Kruvinosios Vermachto žudynės Dzūkijoje 1941 metais

Autorius: Data: 2012-03-21, 13:31 Spausdinti

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas paskutinius keletą metų visus džiugina savo naujomis knygomis. Dalis knygų pasirodė ne tik jo, kaip leidėjo, iniciatyva, bet ir jo parengtos. Apie 1941 metų įvykius – tai jau antroji, tiksliau sakant, – trečioji autorinė jo knyga, nes apie 1941 metų Birželio sukilimą pasirodė net dvi versijos (2009 ir 2011 m.), antroji išleista kiek papildyta.

Susipažinus su G. Lučinsko išleistų knygų sąrašu akivaizdu, kad dominuoja karo tema. Apie Antrojo pasaulinio karo įvykius pastaruoju metu pasirodo vis daugiau knygų. Tokį susidomėjimą galima laikyti tam tikru fenomenu. Taip teigia ir Viktoras Suvorovas. Atrodytų, kam šiandien gali būti įdomus tas karas, jau tiek metų praėjo, žmones užgulę įvairūs kiti rūpesčiai, problemos. Tačiau susidomėjimas ne tik neblėsta, bet ir kyla.

G. Lučinskas naujausią savo knygą pavadino „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ (2011, 256 psl., tiražas 1 000 egz.). Galima svarstyti, ar visiškai tinkamas terminas „nusikaltimai“ apibūdinti, tam kas vyko. Gal geriau sakyti „žudymo mašina“. Kaip ten bebūtų, vokiška žudymo mašina ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Vokietija pralaimėjo minėtąjį karą. Aišku, ne vienintelė, ne svarbiausia, bet kadangi knygoje įvykiai sukasi būtent apie šią problemą, tai pabandykime trumpai apibūdinti vokiškas žudynes. Iš jų aiškėja, kaip aukštai vokiečiai save vertino, jei už vieną nužudytą vokiečių kareivį būdavo nužudoma 100 lietuvių, už karininką dar daugiau. Tiesa, ne visur jie laikėsi šitos taisyklės, nes kaimų vietovėse tiek žmonių sugaudyti nužudymui dėl objektyvių priežasčių jie negalėjo, pasitenkindavo ir mažesniu skaičiumi. Žudoma buvo ir vėliau, dar 1942 metais lietuviška spauda rašydavo apie tokio pobūdžio akcijas, bet pabrėždavo: sušaudyta tiek ir tiek, daugiausiai lenkų. Matomai nors truputį suvokė, kas juos su gėlėmis pasitiko. Toks žiaurus elgesys labai sumenkino vokiečių galimybes laimėti karą, nes atstūmė vietinius gyventojus nuo rudųjų „išvaduotojų“. Objektyvumo dėlei tenka pripažinti, kad 1944 metais fronto linija vėl ėjo per tas pačias vietoves Lietuvoje, tačiau vokiečiai taip žiauriai jau nesielgė.

G. Lučinsko knygos įvade neatsitiktinai užsimenama ir apie 1941 metų sovietų nusikaltimus Lietuvoje: „Besitraukiančios Raudonosios armijos ir sovietinių represinių struktūrų įvykdyti nusikaltimai buvo didesni ir skaudesni (nukankino 76 politinius kalinius Rainiuose (Telšių apskr.), sušaudė apie 400 Pravieniškių darbo stovykloje įkalintų žmonių, Panevėžyje nužudė 19 cukraus fabriko darbininkų, 3 gydytojus chirurgus ir medicinos seserį, žudė žmones Pažaislyje (prie Kauno), Juodupėje (Rokiškio apskr.), Zarasuose ir kitur, jie tarsi nustelbė analogiškus vokiečių okupantų veiksmus ir tai turėjo didelę reikšmę būsimų politinių įvykių raidai.“

Analizuojant vokiečių žudynes visada prieš akis iškyla sovietų analogas. Turbūt niekas dar nėra objektyviai įvertinęs, kuris iš šių dviejų mirties fabrikų dirbo didesniais apsisukimais. Manau, kad labai teisingai sovietinį mirties fabriką apibūdino bibliofilas, kolekcininkas ir politinis kalinys Kazimieras Skebėra, kada jis, neiškentęs tardytojo kankinimų prašosi geriau nužudomas (vieno kankinimo metu bandęs ir muštis su enkavėdistais) ir gauna iš tardytojo labai prasmingą atsakymą, kad nužudyti tokį liaudies priešą tai būtų pernelyg lengva, vaikiška, o dar ir kulką nužudymui gamino tarybiniai žmonės, kulka pernelyg brangi, kad ją galima būtų eikvoti tokiam reikalui. Liaudies priešams naikinti mes turime kur kas geresnę priemonę – lagerius, kur tu palengva mirsi, dirbsi atiduodamas visas savo jėgas. Ir tikrai, šiuose žodžiuose ir slypi tiesa apie sovietinę žudymo mašiną. Tūkstantmetė rusiška žudymo ir naikinimo sistema buvo kur kas tobulesnė nei vokiška. Lietuviams nesibaigiantis mirties kelias per pusnynus vaiduokliškai spindinčioje mėnulio šviesoje, aršiai lojant sargybinių šunims ir žvilgant durtuvams prasidėjo ne 1940 metais, bet XVII amžiuje ar net anksčiau. Tiesa, vokiška žudymo sistema irgi siekia tūkstantmečius (pagonių naikinimas), bet ji buvo sustabdyta per Žalgirio mūšį. Vėlesnių laikų vokiškus mirties fabrikus, kai baroko kultūra irgi tapo barakų kultūra, analizuoti irgi sudėtinga, nes matome ir labai brutalaus elgesio su kaliniais ar karo belaisviais, neefektyvų darbo jėgos panaudojimą, o iš kitos pusės taip pat milžinišką skaičių karo belaisvių paleidimą laisvėn. Lietuviai ūkininkai galėjo pasiimti po vieną karo belaisvį darbams. O štai maskoliška skerdykla dirbo be pertraukų ir vis didesniais apsisukimais. Istorikai stalinizmo apologetai dažniausiai pamiršta, kad iš esmės Stalinas dviračio neišrado. Jis tik pratęsė ir patobulino carų vykdytą politiką. Būdamas puikiai išsilavinęs, apsiskaitęs ir iš kitos pusės kriminalistų autoritetas, jis mokėjo valdyti savo valstybę, visa galva lenkdamas savo gabumais kitus to laikmečio politikus. Skaitant apie 1917 metų įvykius akivaizdu, kad ir ten nieko naujo, tos pačios nukirstos galvos, užmautos ant stulpų, visai kaip lietuviškų miestų vaizdai po maskolių užpuolimų. Mažai išlikę lietuviškų mūrinių pilių, bet jų yra, nes Lietuva jas statė ten, kur labiausiai reikėjo: gynybai nuo maskolių ir totorių. Aišku, silpstant valstybei, nedidelės pilių įgulos nusileisdavo gausesniems priešams. Šiandien jau žinoma, kad Ivanas Žiaurusis buvo skaitęs metraščius apie Drakulą ir ne tik įgyvendino jo idėjas, bet net ir viršijo. Kiti carai irgi stengėsi neatsilikti. Maskvos valstybės fenomenas glūdi ne jos užkariavimuose. Stebėtis reikia kuo kitu. Būtent tuo, kad nukariavę daugybę valstybių, jie per palyginti trumpą laiką sugebėjo sumaskolinti kitas tautas. Štai čia jų fenomenas. Tai dėl to carizmas draudė lietuvišką spaudą, o įžvalgusis Stalinas taip stengėsi kuo daugiau žmonių represuoti, maišyti tautų katilą (naciai represavo tik 1 procentą savo valstybės gyventojų, o sovietai – 30 procentų). Štai kodėl iš esmės visur būdami okupantai, jie jaučiasi tarsi šeimininkai. Būtent dėl šitos priežasties, kada 1990 metais žlugo komunistinė sistema, Rusijos imperija nežlugo. Pilnai sumaskolinti nepavyko tik imperijos pakraščių, kai kurių vėliausiai okupuotų valstybių.

Palyginkime tokį dalyką kaip nacistų ir sovietų pašto ženklai Antrojo pasaulinio karo tematika. Vermachto ženkluose yra karo vaizdų, griuvėsių. Na, bet tokių vaizdelių, kaip sovietiniuose, ten tikrai nepamatysi. Kaip durtuvu skerdžia, pribaiginėja vokiečių karį. Skirtumai akivaizdūs. Tarybinė spauda ragino: „Žudykite juos kaime ir mieste, lauke ir miške. Nepraleiskite nė vieno traukinio su bėgančiais vokiečių kolonistais, nė vienos automašinos, nė vieno vežimo! Nė vienam vokiškajam kolonistui neleiskite pabėgti gyvam iš Lietuvos. Visur naikinkite vokiečius.“ (1) Šie raginimai buvo įvykdyti su kaupu.

Knygos pradžioje pratarmės vietoje įdėtas doc. dr. Sigito Jegelevičiaus tekstas, pavadintas „Karo veiksmų aukos ar karo nusikaltimai“. Kaip teigia istorikas, „alytiškis Gintaras Lučinskas, keliolika metų rinkdamas informaciją apie Vermachto karo nusikaltimus Dainavos krašte pirmąją karo savaitę, visuomeniškai bent vienoje srityje nuosekliai atliko tą darbą, kurį kadaise turėjo atlikti sovietinė Ypatingoji komisija, o kaimynai dirbo dešimtmečiais. Užsispyrimo ir atkaklaus darbo rezultatas – ši knyga, kurioje sukaupta šimtai pavardžių žmonių, žuvusių ar specialiai nužudytų pirmosiomis karo dienomis, papasakota daugybė istorijų. Tai ir sudaro šio leidinio išliekamąją vertę.“ Straipsnio pabaigoje S. Jegelevičius teigia, kad „šiandien apie Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžios įvykius žinome nepalyginamai daugiau nei prieš 20–22 metus. Prie to žinojimo išplėtimo prisideda ir Gintaro Lučinsko knyga. Bet rytoj jau vargu dar ką nors naujo sužinosime.“ Manau, kad ateityje dar sužinosime daug naujo šia tema, nes susidomėjimas tik didės, o tas skatins tyrinėjimus. Aišku, pasirodys ir daug dezinformacijos.

Lietuvos civilių gyventojų nuostolius ir aukas lėmė Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo veiksmai Lietuvos teritorijoje. Lietuva kaip valstybė šiame kare nedalyvavo, nes karo išvakarėse, 1940 m., ji buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota. Todėl Lietuvos gyventojai žuvo dviejų kariavusių imperialistinių valstybių ir jų kariuomenių ginkluotoje konfrontacijoje kaip nacių Vokietijos agresijos prieš Sovietų Sąjungą nekaltos aukos. Vokietijos reicho kaimynystėje buvusi Lietuva karo arena tapo nuo pat pirmųjų Vokietijos agresijos akimirkų 1941 m. birželio 22 d. rytą. Į Lietuvą įsiveržė didžiulė Vokietijos kariuomenė: visa „Šiaurės“ armijų grupė ir „Centro“ armijų grupės dalis – iš viso daugiau kaip 40 divizijų, apie 700 000 karių. Įsiveržę vokiečių kariai sutiko labai silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. Smarkesnės kautynės įvyko ties Alytumi, Kelme,

Raseiniais, Ariogala, Kauno apylinkėse ir kitur. Nuo karo veiksmų labiausiai nukentėjo Alytaus, Raseinių ir Tauragės apskritys. Įžengus į Lietuvą Vokietijos kariuomenei vyriausiojo vokiečių armijos vado atsišaukime į lietuvius paskelbta apie karinės valdžios įvedimą. Atsišaukime Vokietijos kariai pristatyti kaip „draugai ir gelbėtojai nuo bolševikų jungo“, nešą laisvę ir grąžiną „žmogiškas gyvenimo sąlygas“. Tačiau griežtai pareikalauta atiduoti ginklus, pranešti apie pasislėpusius sovietų karininkus, kareivius, bolševikų komisarus. Grasinta sušaudyti tuos, kas slėps sovietų karius, ginklus, amuniciją ir kitokią Raudonosios armijos ir SSRS nuosavybę arba ją pasisavins, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu. Vis dėlto vokiečiai kai kur elgėsi ne kaip laukti „išvaduotojai“, o kaip žiaurūs ir brutalūs okupantai, per nepilną savaitę trukusius karo veiksmus prieš nekaltus civilius gyventojus jie įvykdė žiaurių masinių smurto akcijų. Okupuodami Lietuvą vokiečiai ją traktavo kaip sudedamąją Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, todėl nepaisant draugiškų politinių pareiškimų, ir elgtis turėjo kaip priešo teritorijoje. Bet kokie priešiški civilių asmenų veiksmai prieš kariuomenę, jos atstovus ir aptarnaujantįjį personalą turėjo būti baudžiami griežčiausiomis priemonėmis vietoje, netgi sunaikinti užpuolėją. Vietovėse, kuriose kariuomenė būdavo klastingai užpulta, jei aplinkybės neleido greitai išsiaiškinti atskirų kaltininkų, bataliono vadas arba vyresnysis karininkas turėjo teisę tučtuojau imtis kolektyvinių prievartos priemonių. Yra žinoma keletas tokių okupantų vokiečių Lietuvoje įvykdytų kolektyvinės bausmės akcijų. Birželio 23 d. vokiečiai sudegino Ablingos kaimą (Kretingos apskr.), nužudė 42 šio ir kaimyninio Žvaginių kaimo gyventojus. Žudynės vykdytos ir Švendūnos kaime (Raseinių apskr.), kur birželio 23 d. sušaudė 11 vyrų, o kaimą sudegino. Knygos autoriui žinoma, kad Dzūkijoje žudynės įvykdytos Seinų (Lazdijų vls. Seimeniškių ir Verstaminų k., Šventežerio vls. Kirciliškės k.) ir Alytaus apskrityse (Simno vls. Padusio k., Miroslavo vls. Balkasodžio ir Cigoniškių k.) bei Alytaus mieste. Civilių gyventojų pavieniai ar grupiniai nužudymai vyko visoje Dzūkijoje. Šios civilių gyventojų žudynės – tai vokiečių okupantų karinių struktūrų įvykdytos represinės „atsiskaitymų“ (keršto) akcijos, kurias išprovokavo raudonarmiečių ar sovietinių aktyvistų išpuoliai prieš vokiečių karius. Jie įvykdyti iš pasalų, neaiškiomis aplinkybėmis. Literatūroje ir archyviniuose šaltiniuose galima rasti duomenų, jog kitose vietovėse žmonių žudynes išprovokavo tai, kad kai kurie vyrai buvo apsiginklavę sukilėliai ir vokiečių palaikyti ginkluotais priešais. Už patirtus nuostolius mūšių lauke vokiečiai nekeršijo. Per trumpą karo veiksmų Lietuvoje laikotarpį, laimei, vokiečių keršto akcijų neįvykdyta daug, jos buvo pavienio ar lokalinio pobūdžio. Vokiečių arogancija, brutalus jėgos naudojimas, įkaitų šaudymas už Raudonosios armijos karių išpuolius, atstūmė Lietuvos gyventojus nuo didesnio kolaboravimo su nacistais. Atsiminimai, publikacijos, archyvinė ir kita medžiaga pateikta chronologiniu principu. Prieduose pateikti Seinų (Lazdijų) ir Alytaus apskrityse pirmomis karo dienomis bombardavimų metu žuvusių ir vokiečių karių keršto akcijų metu nušautų asmenų sąrašai.

Jau tapo tradicija, kad savo knygose autorius įdeda ne tik rėmėjų sąrašą, bet ir sąrašą savivaldybių, kurios atsisako paremti Dzūkijos istorijai svarbius leidinius. Ne išimtis ir ši knyga, į kurios juodąjį sąrašą pateko Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonų savivaldybės.

Šaltinis: 1 Neleiskite vokiečiams gyviems pasprukti iš Lietuvos // Už Tarybų Lietuvą, 1944, nr. 9 (69), p. 2.

Rimo Paskausko nuotr.

Nuotraukose: Alytaus vaizdai 1941 m.

Spauda , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra