis…
Neišvengiamai turi išpūliuoti, išrėkti, išbūti ir pamatai, kad nesi toks blogas, pamatai, jog tavyje – ne vien mėšlas, bet ir Dievo atspindys.
Be to, ir kunigai Lietuvoje mielai siunčia diakonus ar vikarus į pačias skaudžiausias laidotuves, kai, pavyzdžiui, žūsta jaunas žmogus, ar prie mirštančio ligonio. Ten bandai išspausti kokį poetinį žodį apie dangų, apie amžinąjį gyvenimą, bet pačiam nuo savęs bloga. Grįžęs nežinai, kur dėtis.
Na, bet pamažu sulaukiau 25 metų, ir gegužės 8 dieną pašventino kunigu Kaišiadoryse. Labai nenorėjau tradicinių šventinių pietų, tai buvo agapė su liaudies muzika. Šventimas buvo netradicinis. Kažkaip visada bandau laužyti renginių stereotipus, man labai nepatinka oficialumas. Pavyzdžiui, kai pagyvenusi moteris man, kaip kunigui, bučiuodavo ranką, pradžioje bandydavau neleisti, o paskui leisdavau, tačiau po to pabučiuodavau jai ranką. Vis norėjau parodyti žmonėms, jog nesu kažkuo ypatingas, kad esu drėbtas iš to paties molio.
Taip pat ir rengdamas jaunimo renginius visokiausių dalykų prisigalvodavau. Kaip atrodo žvelgiant atgal, tai man dažnai svarbiausia buvo forma, o ne turinys.

Kunigauti pradėjai Elektrėnuose?
Taip, tapau Elektrėnų parapijos vikaru ir vėl stačia galva mečiausi į veiklas. Iš karto nuėjau pas vietinio laikraščio redaktorių ir sutarėme dėl mėnesinio katalikiško priedo „Susitikimas“, kurį prižiūrėjau. Tada vėl daug dirbau su jaunimu, aktyviai sukausi parapijoje. Iš išorės viskas atrodė puiku, parapijiečiai mane tikrai mylėjo. Pamenu, net jau po to, kai mane suėmė, elektrėniškiai rinko už mane parašus, negalėjo patikėti, kad kažką blogo galiu padaryti. Deja, visas tas aktyvumas buvo iš nepasitikėjimo savimi. Man labai reikėjo daug išorinio pripažinimo ženklų. Man reikėjo, kad mane girtų, kad man sektųsi, kad atrodyčiau reikalingas.

Kokių nors abejonių dėl pašaukimo pradėjus kunigauti nekilo?
Keistai su tuo pašaukimu. Kai, atrodo, ketvirtoje klasėje viešai pasakiau, jog būsiu kunigas, tai niekada kitų variantų nebesvarsčiau. Man pašaukimas yra tai, kas stipriau už mane. Aišku, keičiasi kunigystės supratimas, pats keitiesi, tačiau pati kryptis nesikeičia…

Kalbi apie vienatvę ir nepasitikėjimą savimi. O gal teisūs tie, kurie sako, kad celibato panaikinimas išspręstų tokias problemas?
Man sunku ką nors atsakyti. Yra krikščioniškų Bažnyčių, kur celibato nėra, tačiau nemanau, kad ten nėra tų pačių ar kitų problemų. Juk jei esi šeimos tėvas, tai natūralu, jog daugiau dėmesio skirsi savo vaikams, o ne parapijos reikalams. Be to, ir kunigų perkėlimas taptų labai problemiškas, nes reikėtų kelti su visa šeimyna..
Man asmeniškai celibatas tikrai nebuvo esminė problema. Taip, jausdamas potraukį merginoms, stengiausi to nepripažinti, ignoruoti. Paskui, kai gyvenimas subrandino ir kai pagaliau susitikau su savimi, su savo vyriškumu, celibato problema irgi kažkaip savaime išsisprendė. Ji man tikrai nėra našta, bet veikiau mano pašaukimo dalis. Todėl tikrai galiu sakyti, kad bent jau mano atveju celibato nebuvimas tikrai nebūtų išsprendęs problemos.

Nebandei apie savo patirtis kalbėtis su kitais kunigais?
Negaliu sakyti, kad neieškojau bendrystės su kunigais, tačiau, deja, neradau. Problema ir ta, jog Lietuvoje ganėtinai stipri kunigų konkurencija, nes nuo parapijos, kurioje tarnauji, dydžio, tiesiogiai priklauso tavo materialinė gerovė. Todėl dauguma nori patekti į „perspektyvesnes“ parapijas ir pavydi tiems, kurie ten dirba.
Kai dirbau Elektrėnuose, tai sulaukdavau daug parapijiečių padėkų, o su kolegomis kunigais bendravimas buvo gana šaltas. Į akis būdavo ironiškos šypsenos, o už akių neretai apkalbos, kurios pasiekdavo mane per trečius asmenis. Būdavau apkalbamas kaip karjeristas, kuris esą nori įtikti vyskupui ir panašiai.
Tiesa, tik gerų žodžių galiu pasakyti apie Elektrėnų kleboną, kuris tikrai jautrus ir išmintingas žmogus, tačiau jis už mane vyresnis ir priklauso tai kunigų kartai, kuri nebuvo linkusi kalbėti apie savo jausmus, problemas.

Tai kaip dorojaisi su sunkumais?
Atsisukau į narkotikus. Mano vartojimas buvo susijęs su tais pažįstamais vilniečiais. Sakydavau sau, kad važiuoju į Vilnių pailsėti, jog reikia atsipūsti nuo darbų, ir atsidurdavau pas juos. Paskui pradėjau vis dažniau ieškoti tokio poilsio. Paskui paragavau kokaino, ir jis labai patiko. Tada prasidėjo tikros bėdos. Kurį laiką tęsėsi saviapgaulė, jog nesu priklausomas, tačiau po truputį narkotikai visiškai mane nugalėjo.
Manau, kad jei narkotikai nebūtų sprendę mano realių problemų, nebūčiau taip užsikabinęs. Man trūko ramybės, sugebėjimo būti su savimi, trūko tam tikros mistinės patirties. Visa tai gavau, tačiau kaina buvo gerokai per didelė. Tai buvo toks ligos gydymas, kuris yra baisesnis už pačią ligą.

Iš kur ėmei pinigų narkotikams?
Kai jau užsikabinau ir nebeužteko tų pinigų, kuriuos kas mėnesį duodavo klebonas, paėmiau viename iš bankų nedidelę paskolą. Dėkui Dievui, kad tais laikais paskolą pasiimti buvo daug sunkiau nei šiandien, nes būčiau dar daugiau problemų prisidaręs. Paskui pamačiau, jog nespėju jos grąžinti, tai kitame banke paėmiau daug didesnę paskolą. Tikėjausi ir automobilį nusipirkti, kad pragyvenimui liks, tačiau narkotikai ištirpdė viską.

Buvo bandymų mesti?
Buvo ir ne vienas, kelis kartus man atrodė, kad net pavyko. Kartą buvau nuėjęs pas gydytoją. Nesakiau, kokia problema, tačiau išprašiau antidepresantų ir raminamųjų. Bandžiau taip tvarkytis. Buvo tokių atvejų, kai sakydavau, jog susirgau, ir savaitei išvažiuodavau pas tėvus, kur visiškai nevartodavau. Aš sau melavau, jog mano vienintelė problema – tai, kad vartoju, jei nustosiu, vėl viskas bus idealu. Būdavo, kad ir kelis mėnesius nevartodavau, tačiau paskui apimdavo tokia neviltis, vidinis skausmas. Žinote, yra toks geras posakis apie priklausomo žmogaus būseną: nevartoju, tačiau lengviau nesidaro. Tada paprastai vėl metiesi vartoti.

O aplinkiniai nepastebėdavo?
Nežinau, ar taip lengvai galima pastebėti. Paskutinius kelis vartojimo mėnesius, kai tikrai jau buvo galima matyti, jau buvau vienas Bagaslaviškio parapijoje. O prieš tai, regis, nelabai kas žinojo. Tik mano klebonui buvo kilęs įtarimas, kodėl aš visada be pinigų. Tačiau aš pasiaiškinau, kad tiek daug su jaunimu veikiu ir toje veiklose savo pinigus leidžiu, jog nieko kitam ir nelieka.

O į Bagaslaviškį buvai paskirtas ne dėl narkotikų vartojimo?
Manau, kad ne. Nes jau pusantrų metų buvau vikaru, mūsų vyskupijoje neįprasta ilgiau vikarauti ir natūraliai paskyrė į Bagaslaviškį. Praktiškai buvau klebonas, teoriškai buvau dar paliktas Širvintų vikaru, nors pats niekada Širvintų bažnyčioje net nebuvau.
Atvažiavau į Bagaslaviškį žiemą, prieš Kalėdas, ir didžiausia trauma buvo, kai pirmą sekmadienį per votyvą į bažnyčią atėjo vienas senyvas žmogus. Per sumą atėjo jau dvidešimt trys. Ilgą laiką net skaičiavau per kiekvienas Mišias atėjusiuosius. Mišios – tik sekmadieniais, kitomis dienomis – tuštuma. Su kuo bendrauti nėra, gyvenu vienas didžiulėje troboje. Taigi, Dievulis atvedė į tai, ko visą gyvenimą labiausiai bijojau. Tada jau narkotikai užvaldė mane visą.

Dugne

Teko grimzti iki pat dugno?
Dugną pajutau dar gerokai iki tol, kol pradėjau sveikti. Pajutau, kad niekaip negaliu išsikapstyti pats, jog po visų bandymų kapstytis vėl visa galva neriu į tą purvą. Apėmė juoda neviltis. O kai esi priklausomas, tai tavo galva veikia labai keistai. Svarsčiau: ką daryti? Į tėvus kreiptis buvo didžiulė gėda, be to, nenorėjau užkrauti jiems savo naštos. Kreiptis į kitus kunigus? Bijojau, jog nebūsiu suprastas, o tik pasišaipys ar piktdžiugiškai sureaguos. Ieškoti pagalbos kitur? Atmečiau tą galimybę, nes sakiau sau – jei mano bėda taps vieša, tai nukentėsiu ne tik aš, bus puolama ir Bažnyčia, ir Dievas.
Tada ir pradėjo kilti absurdiški planai, kaip esą galiu net toje situacijoje apginti savo tikėjimą ir Bažnyčią. Pradėjau svarstyti savižudybės galimybę ir baisiausia, jog tuose svarstymuose save vaizdavau kaip tikėjimo kankinį, kuris gyvybę pasiruošęs atiduoti, kad tik šešėlis nekristų Bažnyčiai. Priklausomo žmogaus sąmonė ypač manipuliatyvi ir kuria liguistus planus.
Taigi, nepalikau Dievui jokių variantų, tik kalėjimą, kuriame netrukus atsidūriau. Spaudoje mano suėmimo istorija buvo išpūsta, prirašyta daug nebūtų dalykų, buvau pavaizduotas kaip kažkokios gaujos lyderis. Paskui visi šie išgalvoti dalykai išsisklaidė, bet tiesa tai, kad pas mane buvo rasta narkotikų, ir už tai buvau sulaikytas.
Pradžioje jaučiausi visiškai Dievo išduotas ir labai ant Jo pykau. Tokį gražų pasiaukojimo planą buvau parengęs, kuris dabar, kai viskas išėjo viešumon, neteko prasmės. Paskui atėjo lūžis ir supratimas, kad Dievui nėra per menkų žmonių, ir Jis sutinka dėl žmogaus nusižeminti, priimti patyčias, nusileisti iki paties dugno. Jam visai nereikia mano nuopelnų, Jam reikia manęs paties, ir dėl manęs Jis pasirengęs viską padaryti.
Palaipsniui aš ir kunigystę pradėjau suprasti ne vien kaip sakramentų šventimą, bet kaip pagalbą kitiems, kito žmogaus naštos nešiojimą.

Paradoksalu, bet kalėjime prasidėjo susitikimas su savimi ir sveikimas?
Ten išgyvenau didžiulę baimę, šoką ir labai pykau ant Dievo. Negalvojau apie narkotikus, bet nėriau į miegą, apatiją. Tik po tam tikro laiko tas pyktis tirpo ir supratau, kad taip Dievas mane gelbėja, supratau, jog priėjau aklavietę, ir išsigandau, kad žengiu į mirtį.
Bėgti nuo savęs jau nebebuvo galimybės, nes buvau uždarytas tarp keturių sienų, buvau visą parą vienas. Neišvengiamai turi išpūliuoti, išrėkti, išbūti ir pamatai, kad nesi toks blogas, pamatai, jog tavyje – ne vien mėšlas, bet ir Dievo atspindys. Tačiau šis pamatymas nėra staigus nušvitimas, bet ilga, nesibaigianti sveikimo kelionė.

Kiek teko būti kalėjime?
Dvidešimt parų išbuvau sulaikytas. Tačiau yra esminis skirtumas tarp Lukiškių kalėjimo ir sulaikymo punkto – KPZ. Buvimas čia man buvo kaip baisiausias siaubo filmas. Mane atvežė išsigandusį ir priblokštą, o pasitiko toks vyriškis su cigarete, jis liepė nusirengti nuogai – esą patikrinimui ir dar pasikvietė darbuotojas moteris sakydamas – turite galimybę pasižiūrėti į nuogą kunigą. Gal man taip pasitaikė, tačiau praktiškai dauguma prižiūrėtojų, kuriuos sutikau KPZ, buvo veikiau žvėrys, o ne žmonės. Išsiskyrė vienas ligotos psichikos žmogus, kuris reguliariai įsiverždavo į kamerą ir klykdavo: „Na, kunigėli, kur tavo altorius!“ ar kitaip tyčiodavosi.
Nebuvo pyragai ir Lukiškėse, tačiau prižiūrėtojai ten pasitaikė tikrai daug žmogiškesni. Beje, iš kalinių niekada nepatyriau jokių patyčių. Priešingai, jutau palaikymą ir tam tikrą solidarumą, kuris būdingas žmonėms, kurie pateko į bėdą.

Reabilitacija Pakutuvėnuose

Kaip gyvenai po kalėjimo?
Visas mano sulaikymas buvo paverstas žiniasklaidos šou. Pamenu, kada turėjo paleisti, tai paleido tik tada, kai atvažiavo televizijos darbuotojai su kameromis, o tėvai laukė nuo ryto. Beje, sakiau kalėjimo psichologui, jog nenoriu išeiti. Kalėjime buvau pradėjęs po truputį išsivalyti iš vidaus, o dabar reikėjo žengti į pasaulį, kuriame nežinojau, ką daryti, reikėjo aiškintis su tėvais, kuriems didžiausias smūgis buvo tai, kad jie apie mano bėdą tik iš laikraščių sužinojo.
Kai išleido, bėgte nubėgau iki mašinos ir į kaimą pas tėvus.

Kokia buvo vyskupo reakcija?
Turbūt reikėtų sakyti, kad normali. Jam tai buvo perkūnija iš giedro dangaus, jis tai priėmė kaip išdavystę. O dar viešas skandalas, kurio turbūt niekas nemėgsta. Mano ganytojas pasakė, kad melsis už mane, tačiau nemato galimybių man likti kunigu. Siūlė pagalvoti apie kokią kitą profesiją.
Didžiausia parama man tapo kunigas Romualdas Zdanys. Jis nebuvo nei bičiulis, nei mūsų vyskupijos kunigas, pažinojau jį tik iš tų laikų, kai jis dirbo seminarijoje. Kunigas Romualdas, kai aš dar buvau kalėjime, atvažiavo pas mano tėvus ir guodė, jog čia dar ne pasaulio pabaiga, kad, jei Kęstas norės, išsikapstys.
Paskui jis atvažiavo pas mane ir paragino eiti į Minesotos programą Priklausomybių ligų centre. Kai ten patekau, supratau, kad per savaitę kitą nieko nepadarysi, jog reikės ilgos reabilitacijos. Taip atsidūriau Pakutuvėnuose pas brolį Gediminą.

Kodėl tiek daug žmonių, kurie dalyvauja įvairiose reabilitacijos programose, atkrenta?
Iš tų, kur atvažiavo, su kuriais teko bendrauti, daugelis atvažiavo tėvų ar vaikų raginami. Dar buvo ir tokių, kurie susigalvojo, jog dar prieš gijimą reikia „paskutinį kartą atsisveikinti su narkotikais“. Pažįstu ne vieną, kuris per tai su gyvenimu atsisveikino. Mano įsitikinimu, žmogus turi pats norėti sveikti, nes paprasčiausias noras nuraminti aplinkinius nepadeda. Žmogus turi keistis, nes kažkas turi užpildyti tą tuštumą, kurioje lizdą susisuko priklausomybė. Jei žmogus nutaria, kad tereikia nevartoti, ir viskas bus gerai – tai saviapgaulė, kuri vėl nugramzdins į priklausomybę.

O kaip Tau sekėsi Pakutuvėnuose?
Ten aš jau kaip reikalas maištavau prieš pasaulį. Nusiskutau plaukus, paskui vaikščiojau pasidaręs skiauterę. Tačiau pranciškonai buvo be galo kantrūs ir atlaidūs. Man to labai reikėjo, reikėjo atrasti save, priimti save, pripažinti savo silpnumą. Broliai niekaip nesikišo, ir man tai buvo didžiulė dovana. Buvo per daug gyvenime žmonių, kurie man nurodinėjo, kaip turiu gyventi, ką turiu daryti, moralizavo, mokė. Broliai pranciškonai paprasčiausiai buvo šalia, niekaip nesikišo, nemokė, ką turiu daryti, ir laukė, kol pats juos užkalbinsi. Pradžioje gavau darbą akmenis nešioti, o praeidamas brolis Gediminas vis paklausdavo, kaip jautiesi, ir tiek.
Net reikėdavo kovoti dėl pranciškonų dėmesio, kartais net pikta būdavo, kad negali iki pokalbio su broliu Gediminu prasibrauti. Tačiau tai bent man buvo labai sveika, mokė kovoti už save, mokė būti atsakingam už save.
Pakutuvėnuose buvo minimali tvarka: malda, maistas, darbas.

Sugrįžimas į kunigystę

O kaip su kunigyste?
Pakūtoje labai norėjau švęsti Mišias, to prašiau brolio Gedimino. Jis pasistengė, susitarė su Telšių ir Kaišiadorių vyskupais, ir man buvo leista priklausomųjų bendruomenei aukoti neviešas Mišias.
Pakutuvėnuose buvau metus, kurie man buvo labai svarbūs, ir ši vieta man visam gyvenimui liko labai svarbi.
O paskui reikėjo galvoti, ką daryti. Nematydamas galimybių sugrįžti, pabandžiau nebūti kunigu, pradėjau Klaipėdoje dirbti vertėju. Kelis mėnesius kankinausi ir bandžiau pabėgti nuo kunigystės. Tačiau supratau, jog ji yra tapusi mano savastimi ir pasitraukti iš kunigystės – tai kartu išduoti save.
Ir vėl labai padėjo kunigas Romualdas Zdanys. Jis atvažiavo pas mane ir paklausė: ar nori būti kunigu? Sakau, jog noriu, tačiau negi daužysiu galvą į sieną. Tada jis man pasiūlė prašyti hierarchų, kad mane paskirtų kunigu į kurią nors Lenkijos lietuvių parapiją, kur trūksta kunigų.
Aš apie tai nebuvau pagalvojęs. Pradėjau vėl važinėti pas vyskupą, pas Vyskupų Konferencijos delegatą užsienio lietuvių sielovadai ir sakiau, jei netinku Lietuvoje, tai gal Lenkijoje galiu. Buvo oficialiai svarstytas mano klausimas ir nuspręsta, kad dar per mažai laiko esu blaivus ir per daug žiniasklaidos išviešintas asmuo. Leidimo vykti į Lenkiją negavau, tačiau gavau rekomendaciją į kunigystę grįžti per Pilnų namų bendruomenę Panaroje.
Čia išbuvau devynis mėnesius. Tai jau nebuvo reabilitacija, ten atvykau kaip kunigas, galintis aukoti Mišias Pilnų namų bendruomenės koplyčioje ir patarnauti vadavimąsi iš priklausomybių pradedantiems žmonėms…

Tačiau Panaroje neįsitvirtinai?
Ten tikrai daug išmokau. Skirtumas nuo Pakutuvėnų buvo didžiulis. Panaroje stengiamasi detaliai reglamentuoti priklausomo žmogaus gyvenimą, labai stiprus religinis motyvas. Buvau mokomas peržengti savo religingumo pavidalą ir tapti pakantesnis kitokiems pavidalams.
Tai, kas man neatrodė priimtina, jog Panaroje priklausomam žmogui siūloma vienintelė alternatyva priklausomybei – vienuolystė, kuri neretai vos ne matematiškai konstruojama kaip paprastesnis gyvenimo būdas. Vienuolijos įkūrimas Panaroje yra svarbiausias tikslas ir ieškoma tokių priklausomų žmonių, kurie būtų pasiryžę rinktis vienuolio kelią.
Ir aš buvau raginamas tapti vienuoliu. Tačiau nuo pat sveikimo pradžios aiškiai supratau, jog turiu būti kiek įmanoma sąžiningas sau ir nedaryti to, ko nenoriu, neiti ten, kur širdis nelinksta. Nejaučiu pašaukimo tapti vienuoliu nei Panaroje, nei kokioje nors kitoje vienuolijoje. Gal po kurio laiko viskas pasikeis, nes Dievas mėgsta pokštauti, tačiau kol kas mano kelias nėra susijęs su pašvęstuoju gyvenimu.
Teko rinktis – arba likti Panaroje kaip vienuoliui, arba važiuoti kitur. Aš išvažiavau ir su kardinolo palaiminimu subūriau priklausomų asmenų bendruomenę Pavilnyje, gavau leidimą aukoti Mišias Pavilnio bažnyčioje.

Gyvenimas kartu su kitais priklausomais žmonėmis vienoje bendruomenėje buvo Tavo iniciatyva?
Taip. Supratau, kad be bendruomenės aš negaliu. Man reikia, kad šalia būtų žmonių, su kuriais galėčiau dalytis savo gyvenimu – tai būtina mano sveikimo sąlyga.
Palaipsniui aš ir kunigystę pradėjau suprasti ne vien kaip sakramentų šventimą, bet kaip pagalbą kitiems, kito žmogaus naštos nešiojimą. Gyvenimas priklausomų žmonių bendruomenėje – tai kasdienė išpažintis sau ir kitiems, šalia esantiesiems. Visa tai apima kunigystę.

Pašaukimas – tai būti sąžiningam sau ir kitiems?
Būtinai. Jei pradedi veidmainiauti mažuose dalykuose, viskas ilgainiui sugriūva. Seniau stengdavausi patikti žmonėms, su visais susitarti, dabar man tai jau nėra taip svarbu. Man kunigystė reiškia būti savimi, o ne kokiu nors įvaizdžiu, vaidmeniu. Niekas manęs taip nepasotina kaip kunigystė. Jau geriau ji randuota, sutvarstyta, bet turi būti.
Man visada didelis pavojus pamiršti, jog esu priklausomas. Turiu save stebėti, gyventi dvasinį gyvenimą, tobulėti, jei aš viso to nedarysiu – atkrisiu. Man šventėjimas ir blaivėjimas dabar yra kaip sinonimai.

Padėti kitam, bet ne padaryti už kitą

Žinau, kad kasdien bendrauji su žmonėmis, kurie kreipiasi pagalbos, nori nustoti?
Kai pats esi kažką iškentęs, negali likti abejingas, nuo to nepabėgsi. Žmonės girdėjo mano istoriją, bėdai ištikus, labai dažnai randa mano numerį ir ieško išeičių. Labai didelis pasiekimas, jei kreipiasi pats žmogus, nes paprastai tėvai kreipiasi ir sako: darykite ką nors su juo. O ką gali padaryti, jei žmogus pats nenori?
Jei jau kreipiasi pats priklausomas žmogus, tai mano pirmoji pagalba – būti su juo, kalbėtis, pasakoti savo istoriją, pasakoti apie galimybę blaivėti ir pasakyti tiesą, kad niekas už jį nenueis blaivėjimo kelio, jog jis pats tai turi padaryti. Tada duodu labai paprastą užduotį kaip ženklą, kad žmogus pats nori keistis.

Pradžioje aš pats su visais važinėdavau į tuberkuliozinį dispanserį pažymos, kurios reikia pradedant detoksikaciją. Dabar jau sakau žmogui: padaryk tai pats ir, jei praneši man, kad jau esi pasiruošęs ir pasiryžęs, tada padėsiu detoksikacijos programon užsirašyti, jei paskui dar norėsi – į Minesotos programą palydėsiu ar drauge reabilitacinės bendruomenės paieškosime.


Kaišiadoryse labai skausmingai reaguodavai, kai matydavai, jog pastangos nueina perniek, jog negali išgelbėti kito žmogaus. Kaip dabar reaguoji, kai atkrinta žmogus, kuriam daug laiko stengeisi padėti: ar neapima neviltis?
Pradžioje jaučiausi kaip Dievas ir galvojau, jog esu visagalis, dabar žinau, kad esu kuprotas, randuotas žmogeliukas ir nesu atsakingas už kito žmogaus gyvenimą, negaliu gyventi už kitą, pasirinkti už kitą. Esu atsakingas už savo gyvenimą ir už sąžiningą santykį su kitais žmonėmis, tačiau negaliu prisiimti daugiau atsakomybės nei pakeliu.
Aišku, labai skaudu, kai matai, jog žmogus vėl pasuko mirties, o ne išgijimo keliu. Raudi širdyje, tačiau tegali melstis ir viską atiduoti Dievo valiai.

O kokie Tavo ateities planai?
Šiuo metu Vilniuje kartu su priklausomų žmonių bendruomene įsikuriame netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Naujas etapas, nauji iššūkiai…
 
Žinote, jau ne kartą įsitikinau, kad, jei ką nors suplanuoji, tai viskas vis vien būna kitaip. Stengiuosi gyventi čia ir dabar, gyventi šios dienos rūpesčiais, dėkoti už viską, ką Dievas siunčia. Tikiu, jog viskas bus taip, kaip man geriausia, nes Dievas nori man gero. Tačiau nuo pat sveikimo pradžios nebeprimetu Dievui savo planų, o stengiuosi sekti paskui Jį, pasiduoti Jo valiai.
 
Kalbino Andrius Navickas ir Antanas Šimkus

EPA nuotr.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Kun. K. Dvareckas
2. Su tėvais šventimų dieną
3. Kunigystės šventimų akimirka
4. Vaikystės džiaugsmus prisiminus – studijų metai Erfurte

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra