Kun. A. Narbekovas: Ar nevaisingumą „gydysime“ pagal A. Čapliko receptą?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Nustebino Seimo nario Algio Čapliko straipsnis (anksčiau vadintas pranešimu spaudai)  „Nevaisingumas turi būti gydomas tausojant moters ir būsimų vaikų sveikatą“ rubrikoje DISKUSIJA. Kai išsakoma viena nuomonė, to pavadinti diskusija negalime.

Diskusijos yra vengiama, nes jai reikia gerai pasiruošti ir matyti problemų lauką. Seimo narys galimybę diskutuoti turėjo, bet Seime vykusioje konferencijoje nedalyvavo, tačiau joje dalyvavusių savo rėmėjų iš Sveikatos apsaugos ministerijos perteiktą medžiagą  tendencingai ir nekorektiškai komentuodamas išplatino savo pranešime spaudai. Šio pranešimo spaudai tikslas tikrai garbės Seimo nariui nedaro. Pats teigdamas, kad „nesisvaidysiu kritika ir nieko nešmeišiu traukdamas žodžius iš konteksto, kaip daro mano oponentai“, savo žodžio minėtame pranešime spaudai nesilaikė.

Visų pirma pradeda padėka Bažnyčiai, kuri „išgirdo nevaisingų šeimų pagalbos šauksmą ir pritarė, kad pagalbiniam apvaisinimui, kurio procedūros Lietuvoje atliekamos jau daugiau nei dešimtmetį, būtinas teisinis reglamentavimas“, ir tai yra pirmas prasilenkimas su objektyvia tiesa. Bažnyčia Lietuvoje savo oficialios pozicijos šiuo klausimu dabartiniu laikotarpiu nėra išsakiusi. Anksčiau neigiama dirbtinio apvaisinimo atžvilgiu Bažnyčios išsakyta nuomonė buvo paremta 80 000 Lietuvos gyventojų parašais. Visų pirma neigiama nuostata buvo išsakyta dėl dirbtinio apvaisinimo metu sukuriamų perteklinių embrionų (jų šaldymo, sunaikinimo, „embrionų donorystės“) ir lytinių ląstelių „donorystės“. Taigi, A. Čapliko siūlomas projektas, įtvirtindamas šias blogybes, kiek man yra žinomas oficialus Katalikų Bažnyčios mokymas šiuo klausimu, nė iš tolo negali tikėtis Bažnyčios palankumo, o juolab palaikymo. Atrodytų, Seimo nariui lyg ir „rūpi“ Bažnyčios nuomonė, bet taip yra tik iš pirmo žvilgsnio.

Siekdamas sumenkinti Seimo narių D. Mikutienės ir V. Gapšio projektą, jis ima teigti, kad jų „užnugaris yra kunigas A. Narbekovas“, aiškiai leisdamas suprasti, jog užnugaris yra Bažnyčia. Tuo tarpu nepasikuklindamas vardija savo užnugarį: „įstatymas, pasaulinė medicinos praktika, taikanti veiksmingiausius ir saugiausius metodus, medikų bendruomenė ir 55 000 dėl nevaisingumo sutrikimų kenčiančių šeimų“. Seimo narys antrą kartą savo pranešime susipyksta su tiesa.

Turiu atsakingai pareikšti, kad nesu šio įstatymo rengėjas, nors D. Mikutienės ir V. Gapšio projektas mano nuostatoms yra nepalyginamai artimesnis. Tai Seimo nariui išsakiau viešoje diskusijoje per „Žinių radiją“, todėl, kai matau trečią kartą sakant tikrovės neatitinkantį tą patį faktą, jau yra sunkiai suvokiama, ko tokiu būdu siekia buvęs sveikatos apsaugos ministras. Kas parengė kitą įstatymo projektą, reikėtų klausti projekto autorių. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Seimo narių D. Mikutienės ir V. Gapšio įstatymo projektas, švelniai tariant, yra teisiškai raštingesnis, labiau atitinkantis pasaulines tendencijas dirbtinio apvaisinimo reguliavimo srityje, naujausius medicininius pasiekimus ir atitinkantis vaiko bei moters interesus, liudija, jog jų projektas, mano nuomone, yra profesionalesnis ir parengtas finansiškai nesuinteresuotų asmenų.

Kad Seimo narių D. Mikutienės ir V. Gapšio projektas būtų dar labiau sumenkintas, A. Čaplikas vėl eilinį kartą prasilenkia su tiesa: jis teigia, kad „kolegos pasirėmė vienintele nesėkminga praktika, kuri penkerius metus buvo taikyta Italijoje ir kurią Konstitucinis Teismas atšaukė kaip prieštaraujančią žmogaus konstitucinėms teisėms į visavertį gydymą“. Maža to, Seime jis išplatina gydytojų pasirašytą laišką po šiuo, tiesos neatitinkančiu teiginiu. Tai traktuoju kaip sąmoningą Seimo narių klaidinimą. Juk Seimo nariui, kuris tiek daug dėmesio negali skirti šiai problemai kaip A. Čaplikas, tokia informacija logiškai galvojant turėtų padėti apsispręsti prieš tokį tariamai „nevykusį“ Italijos pavyzdžiu sukurtą projektą.

Tikrovė yra tokia, jog Italijos įstatymas iki Konstitucinio Teismo sprendimo numatė trijų sukuriamų embrionų ribą. Italijos Konstitucinis Teismas nustatė, kad kai kuriomis išimtinėmis aplinkybėmis toks ribojimas būtų nekonstitucinis, tačiau išlieka galiojantis įstatymo principas sukurti jų tiek ir ne daugiau, kiek mediciniškai būtina vienam apvaisinimo ciklui, t.y. praktikoje vis tiek į gimdą turės būti perkeliami visi sukurti embrionai, prieš tai įvertinus, kiek saugu jų sukurti. A. Čapliko „nurašytas“  Italijos Pagalbinio apvaisinimo įstatymas galioja ir taikomas dabar .

Tame pačiame Seimo nariams A. Čapliko išplatintame gydytojų laiške iškraipant faktus tendencingai teigiama, kad, „priėmus šį (D. Mikutienės ir V. Gapšio) įstatymą, vaiko gimimo tikimybė sumažėtų beveik per pusę, padaugėtų savaiminių persileidimų, motinos sveikatai rizikingų daugiavaisių nėštumų atvejų. Be to, nebūtų leista apvaisintų embrionų šaldyti, nors tai padėtų vaisingumo sunkumų turinčiai porai lengviau be papildomų sudėtingų brangių procedūrų pastoti ateityje.“

Tuo tarpu Europos žmogaus vaisingumo ir embriologijos draugijos (ESHRE) žurnale Human Reproduction 2005 m. buvo publikuotas tyrimas, atliktas septyniuose Italijos vaisingumo centruose. Jame teigiama, kad kiaušialąsčių ir spermatozoidų šaldymas kaip alternatyva embrionų šaldymui pateisino lūkesčius: nėštumu baigiasi 22,2 proc. dirbtinio apvaisinimo procedūrų, naudojant šaldytas kiaušialąstes. Nėštumų skaičius po IVF procedūrų sumažėjo vos 2,8 proc. Tyrimą atlikusių mokslininkų nuomone, šį sumažėjimą visiškai kompensuoja kiti embrionų šaldymo atsisakymo privalumai: lygiagrečiai sumažėjo medicininių, teisinių ir etinių problemų. Pvz., analizuojant Italijos vaisingumo centrų pateiktus duomenis paaiškėjo, kad, apribojus į gimdą įsodinamų embrionų skaičių iki trijų, net 5 proc. sumažėjo daugybinių nėštumų skaičius. Tuo tarpu atvejų, kai per vieną apvaisinimo ciklą iš viso nepavyksta sukurti embrionų, išliko tiek pat, kaip ir iki ribojančio įstatymo priėmimo.

Italijoje maždaug 7 proc. krito FSH (folikulus stimuliuojančio hormono) suvartojimo kiekis vienai procedūrai, statistiškai reikšmingai sumažėjo hiperstimuliacijos tikimybė. Viso šios priežastys lėmė tai, kad Italijoje pastebima ne tik teigiama įstatymo įtaka motinos ir vaiko sveikatai, bet ir ekonominis efektas, leidžiantis tausoti valstybės lėšas. 2010 m. Publikuoti ESHRE 2006 m. duomenys rodo, kad Italijos pagalbinio apvaisinimo rezultatai pagal gimdymų skaičių (naudojant ir šaldytas kiaušialąstes) beveik 4 proc. lenkia Lietuvos rezultatus per tą patį laikotarpį, nors pas mus embrionai ir yra šaldomi.

Dėl A. Čapliko teiginio, kad nevaisingumas yra liga ir tie žmonės turi gauti „efektyviausią gydymą, kurį garantuoja Konstitucija“, reikia pasakyti, jog nevaisingumas gali būti tam tikrų ligų ar būklių padarinys. Netgi Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje nevaisingumas apibrėžiamas pagal patologines būkles, pvz., N97.0 Moters nevaisingumas dėl anovuliacijos;  N97.1 Moters nevaisingumas dėl kiaušintakių patologijos ir t. t. Tokiais atvejais turi būti taikomas chirurginis, medikamentinis gydymas, stengiantis tiems žmonėms atkurti vaisingumą.

Lytinių ląstelių „donorystė“, pavyzdžiui, niekaip negali būti vadinama nevaisingumo gydymu. Tai yra išsakę įvairių sričių medikai specialistai. Jų nuomonė buvo pateikta  Seimo nariams ir išspausdinta „Bernardinai.lt“: „donoro lytinių ląstelių naudojimas nėra nevaisingumo gydymo metodas“.

Apie vaiko teisę žinoti, kas jo tėvai, A. Čaplikas išdėsto savo asmeninę nuomonę, tuo tarpu JT Vaiko Teisių Konvencija aiškiai pasisako už tokią teisę kaip prigimtinę vaiko teisę. Nekorektiškas, manyčiau, palyginimas su vaikais, kurie yra vaikų namuose, nes ne iš gero gyvenimo jie ten pateko: žuvus tėvams ar tiesiog vaikų atsisakius. Vaikų, pradėtų naudojant „donorines“ lytines ląsteles, teisė žinoti būtų atimama įsatymo leidėjo valia.

Beje, mano nuomone, ne tik kad nereikėtų drausti įvaikinimą, kaip teigia A.Čaplikas, bet priešingai – jį skatinti ir būtent rekomenduoti vaikų neturintiems asmenims. Valstybiškai mąstant, tai būtų visuomenės interesas, nes vaikų išlaikymas vaikų namuose yra valstybės rūpestis, o dirbtinio apvaisinimo metu dar ir bandoma užkrauti finansinę naštą valstybei.

Diskutuoti dėl embriono su neturinčiu medicininio išsilavinimo žmogumi būtų tuščias laiko gaišinimas. Apie tai rašo kiekvienas embriologijos vadovėlis. Galiu suprasti, kad A.Čaplikas nuoširdžiai to nesupranta, kas yra embrionas, bet jo „užnugaris“ tai supranta puikiai. Tačiau, „užnugariui“ naudingiau teigti, jog embrionas yra netgi mažiau negu lytinės ląstelės, nes būtent joms A.Čapliko „užnugario“ rengtame projekte numatoma gerokai didesnė apsauga, nei embrionui.

Nesunku suprasti, kad ginekologams, dirbantiems vaisingumo klinikose ir kartu  atliekantiems abortus iki 12 savaičių, kelių dienų embrionas tikrai atrodo nereikšmingas. Embrionų sunaikinimas, pasibaigus „galiojimo“ laikui, t.y. po penkerių metų, jų atranka pagal kokybę, šaldymas ir atšildymas, kada didžioji embrionų dalis žūsta, vienareikšmiškai prilygsta negimusios gyvybės nužudymui ir yra netgi blogiau už abortą, kai nužudoma viena negimusi gyvybė.

Ką reiškia A.Čapliko pasakymas:„Nė viena šeima, kuri apsisprendė šiai sudėtingai, ilgai trunkančiai ir brangiai medicinos procedūrai, neleis sunaikinti savo embrionų“ , kai įstatyme įtvirtinta nuostata embrionus saugoti tik 5 metus? Juk jie privalės būti sunaikinti A. Čapliko sukurto įstatymo numatyta tvarka.

A. Čaplikas teigia, kad, „neįteisinus embrionų šaldymo, moteris bus pasmerkta be saiko vartoti skatinamuosius vaistus. Šalutinis šių vaistų poveikis – krūties vėžys.“ Tik įdomu, ar A. Čapliką jo „užnugaris“ informuoja, kad kai kuriose dirbtinio apvaisinimo klinikose Lietuvoje per kalendorinius metus net nebūna iš užšaldytų embrionų gimusių vaikų? Juk tada skatinamuosius vaistus taip pat tenka vartoti, nes pasibaigus šaldytiems embrionams tenka vėl pradėti skatinimo procedūrą.

Tuo tarpu kiaušialąsčių šaldymas apsaugo moteris nuo papildomo skatinamųjų vaistų vartojimo ir tikrai ne tas pat, kai sunyksta paprastos lytinės ląstelės ir kai žūsta embrionai.  Be to, praktika rodo, kad dirbtinis apvaisinimas yra sėkmingesnis, kai naudojami švieži embrionai. Atkreipiant dėmesį į būsimo vaiko sveikatą, turbūt nesunku suvokti, kad iš daugelio tik keli likę gyvi embrionai  nėra pakenkti šaldymo metu. Tą netiesiogiai paliudija ir embrionų šaldymo terminas: jei šaldymas nekenkia pirmus penkerius metus, kodėl jis turėtų kenkti vėliau? Matyt, yra tam aiški priežastis.

Esu kaltinamas, jog Seime vykusioje konferencijoje tyčiojausi iš žmonių nelaimės. A. Čapliko rėmėjams užkliuvo informacija apie banko teikiamų vartojamųjų paskolų reklamą dirbtinio apvaisinimo klinikos tinklalapyje. Tai kyla klausimas – kas iš tų žmonių tyčiojasi: dirbtinio apvaisinimo klinikos, kurių paslaugų kainos išpūstos 10 kartų ir kurios po nepavykusių procedūrų netaiko jokių nuolaidų, ar aš, viešai pateikęs man žinomą informaciją?

Mano nuomone, nevaisingumo gydymo klinikos, kuriose daromi abortai, vaisiaus redukcija, embrionų kokybinis vertinimas ir atranka, šiandien gali būti drąsiai įvardijamos mirties, o ne gyvybės klinikomis, nes jose vienareikšmiškai daugiau gyvybių nužudoma, negu gimsta. Jeigu būtų pritarta A.Čapliko projektui, šitose klinikose dar daugiau gyvybių būtų nužudoma.

Todėl svarbu, kad nevaisingumo gydymo klinikos nuosekliai rūpintųsi nevaisingumo gydymu ir kiekvieną sukurtą žmogaus embrioną saugotų kaip akies lėlytę. Būkim sąžiningi – juk visi kažkada buvome embrionai.

 
Gedimino Kajėno nuotr.

Nuotraukoje: Kun. A. Narbekovas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra