Kun. Andrius Šukys. Dorovė praktiškai – kiek galima vogti?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ar yra žmogus, nieko nepavogęs iš kito? Ar įmanoma sutikti asmenį, kuriam duoti yra palaimingiau nei imti? Anot istoriko Edvardo Gudavičiaus, „esmė ne tai – vogs ar nevogs, esmė – kaip vogs. Kuo labiau gyveni dirbdamas, o ne vogdamas, tuo esi doresnis“.
Žmogui vogti tapo lygiai tiek svarbu, kiek kvėpuoti, valgyti, eiti. Žinome įsakymą „Nevok“. Ir galvojame – jei milijono nepaėmiau, vadinasi, nieko nepavogiau. Esu ramus.
Šįkart ne apie Dievo įsakymų neišmanymą, bet apie socialinę dermę, kuri vienus džiugina, kitiems trumpina gyvenimą.
Advento metu (netikintiesiems priminsiu – gruodžio mėnesį) prasideda gerumo psichozė. Visi TV kanalai, laikraščiai, žurnalai, net pranešimai bažnyčioje skalija apie gerumo darbus. Susidarytų įspūdis – jei padarei kokį gerą mažmožį, kaip ir pasiruošei Kalėdoms.
Reikia žmogų mokyti gėrio, bet iš gerumo tyčiotis nereikėtų. Daugelis gerų darbų apsiriboja mandarinų maišeliu ir šventiniu tortu, kuomet įteikus socialiai remtinai šeimai, nusifotografuojama laikraščiui, prieš tai pasidarius šukuoseną ir apsirengus „Nijolės“ kailiniais. „Atlikau gerą darbelį, pasidariau reklamą, girkite mane, koks aš didvyris“, – daugelis tyliai pagalvoja.
Visą gruodį girdėjome graudinančias istorijas apie sergančius kūdikius, mamos ir tėčio norinčius vaikų namų auklėtinius, apleistus senelius. Buvome raginti aukoti, remti, palaikyti. Geriausia – materialiai. Suprantu, kad Lietuvai reikia gydymo aparatų, bet ar kas pasidomėjo, kiek realiai jie kainuoja? Pritariu, kad vaikams reikia artimo žmogaus šilumos, bet negi naujas kompiuteris ar pietų stalas juos atstos? Suprantu vienišus žmones, bet yra kaimynai, bendruomenė, artimieji.
Negalime galvoti, kad paaukoję du litus, turime nustoti veikti dėl gerumo ir meilės.
Žmogui reikia būsto, maisto, rūbų. Bendravimo, dalinimosi, saugumo. Tačiau paties žmogaus užduotis ir yra siekti to, kas jam gyvybiškai svarbu. Būti aktyviam gyvenime.
Pasitaikė savaitgalių, kai tam tikrose parduotuvėse negalėjai praeiti, nes vargšams turėjai nupirkti to, kas būtiniausia ir nelabai. Džiaugėsi jaunosios ir senosios akcijų savanorės žmonių gerumu. Dalį prekių užfiksuoja, dalį pasidalija, likusiomis artimuosius pradžiugina.
Viena pakankamai jauna dviejų vaikų mama skundėsi, jog nusibodo iš labdaros duodamos perlinės kruopos. Ir vaikai nesidžiaugia užuodę jų kvapą virtuvėje. Šeima piktinasi tauta, valstybe, valdžia. Dirbti nenori (atseit darbo neranda, ieško dešimt metų), važinėja (ne pačiu seniausiu) automobiliu į darželį ir iš darželio, geidžia firminių naujų rūbų ir jaučiasi nelaiminga, nes ir vyras veltėdis.
Nesinori prisiminti chrestomatinio pavyzdėlio iš tarybinių laikų, tačiau daugelis žinome, jog net vaikai kolūkiuose išmokdavo „kombinuoti“. Kas galėjo, tas tą ir pasiimdavo. Nevogdavo – tik pasiimdavo.
Yra šiuolaikinių pavyzdžių. Pažįstu katalikų šeimą, uoliai praktikavusią tikėjimą, kai jis buvo Lietuvoje draudžiamas. (Šiuo metu mažai kam reikalingas, nes uždraustas vaisius saldesnis). Šeima sekmadieniais eidavo į bažnyčią, melsdavosi. Prašė Dievo pinigų, laimės ir sveikatos. Žmona niekur nedirbo, o vyras dirbdavo daugiau valandų, nei esti per parą. Krovėsi turtus. Supirkdavo metalą, nelabai žiūrėjo, kaip ir iš kur kas ką atnešdavo, svarbiausia – pinigai. Pagaliau nusipirko mašiną, įrengė kelias signalizacijos sistemas, dažnai joje miegodavo (kad nepavogtų), pasistatė namą, nupirko žmonai deimantus, apipuošė vaikus auksais ir… tapo socialiai remtini. Visą tą laiką vaikai gaudavo nemokamą maitinimą mokykloje, už šilumą – kompensaciją, o iš darbo biržos – papigintą verslo liudijimą. Kad tik nereikėtų deimantų atiduoti į lombardą.
Pažįstu moteriškę, kuri visą savo gyvenimą atidavė ligoninės valgyklos gyvavimui. Virė, kepė, ruošė eilinius patiekalus ligoniams, „Stiklių“ tipo – elitiniams gydytojams. Valgydino ir gimines bei kaimynus. Užteko visiems. Galvodavau, kada ji įklius, kada baigsis jos „verslas“ ir pagaliau ligoniai gaus kotletą, kuriame bus ir mėsos. Trečias dešimtmetis prasidėjo šauniosios kulinarės karjeroje, o tiesos kaip nėra, taip nėra. Matyt, su vogtais produktais nurijo ir sąžinę.
Žinau, ką reiškia kuklus gyvenimas. Prabangaus dar neteko gyventi. Kad nepaklystum gyvenimo sunkenybėse, turi nusistatyti „lubas“ (ribas). Tai padeda suvokti, kiek gali ir kiek reikia dirbti bei užsidirbti. Supranti, kad naujas mobilusis telefonas, naujas automobilis, naujas butas ir mėnesio kelionė į JAV nebūtinai yra norma, kurios turi siekti ir laikytis. Daugelis per kelerius metus įpratę gerai gyventi, šiandien savo įnorių sunkiai atsisako.
Kas sakė, kad visi šeimos nariai turi turėti mobiliuosius telefonus ar automobilius, kam reikalingi keli televizoriai ir kompiuteriai, ištaigingos puotos? Reklamų agentų darbas – siūlyti, o mūsų – suvokti, kam to reikia.
 
Šiandien žinau, ką reiškia Lietuvoje gauti minimalų atlyginimą. SODRA ir VMI visuomet mielai atskaičiuos savo dalį (kadangi nuo 800 litų tai padaryti nesudėtinga, o vienas kitas milijonas kartais ir pasiklysta). Tad visiems atidavus duoklę, šis tas lieka. Tačiau tokio uždarbio vertas darbas mažai kam įdomus. Sunku rasti žmogų, kuris mokėtų dirbti. Dar sunkiau – kuris norėtų.
Vienoje parapijoje pakviestas dalyvavau akcijoje, darančioje gerus darbus. Uoliai pirkau produktus, dėdavau į maišus, dalindavau vargšams. Dažnai matydavau nelaimingus veidus, labdaros produktus, iškeistus į „samagoną“ ar pilstuką, ir labai retai laimingus. Gyventi iš labdaros ir nieko nedaryti, kad būtų kitaip, yra vagystė. Lygiai taip pat kaip pasinaudoti kvailai suformuluoto įstatymo spraga ir pasinaudoti kitų lėšomis, taip apgaunant valstybę – mane ir tave, garbusis skaitytojau.
Vienoje labdaros įstaigoje prieš kelerius metus susipažinęs su popieriais, kuriuose buvo įrašyta asmenų, prašančių kruopų ir aliejaus iš ES, nustebau veltėdystės sindromu. Tai nebuvo tik socialiai remtini ar neįgalūs. Paaiškėjo, kad daugelis, norintys ir galintys dirbti, už mažą darbelį nori atlyginimo tokio, kokio pats nė nesugalvotum.
Supratau neįgalų valstybės valdymą, tinginių ir bedarbių jaukinimo politiką, nuo mažų dienų vaikų skatinimą reikalauti ir nieko nesistengti (kaip vaiknamyje ar pensionate).
Įdomu, kas nutiktų šalyje, jei labdaros ir pašalpų būtų atsisakyta? Viliuosi – pradėtume gyventi. Visi. O daliai asmenų tiesiog nebereiktų „legaliai“ vogti. Taptume doresni.

„Zenekos“ nuotr.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra