Kun. Artūras Kazlauskas. Krikštas – daugiau nei šeimos šventė (II)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Skelbiame antrąją dalį pokalbio su kun. Artūru Kazlausku apie Krikšto sakramentą.

Kun. Artūras Kazlauskas. Krikštas – daugiau nei šeimos šventė (I)

Vis nesiliauja diskusijos apie tai, kodėl krikštijami naujagimiai, negalintys patys apsispręsti?

Natūralu, kad kūdikis yra netikintis – jis krikštijamas tėvų tikėjimu, ir nė vienas kūdikis nenori krikštytis, nors akivaizdžiai dažniausiai ir neprieštarauja – jis krikštijamas tėvų valia. Evangelijoje nerandame tiesioginio raginimo krikštyti kūdikius, tačiau apstu nuorodų į tai, kad būdavo krikštijama visa šeima (plg. Apd 16, 15; 16, 33), vadinasi, ir vergai, ir kūdikiai. Prisiminkime ir nuorodą iš Evangelijos, kur Jėzus ragina: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Lk 18, 16).

Kūdikių krikšto praktiką Bažnyčia grindžia šiomis dviem nuorodomis. Katalikų krikščionių šeimoms priklausymas tam pačiam Viešpačiui, tai pačiai bendrijai yra visiškai natūralus dalykas. Jei kūdikis gimė iš krikščionių tėvų ir su jais gyvena, natūralu, kad tėvai norės, kad ir vaikai priklausytų tai pačiai bendruomenei.

Sutvirtinimo sakramentas jau yra suaugusio žmogaus patvirtinimas, kad jis priima tai, kas be jo žinios Krikšto metu buvo padaryta. Štai kodėl vis užsimenama, kad būtina rimtai ruoštis Sutvirtinimo sakramentui: išganymui jis nėra būtinas, jis labiau svarbus krikščioniškam, bažnytiniam gyvenimui. Tai – tikėjimo pareiškimas, savo valios pareiškimas: priimu tai, kas be mano žinios buvo padaryta. Ir prisiimu tą pačią misiją, kurią iš Jėzaus priėmė visa krikščionių bendrija – tęsti Kristaus misiją.

Ar galima Krikšto atsisakyti?

Turime visai neseną Katalikų Bažnyčios pasisakymą šia tema. Apaštalų Sosto dokumente teigiama, kad krikščionis, atsisakęs Krikšto, vis tiek lieka krikščioniu: nors žmogus ir lieka neištikimas, Dievas amžinai lieka ištikimas savo sprendimui, savo pažadui. Net jei žmogus Dievui nesako „Tėve“, o tai – krikščioniškas kreipinys, Dievas, vis tiek jį laiko savo įvaikiu savo Sūnuje Jėzuje.

Kokia yra suaugusiųjų Krikšto specifika? Nuo kada žmogus Bažnyčioje yra laikomas suaugusiu?

Mūsų visuomenėje kūdikiu laikomas vaikas iki 7 metų amžiaus, o suaugusiu – nuo 16 metų. Romos teisėje vaiku laikoma iki 13 metų, tad ir kanonų (bažnytinė) teisė trylikametį laiko suaugusiu. Tokio amžiaus žmogus Katalikų Bažnyčioje jau gali priimti Sutvirtinimo sakramentą.

Suaugęs žmogus priima Krikštą, jau priėmęs Kristaus tikėjimą, tad čia kalbama apie vadinamąjį iniciacijos sakramentą – tapimo krikščionimi sakramentą. Išties tai vienas trijų sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – aktas. Pakrikštytas kūdikis po kelerių metų priima Komuniją, vėliau  – Sutvirtinimo sakramentą. Dar, žinoma, šioje kelionėje įsiterpia Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas. Toks tarsi krikščioniškojo brendimo ir katekizavimo laikas.

Suaugęs žmogus vienu aktu tampa krikščioniu: jis pakrikštijamas, patepamas šventąja chrizma ir tada, kaip kulminacija, dalyvauja Viešpaties puotoje ir maitinasi Eucharistijos valgiu. Per šituos ženklus parodoma, kas yra krikščionis – tai panardintasis Kristaus mirty ir Jo prisikėlime, tai – pateptasis Šventąja Dvasia, tai – gyvasis Kristaus Kūno, kuris yra Bažnyčia, narys. Kad tai suprastų, žmogui būtinas katechumenatas, neskubus ėjimas į Krikštą, į krikščionio gyvenimą. Tarsi apsižiūrėjimas, tyrimas, bandymas praktikuoti, tada priėmimas, persiėmimas. Kai kas sako, kad katechumenatas galėtų trukti iki 3 metų. Katechumenato laikas turi subrandinti žmogų apsispręsti: „Jėzau, Tu esi mano gyvenimo kelias“.

Natūralu, kad suaugęs žmogus turi eiti į Krikštą, pratintis prie naujo gyvenimo, pereiti nuo nekrikščioniško gyvenimo prie krikščioniško. Kelias yra ganėtinai sunkus ir ilgas, keičiasi gyvenimo būdas, tradicijos. Juk nėra visiems savaime suprantamas dalykas, pavyzdžiui, dalyvauti kas sekmadienį Mišiose, o krikščioniui tai – natūralu. Krikščionis yra tas, kuris negali be sekmadienio, kaip neseniai mums priminė ir Benediktas XVI. Yra išlikę liturginių, istorinių duomenų, pavyzdžiui, apie tai, kad Eucharistijos metu, diakonas, pasibaigus žodžio liturgijai, paskelbdavo, jog visi, „kas nešventi“, turi pasišalinti, tai yra visi, kas dar nekrikščionys, palikdavo susirinkimą.

Mirties atveju katechumenas yra laidojamas kaip krikščionis, nes jis troško toks tapti ir tam tikra prasme jau yra Kristaus dalis.

Remdamasis savo ilgamete praktika, ką galite pasakyti, kokias pagrindines klaidas daro žmonės, ruošdamiesi krikštyti savo vaikus?

Viena iš klaidų yra teiginys „taip radom, taip paliksim“. Šie metai yra paskelbti laisvės metais, tad raginčiau išsivaduoti iš visų tų negyvų tradicijų. Jei toji tradicija yra mirusi, man nieko nereiškia, kodėl turiu jos laikytis? Reikėtų, kad kiekvieną dalyką, kurį atliekame, asmeniškai išgyventume, galėtume pasakyti: „Man tai reikšminga.“ Žinotume, kodėl taip darome.

Dažniausiai žmonės sako: „Na, taip visi daro, taip mane tėvai išmokė.“ Tai yra žalinga! Vergavimas tradicijai vien dėl pragmatinių paskatų, visiškai nenorint to, kas daroma, yra žalingas pačiam krikščioniui.

Kunigai kartais pasakoja kaip anekdotą, apie Krikštą, kaip tam tikrą magišką ritualą. Krikštytojas užduoda klausimą: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ Tėvai, krikštatėviai turi oficialiai patvirtinti, kad jie yra nusiteikę pakrikštyti savo vaiką. Kokie atsakymai būna į tokį paprastą klausimą? Norime sveikatos, sėkmės, laimės… Panašūs troškimai yra teisėti, tačiau Krikštas yra tikėjimo vartai į naują gyvenimą, o žmogus dažnai krikštija savo vaiką visai ne dėl tų priežasčių. Bažnyčia juk negali duoti sveikatos. Tiesa, gali melsti jos. Bažnyčia gali duoti tikėjimą, eiti drauge tikėjimo keliu.

Krikštas suprantamas kaip tokia tyki, rami, privati šeimos šventė. Tačiau Krikštas juk nėra privati, o visos Bažnyčios šventė. Reikalavimas, kad vaikas būtų krikštijamas atskirai, o geriausia – namuose, rodo, kad žmonės visai nesupranta, ką visa tai reiškia.

Būti pakrikštytam – tai įeiti į bendriją, todėl Bažnyčia yra nustačiusi, kad visi tą dieną krikštijami kūdikiai būtų krikštijami kartu, pabrėžiant, jog krikščioniu negali gimti, o turi tapti. Negali pasikrikštyti, o turi būti pakrištytas. Negali tikėti vienas, bet tik per kitus ir drauge su kitais. Tikėjimą gauni ne sau, o tam, kad juo pasidalytum.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra