Kultūros namų reiškinys Lietuvoje. Lentvario kultūros rūmų atvejis

Autorius: Data: 2016-11-16, 11:11 Spausdinti

Kultūros namų reiškinys Lietuvoje. Lentvario kultūros rūmų atvejis

Lentvario kultūros rūmai turėjo ypatingą progą paanalizuoti ir pristatyti savo vykdomą veiklą platesnei auditorijai. Praėjusį sekmadienį LRT televizijos kultūros skilties laidoje „Durys atsidaro“ galėjote daugiau sužinoti apie Lentvario miesto kultūrinį gyvenimą.
Kultūros rūmų direktorę Ieva Skaistytę ir renginių koordinatorę Mildą Dainovskytę kalbina Jogintė Bučinskaitė.

Vilniaus geležinkelio stotyje kviečiame nusipirkti bilietą iki Lentvario. Jis jums tekainuos devyniasdešimt euro centų, o tai yra pigiau, nei vienkartinis viešojo transporto bilietas Vilniaus mieste. Įsėskite į traukinį. Kviečiame ir toliau pasivažinėti po kultūrą regionuose puoselėjančius kultūros centrus. Šįkart kita stotelė bus Lentvaris.
Galvojant apie kultūrą regionuose, norom, nenorom, paskui driekiasi ir stereotipiniai praeities kultūros įgyvendinimo modeliai. Dažnas miestelius ir gyvenvietes iki šiol tapatina su sovietmečiu aktyviai propaguota meninės saviveiklos kultūra – kapelomis, klubais, agitbrigadomis, kultūrnamiais.
Vis dėlto mąstant apie kultūrą regionuose, kiekvieną atvejį reiktų vertinti atskirai. Kiekviename miestelyje, kultūra įsibėgi skirtingai, o tam įtakos turi ir skirtingi laikotarpiai. Vos per dvidešimt minučių iš kultūros megapolio Vilniaus traukiniu galite pasiekti, dažnam labiau kultūrinę periferiją primenantį Lentvarį. Kokiu greičiu šiandien važiuoja kultūrinis gyvenimas ir kaip išjudinti punktyriškai per miestelių istoriją nusidriekusią kultūrinę tradiciją?
Laidoje menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė kalba apie sovietmečiu egzistavusį kultūros namų fenomeną:
„Kultūros namai egzistavo šalia kolūkių ir gyvenviečių, tai buvo menas orientuotas liaudžiai, tarsi privalomas elementas. Tačiau žlugus sovietinei sistemai, kultūros namai sunyko, buvo diskredituoti, būtent kaip tos totalitarinės santvarkos rudimentas ir atributas, toks, kuris visiškai netinka šiandienos visuomenei. Tam tikru metu šios institucijos buvo beveik nefinansuojamos, galima sakyti, buvo naikinamos, galiausiai ir pačios nunyko. Vienu laikotarpiu tai buvo nebepopuliaru, tačiau atsirado naujas reiškinys – kultūros centrai. Man tai visada buvo įdomu bendresne prasme, nes kai kalbame apie kultūros centrą, galime kalbėti ir apie statusą, ir įstaigą, ir VŠĮ, arba šią formuluotę pasitelkti kaip metaforą. Dažnai kultūros židiniu provincijoje vadinami dvarai ir manoma, kad kultūra regionuose gali suklestėti atgijusi dvarų kultūrai.
Netoliese Vilniaus esančiame Lentvaryje taip pat yra dvaras, kurį dar 2007-aisiais įsigijo garsus verslininkas. Girdėjome apie galimą to dvaro atsigavimą, puoselėjimą, tačiau šiuo metu tai tėra visiškai apleistas paveldo objektas. Šiuo atveju niekuomet negali garantuoti, kad tokius objektus pardavus ir privatizavus turtingiems verslininkams, tai pavirs kultūros židiniu. Turbūt šiandien kultūrinės veiklos pasižymi laikinumu. Žmonės keičiasi, juda, gali išsikraustyti, atsikraustyti nauji gyventojai, kuriasi naujos bendruomenės tradicijos ir atsiranda pavojus, kad, pastatai gali likti tušti, Ir kas toliau?“.

19-to amžiaus pabaigoje gyvenęs grafas Juozas Tiškevičius, Lentvaryje įkūrė savo šeimos rezidenciją, pastatė vielos ir vinių fabriką. 1862 nutiestas geležinkelis, o štai šiuos iki šiol stovinčius neo-gotikinius Lentvario rūmus, kultūros ir pramogų kompleksu pavertė rezidenciją paveldėjęs Tiškevičiaus sūnus, Vladislovas Tiškevičius. Nuolat važiuodavo Vilniečiai, arba sustodavo iš Varšuvos į Sankt-Peterburgą važiuojantys svečiai, tačiau atrodo, kad šiandien ši kultūros vertybė stovi tiesiog be kultūros, tad šiai reikia kraustytis, ieškant kitų vietų ir žmonių.

Apleistas, sovietinės statybos, geltonų plytų pastatas Lentvaryje taip pat buvęs kultūros židinys. Sovietmečiu čia veikęs kino teatras vykdė ir kultūros namų funkcijas – telkė vietos bendruomenę, vyko diskotekos ir būreliai. Dar vos prieš porą metų čia glaudėsi jaunimo centras, o ateities planuose norima šį pastatą paversti universaliu, daugiafunkciu centru, kuriame veiktų biblioteka ir kultūros rūmai.
Lentvario kultūros rūmams vadovaujanti Ieva Skaistytė pasakoja, kad Iššūkių šiandieniniam kultūros židiniui tokiame miestelyje – netrūksta. Vienas jų – eksploatuotų formatų transformacija. Kaip padaryti kasmet vykstantį renginį įdomiu ir patraukliu? Kaip surasti naujų formų ir sudominti bendruomenę, nepamirštant daugialypės Lentvario gyventojų įvairovės?

„Lentvario kultūros rūmai yra viešoji įstaiga, įsteigta 2014-tais metais, po Trakų kultūros rūmų reorganizacijos. Jie buvo savotiškai atskirti ir iš Lentvario filialo padalinio virto Lentvario kultūros rūmais. Lentvario kultūros rūmai yra kultūrinės veiklos mieste branduolys. Lentvario bendruomenė yra multikultūrinė – turime nemažai tautinių mažumų: lenkų, rusų, turbūt čia atrastumėme ir gyvenančių totorių. Pasitelkę ir globodami meno mėgėjų veiklą, stengiamės puoselėti kultūrinį identitetą, kad visi čia gyvenantys nepamirštų savo šaknų, nepamirštų, kas jie yra. Stengiamės parodyti bendruomenės įvairiapusiškumą per įvairius renginius.
Vis dėlto manome, kad bendruomenę kultūrinti reikia kryptingai, parodant jiems įvairius galimus kultūros variantus, sritis ir šakas. Stengiamės į viską pažiūrėti naujai, o ne tik tenkinti primityvesnius, pavyzdžiui pramoginius poreikius. Įvairiapusei kultūrinei veiklai vykdyti labai reikalingos pritaikytos patalpos. Nuolatos bandome suktis iš padėties – kadangi mes kaip kultūros centras neturime veiklai pritaikytų patalpų, jau treji metai kaip šiltuoju sezono metu būname lauke, tad esame labai priklausomi nuo oro ir sezoniškumo. Tačiau bandymai ieškoti naujų erdvių atsiranda. Kaip tik šiuo metu esame atradę naujas patalpas, geležinkelio stoties antrajame aukšte“.
Svarstant apie tai, kokį mato šiuolaikinį ir veiksmingą kultūros centrų veiklos modelį Ieva Skaistytė siūlo įvesti daugiau lankstumo svarstant ir analizuojant kultūros centrų veiklos ataskaitas. Ji mąsto ar, pavyzdžiui žiūrovų skaičius gali būti kriterijus vertinant kultūros centro veiklą? Direktorė galvoja, kad tai yra visiškai netinkamas vertinimas ir klausia, ar pagal žiūrovų skaičių galima nustatyti, ar renginys buvo geras, ar blogas, ar pasisekęs, ar nepasisekęs? Kai žiūrovų skaičius tampa vienu iš ataskaitinių kriterijų kaip vertinama kultūros centrų veikla, niekas neklausia ką tie žiūrovai gavo, ir ar tai buvo tiesiog primityvi poilsio forma, ar vis dėlto tai vartotojui iškėlė naujų klausimų, ar praturtino teigiama prasme. „Mes stengiamės po truputį išeiti iš uždaro rato, nors ir dar esame atsargūs, labai palaipsniui vedame savo žiūrovą už rankos ir bandome parodyti naujas galimybes, norėtume praverti kuo daugiau skirtingų langų į pasaulį, o tai aktualu mums kaip kultūrinių renginių organizatoriams, ir savotiškiems altruistams, nes darbas periferijose kultūriniais klausimais yra ypač slidus ir sudėtingas iššūkis.“
Lentvario geležinkelio stoties pastato erdvėse, visą mėnesį veikia menininkės Kristinos Kurilionok tapybos darbų paroda ”Vaizdo tapatybė“. Čia įvyko nemažai kūrybinių dirbtuvių, filmų peržiūrų ir kitų veiklų. Siekdamas kokybės, kultūros centras organizuoja ir mažesnius, kiek kitokius, nei vietos bendruomenei įprastus renginius, tačiau visuomet sulaukia nedidelio susidomėjimo, tuo metu projektinei kultūros politikai ir skirstant lėšas, ypač svarbu pritraukti kuo daugiau dalyvių.
Šiandien Lentvaryje gyvena daugiau nei 10 tūkstančiu gyventojų. Miestelyje veikia kilimų, metalo gaminių, medienos apdirbimo bendrovės. Kasdienybė verda, kaip ir kituose mažuose miestuose gyvenančių žmonių. Merdint pagrindiniams istoriniams kultūros rūmams, nuolat sunku išjudinti vietos bendruomenę ir pritraukti naujų miestelio lankytojų.
Milda Dainovskytė dirbanti kultūros namuose renginių koordinatorės pareigose teigia, jog jai tai labai įdomi niša ir joje mato daug galimybių, tačiau taip pat ir iššūkių, kaip tai konceptualizuoti. Kultūros namai kaip reiškinys turi gana komplikuotą įvaizdį, stereotipai neapleidžia ir šiandien, galbūt tam turi įtakos sovietmečio ideologijos palikimas. Tai ypač plataus profilio sritis, kai čia šalia viena kitos greta keliauja paroda ir diskoteka. Kyla pavojus tapti nenuosekliu, kai norima suderinti skirtingus interesus. Mildai įdomu palyginti, kaip ji pati anksčiau žvelgė į tokių įstaigų veiklą ir kaip jas mato dabar, kai tiesiogiai susiduria su sistema, ir kai savo įdirbį atsinešė iš kiek kitokių kultūrinės veiklos formatų.
Procesai, kurie galėtų vesti prie kultūringesnio miesto, jos manymu, galėtų prasidėti nuo atvykstančių į miestą menininkų, aktyvių žmonių, kurie galėtų ir mokėtų patys pasisemti to, ko ieško iš miesto atmosferos, tiek duoti, reflektuoti savo patirtis bendruomenei. „Įsivaizduokite, čia, šalia telpa fabrikai, fabrikų darbuotojams pastatyti bendrabučiai, greta romantiško sodo, milžiniško parko, su visu dvaro kompleksu prie pat ežero… Tai labai kontrastingi elementai. Kaip žmonėms patiems save suvokti tokiame kontekste? Tuo pačiu ir apleistume, kuris mieste labai ryškus, tiek šalia didingos istorijos. Viskas pasidaro labai komplikuota.“ Milda neigia, kad žmonės nenori renginių, arba nenori į juos eiti, nuogąstauja, jog galbūt kažkur susikūrę tam tikri barjerai, kurie jiems tiesiog neleidžia leisti sau mėgautis kultūra. Galbūt tai gali būti susiję su įpročiais. Tai, kas kažkam labai kasdieniška, ir artima, kitam visiškai svetima, neįprasta. Milda siūlo reaguoti į tai ir ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms įvesti naujas tradicijas į savo kasdienybę.
Lentvario kultūros rūmai, ieškantys naujų erdvių savo idėjoms realizuoti, dalį pastarųjų kūrybinių dirbtuvių ir parodų rengia Lietuvos geležinkeliams priklausančiose patalpose, Lentvario geležinkelio stoties antrajame aukšte. „Čia mes įžengiame į šiek tiek namus primenančią erdvę. Šalia gyvena žmonės, jie čia buvo įpratę gyventi ramiai, užsirakinę duris apačioje, už jų durų loja šuo, ir staiga čia ima judėti srautai žmonių, visiškai svetimų energijų. Aš įsivaizduoju, kad jiems tai atneša šiokį tokį pasimetimą ir poreikį susigūžti, kelia klausimą… kas čia darosi? Taip prasideda subtilūs momentai ir didelis darbas – kaip drastiškai nesiveržti, nepulti, neuzurpuoti. Tačiau mano požiūriu šiandien tai įdomi niša ir kelias ieškant konceptualizavimo metodų tokiai sferai“.

Visgi tai, kad kultūra gyva tokiuose, nuo Vilniaus, nors ir nedaug, bet nutolusiuose taškuose kaip Lentvaris ar Kirtimai, rodo, kad kultūrai nebeužtenka judėjimo tais pačiais maršrutais..
Milda Dainovskytė linki, kad Įlipęs į traukinį Vilniuje po apsilankymo Vilniaus stoties kultūriniuose – pramoginiuose taškuose, teritorijoje kurioje vyksta gentrifikacijos procesai, o kultūra verda, galėtume sėsti į traukinį, išlipti Lentvaryje ir, galbūt, pakliūti į šiuolaikinio meno erdvę. O tada šokti į kitą artimiausią maršrutą, vežantį į Trakus ir taip naikinti demarkacines kultūros ribas.

Parengta pagal LRT Kultūros kanalo laidą „Durys atsidaro“
Lentvario kultūros rūmų darbuotojas kalbino Jogintė Bučinskaitė

Dvarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra