Kun. Andrius Šukys. Tikyba be starto, arba kalbėti širdimi

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Tekstas, skirtas tikybos sugrįžimo į mokyklą dvidešimtmečiui.
 
Ar atsimenate, kada pradėta dėstyti tikyba? Atkūrus Nepriklausomybę. Tuomet, kai nebuvo vadovėlių, metodikos, programų ir mokytojų. Kilnus pasiryžimas ir dar gilesnis sąmojis: mokyti neišmokus, skleisti tikėjimą su juo nesusipažinus, liudyti neišgyvenus patirties
 
Tikybos mokymui šiemet – dvidešimt. Kuklus, mielas, lauktas jubiliejus. Ta proga apkarpytas valandų skaičius mokykloje, sumažintas atlyginimas, prileista daug programų, kasmet (arba kas keleri metai) keičiami vadovėliai, nauji pratybų sąsiuviniai, keistokos metodinės priemonės.
 
Leisiu prisiminti vaikystę ir pasidžiaugti tikybos mokymo pradžios startu. Pastarasis, beje, sėkmingas esti tada, kai jam gerai pasiruošiama ir laiku pradedamas bėgimas. Mano aprašomu atveju tokio starto nebuvo.
 
Buvau penktokas, prieš vasaros atostogas kartu su klasės draugais pionieriais nusifotografavęs bendroje nuotraukoje. Prasidėjus mokslams rudenį, raudonosios skarelės buvo uždegtos ir paleistos pro trečiojo aukšto langus. Tai – ženklas atėjusios Nepriklausomybės. Tais metais naujai atsiradęs tikybos dalykas atrodė keisčiau, nei kasdien kalama rusų kalba ar mankšta prieš pamokas.
 
Per septynerius metus (kol baigiau vidurinę mokyklą) tikybos mokytojai keitėsi kone kasmet. Tikėjimo – netikėjimo tiesų mokė kiekvienas, kuris bent mokėjo užpildyti klasės dienyną. Nedaugelis naujosios disciplinos mokytojų buvo specialistai, nedaugelis kažką išmanė. Svarbiausia, neatpurtė nuo tikėjimo.
 
Laikas ėjo. Atsirado vadovėliai, pratybos, sistema. Klasės skilo į „tikybininkus“ r „etininkus“ Vieni su kitais diskutuodavome, ieškodami sąsajų, skirtumų, esmės. (Tuomet mokiniams šis tas rūpėjo mokykloje!). Keletas mokytojų patiko. Jų ieškojimai, liudijimai, įžvalgos formavo požiūrį į gyvenimą, tiesą, Dievą.
 
Nebuvo lengva ir mokytojams. Šią tiesą suvokiau neseniai, paragavęs tikybos mokytojo duonos.
 
Dorinio ugdymo tikslas – ugdyti moraliai mąstančią ir veikiančią asmenybę. Nuo pirmosios klasės tėvai atsakingai turi parinkti savo vaikui vieną iš disciplinų: tikybą arba etiką. Tai nevaržoma laisvė, tačiau tokio parinkimo principas yra klaidingas. Renkantis visada žvelgiama į tai, kur mažiau reikia dirbti arba kas yra naudingiau. Kodėl mokinys negali mokytis ir etikos, ir tikybos?
 
Galvoti, kad tikyba reikalinga tik tikintiesiems, nėra pats teisingausias išmąstymas. Abi disciplinos pažintinės. Ir vieno, ir kito dalyko esmė – kalbėti apie žmogaus vertybes. Tad mokomės būti dori, bandome atskirti gerus ir blogus įpročius, mokomės pajusti teigiamus emocinius išgyvenimus.
 
Etikos disciplina nėra konfesinė. Ji grindžiama humanistine žmogaus ir gyvenimo samprata. Moksleiviai brandinami tradicinėmis krašto ir bendrosiomis žmogaus vertybėmis.
 
Tikybos mokymas yra konfesinis. Tikybą moko Bažnyčios įgalioti asmenys. Baigę mokslus, lankantys seminarus, remdamiesi Katalikų bažnyčios doktrina ir Šventojo Sosto rekomendacijomis. Tikybos mokymo tikslas – padėti mokiniams pažinti krikščioniškas vertybes ir paskatinti jomis grįsti savo asmeninį bei bendruomeninį gyvenimą. Svarbus etinių, egzistencinių, socialinių, kultūrinių klausimų svarstymas tikėjimo šviesoje.
 
Kalbėdamas tėvų katechezėje (susitikime su suaugusiais), sutinku begalybę nuomonių. Keletas jų papildys svarstymus, pailiustruos pamąstymus.
 
„Parinkau vaikui tikybą todėl, kad pati į bažnyčią nevaikštau kas sekmadienį, maldaknygių neskaitau. Nueiname tik per didžiąsias šventes. Norėčiau, kad vaikas žinotų elementarius dalykus, maldeles, kad ateityje pats galėtų pasirinkti, kas jam priimtina, o kas ne“, – svarsto mama, neseniai nuvedusį pirmokėlį į mokyklą.
 
„Aš esu visiška ateistė. Tačiau dukrą leisiu į tikybos pamokas vien dėl to, kad paruoštų Pirmajai komunijai. Tikiu ar netikiu, bet kas priklauso, tą turiu padaryti: pakrikštijau, „prileisiu“ prie komunijos, „pabermavosiu“. Niekam tas dar nepakenkė. O toliau tegul žinosi“, – teigė mama, susirūpinusi vaiko „sutvarkymu“.
 
Ilgą laiką (net ir dabar kai kuriose parapijose) manoma, kad tikyba skirta pasirengti sakramentams. Toks suvokimas yra klaidingas. Melstis, skaityti Šventąjį Raštą, eiti į bažnyčią, suvokti šv. Mišias yra tėvų užduotis, pareiga ir atsakomybė. Viso to tėvai turi savo vaikus mokyti nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Klaidingai galvoja ir mokytojai, rikiuodami vaikus bažnyčioje, vartydami maldynėlius ar vietoj tėvų vesdami vaikus į Dievo namus. Nevalia (o gal savotiškas nusikaltimas) atimti tėvų pareigą iš jų pačių.
 
Tikybos pamokos neturi parengti mokinių sakramentams ar dalyvauti religinėse apeigose. Netikintys moksleiviai, lankantys tikybos pamokas, per jas privalo bent kultūriniu lygmeniu susipažinti su krikščionių tikėjimo esme, krikščioniškąja etika, Bažnyčios sandara, jos mokymo bei šventimo pagrindais, taip pat su kitomis religijomis.
 
„Atvirai sakant, tikėjimo perdavimas priklauso tėvams. Jie turi skiepyti savo vaikų dvasingumą, ugdyti tradicijas, mokytis iš praktinio pavyzdžio. Vaikas, kuris gyvena su mumis, yra mūsų kūnas ir kraujas“, – savo įžvalgas dėstė šeimos tėvas.
 
Nuolatinis tikybos dėstymas mokykloje ir metinis Sakramentų rengimas parapijoje yra du skirtingi, bet vienas kitą papildantys dalykai. Rengiantis Sakramentams svarbiausias tėvų dalyvavimas, primenant jų pareigas, mokant juos tikėjimo sklaidos, raginant suvokti, kad tik nuo jų priklausys dvasinis vaiko gyvenimas. Palikti tėvus nuošalyje reikštų tą patį, kas prieš dvidešimt metų buvo pradėti dėstyti tikybą be mokytojų, vadovėlių ir elementaraus suvokimo.
 
„Parinkusi dukrai tikybos pamokas, išsigandau, jog jų dėka nyksta tikėjimas. Mergina Pirmajai komunijai ruošiasi kaip naujametiniam karnavalui“, – nerimavo viena moteris. Iš tiesų būtina atsisakyti rengti profanines pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo šventes kaip iškilmes.
 
Neužtenka metinės prabangių suknelių ir smokingų šventės. Reikia kasdienio susitikimo, dalijimosi, gerų patirčių liudijimo. Ir meilės tikėjimui, Dievui, Bažnyčiai.
 
Tikybos mokymas reikalauja gilaus ir esminio pasiruošimo. Būti tikybos mokytoju – didžiulė misija sekuliarizmo apsuptame pasaulyje. Ir nebereikia vis naujų vadovėlių, įmantrių programų, nuo gyvenimo praktikos nutolusių pratybų. Atėjo laikas kalbėti širdimi.
 
„Šiaurės rytai“
 
www.bernardinai.lt
 
Zenekos nuotr.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra