Kun. Algirdas Akelaitis. „Šloviname“ ar „giedame“?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Manau, kad tam tikras „muistymasis“ mūsų teologinės kalbos srityje yra sveikintinas ir visaip kaip palaikytinas reiškinys. Suprasti, ką kalbame apie savo tikėjimą, kaipišsakome, ko gero, ne mažiau svarbu už patį tikėjimo veiksmą.

Šį straipsnelį, kuriuo irgi noriu kalbėti apie tikėjimo kalbos reikalus, išprovokavo charizminio atsinaujinimo atneštos naujovės (ypač – savitas giedojimo būdas), kurios man, laikančiam save šio sąjūdžio nariu, jau senokai neduoda ramybės.

Koks mūsų vardas?

Vis labiau įsigali žodis „šlovinimas“ (kartais kaip sinonimą galima sutikti ir „garbinimą“), kuriuo vadinamas charizminiam pamaldumui būdingas giedojimo stilius. Žinoma, šie terminai turi savo „teologinius užtaisus“, tačiau kasdienėje kalboje judviejų skirtis ne tokia jau ir aiški. Juolab kad net ir lietuviškasis Katalikų Bažnyčios Katekizmo tekstas tik miglotai atskleidžia šiųdviejų skirtumus.

Labiau norisi klausti, ne kuo skiriasi šių žodžių reikšmės, bet ar apskritai jais galima vadinti giedojimą.

Atrodytų – juk giedojimu teikiame Dievui garbę, šlovę. Taigi ir giedojimas yra šlovinimas, garbinimas. Taip, tačiau šlovinimas ir garbinimas yra kur kas daugiau nei vien tik giedojimas. Šlovinimas ir garbinimas tikrai peržengia giedojimo ribas.

Taip pat nereikėtų pamiršti ir to, kad vardas ne tik pavadina, bet ir išskiria iš visumos. Pasako, kad (o kartais – ir kodėl) tas ar kitas dalykas yra kitoks nei visi kiti. Tad kyla klausimas, ar šį giedojimą sąžininga vadinti „šlovinimu“, o giedotojus – „šlovintojais“, nes juk kartu (tikrai to nenorėdami) suteikiame šiems šlovės teikėjams tam tikrą išskirtinį statusą. Tarsi kiti Katalikų Bažnyčios nariai būtų „mažiau“ šlovintojai.

Sumos chorų narius vadiname giedotojais. Kaimo bažnyčiose ant „viškų“ lipančius – giedotojais. Per laidotuves patarnaujančius – giedoriais. Grigališkąjį choralą giedančius – giedotojais. Charizmines giesmes giedančius… šlovintojais! Juolab kad darosi (o gal visada buvo) vis sunkiau apibrėžti, kas yra tasai charizminis pamaldumas, charizminės giesmės ir pan. Galiausiai tai virsta tam tikru terminu, kuriuo vadiname jaunimą, giedantį bažnyčioje.

Pernai, būdamas Londone, kalbėjau apie tai su Angele Joknyte. Ir abu ištarėm tą patį klausimą: „Ar ne per daug pretenzinga?“ Žinoma, šita „pretenzija“ tikrai nėra pačių šlovintojų norėta, jos tikrai nėra specialiai siekiama. Vadinkime tai kaip norime – šalutiniu poveikiu, nenorima pasekme ar dar kaip nors, tačiau tai yra.

Ir šiaip – jei kalbame apie jaunimą (su kuriuo esu praleidęs tikrai nemažai laiko)… Ar tikrai sąžininga vadintis šlovintoju, jei per šv. Mišias giedu, tačiau jau senokai gyvenu be Sutaikinimo sakramento, nepriimu Komunijos? Ar tikrai esu vertas šito vardo, jei leidžiu sau šv. Mišių metu leisti pro ausis skaitinius, pamokslo metu persimesti žodeliu kitu su kaimynu ir t.t., ir pan.? Taip, taip, tikrai ne visi tokie, greičiau jau nedidukė mažuma, kuri irgi pasikeis, sustiprės, pagilins savo tikėjimą.

Tačiau ar nėra taip, kad „šlovintojas“ bei „šlovinimas“ yra dinaminės – kintančios – tikrovės. Kad tai buvo, yra ir liks siekiamybė? Ir kad lygiai kaip niekad negalėsiu pasakyti – „jau esu tikintis“, taip negaliu sakyti – „esu šlovintojas“? Kartais būna valandėlių, kai tai išgyvenu, bet juk tikrai negaliu paversti to statusu, funkcija ar pavadinimu? Ar tik nebus taip, kad tik danguje, kur nebebus keitimosi, bet vien tik tobulybė, galėsime būti ir likti šlovintojais?

Būtų tikrai gražu, jei „šlovintojai“ atvirstų į „giedotojus“. Atsistotų kaip lygūs tarp lygių kartu su kaimo bažnytėlių giedoriais, su tais, kurie patarnauja per laidotuves, su tais, kurie vingiuoja grigališkojo choralo skiemenis. Įsilietų į turtingą Katalikų Bažnyčios giedojimo tradiciją, užmegztų su ja labai konkrečius santykius – giedodami kartu su tais, kuriems patinka kitoks pamaldumas, pažindami ir atrasdami Kristų, kuris apsireiškia ir ten, ir čia.

Vardas, kuris galėtų pagilinti Bažnyčios vienybę.

Reikia „tik“ sąmoningumo ir budrumo – stengtis sakyti „giedame“ vietoj „šloviname“, pastarąjį žodį paliekant ypatingiems atvejams, kaip kad pyragai paliekami šventadieniui. Vadinti save „giedotojais“ ir taip pažadinti savyje ilgesį tų akimirkų, kai mums leidžiama paragauti, ką reiškia būti „šlovintojais“.

Ką mes giedame?

Norėdami suprasti, kaip svarbu įsivardyti žanrą (arba stilių, arba būdą; čia galima surašyti daug sinonimų), žvilgtelėkime į Bibliją. Dažnai jos tekstus esame linkę suplakti į vieną visumą. Tarsi to nebūtų gana, dar įsivaizduojame, kad ši visuma buvo parašyta prieš kelerius metus ar blogiausiu atveju – kažkada tarpukariu. Kas įvyksta? Ogi pradedame ieškoti paguodos… receptų sąraše! Arba Dievo gailestingumo… ideologiniame skerdynių aprašyme! Arba švelnumo… nusikaltimų suvestinėje! Tai vis skirtingi Biblijoje esančių tekstų žanrai, kuriuos dažnai pernelyg nuvertiname.

Ši bėda, regis, ištiko ir charizminio atsinaujinimo pažadintą giedojimo būdą. Jis vis neranda savo vietos Katalikų Bažnyčioje. O ypač – liturgijoje.

Šiam giedojimui neretai priekaištaujama, kad jo tekstai ne visada teologiškai teisingi; kad jo atlikimo kokybė nedera su liturgijoje atsiveriančių slėpinių rimtumu; kad jam trūksta sakralumo; kad jo nešama žinia yra „lėkštoka“ – keli žodžiai ir viskas; kad šis giedojimas neatspindi liturginių metų laikotarpių; tokių priekaištų galime išrikiuoti kelias pastraipas.

Džiaugiuosi šiais priekaištais. Manau, kad jie, jei ir ne visi teisingi, tai tikrai visi naudingi. Blogiau būtų, jei įsivyrautų tyla. Kaip sakė vienas kunigas iš Baltarusijos: „Problemų nėra tiktai kapinėse.“

Nesiimsiu nagrinėti charizminio giedojimo teigiamų ir neigiamų savybių. Kur kas svarbesnis klausimas, ilgą laiką nedavęs man ramybės, yra: „Kas apskritai yra šis giedojimas? Kodėl ir kaip jis skiriasi nuo kitų giedojimo būdų?“

Ir štai ne taip seniai, atrodo, radau atsakymą. Radau ne bet kur, o senoje maldaknygėje! Pataikiau į skyrelį kuris vadinasi „Dūsavimai prie Švč. Sakramento“.

Kas būtų galėjęs pagalvoti? Trumputės, vieno sakinio maldelės (šypsausi skaitydamas prierašus: „… 100 dienų atlaidų kartą ant dienos, … 50 dienų atlaidų kiekvieną kartą, … atlaidai visatinei valandoje mirimo…“):

Tegul bus mylima visur Švenčiausia Širdis Jėzaus.

Ir viskas. Atsidūsti, iškvepi, ir nutyli.

Jėzau, Dieve mano, myliu Tave už viską didžiausiai.

Krenta kaip sėkla. Įsminga, tyloje pradeda atsivėrinėti vis nauji prasmės sluoksniai.

Teįvyksta ir tebūnie palaiminta bei pašlovinta teisingausia, aukščiausia ir meilingiausia valia Dievo, visame kame ir per visus amžius.

Vienas sakinys, o nuskamba kaip galingas himnas.

Garbė ir šlovė, meilė ir  dėkavonė kiekvienoje valandoje Tau, o Širdie Jėzaus Švenčiausiame Sakramente, ant visų altorių žemės lig pabaigos svieto.

Kiekvienas žodis toks svarus pasidaro, į tylą kviečiantis. O kokių gražių randu ten kur „Trumpi atsidūsėjimai prie Švenčiausios Panos“:

Tau, Motina, visus pajautimus mano, taip dūšios, kaipo ir kūno, atiduodu.

Kiekvienas skiemuo toks… išnešiotas.

Į rankas Tavo, švenčiausia Motina, sudedu prižadėjimą pataisymo gyvenimo mano.

Atsilošiu, atitraukiu rankas nuo klaviatūros. Skaitau dar ir dar kartą. Tiesiog stulbinamai panašu į tai, ką randu charizminėse giesmėse:

Ar Jis nėra nuostabus? Jėzus, Dievo Sūnus, ar Jis nėra nuostabus?

Reikia tik nutilti. Atsidūsėti.

Meilė neišsenkanti, paguoda Tu ir viltis.

Tiesai užtenka kelių žodžių, ir ji ateina.

Jėzau, tik Tu būki mano Viešpats. Vesk mane.

Aišku, lentynų, į kurias galėtume vienaip ar kitaip sudėlioti giesmes, visada rasime. Vis dėlto džiaugiuos užtikęs šiuos „padūsavimus“. Atrandu šitą žodžių negausumo rimtį. Atpažįstu žodį, kuriam reikia dėmesio, kuris nenori būti pražiopsotas. Žodį, kuris ieško supurento širdies tylos arimo, kad galėtų smigti.

Visada jaučiau, kad jei charizminiam giedojimui kažko ir trūksta, tai tą trūkumą dažniausiai slepia mūsų netobulumas. Dabar gi sutikau vyresnį charizminio giedojimo „brolį“ katalikybėje. Radau pavyzdį, į kurį galima lygiuotis. Matau kryptį, kuria judant yra vilties vaisingai įsišaknyti katalikiškoje Tradicijoje. Jei taip jau yra įvykę ir jei tai buvo tiek vaisinga, kad ano meto tikintieji netgi įtraukė šiuos žodelius į maldaknygę, kodėl gi nepasimokyti ir neperimti visko, kas šiose maldose yra teisinga?

Vyresnysis charizminio giedojimo brolis – atodūsis. Šypsaus.

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: Pakutoje

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra