Kun. Arvydas Malinauskas. Atrakinti duris

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms…“ (Jn 20, 19), – taip vieną iš pasakojimų apie Jėzaus mokinių susitikimą su prisikėlusiu Mokytoju pradeda evangelistas Jonas.

Nelengva buvo apaštalams ir kitiems Jėzaus iš Nazareto sekėjams po Jo mirties. Nebuvo jie toli gražu antžmogiai, nepatyrę baimės, nežinantys, ką reiškia išsigąsti. Ir sielvartas jų buvo didelis, tik juo galima paaiškinti vieno iš mokinių, vadinamo Dvyniu (plg Jn 20, 24) netikėjimą draugų pasakojimu apie prisikėlusio Jėzaus atėjimą. Šiaip ar taip, žmogui „apsimoka“ tikėti geromis naujienomis (gal netgi ir Dievu?), jam nuo jų bent kiek lengviau gyventi, tačiau tikėti ne visuomet įmanoma, o tokio netikėjimo priežastis dažniausiai būna pernelyg didelis sielvartas, kurį teko patirti, pernelyg karti patirtis, kuri net ir didelį optimistą gali paversti, jei ne nihilistu, tai rūškanu pesimistu. Taigi mokiniai buvo iš to paties molio, kaip ir mes – abejojantys, netgi netikintys, reikalaujantys įrodymų savo tikėjimui pagrįsti etc.

Vis dėlto ši istorija ir ši konkreti Evangelijos eilutė apie „užrakintas duris“ ir baimę – ne tik Jėzaus apaštalų, bet ir kiekvieno žmogaus istorija, kažkada išgyventa, o gal dar laukianti ateityje. „Užrakintos durys“ byloja apie baimę. Žmogus dažnai bijo. Baimė gali būti pagrįsta ir visiškai be pagrindo, rimta ir juokinga ar net absurdiška, natūrali ir patologinė. Baimė dažnai susijusi su mūsų savisaugos instinktu ir gali išgelbėti net gyvybę. Kita vertus, baimė, ypač paniška, trukdo gyventi, apkartina gyvenimo „skonį“, temdo gyvenimo džiaugsmą ar net visiškai, nebūtinai fiziškai, jį suparalyžiuoja. Tokia buvo apaštalų baimė. O ką, jei tie, kurie nužudė Mokytoją, dabar tyko nužudyti mus? O ką, jei jie jau už durų? Gal mums visiems jau paruošti kryžiai? (Evangelistas Jonas užsimena, kad mokiniai bijojo „žydų“. Betgi jie patys buvo žydai. Saugokimės, kad nesuverstume kaltės – dėl Jėzaus mirties ar dėl „blogo gyvenimo“ – vienai kuriai nors tautai – žydams, rusams, vokiečiams, amerikiečiams etc.) „Nusidėjusio, užsidariusio, į narcizišką autizmą linkusio, ligoto žmogaus atsakymas į nuoširdžios ir visiškai atviros Dievo meilės parodymą buvo lemtingas – žmogus Dievą nužudė. … Nesveiko, nusidėjusio žmogaus ir įsikūnijusio gero Dievo santykis turėjo baigtis tragiškai – vieno iš jų mirtimi. Mirtį ant kryžiaus pasirinko Dievas““ (Nerijus Čepulis. „Pradžioje buvo Žodis“). Tai yra atsakymas į klausimą, kas kaltas dėl Jėzaus mirties. Toks yra Dievas, toks yra žmogus, nepriklausomai nuo tautybės, rasės, netgi religijos.

Dabar pabandykime apaštaluose, besislepiančiuose už užrakintų durų, atpažinti save. O ką, jei draugai/draugės sužinos, kad sekmadienį buvau bažnyčioje? O ką, jei gyvendamas sąžiningai, nelipdamas kitiems per galvas, sumokėdamas mokesčius, liksiu balta varna, gal net durneliu kas pavadins? O ką, jei viršininkas, kolegos sužinos, kad esu aktyvus Bažnyčios narys, jei davatka ar dar balažin kuo palaikys? Hm, tai gal geriau „užsirakinti“ kartu su savo tikėjimu ir nedemonstruoti jo? Gal geriau pasilaikyti savo tikėjimą ir vertybes sau, pasitenkinti „palankumu“ krikščionybei, „simpatizavimu“ krikščionims, bet per daug nesireikšti?

O būna, kad tos mūsų baimės pasireiškia ir kitaip. Žmogus gali būti aktyvus Bažnyčios narys, krikščionis, išpažinti savo tikėjimą ne tik lūpomis ir ne tik „užsirakinęs“ bažnyčioje, bet bijoti ateities, kuri mums visiems yra „terra incognita“ – kas žino, kas nutiks rytoj, o kas bus poryt ar po metų? O kas bus, jei bus blogai? O kas bus, jei nieko nebus? Juk būna ir taip, kad žmogus bijo ne mirties, o gyvenimo… „Užrakintų durų“ sindromas, jei galima taip pavadinti šią daugeliui žmonių savą situaciją, būdingas toli gražu ne vien krikščionims, daugiau ar mažiau, formaliai, o gal nuoširdžiai tikintiems Jėzaus prisikėlimu arba laukiantiems įrodymų, kurie leistų tikėti.

Taigi tie mokiniai, tūnantys kambarėlyje, užsirakinę duris, yra ne tik apaštalai Matas, Jonas, Simonas Petras ir kiti, bet ir mes. Tokie kartais būnam mes. Vos ne vos rusenantys arba plaukiantys pasroviui, arba šiaip ne taip „stumiantys laiką“ nuo vienos dienos iki kitos, nuo vienų metų iki kitų, kai kada kažką veikiantys, kai kada svajojantys išeiti už tų durų, kurias užsirakinom, išsiveržti už tų sienų, kurios slegia, varžo, apriboja, sukausto…

Todėl Jėzus, kaip pasakoja Evangelija pagal Joną, atėjęs pas mokinius ir parodęs savo žaizdas (kaip įrodymą, kad tai iš tiesų jis, o ne šmėkla?), taria: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Kažkaip keistai, ar ne? Neguodžia, neglosto galvelių, aiškindamas, koks piktas pasaulis, kaip priešiškai nusiteikę anapus durų laukiantys žmonės, o tiesiog liepia atsirakinti ir eiti. Eikite į gyvenimą, ten, kur jums skirta, kur jūsų vieta, atlikite tai, kam esate pašaukti, o ne tūnokite savo mažame, tariamai saugiame pasaulėlyje, juk ne tam gavote gyvenimą, ne tam išgirdote Gerąją Naujieną, kad dabar lindėtumėte tarp keturių sienų, dusdami už „užrakintų durų“… Trumpai tariant, gyvenkite.

Ir jie gyveno. Ėjo, atsirakinę duris į pasaulį. Paprasčiausiai negalėjo neiti (kaip pranašai negalėjo neskelbti Dievo žodžio, net jeigu jie patys, kaip antai Jeremijas ar netgi pranašas nevykėlis Jona, ne itin norėjo tai daryti). Todėl, kad Jėzus, jų Mokytojas ir Viešpats, tikrai prisikėlė. Kaip nors kitaip paaiškinti šį reiškinį, kad bailūs, besiblaškantys abejonėse, sunkiai įtikintys žmonės, ėmė drąsiai skelbti Gerąją Naujieną, liudyti Prisikėlusįjį, nepaisydami jiems gresiančių pavojų ir netgi mirties, neįmanoma.

Ar ne pats metas atrakinti duris?

Bernardinai.lt nuotr.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra