Kun. Artūras Kazlauskas. Žmones reikia iš naujo evangelizuoti

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kun. Artūras Kazlauskas yra vienas iš didžiausią autoritetą pelniusių liturgijos specialistų Lietuvoje. Jo paprašėme pakomentuoti katalikiškas laidotuvių tradicijas šiuo metu vyraujančias Lietuvoje.

Kokios šiuo metu yra vyraujančios katalikų laidotuvių tradicijos Lietuvoje? Gal yra pasikeitimų, apie kuriuose ne visi žinome?
Reikėtų pradėti nuo to, kad nusprendus išleisti po Vatikano II susirinkimo reformuotą laidotuvių apeigyną, buvo analizuojama, kuo ypatingos yra lietuvių laidojimo tradicijos. Apeigynas buvo ruošiamas labai ilgai, būta daug variantų, tačiau nuvežus į Vatikaną išgirdome atsakymą, kad mes Lietuvoje neturime jokių išskirtinių laidojimo tradicijų. Visos mūsų tradicijos yra europietiškos ir neturėtume galvoti, kad galėtume pasiūlyti ką nors unikalaus į Katalikų Bažnyčios liturgijos lobyną.
Tad Lietuvoje taikomos apeigos yra Romos Katalikų Bažnyčios apeigos, mes neturime nieko išskirtinio.
Po Vatikano II susirinkimo reformuotosios apeigos pasižymi tuo, kad laidotuvės, kaip krikščionio palydėjimas malda ir jo pavedimas Dievui, atsiprašant už visas nuodėmes, turi tris stacijas, vadinamuosius sustojimus. Tie trys sustojimai yra mirusiojo namuose, Bažnyčioje ir kapinėse. Iš vieno sustojimo į kitą pereinama giedant psalmes, klausantis Dievo žodžio, tarsi prisimenant žmogaus gyvenimo kelionę iki paskutinės poilsio vietos kapinėse, į kurias palydi krikščionių bendruomenės vyresnysis: kunigas arba diakonas. Visa krikščionių bendruomenė susirenka palydėti savo narį.
Bažnyčia numato, kad laidotuvių metu gali būti atliekami visi trys sustojimai, galimi tik du arba tik vienas vienintelis – atsižvelgiama į kiekvieną atvejį, vietą ir situaciją. Žiūrima labai lanksčiai.
Laidotuvių esminė dalis yra šv. Mišios. Svarbu patikslinti, kad laidotuvių Mišiomis vadinamos tik tos, kurios švenčiamos esant velionio karstui. Visos kitos Mišios, kuriose yra atmenamas mirusysis, nevadinamos laidotuvių Mišiomis.
Apeigų kulminacija yra ne pats palaidojimas, bet paskutinysis užtarimas ir atsisveikinimas. Tai apeiga, kurios metu visa Bažnyčia meldžia ramybės mirusiajam. Pasmilkomas karstas, pagerbiant kūną, kaip buvusią Šv. Dvasios buveinę, prisimenant krikštą karstas yra pašlakstomas. Ši užtarimo ir atsisveikinimo apeiga gali būti atliekama ir mirusiojo namuose, ir bažnyčioje ar šarvojimo vietoje, ar prie mirusiojo kapo.

Kaip šios apeigos yra dažniausiai išpildomos pas mus?
Labai priklauso nuo vietos: vienaip yra kaime, kitaip – mieste. Neretai kaimuose matysime išpildant visas tris apeigų dalis. Tuo tarpu didžiuosiuose Lietuvos miestuose priimtinesnis yra vienas arba du sustojimai: vienas – šarvojimo vietoje, o kitas – kapinėse.
Kaune ir Vilniuje į bažnyčią karstas nenešamas.

Kodėl nusistovėjo tradicija karsto nenešti?
Kartą viena sena kaunietė pasakojo, kad kažkada, dar sovietiniais metais, dėl higienos sumetimų buvo nustatyta, kad karstas nebus nešamas į bažnyčią. Tai buvo pačios valdžios priimtas sprendimas.
Italijoje, pavyzdžiui, žmonės nelydi mirusiojo į kapines, tačiau karstas atnešamas į bažnyčią. Kunigas nepalydi prie kapo duobės, bet visuomet vyksta laidotuvių Mišios.
Be abejo, kaimuose dėl skirtingos situacijos tvarka yra visiškai kitokia.

Bažnyčiose neretai yra šarvojami kunigai, ar tai statuso pagerbimas?
Po liturginės reformos išliko senovinis šarvojimo, kai mirusysis pasaulietis atgręžiamas kojomis į altorių, o Bažnyčios tarnas – galva, taip nurodant į jų skirtingą vaidmenį Bažnyčioje. Tam žmogui, kuriam tikėjimas buvo nuolatinis jo gyvenimo kelias, neabejoju, yra labai prasminga ir laidojimo metu „užsukti“ į bažnyčią. Jeigu į bažnyčią retai sukdavo gyvenimo kelias, kažin kiek pagarbos būtų nešti jį ten paskui.
Paskutinis gyvenimo kelias iki laikino poilsio vietos, laukiant prisikėlimo, turėtų rodyti ir nueitą gyvenimo kelią. Kaip keliauta, taip ir palaidota.

Koks žmogus turi teisę į laidotuvių Mišias?
Tai katalikas, kuris nepadarė apostazijos, (tai yra neatsiskyrė nuo Bažnyčios) ir gyveno krikščioniškai. Savaime suprantama, atgailos aktas prieš mirtį leidžia jam vėl sugrįžti į Bažnyčios glėbį ir būti palaidotam su visa pagarba.
Svarbu pabrėžti dalyką, kurį gal ne visi supranta. Bet kuriose laidotuvėse kiekvienas žmogus yra laidojamas kaip krikščionis. Išskirtinis atvejis yra Bažnyčios vadovai, kuriems, kaip Bažnyčios tarnams ir tikinčiųjų vadovams, skiriamos savitos maldos, savitas pagarbos būdas, pavyzdžiui, karsto padėtis pačioje bažnyčioje. Visi kiti tikintieji yra laidojami su tomis pačiomis apeigomis, ta pačia pagarbą: ar tai būtų prezidentas, ar kaimo močiutė. Visiems, kaip krikščionims, yra skiriama vienoda pagarba. Žmogaus orumas nepriklauso nuo užimamos padėties gyvenime.
Žinoma, bet kuriuo atveju Bažnyčia yra kviečiama labai išmintingai pasižiūrėti į laidojimo būdą. Vienas laidojimo būdas gali visiškai netikti, nes būtų precedentinis arba sudarytų sąlygas nekreipti dėmesio į krikščioniško gyvenimo kelią: „Nesvarbu, kaip gyvensiu, vis tiek palaidos“. Šiuo atveju yra svarbus ir tam tikras sielovados aspektas.
Prisiminkime senesnius laikus, kai nusižudžiusieji ar nekrikštyti žmonės buvo laidojami nešventintoje žemėje ar prie kapinių vartų. Tai ne todėl, kad būtų paniekintas pats žmogus, bet vien dėl sielovados motyvų, parodant, kad taip elgtis nedera. Ankstesniais laikais toks pedagoginis aspektas turėjo daugiau įtakos nei šiandien.

Šiandien žmonėms jau tampa sunku suprasti, kodėl neparodoma visa pagarba žmogui, kuris susitaikė su Dievu prieš mirtį, nors jo krikščioniškas gyvenimas gal ir nebuvo visai nuoseklus.
Manau, šiuo atveju svarbu žvelgti į asmenį kaip į krikščionį, o ne kaip į žmogų, ėjusį aukštas pareigas. Yra žmonių, kurie dar prisimena kai kuriuos viešus velionio buvusio LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko pareiškimus: „Jeigu man neduoda Komunijos, tai man nereikia ir jų išpažinties“. Tokius žodžius iš dalies būtų galima suprasti, kaip viešą „jų“, o kartu ir pačios Katedros atsisakymą. Galima įvairiai žiūrėti. Man patinka Bažnyčia, kuri nesuvedinėja sąskaitų ir neaiškina apie tai garsiai.

Jūsų nuomone, kodėl žmonėms per laidotuves yra svarbu būti priimtiems į bažnyčią, nors gyvenime gal tik per Velykas į ją užsukdavo arba gyveno išvis nekrikščionišką gyvenimą?
Manau, kad tai iš prietarų kategorijos. Bažnyčios tarnai dažnai ir turbūt visuotinai suprantami kaip tarpininkai tarp žmonių ir Dievo. Tad tikima, jog tas užtarimas padės mirusiajam. „O jeigu Dievas yra, tai mirusiajam nepakenks“. Tai tikrai ne tikėjimas, bet tam tikras prietaringas apsidraudimas: „O jeigu…“
Žinoma, reikia suprasti naują laikmetį ir nesmerkti žmonių dėl jų bailumo, nes jie yra neevangelizuoti, jie toli nuo krikščioniško kelio. Neatsitiktinai popiežius Benediktas XVI rengia komisiją, kuri galėtų pagelbėti iš naujo evangelizuoti kadaise krikščioniškas tautas ir valstybes.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

EPA nuotr.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Patriarcho Pavlės laidotuvės

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra