Kun. Algimantas Keina: „Kiekvienas kunigas turi tvirtai stovėti ant dviejų pagrindinių polių – Dievo ir Tėvynės“

Autorius: Data: 2020-01-20 , 11:36 Spausdinti

Kun. Algimantas Keina: „Kiekvienas kunigas turi tvirtai stovėti ant dviejų pagrindinių polių  – Dievo ir Tėvynės“

Profesorės Onos Voverienės žodis. Nuotraukų autorė – Aldona Grigaitienė

Zigmas TAMAKAUSKAS, Kudirkaičių organizacijos Garbės narys, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas, Kaunas, www.voruta.lt 

Prieš septynerius metus –  sausio 16 dieną  Vilniuje  į Viešpaties namus iškeliavo  daug kam žinomas blaivaus gyvenimo būdo skleidėjas, didelis Lietuvos patriotas ir tikinčiųjų  teisių gynėjas kunigas Algimantas Keina. Ta proga mokytojos Ritos Lingvenytės ir blaivystės sąjūdžio aktyvisto Vytauto Uogelės iniciatyva Vilniaus jaukioje vidaus  barokinio stiliaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje už jo sielą buvo aukotos šv. Mišios.  Jų metu buvo prisimintas ir kunigo dvasinis mokytojas arkivyskupas Julijonas Steponavičius,  išsaugojęs atgautos Vilniaus Katedros lietuvišką dvasią.

Kun. Algimantas Keina. lt.wikipedia.org nuotr.

       Kunigas Algimantas Keina savo tikėjimo bei savo tėvynės meilės  pradmenis gavo augdamas daugiavaikėje religingoje ir  patriotinę nuostatą turėjusioje Marcelės ir Vytauto Keinų šeimoje. Tėvams ne kartą teko patirti Vilniaus kraštą okupavusių lenkų valdžios  skriaudas,  polonizavimo priemonių rykščių skaudulius, lietuviško žodžio niekinimą.   Algimanto  išaugusius  jaunystės    idealizmo sparnus tvirtino  patarnavimas   Daugėliškio    parapijos  bažnyčioje  šv. Mišioms ir  tuometinio šios bažnyčios kunigo Julijono Steponavičiaus, vėliau tapusiu garbingu Vilniaus arkivyskupu, gyvas sielovadinės veiklos pavyzdys, spinduliavęs tikėjimo ir patriotizmo dvasia. Ši dvasia gal ir nulėmė jaunojo Algimanto pasirinkimą būti kunigu. Baigęs 1955 metais Ignalinos vidurinę mokyklą, jis tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Nugalėjęs sovietinės valdžios  daromas kliūtis, kunigystę pasiekė 1962 metais. Kunigu jį įšventino vyskupas Petras Maželis.

Minėjimo dalyvių grupė. Nuotraukų autorė – Aldona Grigaitienė

       Įšventintas kunigu Algimantas Keina darbavosi Naujosios Vilnios, Reškutėnų, Paringio, Valkininkų, Vilniaus, Kauno, Kavarsko, Uliūnų, Ėriškių parapijose. Ypač šiltai jo kunigavimą prisimena valkininkiečiai.  Valkininkų parapijos žmonėms kunigas A. Keina tarnavo 23 metus.  Čia jis ne tik nuoširdžiai bendravo su vietos žmonėmis, gydė jų dvasines žaizdas, bet ir sunkiomis sovietinės okupacijos sąlygomis sugebėjo suremontuoti bei restauruoti miestelio parapijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, rengė vaikus Pirmajai Komunijai, rūpinosi jų katekizacija.  Tai ne kartą  tvirtino  ir pats kunigas: „Daug šviesių ir gražių akimirkų per 23 tarnystės metus patyriau Valkininkuose – šiame nuostabiame Dzūkijos kampelyje. Čia sutikau daugybę uolių, giliai tikinčių parapijiečių. Drauge su jais pavyko suremontuoti ir atnaujinti bažnyčią…“

         Būdamas Valkininkuose Algimantas Keina  trejus metus dalyvavo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje. Teikė medžiagą legendinei, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“, slapta ją platino. Jis dažnai  per pamokslus primindavo: Kiekvienas kunigas turi tvirtai stovėti ant dviejų pagrindinių polių  – Dievo ir Tėvynės.  Dėl to sovietinio saugumo jis buvo persekiotas, ne kartą jo namuose buvo daromos kratos.

       Tarnaudamas savo parapijiečiams Valkininkuose, sulaukė ir Lietuvos atgimimo sąjūdžio.  Kaip ištikimą Bažnyčios ir savo Tėvynės sūnų, Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius kunigą Algimantą Keiną pasikvietė tarnystei į Vilnių. Jis buvo paskirtas vadovauti Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios parapijai. Mirus arkivyskupui J. Steponavičiui,  dėl kilusių intrigų išvyko  į Kauną tarnauti Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijos tikintiesiems.  Čia prasidėjo ir mūsų pažintis  bei  bendradarbiavimas su šiuo garbingu kunigu. Prisimename jį kaip aktyvų, visada gražių sumanymų turėjusį, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos narį, kaip vieną iš vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio vadovų, Lietuvos dvasinio atgimimo puoselėtoją.

Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis. Nuotraukų autorė – Aldona Grigaitienė

Kunigą Algimantą labai gerbė ir mylėjo mokyklinis jaunimas. Jį buvo išsirinkusi savo dvasios vadu iškilios mokytojos Angelės Šiaurienės įkurta Respublikos moksleivių Kudirkaičių organizacija. Man būnant Kauno savivaldybės tarybos Švietimo komiteto nariu ir Pilietybės komisijos pirmininku drauge rūpinomės tautinės savimonės daiginimu, dr. Vinco Kudirkos dvasios gyvumu. Stengėmės, kad mokiniai jaustų savo tautinę savigarbą, pareigą, kad geriau domėtųsi Lietuvos istorijos puslapiais, savo šaknimis, savo dvasinės ir materialinės kultūros lobiais, savo namų aplinka, mūsų tautos herojiškomis kovomis dėl laisvės. Rūpinomės, kad Lietuvos himnas mokyklose būtų giedamas ne tik per oficialias šventes, bet ir prasidedant kiekvienai savaitei prieš pamokas, kad jis būtų giedamas ne tik lūpomis, bet svarbiausiai – širdimi. Lankėme kartu miesto mokyklas, rengėme jose dvasinio patriotinio ugdymo atviras pamokas.

     Aukojant kunigui A. Keinai šv. Mišias Karmelitų bažnyčioje, sekmadieniais visada sugužėdavo daug jaunimo.  Sekmadieninėse  Mišiose aktyviai dalyvaudavo Kudirkaičių organizacijos vadovė mokytoja Angelė Šiaurienė, Kudirkaičių organizacijos mokinių pulkas. Kudirkaičiai dalyvaudavo ir Švč. Sakramento adoracijose, religinėse procesijose. Kunigas Algimantas Keina būdavo kviečiamas dalyvauti Kudirkaičių įvairiuose renginiuose, vasaros stovyklose, kaip šios organizacijos dvasios vadas, palaimindavo naujai įstojusių į Kudirkaičių organizaciją narių priesaiką.

     Kauniečiai prisimena ir kunigo A. Keinos aukotas šv. Mišias Kauno Senosiose kapinėse prie paminklo „Žuvome dėl Tėvynės“ Vėlinių išvakarėse – Visų Šventųjų vakarą, tą nuostabų dvasinio suartėjimo vakarą, gyvai prisimenant mirusius savo artimuosius, žuvusius dėl Lietuvos  laisvės didvyrius. Deja, dabar šios tradicijos lyg nebeliko…  Stengiasi ją tęsti savo iniciatyva Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyrius, bet trūksta svarbiausio akcento – šv. Mišių.  Tai galėtų  vėl atlikti   artimiausiai esančios  Šv. Kryžiaus  (Karmelitų) bažnyčios parapijos  kunigai. Nerodo jokios iniciatyvos  organizuoti ar nors dalyvauti    šiame mirusiųjų prisiminimų vakare ir miesto savivaldybė,  jos vadovybė.

        Kunigas Algimantas Keina, kaip ir a. a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas, buvo tikras Bažnyčios karys, didelis Lietuvos patriotas, savo gyvenimo veikla paliudijęs  bekompromisį Tikėjimą ir savo Tėvynės meilę, skaudžiai pergyvenęs dėl egzistuojančios neteisybės, prisitaikėliškumo, besibraunančio kosmopolitinio liberalizmo  bei melo apraiškų. Jis, kaip ir monsinjoras A. Svarinskas, rūpinosi Lietuvos gyvybingumo išsaugojimu, Kristaus tikėjimo ir tautinės dvasios sklaida. Nuo pat Atgimimo pradžios jis, kaip darbščioji bitelė,  kūrė bažnytinio bei visuomeninio gyvenimo, svarbesnių Lietuvos įvykių vaizdo metraščių korį. Vaizde įamžino ir ne vieną moksleivių Kudirkaičių organizacijos renginį. Svarbu, kad ši gausi jo filmuota dokumentinė medžiaga išliktų, kad ji atliktų  mūsų gyvenimo istorijos tarpsnio  pažintinio šaltinio vaidmenį. To ir siekė pats filmavimo autorius.

Kalba kun. A. Keiną slaugiusi medikė Viktorija Bieliauskaitė. Nuotraukų autorė – Aldona Grigaitienė

       Deja, kunigas Algimantas Keina  turėjo palikti Kauną. Dėl to jis labai pergyveno. Gailėjome jo ir mes, matę jo gražius nuveiktus darbus.  Jį gerai pažinojęs kunigas A. Bulota teigė, kad  šis kunigas ne tik man, bet ir daugeliui mano pažįstamų kunigų buvo pašaukimo į kunigystę pavyzdys.  Tačiau esančioms juodosioms pakampių jėgoms  tas jo principingas pavyzdys neįtiko. Internetiniuose puslapiuose  ar kai kuriuose laikraščiuose kartais pasirodydavo pagiežingi straipsniai, puolantys  jo  principingus veiksmus, siekusius blaivumo, mūsų tautos dorybingų galių išsaugojimo. Algimanto Keinos, kaip žmogaus ir kunigo teigiamas savybes, jo geranorišką visuomeniškumą apibūdinome savo Kudirkaičių ir Varpininkų organizacijų vardu rašytame 2007 m. rugsėjo mėn. laiške, adresuotame tuometiniam Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui. Malonu, kad tada iš vyskupijos kanclerio kunigo dr. Roberto Pukenio gavome mūsų teiginiams pritariantį  atsakymą.

        Nuo 2008 metų, pablogėjus sveikatai, kunigas Algimantas Keina apsigyveno Vilniuje. Garsėjusio savo nuoširdumu ir atjauta vyskupo Juozo Tunaičio rūpesčio  dėka jam buvo paskirtas gyvenamasis būstas. Kiek galėdamas dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje, talkino Šv. Onos, o vėliau – Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiose, lankė ligonius, rūpinosi jų dvasiniais reikalais. Jo atidų gerumą teko patirti ir man po sunkios operacijos gulint VUL Santaros klinikoje.

         Po minėtų Mišių bažnyčios konferencijų salėje įvyko kunigo Algimanto Keinos minėjimas.  Pradžioje, pagerbiant šviesų kunigo A. Keinos ir kitų Lietuvos  laivės kovotojų atminimą,  buvo sugiedotas Lietuvos himnas.

Mokytojos Ritos Lingvenytės kalba. Nuotraukų autorė – Aldona Grigaitienė

       Lietuvybės saugotojos Šalčininkų krašte mokytojos Jovitos Niūnevaitės – Lesienės  parašytą pranešimą „Kunigo Algimanto Keinos  gyvenimas  ir veikla“ perskaitė  į minėjimą atvykusi jos kolegė Rasa Križinauskaitė.  Savo gražiais prisiminimais apie iškilųjį kunigą    pasidalijo  iš jo buvusios Valkininkų parapijos atvykę parapijiečių atstovai, pažymėję  jo   buvusį patriotizmą, visuomeniškumą, principingą pareigingumą, ištikimybę , pamaldumą ir nuoširdumą.

        Kalbėjusi  profesorė Ona Voverienė prisipažino, kad kunigas Algimantas Keina bei monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo tarp tų žmonių, kurie gyvu savo gyvenimo ir veiklos pavyzdžiu ją įkvėpė žengti lietuvybės saugojimo ir platinimo keliu.

      Daug gražių žodžių kunigui Algimantui Keinai skyrė emocionaliai  kalbėjusi buvusi Utenos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, Rytų Lietuvoje visą gyvenimą praleidusi mokytoja Birutė Raginytė-Žemaitienė, 2013 metais savo iniciatyva Vilniuje  viena surinkusi daugiau nei du tūkstančius Prezidentei Daliai Grybauskaitei adresuotų piliečių parašų prieš dvikalbių viešųjų užrašų įteisinimą Lietuvoje.

        Savo gausių prisiminimų virtine, gerai pažinojusi kunigą  A. Keiną, pasidalijo ir Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Ratautienė.

        Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis savo prisiminimų kalboje ypač pažymėjo kunigo A. Keinos principingą, kaip kunigo bei  savo tėvynės mylėtojo, pareigingumą ir blaivybės sklaidą, kurių   kartais nesuprasdavę  ar neįvertindavę  net  Bažnyčios vadovybė ir kai kurie kunigai.

Kovotojos už lietuvybę Rytų Lietuvoje mokytojos Birutės Raginytės- Žemaitienės žodis. Nuotraukų autorė – Aldona Grigaitienė

        Priekaištų buvusiai   Bažnyčios  vadovybei dėl kunigo Algimanto Keinos  tinkamo  neįvertinimo  pasakė kalbėjusi susirgusį  kunigą slaugiusi medikė Viktorija Bieliauskaitė.  Ji taip pat kalbėjo apie jo testamentinį palikimą,  jo paliktą  gausų  vaizdajuosčių  archyvą,  klausdama – kur  ir kieno rankose  jis dabar yra.

        Į kai kuriuos iškilusius klausimus atsakė su kunigu Algimantu Keina ilgai bendravusi antisovietinio pogrindžio dalyvė, „LKB Kronikos“ platintoja ir tuomet leisto nelegalaus laikraščio „Laimės žiburys“ redaktorė mokytoja Rita Lingvenytė.

      Dar kiti kalbėjusieji savo gražius jausmus kunigui A. Keinai išreiškė poezijos posmais.

       Minėjimas baigėsi  Mildos  Andriulienės  vadovaujamo vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio  ansamblio „Giedra“ darniais balsais  padainuotomis  patriotinėmis lietuviškomis dainomis.

         Prisiminėme   kunigo Algimanto Keinos veiklą taikliai apibūdinusio buvusio Telšių vyskupo dr. Jono Borutos pasakytus žodžius: kunigas Algimantas tapo gražiu kunigystės liudytoju, kuris net ir tamsiausių negandų metais drįso atviru žodžiu liudyti tiesą, stiprinti tikėjimą ir viltį tūkstančiams nuo okupacinės priespaudos kenčiančių tautiečių. Esame dėkingi Dievui, kad šioje žemiškoje kelionėje turėjome laimę sutikti tokį garbingą dvasininką, ištikimai kovojusį už Bažnyčios ir žmonių idealus.

 

Dainuoja folklorinio ansamblio „Giedra“ dainininkai. Nuotraukų autorė – Aldona Grigaitienė

        Kunigo Algimanto Keinos minėjimo susirinkimas,  gražiai vadovaujamas  Vytauto  Uogelės, baigėsi.  Mintimis nukeliavome į Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos bažnyčios šventorių, kuriame ilsisi  garbingojo kunigo Algimanto kūnas. Jo atminimas   gyvas mūsų širdyse.

 

Katalikų kunigai Renginiai Tamakauskas Zigmas



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra