Kultūros paveldas, etninė kultūra regioninė žiniasklaida

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Taip pavadintą konferenciją  2006 m. kovo 29 dieną Lietuvis Respublikos Seime surengė Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas. Jame dalyvavo regioninės žiniasklaidos rengėjai, Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamų programų vadovai Lietuvos Respublikos Seimo nariai.

Konferencijai pirmininkavo Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir kultūros pirmininkė Audronė Pitrėnienė.

Konferencijoje kalbėjo: Stanislovas Žvirgždas – SRTRF Tarybos pirmininkas.Dalia Teišerskytė – LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narė, Kultūros pakomitečio pirmininkė. Libertas Klimka – VPU Baltų  proistorės katedros profesorius, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas. Andrius Konickis – filosofas, daktaras, „Naujosios Romuvos“ redaktorius. Vaiva Žukienė – SRTRF Tarybos pirmininko pavaduotoja, Audiovizualinės komisijos pirmininkė. Roma Baristaitė – TV programos „Įdomioji Šiaulių istorija“ vykdytoja, Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkė. Dainius Radzevičius – RTRF Spaudos komisijos pirmininkas. Danutė Mukienė – VO „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“ prezidiumo pirmininkė, žurnalo „Žemaičių žemė“ redaktorė. Vytautas Gocentas – internetinės programos „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas ir bandymai jį gaivinti“ autorius bei vadovas. Janina Skeberdienė – TV programos „Būdas žemaičių…“ autorė, VO „Krašto informacija“ pirmininkė. Jonas Balčius – daktaras, Kultūros, filosofijos ir meno instituto Etikos skyriaus vadovas, VPU Etikos katedros vedėjas. Romualdas Ozolas – filosofas. Pranas Morkus – kultūrologas, SRTRF Tarybos narys, ekspertas.

Žemiau spausdiname Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo pirmininko pavaduotoja, Audiovizualinės komisijos pirmininkė Vaivos Žūkienės pasisakymą.

Jau pats ilgas ir nepatogus pavadinimas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas – aiškiai pabrėžė, kad remiama bus ne tik spauda, bet ir elektroninė žiniasklaida. Per beveik dešimtį savo egzistavimo metų Fondas parėmė tikrai nemažai tokių projektų – vien šių metų konkurse buvo paremta  21 TV projektas ( 350 400 Lt.) ir 12 radijo projektų ( 217 500 Lt.). Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad dalį lėšų vaizdo ir garso projektams finansuoti Fondui sumoka patys audiovizualinės rinkos dalyviai – pagal Visuomenės informavimo įstatymo 31 str.10 p.mokestis už transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijas, kurį nustato Lietuvos radijo ir televizijos komisija, yra pervedamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui nepriklausomų kūrėjų garso ir vaizdo projektams remti. Šių metų konkursui už licencijas Fondui pervesta 300 355 Lt, taigi,kaip matome, iš 567 900 litų, kurie šiemet buvo skirti radijui ir TV, daugiau kaip pusę sumokėjo patys transliuotojai ir retransliuotojai.

Vienas iš pagrindinių Fondo prioritetų yra būtent regionų kultūros sklaida. Kaip žinote, Fondo taryba yra patvirtinusi 5 programas – prioritetus, pagal kuriuos teikiamos konkursui paraiškos ir vienas iš jų vadinasi: „Regioninės bei etninės kultūros, Lietuvos tautų kultūrinio savitumo sklaida“. Dar pirmajame konkurse 1997 metais Fondo Audiovizualinės žiniasklaidos komisija išreiškė nuomonę,  jog reikia skatinti kultūros decentralizavimą, siekti, kad kuo didesnė visuomenės dalis galėtų naudotis konkrečiais rezultatais, produkcija, kuri sukuriama Fondui finansavus, siūlė remti projektus, kurių visuomeninė reikšmė yra akivaizdi ir labai tikslus informacijos skleidimo mechanizmas. Taip jau susiklostė, kad Fondo konkursuose daugiausiai dalyvauja ir Fondas labiausiai remia regioninės TV ir radijo projektus; nacionalinės TV arba nedalyvauja iš viso arba dalyvauja labai kukliai. Tai sąlygojo kelios priežastys: visų pirma iš Fondo remiamų subjektų išeliminuotas visuomeninis transliuotojas, kadangi jis ir taip yra išlaikomas iš valstybės biudžeto. Antra, nacionalinių komercinių TV projektų sąmatos paprastai būna labai didelės ir Fondas neturi galimybės remti tokių brangių projektų. Kaip geriau skirstyti pinigus – dviem trim didžiųjų TV projektams ar 20-30 vietinių ir regioninių TV ir radijo projektams – gana dažnai sukelia diskusijas tiek Fondo Taryboje, tiek ir už Fondo sienų.

Regioninių TV ir radijo kompanijų pateikti projektai vertinami nevienareikšmiškai. Vienas pagrindinių Fondo konkurso nuostatų kriterijų yra sklaida. Suprantama, kad vietinės televizijos, kurias sudaro miestų TV, paprastai aprėpia nedidelę teritoriją. Regioninės TV, kaip jau suprantama ir iš pavadinimo, apima beveik visą apskritį ir jų sklaida yra jau gerokai didesnė. Iš tiesų, nors sklaida yra labai svarbus kriterijus, nereiktų užmiršti ir kam skirta informacija, ir kiek ji aktuali žiūrovui. Juk vietinės ir regioninės TV ir radijo stotys ir orientuojasi į savo krašto žmones, regiono kultūrą, savitumus, paprastai kuria siužetus ar laidas apie reiškinius, aktualius tam tikro regiono žmonėms. Nevisada galų gale ir nacionalinės TV gali rasti tokių etnokultūros temų, kurios sudomintų visos Lietuvos žiūrovus.  Noriu atkreipti dėmesį, kad Fondo remiamų programų per įvairias televizijas tinklas apima visą Lietuvą: praeitais metais buvo remiamos Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Kelmės, Plungės TV ir radijo programos, kurios dažniausiai pateikia etninės kultūros programas. Fondo Taryba ir konkrečiai Audiovizualinės žiniasklaidos komisija siekia, kad būtų paremta bent viena kiekvieno regiono programa.

Gana dažnai diskusijų metu išsakomi tokie argumentai, kad regioninių TV laidas matys mažai žmonių, kad jos nelabai aktualios Lietuvos kultūrai, kad Fondas turėtų remti visų pirma elitinės kultūros reiškinius (ir pirmiausia, žinoma, elitinės kultūros spaudą), ar reikalinga skatinti tokias laidas, kokias kuria mažų miestelių televizijos. Ypač dažnai šį klausimą kelia rafinuoti kino  kritikai, motyvuodami tuo, kad menui negali būti išimčių ir menas yra arba profesionalus arba ne, nepriklausomai, kokiomis jėgomis ir kokiai auditorijai jis kuriamas. Be abejo galima sutikti, kad, pavyzdžiui, Paršėkininkų TV laidos, yra ištęstos, skirtos labai siauram žiūrovų ratui, montažas, (jeigu toks yra), daugiau negu mėgėjiškas, vaizdai statiški (o ir kokie jie gali būti, filmuojant viena kamera!), temos – mažai aktualios ir t. t. Manau, kad šiuo atveju Fondui turėtų rūpėti autentiškos kultūros, kaip reiškinio, tapsmas ir vystymasis. Galų gale, jeigu pripažįstame, kad tautodailė irgi yra menas, tai ir Paršėkininkų ar panašią televiziją priimkime kaip tautodailę – su visu tuo primityviu montažu, ištęstais monologais ir statiškais planais. Kai kurie tiek Tarybos nariai, tiek Lietuvos kultūros veikėjai akcentuoja, kad Fondo paskirtis – elitinės kultūros leidinių finansavimas. Prieš keletą metų netgi buvo siūlymas 70-80 proc. gaunamų biudžeto lėšų skirti kokiems 15 leidinių (elitinių, suprantama), paliekant regionų kultūrą vietinės administracijos  kompetencijai. Džiugu, kad ši srovė išseko ir Fondas šiuo metu turi atskirą konkursą regioninei spaudai remti, tačiau liūdna, kad tokio konkurso nėra kitai – regionų elektroninei žiniasklaidai.

Manau, kad Fondo nuostata orientuotis į regionų kultūros skatinimą ir regioninių TV rėmimas yra labai vertingas indėlis į nacionalinės savimonės puoselėjimo darbą ir svarbiausia duodantis ir tam tikrų rezultatų. Didelė dalis Fondo remtų projektų bei jų kūrėjų buvo vienaip ar kitaip pastebėti ir įvertinti nacionaliniuose konkursuose. Visų pirma, tai LRTK organizuojamas geriausios kultūrinės laidos konkursas, nuo šių metų turintis pavadinimą „Pragiedruliai“. Praeitais metais net keturias premijas iš septynių gavo šiauliečiai, savo laidomis, mano nuomone, nė kiek nenusileidę visuomeniniam transliuotojui, o ypač jeigu lyginsime su pagrindinį prizą gavusia laida „Mūsų miesteliai“. Specialiu prizu už etnokultūros puoselėjimą buvo pagerbti ir kelmiškiai – Fondo remiama visuomeninė organizacija „Krašto informacija“. Praeitų metų vasarą regioninių televizijų surengtame konkurse tarp geriausių laidų taip  pat buvo džiugu matyti nemažai Fondo paremtų projektų: tai ir Alytaus TV „Moksleivių žinios“ ir Panevėžio regiono „Aukštaitijos TV“ laidų ciklas „Etnos“. Šių metų konkurse, kuris papildytas dar ir radijo laidomis, taip pat tarp pretendentų į Geriausios regioninės laidos nominaciją dominuoja Fondo remtos laidos. Todėl drįstu teigti, kad Fondas tikrai atlieka vieną svarbiausių savo funkcijų, dėl kurios ir buvo įsteigtas – skatinti kultūros decentralizaciją, puoselėti kultūros vystymąsi visomis formomis ir visais lygiais, ir savo, kaip eksperto ir profesionalaus vertintojo funkciją atlieka gerai, ką ir parodo mano jau paminėti konkursų rezultatai.

Dalyvaujant įvairiuose konkursuose ir turint galimybę palyginti regioninių TV ir nacionalinių TV etnokultūros laidų ruošimą, yra vienas labai ryškus skirtumas: regioninių TV laidos kuriamos nepaprastai kruopščiai, su didele meile ir atida, iš anksto suvokiant, kad žiūrovas žino, apie ką kalbama laidoje ir griežtai vertins kūrėjus, kurie atmestinai ir nerūpestingai atliks savo darbą. Regioninių TV laidose gausu faktų, regiono archyvinių foto ir kino dokumentų, siekis surasti ir paviešinti kuo daugiau regiono įdomybių, ar tai būtų gamtos ir istorijos paminklai ar žmonės. Didžioji dalis regioninių TV sukurtų etnokultūros laidų yra gyvos, šiltos ir nuoširdžios, leidžiančios pajusti artimų žmonių, kokie šiuo atveju yra regioninių TV laidų kūrėjai ir jų regiono žiūrovai, bendrumą. Tą patį galima pasakyti ir apie radijo etnokultūros laidas. Juk daugumoje radijo regioninių etnokultūros laidų kalbama gimtąja tarme arba tiesiog tam skiriama labai daug dėmesio – jau vien tai jas daro išskirtines ir be galo reikalingas. Manau, kad Fondo skiriamos lėšos leidžia šių laidų kūrėjams daugiau investuoti į laidų kokybę ir žiūrint plačiau tiesiog užtikrina nuolatinį kultūros laidų patį buvimą komercinių TV ir radijo stočių eteryje.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra