Kun. dr. Arvydas Petras Žygas. Ateities sąjūdžio prasmė?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ateitininkijos dvasios gilesnio įprasminimo potencialas, įvertinus sąjūdžio principus Visuotinės Bažnyčios mokymo šviesoje

Brangios seserys ir broliai Kristuje!

Štai atkeliavome į savo brangaus sąjūdžio šimtmečio jubiliejų. Didžioje šeimos šventėje – XVI Ateitininkų kongrese – turėsime progos vėl atnaujinti savyje Ateities sąjūdžio esminės misijos ir prasmės uždavinius. Tikiu, kad daugelis jaučiame, jog tai puiki proga taip pat apmąstyti ir vėl savyje atnaujinti „amžinos jaunystės“ idealizmą, kad per šį įvykį jaustumės tikroviškai atgimę, su nauja energija ir optimizmu vykdydami „pasauliečių apaštalų“ misiją, ją išgyvendami, kitus uždegdami ir toliau veikdami pagal tai, kas „savitai ir ypatingai ateitininkiška“. Todėl iš esmės toks nepaprastas mūsų susibūrimas, ne tik kongresas, bet ir žengimas per laiko slenkstį į antrąjį šimtmetį, kviečia naujai pradėti vieną iš svarbiausių uždavinių: stengtis kuo aiškiau apibrėžti, kas yra Ateities sąjūdžio prasmė“.

Jau daugelį kartų tai esame darę per šimtą metų, ir kol gyvuos ateitininkija, būsime kviečiami dažnai susiburti apsvarstyti naujus istorijos iššūkius, problemas, taip pat įvertinti sėkmingiausius praeities kelius, kartu drąsiai analizuoti klaidas, klystkelius ir prarastas galimybes. Visa tai žinome atmintinai: pagal tris pamatinius klausimus naujose istorijos sąlygose svarstome, kas mes esame, ką aplinkui save matome, kokios mūsų priedermės ir uždaviniai…

Kiek kartų susiburiame, vis įvertiname Ateities sąjūdžio prasmę pagal nekintantį, aktualų penkių principų auksinį pagrindą: ateitininkų šeimos sakralumo, kultūrinės tapatybės, intelektualinės kūrybos ir brandos, visuomeninės ir politinės atsakomybės tebesitęsiantys ir naujieji uždaviniai, atitinkantys laiko dvasią, istorijos dabartį, ateities vizijas. Žinoma, įprastu mūsų akademiniu protokolu visa tai bus paskaitininkų pateikta, dalyvių išklausyta, simpoziumuose diskutuojama. Viliamės, kad protokolo dvasia bus persmelkta esmine prielaida, t.y. kad stengiamės būti sąmoningi ir aktyvūs, suvokti žodžiais išpažintus principus ir uždavinius, tikroviškai juos įgyvendinti kaip katalikai inteligentai, visuomenininkai, tautos ir šeimos nariai (t.y. nenorime paviršutiniškumo, kelių dienų pompastikos kaip šiaudinės liepsnos, o verčiau trokštame ilgalaikio atsinaujinimo, „naujųjų Sekminių“ aukuro). Todėl šimtmečio jubiliejaus kongresas negali būti tikslas savaime, o tik vėl naujoji pradžia. Atrodo, tai savaime aišku. Tačiau norėčiau paklausti, ar galėtume priimti prielaidą, kad „katalikiškumas“ ateitininkijoje privalėtų būti visų kitų principų pagrindas, o ne tik vienas principas šalia kitų keturių?

Katalikiškumo principo savitumas tarp kitų principų

Nors sutinkame, kad visi principai yra labai reikšmingi sąjūdžiui, ne kiekvienas ateitininkas privalo „par excellence“ rūpintis ir darbuotis, kad kiekvienas principas būtų asmeniškai įprasmintas – išskyrus „katalikiškumą“. Ateities sąjūdžio narys gali būti ypatingai užsidegęs puoselėti tautinės kultūros atnaujinimą ir išsaugojimą nuo kultūrinės krizės, t.y. lietuvybės deformacijos arbą ištirpimo kultūrų globalizacijos lydymo katile, bet ne kiekvienas ateitininkas bus (ir neprivalo būti) lietuviškos etninės kultūros specialistas ir puoselėtojas. Svarbu, kad sąjūdyje būtų šiam tikslui ypač pasišventusių asmenų, kurie vadovaus ir bus „spiritus movens“ kitiems, ypač ateitininkijos jaunuomenės ugdymo misijoje, puoselėdami tautiškumo principą ateitininkijos šeimoje, tai vykdydami kaip tarnystės misiją Motinai Lietuvai ir Dievo Tautai savo kultūroje. Panašiai ir su visais kitais principais – svarbu, kad būtų asmenybių, kurie vadovautų, mokytų ir patys intensyviai vykdytų tautos intelektualinės gyvybės, socialinės ir politinės teisingumo misijos, šeimos šventumo išsaugojimo uždaviniais – ir tai darytų intensyviai, paaukodami savo gyvenimus šiems idealams, patys degdami idealizmu, stengtųsi paveikti kitus, taip rūpintis kilniausių principų įgyvendinimu tautos istorijos kasdienybėje.

Bet kaip su katalikiškumu? Ar kažkas sutiktų, kad Ateities sąjūdžio šeimos narys, net išmintingiausia, labai charizmatiška asmenybė, galėtų teigti, kad prisideda prie sąjūdžio kaip ypač pasišventęs tautininkas, politikas, intelektualas, kultūrininkas, socialinio teisingumo aktyvistas, šeimos branduolio išsaugojimo riteris, bet nesutiktų stengtis išgyventi Katalikų Bažnyčios mokymą bei tikėjimo išpažinimą degančia širdimi ir puoselėti giliausią ištikimybę Bažnyčios vienybei, Šv. Sostui, sakramentiniam gyvenimui? Ar Ateities sąjūdis, kurio šūkis ir misijos kelrodis skelbia „Visa atnaujinti Kristuje!“, galėtų džiaugtis, kad nariai būtų aukščiausio laipsnio žinovai ir superaktyvūs visų gyvenimo sričių atnaujintojai, bet „katalikybės“ pažinimas ir išgyvenimas būtų tik šiaip sau atliekamas?

Bet kas yra toji „tikriausioji katalikybė“?

Negaliu įsivaizduoti, kad ateitininkiją mylintys ir šia idėja gyvenantys pasauliečiai apaštalai galėtų pritarti, kad ateitininkijoje aukso spinduliais žydinti katalikiškoji dvasia visų narių gyvenimuose (kultūrininkų, politikų, inteligentų, akademikų, socialinių darbuotųjų) nebūtų pats svarbiausias siekis. Jie patys turi stengtis gyventi remiantis radikalia Evangelijos dvasia, grįsdami savo gyvenimus autentišku Motinos Bažnyčios dvasiniu pagrindu, puoselėdami džiaugsmingą evangelizacijos atsakomybę visose tautos srityse: šeimoje, kultūroje, politikoje, visuomeninėje veikloje.  Taigi, argi iš tikrųjų „Ateities sąjūdžio prasmė“ nėra pirmiausia rūpintis, kad svarbiausis ateitininkijoje būtų pavyzdingas, gyvastingas ir kitus uždegantis katalikiškos dvasios švytėjimas sąjūdžio šeimos viduje ir tarnystė tautai, akademiniam ir kultūriniam pasauliui?

Bet kas yra toji „tikriausioji katalikybė“? Ar esame pakankamai laiko skyrę tai apmąstyti, kad galėtume ramia širdimi džiaugtis savo principų įgyvendinimu kaip katalikiški, t.y. katalikiški inteligentai, katalikiški šeimos sergėtojai, katalikiški visuomenininkai ir t.t.

Nuo pirmųjų moksleiviškų dienų MAS „Dainavos“ Žiemos kursuose 1972 m. neatsimenu laikotarpio beveik per 40 metų, kad nebūtų diskutuojama, „kuo ateitininkai skiriasi nuo kitų katalikų?“ Nuolatos klausiame savęs, ar esame per daug arba per mažai katalikiški (taip, žinome, kad taip pat klausėme, argi esame per daug arba per mažai „inteligentiški“, „elitiški“, „visuomeniški“, „politiškai subrendę“, „veiklūs kultūriniame pasaulyje arba socialiniame teisingume“ ir t.t.) , tačiau kas yra kultūroje, politikoje, socialinėje akcijoje, tautos ir žmonijos gerovėje ideali, kilni, pavyzdinga ir ateitininkiją puošianti asmenybė, regis, tikrai lengviau apibrėžti, įvertinti, susitarti, negu tai, kas yra idealus, tikrai geras katalikas ateitininkas.

Tai sveikintinas reiškinys, kuris priklauso prie visos egzistencinės prasmės ieškojimo, tiek savęs, tiek savo socialinio vaidmens, misijos, idealų, veiklos formų, naujų uždavinių, atitinkančių laiko dvasią. Tai yra teigiamas ir būtinas uždavinys gyvastingam sąjūdžiui. Tačiau dėl katalikiškumo klausiu, ar pakankamai laiko esame skyrę apmąstyti, ką iš esmės privalome stengtis įgyvendinti, veikti ir plėtoti, kad būtume idealesnis katalikų inteligentų, kultūrininkų, visuomenininkų šeimyniškas sąjūdis?

Giliai širdyje jaučiu, kad nesame tai atlikę. Manau, kad pagrindinė to priežastis yra tokia, kad nuolat darėme paviršutiniškas, kartais nesąmoningas prielaidas, jog tai „savaime aišku“. Bet jeigu tai būtų taip aišku, tada II Vatikano Bažnyčios tėvai nebūtų paskelbę specialaus dekreto apie pasauliečių apaštalų misiją, t.y. „Apostolicam Actuositatem“,  kad išryškintų, ko Bažnyčia tikisi iš „Bažnyčios, gyvenančios pasaulyje“, t.y. pasauliečių.

Jeigu ateitininkija savo 100 metų jubiliejuje džiaugiasi savo savitumu kaip ypatingas pasauliečių apaštalų sąjūdis, ar ne logiška, kad turėtų įvertinti, ką katalikybės sergėtojai (Šv. Sostas ir ganytojai) tikisi iš idealių katalikų pasauliečių, tarp jų ir tokių lietuvių kultūros katalikų inteligentų, kurie save vadina „futuristais“ arba „ateitininkais“? Toks vienas labai išmintingas žmogus, kurį Dievas dovanojo pasauliui XX amžiaus pabaigoje, kad daug gero padarytų visai žmonijai, kad padėtų sugriauti sovietinę blogio imperiją, parašė mums, t.y. ateitininkams ir visiems geros valios katalikams, ypač pasauliečiams apaštalams neįkainojamai vertingą laišką, kuriame apibrėžiama „idealaus kataliko pasauliečio apaštalo“ sąvoką. Šis Dievo tarnas net aplankė ir Lietuvą. Jo vardas buvo Jonas Paulius II. Manau, kad jo paraginimuose yra vertingų idėjų apie katalikiškumo principo esmę ir centrinę vietą pasauliečio gyvenimo misijoje.

„Christifideles Laici“ apaštalinio paraginimo svarba Ateities sąjūdžio šimtmečio jubiliejaus dienomis

1987 m. spalio mėn. popiežius Jonas Paulius II sušaukė VII Visuotinį vyskupų sinodą, kurio tikslas buvo gvildenti „pasauliečių apaštalų pašaukimo ir misijos esmę“. Pagrindinį ruošos darbą atliko Popiežiškoji Pasauliečių Apaštalų Globos Taryba (Pontificium Concilium de Laici). Įsidėmėkime – Šv. Sostas turi specialią tarybą, skirtą „pasauliečių apaštalų“ misijai išryškinti! Manyčiau, kad katalikas inteligentas norėtų susipažinti su tokios tarybos mintimis ne mažiau, negu norėtų diskutuoti Ateitininkų statutą arba AF tarybos nutarimus.

VII Sinodo tikslas buvo įvertinti, kokia yra pasauliečių apaštalų veiklos būklė, prasmė, įvairovė, uždaviniai, misija ir gairės visame pasaulyje, praėjus dvidešimčiai metų po Vatikano II Suvažiavimo. Katalikybės evangelizacijos kelionė nuo apaštalinio dekreto „Apostolicam Actuositatem“ (1965) iki 1987 m. turi labai savitą ir nuostabią istorinę raidą. Šio sinodo tikslas buvo įvertinti, ko tikėjosi II Vatikano Tėvai, kas buvo pasiekta, kokios buvo kliūtys ir pamokos, kokie dabarties ir ateities uždaviniai. Ypač svarbu, kad pasauliečių apaštalų misija būtų kuo idealiau ir prasmingiau vykdoma Visuotinės Kristaus Bažnyčios širdyje.

Pasibaigus Popiežiškosios tarybos sinodui, atskiros darbo grupės pateikia suredaguotus nutarimus Šv. Tėvo komisijai, o popiežius tampa tarsi pagrindiniu redaktoriumi, kuriam pavesta paskelbti esmines suvažiavimo misijos išvadas, gaires ir ateities principus. Todėl šis dokumentas yra vadinamas Posinodiniu Apaštaliniu paraginimu (ne „enciklika“, „dogmine konstitucija“  arba „Šv. Sosto laišku“), nes tai Šv. Tėvo žodis visai Bažnyčiai visų ganytojų ir patarėjų (tarp jų ir pasauliečių) vardu. Apaštalinio paraginimo tikslas dažniausiai būna gairių išryškinimas praktinės pastoracinės teologijos pagrindais, todėl tai ganytojiškas laiškas, kuriuo ypač kreipiamasi į pasauliečius apaštalus, kad jie giliau suprastų, apmąstytų savo tapatybės esmę. Žodžiai „Apaštalinis paraginimas“ reiškia, kad Bažnyčia pateikia prašymą pasauliui ne asmenišku popiežiaus kvietimu, bet apaštalų įpėdinių, vyskupų ir Kristaus vikaro šventuoju autoritetu.

Tai daugiau negu Ateitininkų kongreso paskaitininko arba mūsų sąjūdžio pirmtakų ideologijos kūrėjų mintys. Nors tikime, kad visi vadovaujasi Dievo dovanotu protu, tačiau Šv. Sosto paraginimas ypatingas tuo, kad tikime, jog tai, ką nori pasauliečiams pasakyti Šv. Tėvas ir vyskupų kolegija (sudaryta iš 3000 narių), yra mintys, plaukiančios tiesiogiai per Šv. Dvasios įkvėpimą.

1988 m. gruodžio 30 d. popiežius Jonas Paulius II baigė šio laiško redakciją ir paskelbė pasauliui „Christifideles Laici“ (t.y. Apaštalinis paraginimas Kristui ištikimiems pasauliečiams).  Daugelis pasaulyje katalikiškų sąjūdžių, pasauliečių apaštalų komisijų, įvairios evangelizacijos ir katekizavimo grupės, ypač veikiančios vyskupijos globoje arba kaip pasaulinio masto sąjūdžiai (Pax Romana, Focolare, Taize, L‘Arche, Faith and Light, Cardinal Newman Centers, Opus Dei, katalikiški universitetai ir kolegijos, Bažnyčios socialinės veiklos judėjimai ir šimtai kitų) per 22 pastaruosius metus šį dokumentą vadina Pasauliečių apaštalų misijos Magna Carta

Tai yra tik vienas iš daugelio dokumentų, kurio pagrindinė misija yra taikoma pasauliečių apaštalų bendrosios kunigystės gairių nuolatiniam apmąstymui, įvertinimui, išryškinimui.

O ateitininkai ? Kur ir kada mūsų brangus sąjūdis panoro bent truputį susipažinti su apaštaliniais paraginimais? S. Šalkauskis, A. Maceina ir K. Girnius turėjo daug svarbių minčių, kaip ir dabarties AF misijos ryškintojai. Bet manyti, kad mums to užtenka? Nežinau, kaip tai suderinama su inteligentiška katalikybe. Atrodytų, kad etnocentriškai mūsų yra teigiama: „Tegul tie pasauliniai sąjūdžiai klausosi, ką jiems nori pasakyti tie Šv. Sosto viršininkai, mes turime savo lietuviškus autoritetus“. Gaila, bet atrodo, kad dažnai tikrai taip ir gyvename. Ir kaip tada suvokti arba įvertinti, kur ir kame esame kviečiami būti idealios asmenybės pagal katalikiškumo principą?

Atrodytų, kad etnocentriškai mūsų yra teigiama: „Tegul tie pasauliniai sąjūdžiai klausosi, ką jiems nori pasakyti tie Šv. Sosto viršininkai, mes turime savo lietuviškus autoritetus“.

Brangūs idėjos draugai, esminė ateitininkijos tapatybė yra pasauliečių apaštalų sąjūdis su ryškia misija, kuri nuosekliai vykdoma šimtą metų. Atkeliavę į ypatingą savo šeimos džiaugsmo šventę, esame kviečiami įvertinti, koks yra mūsų santykis su Visuotine Bažnyčia ir pasauliečių apaštalų misijos vizijos suderinimas su Šv. Sosto viltimis, lūkesčiais, paraginimais. Visuotinėje Bažnyčioje daugybė katalikiškų sąjūdžių ir organizacijų, kurių principai, siekiai ir misijos tokios panašios ir beveik lygiagrečiai vystomos, bei atnaujinamos kaip ir ateitininkijos, jau seniai išpažįsta Bažnyčios mokymą kaip savo aukščiausią autoritetą, yra paskelbusios ne tik Christifideles Laici, bet ir daugelį Bažnyčios raštų savo kelrodžiais.  Ar mes neatsiliekame? Jeigu taip, tai nelabai inteligentiška, nes šis principas mus saisto būti kelrodžiais, ar ne tiesa? Įvertindami savos tautinės kultūros katalikų pasauliečių sąjūdį Bažnyčios mokymo dvasia, kartu su Ateities istorija ir fundamentiniais Ateitininkijos idėjos bei praktikos filosofinės pedagogikos ryškintojais (Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius, kun. Stasys Yla, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika ir daugybė kitų Dievo dovanotų asmenybių ir jų raštais), mes aiškiau matome save kaip Kristaus Visuotinės Bažnyčios Mistinio Kūno narius.

Kokia ypatinga malonė, kai ateitininkijoje šitokia visuotinė vizija suteikia platesnį žvilgsnį, nes tuomet galime suvokti, jog kaip lietuvių kultūros nariai esame dalis visos Dievo Tautos ir žmonijos šeimos. Tada su gilesne prasme galime paklausti, kokia ypatinga misija suteikta lietuvių tautinės kilmės katalikams žmonijos šeimoje. Šis žvilgsnis žodžiais aiškiai išreikštas Šiaurės Amerikos ateitininkų tarybos paskelbtame jubiliejinių metų šūkyje. Ten drįsome pasakyti, kad norime paveikti „žmoniją“, ne tik lietuvių kultūrinį gyvenimą, bet ir visą plačiąją visuomenę, kurioje matome save, kaip reikšmingą dalį pasaulinės šeimos ir Visuotinės Bažnyčios (Ranka rankon paveikime žmoniją Kristaus vardu!). Be abejo, nuolatos jausdami neapsakomą dėkingumą Viešpačiui už brangiausios gyvenimo kelionės dovanas, t.y. Lietuvos, tėvynės dainų ir artojų, kryžiaus žemės, baltų kultūrinių turtų ir tapatybės savitą dvasią.  Poetė Janina Degutytė taip palaimingai išreiškia šią tautiškumo dvasią žmonijos šeimoje:

Lietuva, tu mažutė, tu telpi visa

Į Čiurlionio karalių delnus.

Tu – riekelė duonos kasdieninės

Ant pasaulio vaišių pilno stalo.

Šiais poetės žodžiais taip pat, kaip ir ji, galėtume džiaugtis, kad Lietuva yra ne mažiau brangi duonos riekelė Visuotinės Bažnyčios Evangelijos skleidimo džiaugsmo puotoje. Štai kodėl buvo pabrėžta, kad mūsų sąjūdžio reikšmės gilesniam apmąstymui turėtų pasitarnauti labiau visavertiškas įsigilinimas į Visuotinės Bažnyčios dvasią, kuri yra II Vatikano Bažnyčios tėvų ir jų minties tęsėjų, vyskupų sinodų bei Šv. Sosto pateikiamojo mokymo enciklikose, raštuose, paraginimuose. Jeigu šimtmečio jubiliejaus kongresas priimtų rezoliuciją, kad norime skirti sau labai prasmingą uždavinį, įžengdami į antrąjį šimtmetį, ir padaryti tai, ko nesame padarę, t.y. aiškiai išreikšti savo ištikimybę Kristaus Bažnyčiai ir dėti pastangas būti inteligentiškais Visuotinės Šv. Tikėjimo Komunijos nariais, manyčiau, kad tai labiau negu bet koks kitas sprendimas padėtų mums labai aiškiai pasakyti sau, Lietuvai, pasauliui, ateities ateitininkams, „kame Ateities sąjūdžio prasmė“. Būtų nuostabu.

Atsakę į egzistencinį klausimą „kas yra katalikybė ateitininkijoje“, išspręstume daugybę klausimų.

Jei būtų priimta rezoliucija, kad mes, pasauliečiai apaštalai, priimame Bažnyčios Tėvų pastoracinius paraginimus kaip aukščiausią savo ideologijos autoritetą, šventai tikiu, kad suklestėtų ir gilesnis supratimas, ir vaisingesnis kitų keturių principų autentiškas išgyvenimas. Atsakę į egzistencinį klausimą „kas yra katalikybė ateitininkijoje“, išspręstume daugybę klausimų, o per tai galėtume prasmingiau veikti, naujai suklestėti. Telaimina Gerasis Viešpats mūsų dienas, ne tik švenčiant džiaugsmingą Ateitininkijos šimtmečio jubiliejų, bet ir nuostabaus renesanso metu. 

Jūsų brolis Kristaus ramybėje ir meilėje, siekiant Visa atnaujinti Kristuje,

Kun. Arvydas Petras

„Ateitis“ 2010 m., nr. 6

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Kun. dr. A. P. Žygas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra