Kryžiaus prasmė – mano gyvenimo kelyje

Autorius: Data: 2012-09-25, 09:41 Spausdinti

Vlada ČIRVINSKIENĖ, LKMS valdybos narė, Pasvalio Katalikių Moterų draugijos pirmininkės pavaduotoja, Pasvalys

Katalikų bažnyčia Švento Kryžiaus išaukštinimo šventę švenčia rugsėjį

Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę Katalikų bažnyčia švenčia rugsėjo mėnesį. Tada kryžiai papuošiami gėlėmis, mirtų, tujų, rūtų net ir ąžuolų vainikais. Bažnyčioje aukojamos šv. Mišios Kryžiaus išaukštinimo garbei, einamas Kryžiaus kelias. Prie kryžių giedamos giesmės, kalbamas Rožinis, uždegamos žvakutės, prisimenamos pastatytų kryžių istorijos bei autoriai, organizuojamos ekskursijos į Kryžių kalną. Vyksta parapijose tituliniai Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidai.

Šventojo Kryžiaus istorija apipinta legendomis

Šventojo Kryžiaus istorija yra apipinta legendomis, plitusiomis įvairiais variantais. Pasak jų, Adomas, jausdamas artėjančią mirtį, paliepęs savo sūnui Setui keliauti į Edeno sodą ir iš Angelo Sargo, saugančio sodo vartus, gauti atleidimo aliejaus, kurį Viešpats Dievas buvo pažadėjęs žmonėms. Nupasakodamas kelią, Adomas liepęs Setui eiti į rytus takeliu, nes žemė, kurią palietusios Adomo ir Ievos, išvarytų iš Rojaus, kojos, niekada neužžėlusi žole. Setas lengvai surado Edeno sodą. Angelas Sargas leido įeiti, ir sodo viduryje jis pamatė dangų siekiantį medį. Medis buvo išaugęs kaip kryžius ir stovėjo ant bedugnės, vedančios tiesiai į pragarą, krašto. Tarp medžio šaknų Setas pamatė savo brolį Kainą, pririštą už kojų ir rankų. Angelas nedavė atleidimo aliejaus, bet vietoj jo davė tris Gyvybės medžio (kitose legendose – Gero ir Pikto Pažinimo Medžio) sėklas. Kai Setas grįžo namo, Adomas, pamatęs sėklas, taip apsidžiaugė, jog nebenorėjo ilgiau gyventi ir po trijų dienų mirė. Kaip buvo liepęs angelas, sūnus sėklas įdėjo jam į burną. Iš jų išaugo galingas medis su trimis suaugusiais kamienais, maitinęsis Adomo krauju. Nojus, gresiant tvanui, iškasė medį ir pasodino Libano kalno papėdėje. Mozė kartą regėjęs, tarsi jis būtų buvęs to medžio viduje ir iš jo išsipjovęs stebuklingą lazdą, su kuria galėjęs išgauti vandenį iš uolos, bet kadangi už tai nepadėkojo Viešpačiui, jam nebuvo leista jos pasiimti Į Pažadėtąją žemę, todėl tą lazdą jis pasodinęs prie Moabo kalno. Vėliau po ilgų ieškojimų medį surado karaliaus Dovydas, o jo sūnus karalius Saliamonas nutarė padaryti iš jo koloną savo šventyklai. Tačiau meistras niekaip negalėjo jos nutašyti, kad tiktų: būdavo tai per ilga, tai per trumpa. Iš nevilties atidėjo ją šalį, o vėliau panaudojo tilto, jungiančio Jeruzalę su aplinkinėmis kalvomis, statybai.

Sabos karalienė, vykdama aplankyti Saliamono, turėjo eiti per šį tiltą. Tačiau ji atsisakė stotis ant šventojo medžio, priklaupusi pagarbino rąstą, paskui nusiavė sandalus ir basa perbrido upelį. Šis poelgis Saliamonui padarė tokį įspūdį, kad jis liepė išimti rąstą, papuošti auksu ir pritvirtinti prie įėjimo į šventyklą. Ir rąstas ten buvo iki tol, kol kartą vienas iš Saliamono vaikaičių, apimtas godumo, pagrobė auksą, o rąstą paslėpė po žeme, kad neliktų įkalčių. Iš žemės toje vietoje tuojau ištryško šaltinis ir tapo žinomas Betzatos tvenkinio vardu. Prie jo rinkdavosi ligoniai iš visos Sirijos, o šaltinį saugojo pats Angelas Sargas. Po kiek laiko vanduo iškėlė rąstą į paviršių, ir jis vėl buvo panaudotas tiltui, tik šį kartą jungusiam Jeruzalę su Golgotos kalva, ant kurios ir buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Kadangi ant šios kalvos ir aplink ją neaugo medžiai, Išganytojui nukryžiuoti buvo panaudotas tas pats rąstas iš tilto, perpjovus jį per pusę. Kryžius buvo pastatytas kaip tik toje vietoje, kur Nojus buvo palaidojęs Adomo kaukolę. Vėliau, kai šį kryžių surado imperatorienė šv. Elena, pasirodė, kad jo mediena sudaryta iš keturių skirtingų medžio rūšių, o kas tik prie jo prisiliesdavo, tuojau pat pasveikdavo arba prisikeldavo iš numirusių. Įvairūs šios legendos epizodai buvo labai dažnai vaizduojami dailėje, ypač viduramžiais rankraštinių knygų miniatiūrose:

Sabos karalienė garbinanti rąstą.

Betzatos tvenkinys.

Šventojo Kryžiaus suradimas.

Romos imperijoje krikščionybė kaip valstybinė religija buvo pripažinta Konstantino Didžiojo 313 m. ediktu. Imperatoriaus motina šv. Elena, propaguodama naująjį tikėjimą, likusį gyvenimą paskyrė geriems darbams: statė bažnyčias Šventojoje Žemėje, pasak legendos, ten suradusi Šventąjį Kryžių.

Toks Judas žinojęs apie tą kryžių, bet atsisakęs parodyti jo buvimo vietą. Tada Elenos įsakymu buvęs įmestas į išdžiūvusį šulinį, kol alkis ir troškulys privertęs jį prakalbėti. Atkasus buvo rasti trys visiškai vienodi kryžiai. Tikrąjį padėjęs nustatyti stebuklas: kasant Šventasis Kryžius atsitiktinai palietęs lavoną, ir šis atgijęs; kartu buvo rastos ir trys Vinys. Šv. Kryžiaus suradimas pirmąkart buvo paminėtas 365 m. rugsėjo 14 d. Šį įvykį netrukus ėmė minėti viso pasaulio krikščionys, o septintame amžiuje, atgavus persų pagrobtas relikvijas, šis minėjimas imtas vadinti Kryžiaus Išaukštinimo švente.

Iškilminga Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventė – Pasvalio dekanate

Iškilmingai Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventė buvo švenčiama Pasvalio dekanate. Maldininkai tvarkė aplinką prie kryžių. Kryžius papuošė vainikais ir gėlėmis. Buvo aukojamos šv. Mišios, maldomis ir giesmėmis pagarbinami kryžiai, didžiausios Šv. Kryžiaus išaukštinimo iškilmės vyko Krinčino šv. apašt. Petro ir Povilo parapijoje. Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šių iškilmių proga buvo pristatyta dailininko Vaidoto Kvašio tapybos darbų ciklas „Kryžiaus kelio stotys“. Paiešmenių laukų fone (Pasvalio r.) nutapytos stacijos – naujas požiūris į šimtmečius mene gyvuojančią tradiciją. Šią parodą parapijiečiams savo dvasiniais pamąstymais pristatė Pasvalio dekanas, kun., Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Algis Neverauskas. Eidami Kryžiaus kelią, maldininkai prabėgo mintimis Lietuvos, savo gimtųjų vietų sužaliavusį, augantį, bręstantį, nupjautą rugių lauką. Kai kurie pajuto nuostabų ajerais kvepiančios kepamos duonelės kvapą, kuriuo prisisotindavo visas kaimas ir šiltos duonos riekele bičiuliškai dalindavosi kaimynas su kaimynu. Žvelgdami į Kristų lietuviškame rugių fone maldininkai pamatė save. Mąstė apie savo, šeimos, savo gimtosios vietovės, tautos džiaugsmingas ar liūdnas akimirkas, dar daugiau suprato besąlyginę Dievo meilę.

Dvasinė konferencija „Kryžiaus prasmė – mano gyvenimo kelyje“

2012 m. rugsėjo 19 d. Pasvalio dekanato gyvojo rožinio maldininkai išklausė šv. Mišias, kurias aukojo Pasvalio šv. Jono Krikštytojo parapijos kunigas Feliksas Čiškauskas. Po jų visi susirinko į papuoštą špitolės salę. Čia įvyko dvasinė konferencija „Kryžiaus prasmė – mano gyvenimo kelyje“. Konferenciją dvasiniais pamąstymais „Šv. Kryžiaus išaukštinimas“ pradėjo Aldutė Banelienė, Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio vadovės pavaduotoja. Ponia Aldutė kalbėjo, kad kryžius yra durys į dangų, raktas į rojų, mirtinas smūgis velniui, žmonijos išaukštinimas, mūsų paguoda bei laisvės dovana. Jis įtikina tironus, nuverčia galinguosius, išaukština mažuosius bei varginguosius. Kryžius ne tik simbolis, bet ir vienintelė viltis.

Konferencijos tema savo išgyvenimais pasidalijo ir konferencijos dalyviai

Maldininkė Genutė: „Man kryžius yra labai brangus. Kai mūsų šeimą vežė į Sibirą, tėvelis nusiėmė kepurę ir pagarbino kryžių, esantį prie mūsų namų. Mes,vaikai, pradėjome verkti ir visuomet prisimindavome šį iškilmingą pagarbinimą. Sibiro tremtyje nebuvo kryžiaus, todėl eidavome melstis prie kryžiaus į kapines. Gyvenvietėje nebuvo net kunigo. Tik maldos ir kryžius išaukštinimas suteikė mums galimybę išgyventi Sibiro kančias ir laimingai visai šeimai sugrįžti į Lietuvą.“

Maldininkė Irutė: „Kryžius ir maldos man padėjo ligoje. Sunkiai sirgdama, nepamiršdavau pagarbinti kryžiaus. Kitos palatoje ligonės mėgdavo pasijuokti iš mano maldų. Visos, kurios juokėsi, jau iškeliavo į Amžinybę, o aš, ačiū Dievui, iki šiol galiu džiaugtis gyvenimu.“

Maldininkė Salomėja: „Yra sakoma „Ką Dievas daugiau myli, tam didesnį kryžių duoda“. Salomėja pasidžiaugė, kad jos gimtajame kaime yra trys kryžiai: „Partizanų kryžius“, „Pavasarininkų kryžius“ ir „Kaimo kryžius‘‘.

Ponia Salomėja su liūdna gaidele kalbėjo apie tai, kad kartais kryžiai yra pamirštami vietinių gyventojų, tarsi kad ten nebegyventų nė vienas katalikas, o gal tuo privalėtų pasirūpinti kaimo bendruomenė bei to kaimo maldininkai.

Maldininkė Julytė: „Kalbėdama apie kryžiaus prasmę, visuomet prisimenu Šeštines, kai būdavo rengiama iškilminga procesija miesto gatvėmis ir pagarbinami kryžiai.“

Maldininkė Kostancija: „Žadeikių kaimelis yra nedidelis, tačiau kryžiai buvo du. Vienas kaimo palaukėje, o kitas prie mokyklos. Kaimo gyventojai eidami į bažnyčią, grybauti ar uogauti visuomet sustodavo prie Palaukės kryžiaus, jį papuošdavo bei prie jo pasimelsdavo. Sovietmečiu buvo įsakyta jį nugriauti, bet niekas neišdrįso taip pasielgti. Kai būdavo sunku aš bėgdavau prie to kryžiaus, apsikabindavo, pasimelsdavo ir viskas palengvėdavo. Labai apgailestavau, kai kryžius paseno, supuvo bei nuvirto, nes nebeliko kur ir kam pasiguosti. Prie mokyklos esantis kryžius buvo nuverstas sovietmečiu, o atstatytas atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Jį kruopščiai prižiūri agronomė maldininkė Genutė. Dar vienas kryžius yra pastatytas LLKJ valdybos pirmininko, dimisijos kapitono, Vyčio ordino kavalieriaus Jono Čeponio gimtinėje. Tą kryžių pastatė tam, kad laimintų Žadeikių laukus, vaikystės takus bei jo sodybą.“

Maldininkė Kazytė: „Esu kilusi iš Suvalkijos. Mūsų sodyboje buvo kryžius, kuris buvo garbinamas kiekvieną dieną, ypač per Šeštines, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Šeima daug melsdavosi prie Jo pokario metu, nes tikrai buvo sudėtingas laikotarpis. Maldos išsaugojo artimuosius bei mane nuo visokių nelaimių.

Sovietmečiu, kai buvau studentė, teko lankytis pas draugę, kuri gyveno netoli Kryžių kalno. Abi dažnai ten lankydavomės ir ilgai melsdavomės. Kartą naktį sovietų valdžia įsakė nugriauti kryžius. Kilo baisi panika. Bet per naktį įvyko stebuklas ir išdygo nauji kryžiai. Tai įrodė didžiulę Dievo galią.“

Ponia Kazytė prisiminė, kad, kai atvyko dirbti į Krinčiną ir buvo švenčiami Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidai, tada kolūkio valdžia dažniausiai organizuodavo talkas. Tik atkūrus Nepriklausomybę visiškai pasikeitė požiūris į iškilmes bažnyčioje.

Maldininkė Adėlytė: „Buvo labai pamaldūs tėvai, to pamaldumo išmokė ir mane. Visuomet garbinu Kryžių. Iki šiol nepamirštu persižegnoti prieš valgį bei po valgio. Ko bijoti parodyti kryžių, jeigu esu katalikė. Buvo sunki operacija – galvos auglys, du insultai, bet būdama sunkioje minutėje nenustojau garbinti kryžiaus, visuomet prašiau Dievo globos ir Šv. Mergelės Marijos užtarimo. Nudažiau Žadeikėlių kryžių. Lankau Dievo bažnyčią ir džiugu, kad dar galiu nuveikti daug prasmingų darbų.“

Maldininkė Emilija: „Su drauge Kostanciją atnaujinau senąjį Mažonių kaimo kryžių. Visuomet rūpinuosi kryžiumi, tvarkau, puošiu aplinką. Susirenka buvę kaimo gyventojai ir meldžiasi, gieda giesmes, dalinasi prisiminimais apie kaimą. Dažnai klausausi Marijos Radijo laidų ir kartu meldžiuosi bei garbinu kryžių.“

Maldininkė Onutė: „Dėkoju Dievui, kad suteikia stiprybės nešti savo kryžių.“

Maldininkė Stasytė:

„Prie kryžiaus skubėki,

Skubėki greičiau,

Čia skausmą išliesi ir Tau bus ramiau.

Malda prie kryžiaus gelbėjo ligoje tėvelius bei mane pačią.

Esu dėkinga tėveliams ir a. a. seselei Onutei už suteiktą didelį pamaldumą. Yra džiaugsmas, kad kryželis duotas, džiaugsmas, kad kryželis duoda ir skausmą.“

Maldininkė Boneventūra: „Vaikystėje tvarkiau Pavasarininkų kryžių. Kaimo maldininkai Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventės metu su maldomis ir giesmėmis lankydavo kaimo kryžius.“

Maldininkė Aldutė perteikė girdėtas mintis iš Pumpėnų Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebono Domingo pamokslo:

Vienas piligrimas keliavo ir nešė kryžių ant pečių. Kelionė buvo ilga. Vis sunkiau ir sunkiau buvo nešti kryžių. Kelio sankryžoje piligrimas pamatė krautuvėlę, kurioje buvo prekiaujama kryžiais. Keliauninkas nutarė savo kryžių parduoti ir nusipirkti mažesnį ir lengvesnį kryžių. Pardavėjas paliepė padėti kryžių į krūvą ir išsirinkti sau tinkamą. Keliauninkas ilgai rinkosi kryžių. Vienas per ilgas, kitas per trumpas, o dar kitas per sunkus. Pagaliau kryžius išrinktas. Piligrimas padėkojęs pardavėjui iškeliavo toliau. Einant keliu, kryžius vis labiau spaudė ir spaudė pečius. Keliauninkas nutarė pailsėti. Pasidėjo kryžių ir atsisėdo ant akmens, kuris gulėjo šalikelėje. Staiga žvilgt į kryžių ir nustebo. Juk čia tas pats kryžius, kurį nešė kelionės pradžioje. Taigi kiekvienam yra duotas jo kryžius, kurį turi nešti visą gyvenimą, juk Kristui nešti už mus kryžių buvo dar sunkiau.“

Maldininkas Petras: „Kryžiaus prasmė mano gyvenime yra labai svarbi. Kryžius mane džiugina, ramina, suteikia stiprybės. Visuomet eidamas pro bažnyčią ar pro kryžių nusiimu kepurę ir persižegnoju. Taip daro kiekvienas katalikas.“

Maldininkas Povilas: „Aš esu katalikas ir visuomet nešioju ant kaklo pašventintą kryželį. Dažnai jį pasiimu į delną, pabučiuoju ir persižegnoju. Mano širdį užlieja Dievo palaimą ir visi darbai tada puikia sekasi.“

Kryžius parodo Dievo meilę

Kryžius yra svarbus visiems krikščionims nes:

Kryžius parodo Dievo teisumą

Kryžius parodo Dievo išmintį.

Kryžius parodo Dievo meilę.

Kryžius parodo Dievo jėgą.

Šaltiniai:

1. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, p. 296-298.

2. Pasvalio dekanato maldininkų mintys. 2012 m. rugsėjo 19 d.

Asmenio albumo nuotr.

Nuotraukoje:

1. Šv. Mišias Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje aukojo kunigas F. Čiškauskas

2, 3. Iš ciklo „Kryžiaus kelio stotys“ (dailininkas Vaidotas Kvašys)

4. Agapė špitolės salėje

Religija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra