Kun. Andrius Narbekovas: „Dirbtinio apvaisinimo kaina pernelyg aukšta“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lietuvos Seime šiuo metu rengiamas Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, kurį svarstymui numatoma pateikti jau gruodžio mėnesį. Grupė Lietuvos medikų neseniai atkreipė Seimo narių dėmesį į keletą svarbių šio projekto medicininių, etinių bei teisinių aspektų. Žinomas bioetikos specialistas kunigas ir gydytojas Andrius Narbekovas sutiko plačiau pakomentuoti problemas, iškylančias susiduriant su dirbtinio apvaisinimo praktika. 

Gerbiamas Kunige, kas paskatino grupę medikų sunerimti ir kreiptis į Lietuvos Seimą dėl Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto? Kaip vertinate dabartinę projekto rengimo eigą?

Medikų bendruomenė norėjo išsakyti savo nuomonę apie du Seimui pateiktus įstatymų projektus, kurie reguliuotų dirbtinį apvaisinimą. Abu įstatymo projektai, kuriems Seimas jau iš esmės pritarė, yra labai skirtingi. Šiuo metu Sveikatos reikalų komitete projektai yra derinami, mėginant prieiti prie bendrų išvadų. Mano supratimu, jie yra iš principo skirtingi, ir du projektus sujungti į vieną praktiškai neįmanoma.

Vieną įstatymo projektą, kuris vadinamas Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektu, parengė du Seimo nariai Dangutė Mikutienė ir Vytautas Gapšys, o kitą, kuris vadinamas Pagalbinio apvaisinimo projektu, – Algis Čaplikas, buvęs Sveikatos apsaugos ministras.

V. Čapliko parengtas įstatymo projektas atvertų kelią didelėms blogybėms, kurių dar nėra dirbtinio apvaisinimo sferoje, – ją šiuo metu reguliuoja ne įstatymas, o Sveikatos apsaugos ministro įsakymas.

Lyginant abu įstatymo projektus, reikėtų atsižvelgti į tris aspektus, kuriuos pabrėžia ir jūsų minimas gydytojų Kreipimasis.

Embriono apsauga

Medikai atkreipia dėmesį į esminę blogybę, kuri galėtų būti įtvirtinta pritarus A. Čapliko siūlomam projektui: būtų leidžiama sukurti neribotą kiekį embrionų, juos šaldyti, o vėliau, kai baigsis jų galiojimo laikas, – šis terminas žiauriai skamba, kalbant apie žmonių gyvybes – tai yra, praėjus 5 metams, juos sunaikinti. Manau, kad būtent ši nuostata medikų bendruomenei neleido ramiai žiūrėti, kas vyksta.

D. Mikutienės ir V. Gabšio projekte nėra numatyta sukurti embrionių daugiau, negu galima perkelti į moters gimdą. Taip būtų apribojamos įvairios manipuliacijos su embrionais – šiame įstatymo projekte siūloma reali embriono apsauga. Manau, kad medikai labai aiškiai tą išsakė.

Beje, abiejuose įstatymo projektuose išsakoma aiški nuostata, kad embrionas yra ankstyva žmogaus organizmo vystymosi stadija. Abu dokumentai neneigia, kad turime reikalą su žmogaus gyvybe, tik siūlomas skirtingas elgesys jos atžvilgiu. Mokslininkai, pasirašę Kreipimąsi, yra akušeriai-ginekologai, neonatologai, embriologai, kitų sričių specialistai, ir, jų nuomone, mes turėtume būti labai atidūs embrionui, tai yra turėtume jį saugoti.

Atnaujintą Hipokrato priesaiką yra pasirašę žymiausi Lietuvos medikai, habilituoti daktarai, profesoriai, o ten išdėstyta aiški nuostata saugoti žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo jos pradėjimo momento iki natūralios mirties. Šis aspektas yra esminis. Jei embrionai būtų šaldomi, gerai žinome, kad atšildant pusė jų žūtų. Jeigu jie būtų naikinami praėjus galiojimo terminui, turėtume didžiulį blogį, įtvirtintą įstatymu.

Kaip alternatyvą embrionų šaldymui Seimo nariai D. Mikutienė ir V. Gapšys siūlo pažangų, pasaulyje dabar plačiai įsigalintį metodą, turintį gerų rezultatų: moters lytinių ląstelių, kiaušialąsčių šaldymas (vitrifikacijos būdu), – ne embrionų. Ši procedūra nekelia jokių etinių problemų.

Svarbu atkreipti dėmesį į vieną svarbų momentą. Dažnai tie, kurie nori šaldyti embrionus, argumentuoja tuo, kad jie siekia saugoti moters sveikatą. Juk jeigu procedūra nepavyko, moteriai vėl tenka leisti hormonus, skatinant naujų kiaušialąsčių susidarymą. Tuo tarpu kiaušialąsčių užšaldymo praktika užtikrina tai, kad, nepavykus procedūrai, nereikalingas joks hormoninis skatinimas: galima atšildyti jau turimas kiaušialąstes ir sukurti tiek embrionų, kiek jų galima įkelti į gimdą vienu metu. Tyrimai ir praktika labai aiškiai patvirtina, kad švieži embrionai daug geriau implantuojasi negu šaldyti. Lietuvoje užfiksuoti tik pavieniai atvejai, kai iš užšaldyto embriono gimė vaikai. Tad kyla klausimas: kam reikalingas embrionų šaldymas, jeigu švieži embrionai yra geriau?

Labai stebina kitas dalykas, kad nevaisingi žmonės, kurie siekia susilaukti vaikelio, visomis jėgomis remia projektą, tokį kaip A. Čapliko, kuriame yra nuostata, kad po 5 metų jų embrionai bus sunaikinti. Šito aš niekaip negaliu suprasti kaip logiško, nes čia kažkas nebegerai. Juk tėvai, taip trokštantys vaiko, turėtų kiekvieną savo embrioną saugoti kaip akies lėlytę! Pritardami projektui, jie sutinka, kad jų embrionai būtų sunaikinti. Tai tikrai sunku suprasti, – manau, kad yra tam tikro nenuoširdumo jų siekyje.

Maža to, jeigu kalbame apie sveikatą, fizinę moterų sveikatą, turime nepamiršti, kad sveikata apima ir kitus dalykus. Yra toks dalykas kaip dvasinė sveikata. Iš tikrųjų kiltų rimtų problemų tiems sutuoktiniams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių turėtų nuspręsti sunaikinti embrionus arba žinotų, kad jie žūsta. Jiems keltų rimtų psichologinių problemų, pavyzdžiui, artėjanti galiojimo termino pabaiga ir žinojimas, kad jų embrionai netrukus bus sunaikinti.

Kartą pas mane atėjo vyras, kuris su žmona, būdami nevaisingi, perėjo visą šią nevaisingumo gydymo procedūrą ir turi užšaldytų embrionų. Kai kurie jų buvo įsodinti į gimdą, vienas vaikelis gimė, deja, turintis rimtų sveikatos sutrikimų, ir greitai mirė. Jie turi dar du užšaldytus embrionus, bet žmona nebenori dar kartą viso to išgyventi. Tuo tarpu vyras labai skaudžiai išgyvena dėl likusių gyvybių, sako: „Mes dar turime duoti tiems dviem mūsų vaikams galimybę išgyventi.“ Tai akivaizdi problema šeimoje, kelianti didžiulę įtampą, ir tikrai nepasitarnauja žmonių sveikatai. Žmonės daugiau ar mažiau supranta, jog embrionas yra žmogaus gyvybė, todėl rimtos psichologinės pasekmės yra labai tikėtinos. 

Nevaisingumo gydymas vs lytinių ląstelių donorystė

Antras aspektas, kur išsiskiria abu projektai, yra tas, kad A. Čapliko projekte siūloma įteisinti lytinių ląstelių donorystę: tiek kiaušialąsčių, tiek spermatozoidų. Pagal dabartinę ministro patvirtintą tvarką lytinių ląstelių donorystė yra draudžiama. Kitaip sakant, tai būtų naujas dalykas, susijęs su labai rimta problema. Medikai yra pareiškę, kad dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje, atliekamas su donoro lytinėmis ląstelėmis, niekaip nėra susijęs su nevaisingumo gydymu. Pavyzdžiui, jei pora nevaisinga dėl vyro nevaisingumo, tai apvaisinus moters kiaušialąste donoro spermatozoidu, akivaizdu, kad vyras dėl to netaps vaisingas.

Šiame kontekste reikia labai aiškiai apibrėžti nevaisingumą: ar tai liga, ar ne, gydome mes ją, ar ne. Nevaisingumas yra liga, tiksliau – tam tikrų ligų ar būklių padarinys. Pavyzdžiui, užakę kiaušintakiai ir tinkams gydymas šiuo atveju būtų kiaušintakių chirurginė rekonstrukcija. Jeigu moteris nevaisinga dėl hormonų disbalanso, reikėtų skirti hormoninį gydymą, atkuriantį hormonų pusiausvyrą. Jeigu – uždegiminės ligos, reikia skirti gydymą nuo uždegimo ir pan. Lygiai taip pat dėl vyro nevaisingumo – reikia šalinti pačias nevaisingumo priežastis. Procedūra, kai mėgintuvėlyje manipuliuojama lytinėmis ląstelėmis, su gydymu nieko bendro neturi.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad iki šiol visos procedūros, susijusios su tikruoju nevaisingumo gydymu, iš esmės yra finansuojamos. SAM darbo grupėje dar šį pavasarį Ligonių kasų atstovė sakė, kad nevaisingumo problemoms spręsti iš Privalomo sveikatos draudimo fondo per metus yra skiriama apie milijoną litų.

Šiandien norima pasiekti finansavimą ir dirbtinio apvaisinimo procedūroms, nes kainos labai aukštos, sakyčiau, net nepagrįstai. Žmonės moka gerokai daugiau nei reali procedūra kainuoja, kartais net dešimt kartų. Mano galva, klinikų, susirūpinusių nevaisingais žmonėmis, nuoširdumas labai abejotinas. Sunkmečiu imti tokį didelį antkainį – ne visai garbinga. Juolab kad už nepavykusias procedūras pinigai negrąžinami.

Lytinių ląstelių donorystė sukuria reiškinį, kuris neatitinka būsimo vaiko interesų. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija įtvirtina būsimo vaiko teisę žinoti, kas yra jo genetiniai tėvai, ir būti jų globojami. Tuo tarpu donorystė yra anonimiška, tad vaikas praktiškai neturi galimybių sužinoti, kas jo biologiniai tėvai. Tokia nuostata nebūtų teisinga, ir D. Mikutienės bei V. Gabšio projekte lytinių ląstelių donorystė nenumatoma.

Be to, donoro ląstelių saugojimas būtų našta mokesčių mokėtojams. Buvo diskutuojama apie tai, kad jos būtų laikomos gal Organų transplantacijos biure, jų kontroliuojamame organų ir audinių banke. Kaip kunigas, norėčiau pasakyti, kad gana keistai atrodytų lytinių ląstelių laikymas kartu su organais, skirtais tikrajai donorystei, kuri yra neatlygintina, atliekama iš artimo meilės, kur nefigūruoja jokie kontroversiški etiniai dalykai. Donoro lytinės ląstelės, kurios paprastai susijusios su komerciniais tikslais, kompromituotų visą donorystę, kuri visada privalo išlikti absoliučiai skaidri, nekelianti jokių etinių problemų.

Šiandien donorystei Lietuvoje yra dar daug kur tobulėti ir vystytis. Yra daug priežasčių, kodėl donorystė nelengvai skinasi kelią, tačiau nepasitikėjimas ar abejojimas etiškumu būtų labai grėsmingi pačiai donorystės idėjai. Todėl lytinių ląstelių laikymas, kuris yra susijęs su komercija, su etinių principų nepaisymu, tikrai būtų svarbi priežastis donoryste suabejoti. Bažnyčia labai palaiko donorystės idėją, visuomet dalyvauja jai skirtuose renginiuose – tai taptų problemiška, jeigu į donorystės procesą būtų įtrauktos ir lytinės ląstelės. Apskritai reikia nepainioti donorystės ir lytinių ląstelių „donorystės“. Dažnai sakoma, kad tai prilygsta inksto ar širdies donorystei. Tačiau lytinių ląstelių „donorystė“ negali būti vadinama donoryste, nes donorystė yra kilusi iš žodžio donare, o tai reiškia dovanojimą iš meilės artimui ir nėra susijusi su pirkimu ar pardavimu. Tuo tarpu lytinės ląstelės yra perkamos ir parduodamos. Donorystės atveju netampama giminaičiu, o lytinių ląstelių „donorystės“ atveju tampa labai artimu giminaičiu – tėvu ar motina.

Kokia yra embrionų apsaugos praktika kitose ES valstybėse? Kaip reglamentuojamas moteriškųjų bei vyriškųjų lytinių ląstelių konservavimas?

Embrionų šaldymą draudžia ir kitos šalys: Šveicarija, Vokietija, Italija. Daugelyje šalių bandoma atsisakyti lytinių ląstelių donorystės vien dėl to, kad pažeidžiama vaiko teisė žinoti savo tėvus. Kitos šalys, pavyzdžiui, Vokietija pripažįsta vaiko teisę žinoti savo genetinius tėvus, todėl donorystės atveju įpareigoja, kad ji nebūtų anoniminė. Pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje yra draudžiamas vadinamasis heterologinis apvaisinimas, su lytinių ląstelių donorystės pagalba. Jungtinėje Karalystėje, nors leidžiama lytinių ląstelių donorystė, tačiau atsisakoma anonimiškumo. Savaime suprantama, tokiu būdu donorystė atkris, nes paprastai donorai nenori žinoti, kas bus jų vaikai, ir nenori, kad tie vaikai galėtų atsekti juos kaip savo tėvus.

Trečiasis aspektas yra tas, kad A. Čapliko projekte numatomas visų tų procedūrų finansavimas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo. Tuo tarpu kitame projekte tai nėra numatyta. Išties, tai būtų beprecedentis atvejis, kaip rašo ir gydytojai savo Kreipimesi, atsižvelgiant į tai, kaip šiuo metu finansuojamas įvairių ligų gydymas. Būtų neteisinga išskirti ir privilegijuoti šią žmonių grupę: vieniems skirti finansavimą, o kitiems teliktų dalytis tuo, kas liko nuo visų jų finansavimo. Šios ligos turėtų būti gydomos bendra tvarka.

Kas labiausiai skatina plėtoti apvaisinimą in vitro?

Stebint šį procesą jau daugiau nei dešimt metų, tendencijos labai akivaizdžios. Buvo laikotarpis, kai šių klinikų savininkai ir genetikai neslėpė noro, kad jiems yra reikalingi embrionai tam, kad iš jų būtų galima paimti kamienines ląsteles ir atlikti tyrimus, gauti finansavimą šiems eksperimentams. Buvo dedama daug pastangų, kad embrionų ir kamieninių ląstelių tyrimai Lietuvoje būtų legalūs. Ačiū Dievui, turime įstatymų bazę, kuri draudžia embrionų  kamieninių ląstelių tyrimus, draudžiami ir eksperimentai su žmogaus embrionu.

Noras turėti užšaldytų embrionų yra susijęs su tam tikrais interesais. Viešai žinomi dalykai, kad pasaulyje apvaisinimo klinikos įsivelia į kiaušialąsčių ir embrionų nelegalią prekybą, išnaudojamos neturtingų kraštų moterys dėl kiaušialąsčių donorystės ir panašūs dalykai. Visada reikia būti budriems. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra draudžiama šaldyti embrionus, tačiau leidžiami tyrimai su žmogaus embrionais. Kitaip sakant, embrionus jie importuoja. Galima nuspėti, kad tie, kurie turėtų užšaldytų embrionų, ypač, jei galiojimo laikas baigiasi, ir embrionai turėtų būti sunaikinti, galėtų pagalvoti, jog galima iš jų dar gauti naudos  eksportuojant. Atsirastų labai daug skaudžių problemų. Kas tuomet spręstų, kas ir kada gali sunaikinti embrioną ir pan?

Paprastai kalbant, šio įstatymo Dirbtinio apvaisinimo klinikoms nelabai ir reikėjo, nes jos lig šiol darė tai, kas joms paranku. Ne vienu atveju nesilaikė netgi ministro nustatytos tvarkos. Pavyzdžiui, pagal dabartinę tvarką į gimdą negalima įsodinti daugiau nei tris embrionus, o klinikų ataskaitose nurodoma, kad įkeliami ir penki embrionai. Čia tik mažas pavyzdys. Ši diskusija užvirė todėl, kad klinikos ėmė siekti šių procedūrų finansavimo iš PSDF. Tačiau jeigu nėra tokią praktiką leidžiančio įstatymo, tuomet ir finansavimo klausimas negali būti sprendžiamas.

Norėčiau priminti, kad prieš keletą metų buvo surinkta apie 80 000 parašų asmenų, kurie pasisakė prieš apvaisinimą mėgintuvėlyje apskritai. Čia kalbama apie projektą, tinkamai reglamentuojantį dirbtinį apvaisinimą. Sakyčiau, Vaisingumo asociacija manipuliuoja tų 55 000 nevaisingų žmonių vardu, nors tai nėra korektiška. Daugybė žmonių kitaip sprendžia savo nevaisingumo problemą. Jie tikrai gydo nevaisingumą, dažniausiai galiausiai susilaukia vaikų natūraliu būdu arba įsivaikina, žinodami visus dirbtinio apvaisinimo proceso trūkumus, susitaiko su savo nevaisingumu. Sakyti, kad vis šie žmonės pritartų šiam projektui, tikrai nėra teisinga, reikėtų turėti omenyje, kad tai nedidelės žmonių grupės interesas.

Kaip manote, kodėl taip sunku sutarti dėl, regis, tokios akivaizdaus dalyko: žmogaus gyvybės apsaugos nuo pat jos pradėjimo?

Taip, šis klausimas neišvengiamai kyla. Jei žmonės neturėtų tam tikrų interesų ir būtų sakoma aiški tiesa, jog žmogaus embrionas jau yra  gyvybė, ankstyvos vystymosi stadijos organizmas, visi turėtų vienodai atsakyti: turime daryti viską, kad jį saugotume.

Tačiau imama sakyti, jog tai – filosofinis klausimas, religinis, vos ne tikėjimo dalykas. Tačiau reikia aiškiai pasakyti, kad tai nėra tikėjimo ar filosofinis klausimas. Tai – mokslo įrodytas faktas. Ką su tuo faktu toliau darome, čia jau prasideda politika ir filosofija. Viso pasaulio embriologijos vadovėliuose rasime parašyta, kad embrionas yra ankstyvoji žmogaus organizmo vystymosi stadija nuo apvaisinimo momento (zigotos susidarymo) iki aštuntos savaitės.

Teko girdėti net ir Seime sakant, esą embrionas neturi sielos. Kaip kunigas galiu pasakyti, kad embrionas, jeigu jis yra gyvas, turi sielą. Siela ir yra tai, ką mes vadiname gyvybės principu. Jei embrionas yra negyvas, yra toks pat kaip negyvas žmogus, lavonas. Tačiau gyvas embrionas yra gyvas žmogus, ir jame yra siela. Tie, kurie laiko save tikinčiais, neturėtų išsisukinėti – embriono nužudymas yra lygus abortui. Kalbant apie daugybės embrionų sunaikinimą, moraline prasme susiduriame su reiškiniu, kuris yra daug blogesnis už abortą, – jo metu žūsta tik vienas embrionas. Čia vienos poros kelionė siekiant vaiko yra susijusi su daugybės embrionų žuvimu, ir jeigu vaikas gimsta, tai daugelio savo broliukų ir sesučių gyvybės kaina.

Kaip Katalikų Bažnyčia vertina šią praktiką?

Bažnyčios pozicija dėl dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje išlieka tokia pat – pradėti žmogaus gyvybę mėgintuvėlyje nėra moralu. Savo nariams ji rekomenduos tokių procedūrų nesirinkti. Nagrinėdami šiuos du projektus, akivaizdžiai matome, kad D. Mikutienės ir V. Gapšio projektas yra priimtinesnis, nes skiriamas dėmesys  žmogaus gyvybės apsaugai, gina būsimo vaiko teises ir saugo pacientų interesus.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Gedimino Kajėno nuotr.

 
Nuotraukose: Kun. A. Narbekovas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra