Kun. Artūras Kazlauskas. Krikštas – daugiau nei šeimos šventė (I)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Bendraujant su žmonėmis ne kartą tenka susidurti su, švelniai tariant, savitu krikščionybės supratimu, ypač kai kalba pasisuka apie Krikštą. Kas negirdėjome aimanų, kad teko dalyvauti apeigose, kuriose krikštijo ne jo vieną, o daugiau vaikų, kad neleido antroje santuokoje gyvenančiam motinos broliui tapti krikštatėviu ir pan.

Sėkmingos komercinės idėjos šią išties giliai krikščionišką šventę spėjo paversti ištaiginga puota su balionais ir „maksičiulptukais“. Įamžinti šį giminės susibėgimą aukštos spaudos kokybės albume džiugiai sutinka ne vienas profesionalus fotografas.

Tačiau ar verta Bažnyčioje palaikyti šią neretai turinį praradusią kultūrinę tradiciją, o gal kunigai, sutikdami teikti Krikšto sakramentą turėtų griežčiau vertinti šeimos pasiryžimą krikščioniškai gyventi? Kokia yra Krikšto sakramento esmė? Apie tai mintimis dalijasi sakramentų teologas kun. Artūras Kazlauskas.

Krikštas yra vienas iš septynių Katalikų Bažnyčios sakramentų, regimų ženklų, kalbančių apie realaus, nors ir neregimo susitikimo su Dievu galimybę. Ką reikia žinoti žmonėms, galvojantiems apie Krikštą? Kokia jo esmė?

Krikštas yra tikėjimo sakramentas, vartai į kitus sakramentus – Ianua sacramentorum (lot. k.), kaip pavadintų mūsų teologai. Krikštas išreiškia tikėjimą Kristumi, priėmimą Jo žinios – Evangelijos ir dovanojamo naujo gyvenimo. Tad kalbant apie Krikštą, pirmiausia reikia kalbėti apie Kristų. Neatsitiktinai žodis Krikštas yra kildinamas iš žodžio Kristus. Graikiškas sakramento pavadinimas baptisma – reiškia panardinimą į vandenį, kuris simbolizuoja panardinimą į Kristų, į jo Velykas.

Vandens ženklas visada reiškė gyvybę ir mirtį, juk be vandens gyventi neįmanoma, o jo perteklius neša mirtį. Kalbėti apie Krikštą reiškia kalbėti apie naują gyvenimą, naujo gyvenimo prisiėmimą, mirštant senajam žmogui – Adomui, kaip pasakytų Bažnyčios tėvai, ir prisikeliant naujajam žmogui – Kristui.

Tad žmogus, norintis priimti Krikštą, priima Kristų ir jo dovanojamą naują gyvenimą, įsiliedamas į Kristų ir Jo gyvenimą.

Daugelio vaizduotėje Krikšto apeigos neatsiejamos nuo vaško žvakės, balto drabužėlio, bet svarbiausia – vandens. Ką reiškia šie simboliai? Kokia jų kilmė?

Svarbiausias simbolis yra vanduo, simbolizuojantis chaosą ir harmoniją, nukeliantis mus į kūrinijos pradžią. Pradžios knygoje pasakojama, kaip Dievo Dvasia, plevenusi virš vandenų, atskiria juos ir tame chaose sukuria sausumą, naują pasaulį.

Vandens simbolis sutinkamas visose religijose, jis svarbus ir Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, perėjimas per Raudonąją jūrą Išrinktajai tautai reiškė galutinį išsivadavimą iš persekiojimo, vergystės Egipte. Kitas pavyzdys – žydų atgailos Krikštas, kurį skelbia ir Jėzaus pirmtakas Jonas. Pats Jėzus priima šį atgailos Krikštą, kaip vienybės su visais, atgailos ženklą. To Krikšto metu įvyksta teofanija – Jėzus paskelbiamas Dievo Sūnumi.  Jėzus vėliau pats siunčia savo mokinius į pasaulį, kaip skaitome Evangelijoje pagal Matą, skelbti Evangelijos visai kūrinijai ir krikštyti vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Krikštyti (baptisma – gr.k.) – tai panardinti į vandenį. Krikščionims tai reiškia naujo gyvenimo pradžią: mirštama senajam gyvenimui ir prisikeliama naujam. Tokia būtų pati primoji krikšto forma, kuri ligi šiol išlikusi Rytų Bažnyčiose. Vatikano II Susirinkimas atnaujino galimybę taip krikštyti ir Vakarų (Lotynų apeigų) Bažnyčioje. Panardinimas į vandenį galėtų būti propaguojamas, tačiau neturime tam pritaikytų vietų: retai kur rasime krikštyklą, kurioje kūdikis arba suaugęs galėtų būti panardintas į vandenį.

Panardinimas ženklina mirtį: vanduo, užsiveriantis virš krikštijamojo galvos, leidžia pajusti tarsi palaidojimą, iškėlimas – atgautą gyvastį.

Šiuo metu dažniausiai naudojamas nuprausimo būdas, triskart liejant vandenį Švenčiausiosios Trejybės vardan. Tai irgi labai seniai žinoma Krikšto forma. Dar viena forma yra apšlakstymas – ji buvo taikoma krikštijant minias, kaip rodo išlikę istoriniai duomenys.

Sekmadienio Mišių pradžioje arba Velykų vigilijos metu apšlakstomos bendruomenės primenant Krikštą ir jo dovanotą naują gyvenimo būdą.

Kitas ženklas, naudojamas Krikšto apeigose, yra baltas drabužis. Kunigai ir kiti patarnaujantieji liturgijoje rengiasi baltais drabužiais – albomis (albus – lot.k . baltas). Jie primena Krikšto drabužį, apsivilkimą Kristumi ir Jame gyvenamą naujo stiliaus gyvenimą. Baltas drabužis primena Jėzaus apsireiškimą ant aukšto kalno, kurio liudytojais buvo mokiniai Jonas, Petras ir Jokūbas, kaip pasakoja evangelistai. Jėzaus drabužiai ėmė spindėti taip, kad joks skalbėjas žemėje nebūtų galėjęs jų taip išbalinti (plg. Mk 9, 3). Apreiškimo knygoje randame Jono užrašytus žodžius apie kankinių, Jėzaus mokinių drabužius, kur sakoma: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 14).

Ar krikščionių balto drabužio simbolika nėra susijusi ir su romėnų kultūroje vyravusia nuostata, kad vien kilmingi žmonės turėjo teisę nešioti baltą drabužį šventės proga?

Galima būtų su tuo susieti, tačiau, nors krikščionybė ir kilo Romos imperijos aplinkoje, nebūtinai turėjo pasisavinti romėniškus papročius. Randame liudijimų, kad pirmieji krikščionys vengė bet kokio panašumo į kitas religijas (pavyzdžiui, nenaudojo žvakių, smilkalų; tik daug vėliau, pamiršus kitų religijų prasmes, tai tapo liturgijos dalimi; iš praktikos pasišviesti, panaikinti nemalonų kvapą kilo simbolinės krikščioniškos žvakių, smilkalų prasmės). O Jūsų minėta simbolika visai galima, turint omenyje, kad Kristus atkuria žmogaus kilnumą. Nes Adomas, jo neklusnumas, žmogaus kilnumą pažemina, o Jėzaus mirtis ir prisikėlimas jį atkuria.

Čia galima būtų prisiminti krikščionybei metamą priekaištą, esą ji menkina žmogų. Iš tiesų krikščionybė išaukština žmogų: juk pats Dievas tapo žmogumi. Krikščionybė plito skelbdama būtent šią tiesą, žmogaus dieviškumą, jo panašumą į Dievą jo kilnumą ir orumą.

Jau minėjome žvakes, naudojamas ir Krikšto apeigoje. Žvakė primena Velykų nakties pradžią. Laiminama nauja ugnis, laužas, apšviečiantis naktį – Jėzaus ženklas. Šitas laužas, kaip tas per dykumą izraelitus lydėjęs ugnies stulpas, vedęs Dievo Tautą į jos tikslą. Kiekvienais metais uždegant naują Velykų žvakę, skelbiama apie Jėzaus prisikėlimą, Jėzaus gyvybę, apie naują gyvenimą, Jėzaus šviesa apšviestą pasaulį. Įteikiant žvakę krikštijamajam, primenama, kad dabar jis turi tapti Jėzaus šviesa. Prisiminkime Evangelijos vietą, kur Jėzus sako: „Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno“ (Mt 5,  14).

Kai krikštijamas kūdikis, žvakė yra įteikiama tėvams ir krikštatėviams, kaip įpareigojimas ugdyti žmogų tikėjimu. Juk tėvai įsipareigoja uždegti tikėjimą kūdikio širdy, jį prižiūrėti ir puoselėti, kad iš mažos liepsnelės jis taptų didele ugnimi, šildančia ir šviečiančia.

Kūdikis taip pat patepamas šventuoju aliejumi, chrizma.

Paprastai patepama dviem aliejais. Katechumenų, arba kandidatų į krikščionis aliejumi, kuris yra apvalymo, švaros, grožio, stiprybės, sveikatos ženklas. Imtynininkai ištepami aliejais pabrėžiant jų kūno sveikatą, grožį ir tvirtumą. Aliejumi tepami krikščionys, skelbiant apie jų grožį, tvirtumą ir sveikatą ne tik kūno, bet viso žmogaus, kuriuos Kristus atkuria. Kadaise būdavo ištepamas visas kūnas, ypač Rytuose. Čia galima prisiminti ir moterų diakonių tarnystę – jos patarnaudavo ištepant moterų kūnus. Dabar katechumenų aliejumi patepama krūtinė viso kūno ištepimo ženklan.

Antrasis aliejus, kuriuo patepamas jau pakrikštytas žmogus, – tai šventoji chrizma, aliejus, sumaišytas su balzamu. Jis paruošiamas Didįjį ketvirtadienį, paskutiniąją gavėnios dieną vyskupijų katedrose. Vyskupai, apsupti savo kunigų, aliejų sumaišydami su balzamu, kvėpdami į šį mišinį, kalbėdami iškilmingą maldą paruošia šventąją chrizmą. Ja dedikavimo metu ištepamas altorius, bažnyčios sienos, įšventinimo metu – vyskupas, kunigai, karūnavimo metu – karaliai ir, be abejo, kiekvienas krikščionis – Krikšto ir Sutvirtinimo metu.

Šis patepimas liudija, jog tampame panašūs į Kristų. Kristus, graikų kalba – Christos, hebrajiškai – Mesijas reiškia „pateptasis“. Kiekvienas krikščionis yra kitas Kristus – Alter Christus, tai yra kitas Pateptasis, kaip sako Bažnyčios Tėvai. Juk Jėzuje iš Nazareto krikščionys atpažįsta Dievo Pateptąjį. Mūsų patepimo malda atskleidžia, kad šitas patepimas primena ir per Krikštą gautąjį dalyvavimą Kristaus kunigystėje, tai yra galimybę krikščionims bendrauti su Dievu, kaip kunigams – asmeniškai, tiesiogiai, be jokių tarpininkų. Kristus yra vienintelis Dievo tarpininkas. Krikštu tapęs Dievo įsūniu ir įdukra, žmogus tampa ir kunigu, tai yra galinčiu tarpininkauti pasauliui. Tampa naujo gyvenimo dalininku. Naujas gyvenimas ir yra tas santykis su Dievu. Per Krikštą žmogus tampa Dievo vaiku, įsūniu, įdukra. Tai nėra tik aliuzija, tai – tikrovė, žmogaus veide įspaudžiami Jėzaus bruožai. Po Krikšto Dievas mūsų veide mato savo Sūnaus veidą. O mes vienas kitam tampame broliai ir seserys. Ir pasaulio užtarėjai.

Kas gali būti pakrikštytas? Ar teisinga teikti Krikštą kiekvienam, kuris to prašo, nepaisant to, kad šeima, pavyzdžiui, visai nepraktikuoja tikėjimo?

Pakrikštytas gali būti kiekvienas žmogus, ir tik žmogus. Krikštas gali būti teikiamas tik vieną kartą ir negali būti kartojamas. Kažkodėl čia prisiminiau tuos katalikus, kurie Nepriklausomybės pradžioje priėmė Krikštą dar kartą, pavyzdžiui, Jehovos liudytojų bendruomenėje. Atseit vien užpilant vandenį Krikštas nėra pilnas. Tada, kaip ir šiandien, Jehovos liudytojai krikštijo baseinuose. Mes sakome, kad kartą pakrikštytas žmogus nebegali dar sykį Krikšto priimti. Jis jau tapo nauju kūriniu Kristuje. Dar labiau panašėti į Kristų jis gali tik savo gyvenimu, naudodamasis tomis priemonėmis, kurias Jėzus duoda.

Žmogus gali būti pakrikštytas, jeigu jis nori priimti Kristaus mokslą ir būti panašus į Kristų.

Kunigas, ištyręs situaciją šeimoje, gali pasiūlyti ar net pareikalauti nukelti Krikštą vėlesniam laikui, jei, pavyzdžiui, supranta, kad vaikas iš tiesų nebus ugdomas krikščioniškai. Tai sunkus sprendimas, nes tarp tų, kurie, kunigo manymu, gali priimti Krikštą ir tų šeimų, kurioms jis būtų linkęs jį atidėti, atstumas būna labai nedidelis. Tokiam sprendimui reikia labai didelės išminties, plačios širdies, bet ir didelės atsakomybės. Aišku, kaip dažniausiai ir būna, lengviausia pasitarnauti visiems, kas paprašo ir tuoj pat, nieko neklausus. Populiariausi juk visada tokie kunigai, bet, kaip parodė patirtis, tokie kunigai – dažniausiai paprasčiausi pataikūnai.

Krikštas nėra magiškas veiksmas. Tai – ir įsijungimas į Bažnyčią. Tam reikalingi ir krikštatėviai, kurie būtų Bažnyčios atstovais krikštijamojo šeimoje, padedantys tėvams ugdyti vaiką tikėjime arba jei krikštijamas suaugęs – padėti jam ugdytis tikėjime.

Pakrikštytasis nuo pat pradžių apsupamas Bažnyčios dėmesiu, ji yra šalia. Jei Krikšto tėvai tuo netiki, tai visas ritualas tampa magija arba tuščia tradicija. Kai kas pasakys, kad tradicija visada išlaiko savo reikšmingumą, tačiau Krikšto esmė – naujas gyvenimas Kristuje. Jis turi matytis žmogaus gyvenime.

Ar kiekvienas gali būti Krikšto tėvu ar motina? Ar būtinai jų turi būti du? Kaip kilo praktika pasirinkti krikšto tėvus?

Neofitus, naujai įtikėjusius krikščionis, Bažnyčia visada pavesdavo brandesnių narių globai. Visa bendruomenė juos globodavo, skatindavo, pagelbėdavo pakelti krikščioniško gyvenimo iššūkius. Krikštatėvis – Bažnyčios, kaip bendruomenės, šeimynos atstovas, kurį pasirinko krikštijamasis ar paskyrė bendrija. Gali būti vienas arba du krikštatėviai. Jei vienas iš dviejų krikštatėvių yra nekatalikas, jis oficialiai tampa Krikšto liudytoju, bet ne krikštatėviu. Bažnyčia juk negali jam pavesti jokių įpareigojimų, ne tai bendruomenei jis priklauso. Krikštatėviu gali būti kiekvienas 16 metų amžiaus sulaukęs katalikas, priėmęs Sutvirtinimą ir praktikuojantis katalikišką sakramentinį gyvenimo būdą.

Kartais prajuokina pastaba, bet ją verta paminėti, kad krikštatėviu negali būti paties krikštijamojo tėvas ar motina.

Ar krikštyti gali tik kunigas?

Nekrikštytą žmogų, esantį mirties pavojuje, krikštyti gali kiekvienas žmogus, net ir ne krikščionis, jeigu jis nori padaryti tai, ką siekia padaryti Bažnyčia, tai yra pakrikštyti Trejybės vardan.

Pakrikštyti turėtų mokėti kiekvienas krikščionis, ypač tie, kurie dirba ligoninėse su naujagimiais.

Krikštijama tris kartus užpilant švarų švęstą ar paprastą vandenį ant krikštijamojo galvos sakant, pvz.: Artūrai, aš tave krikštiju, vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Apie pakrikštijimą informuojami parapijos ar ligoninių kunigai.

B.d.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra