Kun. Andrius Končius: „Stereotipų Bažnyčioje buvo, yra ir bus“

Autorius: Data: 2020-09-15 , 11:15 Spausdinti

Kun. Andrius Končius: „Stereotipų Bažnyčioje buvo, yra ir bus“

Kun. Andrius Končius 

vaticannews.va 

„Reikia leisti žmogui būti kitokiam neesminiuose dalykuose, kurie nenulemia mūsų ryšio su Dievu. Ar aš ateisiu apsirengęs sutana, ar treningu, mano viduje Kristaus nei daugiau, nei mažiau. Treningas manęs neišvelka iš kunigystės ir sutana manęs kunigyste neapvelka“, – sako kun. Andrius Končius, teologijos mokslų doktorantas popiežiškojo šv. Tomo Akviniečio universitete Romoje. Šįkart kalbamės stereotipų Bažnyčioje tema, aptardami jų kilmę, reikšmę tikinčiųjų elgesiui, o tam tikrais atvejais – ir jų laužymo būtinybę.

Dažnai galima išgirsti, kad Bažnyčia asocijuojasi su rimtumu, stagnacija ir nuoboduliu. Negana to, ir tikintieji yra įsprausti į griežtus rėmus, kuriais nustatyta, kaip elgtis, reaguoti atitinkamose situacijose ir net atrodyti. Kaip manote, iš kur visuomenėje kyla tokie stereotipai?

Mums atrodo, kad būti apribotiems yra negeras dalykas. Bet ribų turime labai daug ir jos mums yra tiesiog gyvybiškai būtinos. Na, pavyzdžiui, namas yra su stogu, ar ne? Tai galiu sakyti, kad stogas riboja, nes užstoja man dangų. Jei jo atsisakysiu, dangus liks atviras, bet tokia neribota laisvė galiausiai taps sunkumu mano gyvenime.

Jėzus Kristus pakvietė Dievo Bažnyčią būti ir jai davė konkrečią kryptį. Bažnyčiai ne kaip dvasinei valdžiai, arba dvasinei policijai, kuri prižiūri Dievo tvarką žemėje, bet Jėzaus Kristaus mokiniams, kurie siekia atsiliepti į savo mokytojo Viešpaties Jėzaus Gerąją Naujieną. Ir Jėzus, trejus metus gyvenęs su mokiniais, sakė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). Taigi Bažnyčia, būdama Jėzaus Kristaus ambasada, yra įpareigota ir pašaukta kviesti žmones gyventi tuo, ką Viešpats išmokė. Ir jeigu klausi: „O kaip tai atrodo žmonėms iš šono?“, tai išoriškai žvelgiant gali atrodyti, kad mes surambėję, užsidarę, tarsi įstrigę savo praktikose ir užsiėmimuose. Bet tikriausiai taip atrodo tik žmogui, kuris nedalyvauja bendruomeniniame gyvenime, žiūri į jį iš šalies ir pragmatiškai.

Kiek nusistovėję stereotipai apie tikinčiuosius apsprendžia, kad žmogus yra linkęs nutylėti esąs tikintis, paslėpti ant kaklo kabantį kryželį po marškiniais prieš verslo susitikimą? Kitu atveju, galbūt, nesimelsti prieš valgį viešumoje, net jeigu taip esame pratę daryti?

Aišku, stereotipai, tam tikri įsitikinimai paskatina kai kuriuos tikinčiuosius būti baugščius. Jeigu savo tikėjimą rodysiu viešai, tarsi būsiu nurašytas. Priklausyti Bažnyčiai yra tikrai iššūkis toje aplinkoje, kurioje tu neturi savo bendruomenės narių palaikymo. Įsivaizduokime, kaip jaučiasi į Bažnyčią neinantis žmogus. Tikinčiųjų bendruomenėje jis jaučiasi labai nesaugus, suvaržytas, „ne ten pakliuvęs“ ir turintis būti truputį geresnis. Panašiai jaučiasi ir krikščionis, papuolęs į – nesiverčia liežuvis sakyti „netikinčių“ gretas, nes kiekvienas žmogus yra tikintis. Tik vienas yra daugiau, kitas mažiau atradęs, o dar kitas – tikintis, bet dar iki galo neatradęs to, kuo tiki. Nors nė vienas iki galo ir nesame to atradę.

Esame skirtingi ir slėpimasis nuo savo kaip krikščionio tapatybės gali būti ir teigiamas, ir neigiamas dalykas. Nebūtinai krikščionis, kuris neparodo priklausantis Bažnyčiai arba labai Kristų tikintis, nėra geras krikščionis. Išorinis demonstratyvumas gali būti ne tik juokingas, bet net ir žalingas krikščioniškam liudijimui. Tikėjimas yra paprastas ir žmogiškas. Dievas pasirinko tapti žmogumi. Ir čia yra didysis Dievo įsikūnijimo Jėzuje slėpinys. Jėzus trisdešimt metų išbuvo paprastu žmogum, niekas net neatpažino, kad tai yra Dievo sūnus. Ne veltui jo artimieji, giminaičiai Jėzui atvykus į Nazaretą sakė: „Na iš kur jam šitaip, mes juk jį pažįstam – kartu augom, žaidėm, valgėm, o jis dedasi esantis mesiju“. Jėzus buvo labai žmogiškas ir labai tikras žmogus. Todėl krikščionis, liudijantis Jėzų, išlieka žmogumi žmonių tarpe. Ir čia nederamas joks pasikėlimas, kad aš turiu daugiau privilegijų, esu geresnis, šventesnis ar pan., nes kiekvienas esame nusidėjėlis. Jėzus mus kviečia būti žmonėmis su visomis gyvenimo dovanomis, malonumais, sunkumais ir liūdesiu, šlovinti tą, kuris mus gelbsti nuo nuodėmės – Jį, Tėvą ir Šventąją Dvasią. Taigi, krikščionio liudijimas – pozityvus, žmogiškas, nedemonstratyvus, paprastas gali būti paslėptas kaip Jėzaus paslėptasis gyvenimas per meilės tarnystę ir nebūtinai turi būti labai išraiškingas.

Tačiau slėpimas, kad esi krikščionis, gali būti neigiamas ir netgi dvasiškai pavojingas žmogui, nes gelbstinti Dievo malonė netampa jėga, keliančia kitokiam gyvenimui. Juk Jėzus sakė: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32–33).

Su kokiais stereotipais apie pašvęstojo gyvenimo narius jums, kaip kunigui, tenka susidurti?

Dažniausiai stereotipai atsiranda, nes nėra kontakto. Kaip mobiliajame telefone: jeigu ryšio nėra, tai nepavyksta paskambinti ir pasikalbėti su tais, su kuriais norime susisiekti. Taip ir su mumis, kunigais arba vyskupais, diakonais, vienuolėmis ir vienuoliais bei kitais, kurie savo gyvenimą pašventė Dievui. Įvairūs stereotipai dažnai būna žmogaus vertinimas pagal tai, kuo jis pats gyvena, ir kyla iš to, kad žmogus niekada neturėjo jokio santykio su kunigais arba kartais, galbūt, turėjo skaudžių patirčių. Kunigas arba vienuolis irgi yra žmogus su savo žmogiškomis savybėmis, kurios nebūtinai yra teigiamos. Kartais jie gali turėti psichologinių sunkumų, ligų ar būti patyrę nelaimių, ne visada jaustis gerai ir ne visada atsiliepti tinkamu būdu. Mes esame linkę Bažnyčioje reikalauti iš kunigo, kad jis būtų tobulas – „Tu būk šventas, o mes visi gyvensim taip, kaip mums išeina“.

Stereotipų Bažnyčioje buvo, yra ir bus. Nieko dėl to negalime padaryti, nes žmogus yra laisvas mąstyti, ieškoti, spręsti, įsivaizduoti, net jeigu tie įsivaizdavimai yra neturintys nieko bendra su realybe. Bet žmogus turi ieškoti ir atrasti pats. Jeigu jis klausia, ieško, užduoda klausimus, domisi, nori išsiaiškinti, kaip yra iš tiesų, užuot laikęsis įsikibęs „aš teisus“ pozicijos, atranda daug gražių dalykų.

Kiek svarbu laužyti nusistovėjusius stereotipus? Kiek tai gali potencialiai patraukti visuomenės dėmesį ir padėti pažvelgti į tikėjimą naujai?

Reikia laužyti neigiamus stereotipus, nes jie yra šmeižtas. Pavyzdžiui, dalis anglų apie lietuvius, gyvenančius Anglijoje, sako, kad visi lietuviai vagys. Galbūt yra tų, kurie vagia, bet sakyti, kad visi lietuviai vagys, tai – šmeižtas. Tokius stereotipus turime laužyti ir mes, kurie save priskiriame Bažnyčiai. Svarbiausia padrąsinti žmogų pažiūrėti į tą patį mūsų gyvenimą kitu kampu. Kartais Bažnyčioje mes priprantame prie savo praktikų ir stokojame atvirumo kitam, bandome jį įsprausti į savo elgesio normas. Tai yra gundymas, kad taip, kaip aš meldžiuosi, ir kitas melstųsi. Taip, kaip aš tikiu, ir kitas tikėtų. Taip, kaip aš atrodau, ir kitas atrodytų. Tai vadinama uniformizmu, kuris pavojingas kiekvienam iš mūsų.

Reikia leisti žmogui būti kitokiam neesminiuose dalykuose, kurie nenulemia mūsų ryšio su Dievu. Ar aš ateisiu apsirengęs sutana, ar treningu, mano viduje Kristaus nei daugiau, nei mažiau. Treningas manęs neišvelka iš kunigystės ir sutana manęs kunigyste neapvelka. Galiu pamaldžiai atsiklaupęs melstis, galiu atsisėdęs, vaikščiodamas arba prigulęs Viešpačiui maldą kalbėti. Ir tai nereiškia, kad viena malda yra geresnė už kitą. Jeigu žiūrėsime į Jėzaus gyvenimą, jis vykdė Izraelio Dievo tautos įsakymą ir misiją, tačiau laužė ir labai daug nusistovėjusių stereotipų ir papročių.

Ačiū už pokalbį

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

Katalikų kunigai Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra