Krymo totorių tragedija

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Vienas epizodas iš vienos tautos tragiškos istorijos
 
1783 m. Rusijos imperija ginklu užgrobė Krymo pusiasalį. Tai buvo ne paskutinis Rusijos grobis per keturis šimtmečius. Jekaterinos II favoritas Potiomkinas, išmokęs rusus visais laikais „teisingai“ meluoti, apgaule ir ginklu užgrobė Krymą, kuriame gyveno labai sena tauta Krymo totoriai. Po Krymo Rusijos carai planavo pasisavinti Dardanelus ir užvaldyti visą Egėjo jūros regioną.
 
Rusams užkariavus Krymą, totorius pradėta masiškai varyti iš savo tėvynės į kaimyninę Turkiją ir kitas šalis.
 
Po 1917 metų bolševikų perversmo iš Krymo pasitraukė aštuoni milijonai jo gyventojų. Kitose šalyse šiandien gyvena penki milijonai Krymo totorių, o pačiame Kryme beliko mažiau nei pusė milijono tikrųjų šeimininkų.
 
Bet istoriją rašo ne pavergtieji, o nugalėtojai, tad rusai totorių nelaiko žmonėmis, o tik plėšikais, žmogžudžiais ir vagimis. Sovietiniai istorikai ir rašytojai tikino, kad totoriai – ne tauta, o tik susibūrusi žiauri kariauna. Moterys rusės totoriais gąsdindavo savo neklaužadas vaikus. Kiek rašytojų, poetų ir muzikantų, nuo Čechovo ir Čaikovskio, ilsėjosi, gydėsi bei metų metais gyveno Kryme, bet nė vienas geru žodeliu nepaminėjo tikrųjų šio krašto šeimininkų, neužsiminė apie jų papročius, apie totorių senąją kultūrą. Krymo reikėjo partijos ir valstybės elitui. Jiems buvo reikalingas Krymas su jo stebuklingu gamtos grožiu, kalnais ir tarpekliais, tyro vandens kaskadomis, bet be Krymo totorių. Juk panašūs planai buvo skirti ir mums – Lietuva be lietuvių…
 
1944 metų gegužės 18 dieną Kryme atsitiko tai, ką mes dabar vadiname tautos genocidu, vykdytu pačiu nežmoniškiausiu būdu. Neįmanoma papasakoti apie visas kančias ir pažeminimus, kuriuos iškentėjo tremiami Krymo totoriai. Štai ką prisimena apie tremtį Ismet Achaeva Berikova.
 
„Pora dienų iki gegužės 18–tosios vaikščiojo po namus ir visas totorių šeimas surašinėjo, – pasakojo Ismet Achajeva. – Ketvirtą valandą ryto pasigirdo stiprus beldimas į duris. Apsirengti davė 15 minučių. Tėvas – invalidas, motina – silpnos širdies, kol mes, vaikai, juos išjudinome, skirtas laikas praėjo. Mus rusų kareiviai išmetė iš namų. Tėvas tik paklausė: „Už ką?“ „Chamą tataplami kočiramis Sibirga, Uralga“, – atsakė kareivis, kaip paaiškėjo uzbekas.
 
Pusiaudienį atvažiavo amerikoniški „Studebekeriai“, sukrovė mus vienus ant kitų, o daiktus išmetė dėl vietos stokos. Mus palydėjo šunų staugimas, gyvulių maurojimas ir kareivių keiksnojimai.
 
Į mūsų gyvulinį vagoną sugrūdo 21 šeimą. Jau kitą dieną pasklido utėlės. Mergaitėms kirpo kasas ir mėtė pro vagono langelį. Netrukus numirė kaimynas senukas. Mes norėjome senelį palaidoti musulmonų papročiu, bet rusai numirėlį surado ir išmetė į krūmus.
 
Po savaitės kelionės mums atnešė kibirą dvokiančios košės, kurios valgyti niekas negalėjo. Dvidešimt devynias dienas mus kankino alkiu ir troškuliu, iki atvežė į Uzbekistaną. Išvarę iš vagonų susodino ant žemės, tikriausiame pragare, nes karštis buvo nežmoniškas. Taip karščio kankinami išgyvenome dar tris paras. Paskui atėjo žmonės su tubeteikomis ir stipresniuosius atsirinkę išsivežė. Visus kitus suvarė į pirtį, kur nebuvo nei muilo, nei vandens. Paskui pėsčius varėsi į tolimą kišlaką, o tų kišlakų kibitkos pasirodė tuščios, be langų ir be durų, pilnos gyvačių ir skorpionų. Kalbėjo, kas čia gyveno, visi žuvo.
 
Mūsų ten buvo daug šeimų, bet niekas į tas kibitkas nėjo. Iki pat žiemos gyvenome lauke. Tremtiniai pradėjo sirgti maliarija. Būdavo per naktį išmiršta visa šeima. Aš su sesute eidavau prašyti išmaldos. Vietiniai mus primušdavo, visaip žemindavo, kildavo noras nusižudyti.
 
Niekada nepamiršiu tėvelio mirties, kaip jį palaidojom. Kai tėčiui pasidarė labai bloga, nuvedėme jį į ligoninę. Rytą aš nuėjau jo aplankyti ir paklausiau, gal ko nors jis nori? Tėvas ilgai tylėjęs apsiverkė ir sušnibždėjo: „gabalėlio kebaba ir truputį Krymo…“
 
Kitą dieną aš išėjau ieškoti gabalėlio kebaba savo tėčiui, o kaip surasti truputį Krymo – tada dar nesupratau.
 
Už 30-ies kilometrų užtikau kolchozą „Almaz“. Sustojau prie vieno uzbeko turtuolio namų, prašiau gabalėlio mėsos. Tas parodė man lauką, kur gulėjo nugaišęs avinas, kurį tampė alkani šunys. Kitą dieną grįžau namo su avino plaučiais. Motina gulėjo visa ištinusi. Šiaip taip pavirusi, daviau motinai, ką buvau parnešusi, o paskui tekina į ligoninę su netikra kebaba pas tėvą.
 
Tėvą suradau jau negyvą, kurį su kitais mirusiaisiais ruošėsi užkasti. Aš tėvą, ligonių padedama, įkėliau į arbą ir atitempiau namo, bet tėvo palaidoti nebuvo kam. Visi kiti vos vos judėjo ir laukė savo eilės… Atėjo uzbekai ir tėvą išsinešė. Kitą dieną mama paprašė manęs sužinoti, kur palaidojo tėvą. Biliai – aga nuvedė mane į uzbekų kapines, perspėjęs, kad aš niekam nepasakočiau, ką pamatysiu. Parodė man tuščią duobę pasakęs, kad čia palaidotas mano tėvas. Kadangi žmonės giliau užkasti nebepajėgė, tai naktį šakalai mirusįjį ištraukė…
 
Visam laikui į širdį įstrigo skaudūs prisiminimai – kebaba, truputis Krymo, mirusio tėvo tuščia duobė ir didelis rūpestis dėl savo tautos likimo, – sakė Ismet Achaeva Bekirova.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra