Gerbiamas kunige Kęstuti – šiemet Jūs švenčiate ne tik garbingą 80  metų jubiliejų, bet minite ir kitas gražias sukaktis – 50  metų kunigystės,  50 metų – akademinės veiklos, 64 metai ateitininkijos gretose… Pagarbą kelia Jūsų  studijuotų disciplinų gausa,  mokslo laipsniai,  straipsniai, išleistos knygos, intensyvi akademinė veikla. Jūs ir  dabar domitės mokslu ir menu, esate aktyvus, kūrybingas. Iš kur toks  „alkis“,  toks  dėmesys  gyvenimui ir  kultūrai, tokia nesiliaujanti  nuostaba, kurią galėtume pavadinti  ne tik filosofine kategorija, bet ir gyvenimo varikliu?..

Atvirai pasakius, aš tik gyvenu… Ir tik pirmą kartą mano gyvenime, — būtent, Jūs, šia 80-mečio proga, tą klausimą man iškeliate. Taip: gyvenimo variklis… elan vital… Kai ką renkuosi ir darau dėl vidinių polinkių. Kai ką kita – atsiliepdamas į aplinkos žmonių reikalus. Stengiuosi gyventi dėl religinių humaniškų vertybių, idealų. O modernios psichologijos pradininkas Williamas Džeimsas (James) teigia, kad idealai  asmenyje sukelia dinamogeniškus (energiją gimdančius) jausmus, kurie kaip tik yra tinkamiausi gyvenimo varikliai.

Peržvelgusi Jūsų  mokslinius laipsnius ir  diplominius darbus, priėjau išvadą,  kad nesate vien tik kunigas. Jūs dar – ir mokytojas, ir gydytojas ( dėstėte  Vytauto Didžiojo universitete ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose, dirbote ligoninėje kaip klinikinis psichologas). Sakyčiau, Jūs sujungiate gražiausius Lietuvos šviesuolio bruožus – juk prieškario Lietuvoje  šios trys profesijos buvo  bene gerbtiniausios, kilniausios… Ar Jums taip savaime išėjo, ar  kryptingai siekėte tokio  tikslo?

Esu įsitikinęs, kad mūsų gyvenimo kelias  tiesiamas dviejų „inžinierių“ – Kūrėjo ir  paties asmens: Kūrėjas sukuria asmenį su atitinkamais polinkiais ir sudaro sąlygas, kuriose palenkia asmenį apsispręsti. Aš, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, esu apdovanotas tam tikrais man reikalingais polinkiais, dėl kurių, Kūrėjo įkvėptas tam tikrose aplinkybėse  rinkausi ir tebesirenku savo gyvenimo kelią.

Jaunystėje palaikiau  ryšį su Dievu. Pasijutau traukiamas tapti kunigu. Įsitikinau, kad tai  mano pašaukimas. Tačiau jutau  reikalą pažinti žmones, tad pasirinkau studijuoti psichologiją.  Lietuvai tapus nepriklausoma, tuoj pat nustojau dirbti kaip klinikinis psichologas Amerikoje, kad galėčiau vykti į Lietuvą dėstyti. Tad vėl – atsiliepdamas į esamą padėtį, tapau dėstytoju, mokytoju. Be abejo, tai nebuvo atsitiktinai padaryta, bet atsiliepiau į laiko iššūkį. Pradžioje Teologijos fakultete trūko teologijos dėstytojų. Pasiruošiau ir dėsčiau teologiją. Kai nebereikėjo, ėmiau dėstyti tai, kas buvo dar labai reikalinga – religinę psichologiją bei jos šakas apie dvasingumą ir pastoraciją. Vėliau magistrantams pridėjau praktišką psichodvasinę konsultaciją. Atsiradus reikalui dėstyti filosofiją, dėsčiau religinį egzistencializmą Šiaulių universitete, o Vilniaus Pedagoginiame universitete – antropologinį kursą: Vyras ir moteris šių laikų antropologiniame pliuralizme.  Visų tų kursų negalėjau  pramatyti. Atsiliepdavau į reikalo iššūkį: pasiruošdavau ir dėstydavau ne vien žodžiu, bet ir savo parašytomis knygomis. Tik vėliau – nebesuspėdavau. Vos paruošęs užrašus, turėjau dėstyti iš jų. Taip, buvau mokytojas,  o kartais ir gydytojas: į mane kreipdavosi prašydami psichodvasinės konsultacijos.

Į kunigą žiūriu ne kaip į luomą, bet kaip į pašaukimą: jis – įsitikinęs Dievo buvimu tiek, kad  liudija Jį gyvenimu ir kunigišku darbu. Tačiau kiti jo darbai taip pat įjungiami į tą patį tikslą arba išplaukia iš jo vidinių polinkių. Tuo jis išvengia susiskaldymo ir pasiekia savo asmens vientisumo. Su prof. Antanu Maceina spaudoje diskutavau tuo klausimu: ar gali asmuo būti ir kunigas, ir poetas (ar filosofas, ar kas kita). Jis tokį kunigą vadino „netikša“ (nevykėliu). O aš teigiau, kad asmuo, sugebantis derinti, gali būti  kunigu ir poetu (ar kuo kitu). Kun. Stasys Yla įsijungė į diskusiją, man pritardamas. Prof. Maceina buvo geras filosofas, bet bent šitoje srityje neturėjo psichologinio įžvalgumo: jis buvo paveiktas savo paties neigiamos patirties; įstojęs į kunigų seminariją, studijuodamas teologiją, jis nesiliovė klausinėjęs, vis likdavo nepatenkintas atsakymais. Pagaliau išstojo iš seminarijos, įsitikinęs, kad negalės būti kunigu ir filosofu. Bet faktai rodo, kad kiti galėjo: na, paminėkime kad ir tokį pasisekusį bei iki šiol įtakingą kunigą, teologą ir filosofą Tomą Akvinietį.

Žinau, kad Jums nesvetima ir poezija – neseniai  išleista Jūsų  poezijos knyga „Jis man dovanojo būtį.“ Ką Jums reiškia poezija? Ką sako ši Jūsų poezijos knyga? Koks jos įkvėpimo šaltinis?

Poezija – tai mano vidinio polinkio vaisius. Kai kada mintis kažkaip savaime apsivilkdavo kažkokiu vaizdingesniu ar skambesniu rūbu. Tai įsidėmėdavau. Kažkaip maniau, kad ir kiti žmonės tokius posakius įsidėmės. Taip ir buvo. O jausmas – pavyzdžiui, žavėjimasis – savaime labiau veikdavo į žodžius. Iššaukdavo daugiau vaizdingų išsireiškimų. Taip man ir atsirado poezija. Skaitydamas Evangeliją, Gerąją naujieną, įsitikinau, kad ten Aprašomasis ieško mūsų. Juo susižavėjau. Pasipylė vaizdai – daugiausia iš evangelinių pasakojimų. Juose įžvelgiau gilesnę prasmę. Taip atsirado pirmoji knyga „Ieškančiojo pėdsakai“. Vėliau dėmesį iš Evangelijos perkėliau į dabartinį gyvenimą. Įsitikinęs, kad Dievas visada yra su mumis ir kad Jis – mūsų nuolatinis Kūrėjas, dovanojąs mums visa, kas gera – pačią gyvybę, jutau dėkingumą. Ir vėl nauji įvaizdžiai, jausmai, išsireiškimai. Ir vėl nauja knyga — „Jis man dovanojo būtį“.

Viešėdamas praėjusią vasarą Vilniuje, buvote  atsilankęs mūsų namuose – mano vyrui Petrui užvedus kalbą apie vitražinį lėlių teatrą ir spalvas, Jūs  tiesiog „sukibirkščiavote“ : ši tema Jums buvo itin įdomi. Ir tik vėliau, jau kitų metų pavasarį, Radvilų rūmuose išeivijos dailininkų dovanotų paveikslų parodoje  išvydome ir Jūsų  paveikslą „Mičigano ežeras ir smėlis.“ Spalva – tai juk ir poeziją, ir tapybą jungiantis bruožas!.. Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo tapyba, dailė?.. Ar tai kitoks būdas „išsisakyti“, pasisakyti? ..Paliudyti gausias Dievo dovanas?“

 „Sukirbirkščiavau“ dėl teatro. Esu vaidinęs vaikystėje, jaunystėje, berniukų vasaros stovyklose buvau pasakotojas, laužų „teatro direktorius“. Vėliau, kaip psichologas, plačiai naudojau  psichodramą, t. y.  tikrų ar įsivaizduotų gyvenimo epizodų (ir sapnų) įsijaustą „išvaidinimą“ save ir kitus pažinti,  tarpusavio santykiams pagerinti, gijimui, katarsiui. Naudojau ir vaizdinę hipnozę psichologiniam gydymui. Su kiekvienu pacientu piešiau jo elgesio analizę spalvotais piešiniais. Ne vienas jų iš ligoninės išsinešdavo tuos simbolinius piešinius kaip savo sveikatos pagerėjimo „diplomus“, o apie psichodramą kalbėdavo kaip apie teatrą „su grandinėmis“ (geležinės grandinės buvo viena iš daugelio į sąmonę įstrigusių simbolinių priemonių, kurias naudojau pavaizduoti  juos kausčiusias, pavergusias vidines kliūtis, konfliktus).

Visa tai, prieš pritaikydamas gydymui, išvaidindamas ir tapydamas pats išsisakydavau. Tad iš savo patirties žinau vaidybos, spalvų, „išsikalbėjimo“ poezijos teigiamus poveikius. O dėl Anapus: esu įsitikinęs, kad amžinybėje mūsų laukia kažkas panašaus – tik dar daug  harmoningesni himnai, iki gelmių supurtantys poezijos rečitaliai ir  dramos — tokios, kurių šiame gyvenime negalime net įsivaizduoti. Kūrėjas pats mumyse ne be reikalo įdiegė tas kūrybines galias.

Man viešint Čikagoje, teko su Jumis kalbėtis  apie  rašytojus ir filosofus, kurie  Jums  padarė nemenką įtaką ir įspūdį – G. K. Chestertoną, C. S. Lewisą  ir P. Teilhardą de Chardiną. Kodėl – šie mąstytojai?.. Kodėl ne, tarkim, kiti, „madingesni“, rašytojai?.. Sprendžiantys „globalines“ pasaulio problemas ir pritaikantys tų sprendimų išvadas  masiniam skaitytojui?.. 

Šiuos tris atrinkau iš daugelio, nes kiekvienas jų savo raštuose pateikė tame amžiuje žmonijai reikalingas įžvalgas. Taip pat jie visi – tik kiekvienas savaip – sugebėjo savo idėjas perduoti vaizdais. T. de Chardinas – žmogaus evoliucijos (kaip Dievo kūrybos) įjungėjas į krikščionišką pasaulėžiūrą; C. S. Lewisas – kaip kitų ir kitokių galimų visatų ir būtybių  atvaizduotojas.  G. K. Chestertonas – ypač kaip Jėzaus Kristaus įstatytojas į žmonijos istoriją („The Everlasting Man“). Angliškai rašantieji – C. S. Lewisas ir G. K. Chestertonas — buvo paragavę krikščionybei priešingo ateizmo. Jų grįžimas į ją buvo šviežias, kūrybingas jos atradimas. Tačiau jie nėra vieninteliai. Šiuos ir kitus rašytojus esu nuodugniai studijavęs taip, kad „madingi“, bet paviršutiniški autoriai gal kitus žavėjo, bet ne mane. Tad rinkausi tuos, kurie atliepė į giluminius mano (ir daugelio kitų žmonių) poreikius.

O ką Jūs apskritai manote apie rašytojus, kuriančius populiarumo, garbės ir pinigų vardan?.. Ir apie literatūrą, kuri skirta tarsi ir ne skaitymui ( kaip mes jį suprantame – analizuojant, mąstant, pagaliau –  patiriant katarsį) , o vartojimui?..  Ar menas ir kultūra, tapę vartojimo objektais, nepraranda savo   reikšmės  kaip kūrybinės  sritys?.. Ką Jūs  apie  tai manote – kaip  kunigas, kaip kūrėjas ir kaip psichologas?..

Įsivaizduokime Dostojevskį rašantį tik tam, kad būtų populiarus. Tuo jis būtų išdavęs save, savo patirtį ir įžvalgaus rašytojo pašaukimą, o taip pat skaitytojus, kaip žmones. Kuriant juk reikia pirma žiūrėti į žmogų, jo gelmę, o ne į tai, ar knyga bus lengvai parduodama ir tam tikslui, kad  patiktų pirkėjams, ji būtų  prikraunama sensacijomis, skandalais, dirginimais ir sekso scenomis. Kai meno objektas gaminamas kaip prekė, ji nupiginama ir nustoja būti kūriniu.

Didžiąją gyvenimo dalį praleidote ateitininkų gretose. Papasakokite, kuo Jums svarbus buvimas  ateitininkijoje.

Po Antrojo pasaulinio karo ateitininkija pabėgėlių lietuvių stovyklose 1946 m. dar tik ėmė  atsikurti. Kartą prie manęs priėjo mokytojas ir paskatino įkurti ateitininkus Miuncheno gimnazijoje. Trumpai tepasakė, kad ateitininkai yra  katalikų lietuvių jaunimo organizacija. Buvau tik gimnazistas, bet susidomėjau, sutikau, nuvykau į kitą stovyklą trumpiems vadovų kursams ir po to  įsteigiau ateitininkų kuopą. Redagavau kuopos laikraštėlį, skaičiau referatus, ateitininkų žurnale „Ateitis“ buvo išspausdinta pirmoji mano pasakėčia. Tačiau labiausiai „prie širdies“ man buvo ateitininkų katalikiškoji ideologija. Ateitininkų eilėse susipažinau su gyvais ar jau mirusiais ateitininkijos šulais, tokiais kaip Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius, kun. Stasys Yla, Adolfas Damušis. Amerikoje tapęs kunigu, buvau ilgametis Studentų ateitininkų sąjungos dvasios vadas, ilgametis „Ateities“ žurnalo redaktorius, o dar iki šiol tebesu  ilgametis Šiaurės Amerikos ateitininkų dvasios vadovas.

Kokios asmenybės – ne tik rašytojai ar filosofai, bet ir kitų sričių atstovai, pagaliau – realūs žmonės –  veikė Jūsų gyvenimą?.. Skaičiau Jūsų straipsnį apie Sibiro kankinę Adelę Dirsytę – ar ji nebus viena iš  tokių asmenybių?..

Pirmenybę tarp „realių žmonių“ duodu savo Mamai. Mano pirmą žvilgsnį ji pasitiko šypsena. Ta šypsena ir dabar mane lydi: į pasaulį, ypač į žmones, tebežvelgiu tuo pirmu žvilgsniu.

Jūsų paminėta Adelė Dirsytė taip pat yra labai reali. Mūsų keliai susipynė visiškai netikėtai. Kai Sibire sukurta, jos ranka parašyta maldaknygė pasiekė Ameriką, ji tiesiog įkrito į mano rankas. Maldaknygę versdamas į anglų kalbą, atpažinau Adelės dvasinį lobį ir tapau jos gerbėju, jos minčių, maldų ir patirties aprašytoju.

Gilindamasis į psichologijos mokslą, radau išskirtinai įžvalgių psichologų, kurių pagrindinės idėjos kilo iš jų pačių gyvenimo patirties. Tai Williamas Džeimsas (religinių išgyvenimų reikšmė), Viktoras Franklis (gyvenimo prasmės reikšmė žmogui), Erikas Eriksonas (tapatybės reikšmė žmogui vystantis). Dėmesį atkreipiau ir į S. Kirkegorą (Kierkegaard), Gabrielį Marcelį ir Martiną Buberį, kurie, brisdami per savo gyvenimo pelkyną, ieškojo atsakymų jiems rūpimais egzistenciniais klausimais.

Bet labiausiai mane paveikė Jėzus Kristus. Daug skaičiau, daug apie Jį mąsčiau. Mano mėgiamas būdas: žvelgti į Jį Jo Motinos besižavinčiu žvilgsniu. Jis mano nepasiekiamas Idealas. Apie Jį parašiau dvi knygas: „Ieškančiojo pėdsakai“ ir „Jėzaus gyvenimo iliustracijos“.  

Kalbantis su Jumis, žavi Jūsų  nuoširdumas ir sugebėjimas klausytis pašnekovo – tai gana reta  savybė šiandien, kai visi nori tik  kalbėti kitiems… kaip manote, ar  ši savybė – mokėti klausytis ir išklausyti kitus – būdinga šiandienos žmogui?..

Duoti dėmesį – tai duoti savęs dovaną. Kitą laikyti svarbiu… Juk kam gi iš viso mes, žmonės, esame kartu? Juk tam, kad susipažintume, vertintume vieni kitus, kiekvienas juk esame unikalus, vienkartinis… Pasąmonėje visada taip esu nusiteikęs, kai atsiranda proga su kitu asmeniu pasikalbėti. Ir visada branginu kito man patikėtą sielos turtą. Ne kartą esu teigęs, kad esu turtingiausias žmogus Lietuvoje dėl to, kad studentai man yra patikėję bent tūkstantį raštu papasakotų išgyvenimų.

Nesusipratimai tarp susituokusiųjų kaip tik kyla dėl nesugebėjmo viens kitą išklausyti, suprasti.  Nesusikalbėjimai tarp tėvų ir jų vaikų, ypač paauglių ir jaunuolių, taip pat rodo, kad šiais laikais žmonės nesistengia kitų klausytis. Nesusikalbėjimas priveda prie statomo Babelio bokšto ar bokštelio  sugriuvimo, ar tai santuoka, ar bendruomenė, ar valstybė. Deja, tai būdinga mūsų laikams. 

Ką veikiate  šiuo metu? Kokias   poezijos ir dailės spalvas kuriate?

Šiuo metu iš gyvo reikalo daugiau laiko skiriu pastoracijai lietuviams Čikagoje ir jos apylinkėje. O turiu kelių knygų apmatus ir daug temų knygoms. Esu surinkęs ir suskirstęs  jaunimo pasakojimus apie draugystę, apie jų pasirenkamą gyvenimo kelią ir kt. Turiu pakankamai medžiagos knygai apie vyrą ir moterį – apie jų besikeičiantį vaidmenį istorijos eigoje, ypač šiais laikais, o taip pat — psichologinei knygai apie sapnus. Ir labai norėčiau turėti laiko tapybai… O ką kalbėti apie poeziją!.. Bet norams gausėjant, laikas trumpėja…   

Kuo nuoširdžiausiai linkiu Jums, kad to laiko atsirastų,  o taip pat – ilgų ir šviesių, prasmingų  gyvenimo metų, neblėstančio tikėjimo ir tiesiog – ramių ir kasdieniškų laimės akimirkų.

Kalbino Renata  Šerelytė  

www.bernardinai.lt