Kruvinosios epochos kronika

Autorius: Data: 2012-03-30, 09:06 Spausdinti

Vaidas BANYS, Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas

2011 m. vasarą sukako 70 metų nuo Lietuvos piliečių genocido pradžios. Lietuvių tautai praradus valstybę, 1941 m. prasidėjo masinės deportacijos į sovietinius mirties lagerius bei tremtį ir žydų holokaustas.

Per daugiau kaip dešimtmetį šalis neteko šimtų tūkstančių savo gyventojų, žuvusių tremtyje, lageriuose, frontuose, žudynėse, partizaniniame kare, prievarta ar savo noru palikusių Tėvynę. Per keletą metų šalyje išnyko ištisos etninės grupės, egzistavusios čia šimtmečius – žydai, vokiečiai, lietuvninkai, kuršininkai. Sunaikintos socialinės grupės, socialinė sankloda, prasidėjo etnocidas ir segregacija. Sunkiai rastum šeimą Lietuvoje, vienaip ar kitaip nenukentėjusią nuo okupacijų kaleidoskopo.

Ilgus dešimtmečius pamatyti įvairių kariaujančių pusių dokumentus buvo visiškai neįmanoma. Vieni glūdėjo bidonuose, stiklainiuose, palėpėse, nuolat pernešami, o mirus paskutiniams sargams – saugomi tik gamtos ir likimo. Kiti po devyniais užraktais buvo saugomi KGB ir VRM saugyklose.

Kėdainių krašto muziejus ES programos „Europa piliečiams“ lėšomis vykdo unikalų projektą „Laiškai ateities kartoms“. Skaitmeniniame amžiuje atsirado galimybė nors dalį įvairiausiuose archyvuose, muziejuose, kaimo mokyklų kraštotyriniuose darbuose, privačiuose rinkiniuose, istorikų studijose ir šeimyniniuose albumuose išblaškytų pokario įvykių faktų surinkti į vieną vietą ir parodyti visuomenei. Lokaliame Kėdainių mastelyje kuriamas mažas Lietuvos tragedijos modelis, kuriame stengiamasi atspindėti visas karo ir pokario netektis. Eksponuojamos medžiagos chronologinės ribos – 1940–1953 m., tačiau jos yra sąlyginės, nes okupacija ir represijos tęsėsi toliau. Įdėtą informaciją galima skaityti, žiūrėti, klausytis. Kiekvieną epochą apibendrina įžanginis straipsnis, kino, garso ir video laikmenose įrašyti buvusių partizanų, kalinių, tremtinių, saugumo struktūrų darbuotojų liudijimai. Kai kurie iš jų jau seniai pasitraukė iš mūsų tarpo.

Projektoriaus ekrane galima pasižiūrėti sovietinius dokumentinius ir vaidybinius retro kadrus. Tai dar nebyliojo kino juostos, kuriose įamžinti SSRS valstiečių išbuožinimai, unikali trečiojo dešimtmečio dokumentinė kino kronika apie Solovkų lagerį, Belomoro kanalo ar Turksibo geležinkelio statybas, ketvirtojo dešimtmečio sovietinis propagandinis vaidybinis filmas apie lagerio kalinių perauklėjimą. Lietuviai tuo metu apie visa tai tik skaitė laikraščių siaubingų istorijų skiltyse, netikėdami, kad po poros dešimtmečių teks patiems viską išbandyti savo kailiu.

Terminalas padalintas į tris periodus. Pirmasis pasakoja apie pirmąją sovietinę okupaciją. Valstybės katastrofą atspindi jai duobę kasę Kėdainių apskrities sovietinių aktyvistų veidai, „džiaugsmingų“ manifestacijų vaizdai. Galima susipažinti su LKP(b) Krakių skyriaus dokumentais, kuriuose sąrašai skubėjusių įstoti į partiją, raginimai organizuoti mitingus ir aktyvinti propagandą. Atskirai pristatomi žemės nacionalizacijos dokumentai. Pateikiami pirmųjų masinio teroro aukų nuotraukos ir dokumentai, tarp kurių – unikalus Kėdainių gimnazistės D. Markevičiūtės dienoraštis, pradėtas rašyti dar Kėdainių geležinkelio stotyje.

Nacių okupacijos periodo pristatyme galima pamatyti nuo karo laikų niekur nerodytus kino kronikos kadrus, išgirsti Kėdainių burmistro A. Povyliaus sveikinimą lietuvių kariams, pamatyti įvairiausius reicho prievolių dokumentus. Pirmą kartą publikuojamas patikslintas sušaudytų Kėdainių, Šėtos ir Žeimių valsčių žydų dalinis sąrašas bei neseniai atrastos Senojoje rinkoje kareivių išrikiuotų žydų nuotraukos. Eksponuojami įvairūs su žudynėmis susiję raportai, įtariamų žydšaudžių ir poros stebuklingai išsigelbėjusių žydų apklausos protokolai. Taip pat pateikiami sovietinių partizanų veiklos faktai ir jų sąrašai. Keista, tačiau net sovietmečiu visuomenei dokumentais pagrįsta medžiaga apie Kėdainių apylinkių „antifašistus“ buvo pristatoma šykščiai, pasitenkinant privalomuoju apologetiniu standartu.

Medžiagą apie antrąją sovietinę okupaciją chronologiniu skaičiavimu pradeda pirmasis naujos Kėdainių valdžios atsišaukimas į kėdainiečius, baigia KGB sudarytas iš lagerių grįžusių ir Kėdainių rajone apsigyvenusių buvusių kalinių sąrašas ir medžiaga apie paskutiniuosius krašto (ir Lietuvos) partizanus Pranciškų Prūsaitį-Lapę ir Zenoną Lenartavičių-Audrą. Pokarinį gyvenimą iliustruoja medžiaga apie partizanus, stribus, trėmimus, kalėjimus ir lagerius, mobilizaciją, prievoles, kolektyvizaciją. Kaip nuosekliai buvo naikinama Lietuvos žemės ūkio sistema atskleidžia maisto talonai, gausybės prievolių ir planų lapai ūkininkams, „banditų rėmėjų“ ir „buožių“ sąrašai, jų turto rekvizicijų ir visuotinės kolektyvizacijos dokumentai. Šiurpiai nuteikia pakartotino žemės nacionalizavimo blankai, pirmieji stojimo pareiškimai į kolchozus ir partizanų įspėjimai jų organizatoriams. Primirštus sovietinės pompastikos pojūčius atgaivins kino kronikos apie pirmųjų Kėdainių apskrities kolchozų gyvenimą. Iš nuotraukų žvelgia tie, kurie visa tai įgyvendino – sovietiniai aktyvistai, stribai.

Didžiausią medžiagos dalį sudaro dokumentai, kuriuose užfiksuoti faktai apie tuos, kurie nesusitaikė su brukama sovietizacija. Terminale galima susipažinti tiek su partizanų, tiek su sukarintų saugumo struktūrų dokumentais. NKGB (valstybės saugumo liaudies komisariatas), NKVD (vidaus reikalų liaudies komisariatas) ir MVD (vidaus reikalų ministerija) raportuose atsispindi saugumiečių kasdienis darbas, LLA (Lietuvos laisvės armija) susikūrimas ir sunaikinimas, naujų ginkluotų struktūrų susiformavimas. Besišypsantys Vyties ir Prisikėlimo apygardų būrių partizanai ir jų štabų dokumentai: susirašinėjimai, atsišaukimai, taisyklės, įsakymai, negailestingi karo lauko teismo nuosprendžiai. Terminale yra galimybė pasiklausyti ekspedicijų metu įrašytų Kėdainių krašto partizaniškų dainų, susipažinti su tiriamąja medžiagą apie partizanus ir jų sąrašais.

Sovietinė sistema, kovodama su pasipriešinimu, naikino ne tik ginkluotus kovotojus, bet ir visą juos supančią aplinką. Dar viena medžiagos dalis byloja apie kalinius ir tremtinius. Pirmoji gana skurdi, nes lagerių dokumentai iki šiol lietuvių istorikams sunkiai prieinami, o fotografuoti zonoje buvo griežtai draudžiama. Pvz., Estijoje žinoma tik viena 1953 m. lagerio darbinėje zonoje daryta fotografija. Kėdainių terminale galima išvysti keletą labai retų slapta darytų nuotraukų. Su keliomis išimtimis, deportacijų medžiaga yra kur kas išsamesnė. Išimtį sudaro paties trėmimo proceso ir 1941 m. tremtinių gyvenimo iki karo pabaigos fotografijos. Jos Lietuvoje skaičiuojamos vienetais, terminale galima pamatyti porą taip pat slapta darytų trėmimo nuotraukų. Nuo 5-ojo deš. pabaigos nuotraukų padaugėjo, ekspozicijos geografija apima plotą nuo Kazachstano iki Magadano. Taip pat galima susipažinti su 1949 m. kovo mėn. trėmimų operacijos „Priboj“ dokumentais, tarp kurių yra iš Kėdainių apskrities numatytų ištremti partizanų giminių ir „buožių“ ūkių išdėstymo schema. Daugelis tremtinių į gimtinę sugrįžo tik po keturių dešimčių metų cinkuotuose karstuose, o sugrįžimo simboliu tapo Kėdainių karinis aerouostas. Ekrane galima pamatyti pirmųjų palaikų paieškų ekspedicijų ir jų sutiktuvių Kėdainiuose video medžiagą.

Projekto pavadinimas įpareigoja paminėti laiškus. Jie yra intymiausia ir labiausiai jaudinanti ekspozicijos dalis. Jau seniai iškeliavę į dausas ir dar gyvuojantys laiškų autoriai dažniausiai nerašė jų ateities kartoms. Tremtiniai rašė kaimynams, grįžę į Lietuvą rašė dar tremtyje esantiems saviškiams, politiniai kaliniai ant beržo tošies rašė šeimynykščiams į tremtį ar draugams Lietuvoje. Tačiau, kažkada atlikę savo misiją, laiškai pasitarnaus dar kartą, padėdami nebylioje šimtatūkstantinėje tragedijų statistikoje išryškinti vieną kitą žmogų su savo tuometiniais rūpesčiais.

Terminale galima paskaityti paskutinį nuteisto sušaudyti kalinio raštelį, partizano laiškus sesei, kėdainiečių laiškus, kurių turinys saugumo bylose atsidurdavo anksčiau, nei jie pasiekdavo adresatą. Laiškų, ypač siunčiamų užsienin, tikrinimas, sovietmečiu buvo vieša paslaptis, tačiau totalinio sekimo sistemos iki galo dar „neperkandę“ piliečiai imdavo ir parašydavo tai, ką galvoja apie valdžią.

Reziumuojant derėtų pridurti, kad minėta medžiaga dar ne visa įkelta į terminalą. Sudaryti aprašus tūkstančiams dokumentų ar apdoroti video įrašus reikia laiko ir specialistų pastangų. Tad kiekvieną mėnesį ekspozicija pasipildys daugeliu naujų faktų ir veidų.

Terminalo valdymas gana paprastas, prie kompiuterio net artintis vengiantys kai kurie vyresnio amžiaus žmonės šiuo atveju baimintis neturėtų. Informacijos valdymui jokių ypatingų kompiuterinių gebėjimų nereikia – užtenka ekrane pirštu paliesti pasirinktą temos objektą. Jei kokie sunkumai ir iškiltų, visada galima kreiptis patarimo į muziejaus darbuotojus.

Keletas projekto etapų jau yra įgyvendinti: pastatyti atminimo ženklai Kėdainių tremtiniams ir sunaikintai žydų bendruomenei atminti, išleista knyga ir kompaktinė plokštelė „Kėdainių kraštas svastikos ir raudonosios žvaigždės šešėlyje“. Pastarieji yra sutrumpinti terminalo turinio variantai. Knyga daugiau skirta mokytojams, joje galima rasti ir mokymo užduočių istorijos pamokoms. Tai mokymo priemonė mokytojams supažindinti mokinius su Kėdainių krašto istorija nacių ir sovietų totalitarinių režimų laikotarpiu. Leidinyje kiek daugiau nuotraukų, mažiau dokumentų ir teksto. Plokštelė vizualiai spalvingesnė, ji beveik identiška terminalo struktūrai.

Kviečiame visus pokarinių įvykių Kėdainių apskrities ir rajono teritorijoje dalyvius bei liudininkus pasidalinti savo žiniomis ir dokumentais. Taip asmens ar šeimos istorija taps Lietuvos istorija, kuriai nebegrės dingimas užmarštyje ar tapimas nebyliais veidais nuotraukose. Tel. nr. pasitikslinimui: 860284825 ir 834730249.

Oficialus terminalo atidarymo renginys įvyko 2012 m. kovo 9 d. 16 val., Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga. Tremtinių dainas atliko ansamblis „Radasta“, savo tyrinėjimais pasidalino istorikas A. Anušauskas, dalyvavo Seimo ir rajono valdžios atstovai.

Muziejaus lankytojai galėjo apžiūrėti Kauno Tremties ir rezistencijos muziejaus parengtą parodą „1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signatarams atminti“. Ji savo programoje skelbė, jog suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai. Vienas iš deklaraciją pasirašiusių signatarų – Juozas Šibaila-Merainis lygiai prieš 59 m. žuvo Kėdainių rajono miškuose. Jis savo veikla dėjo pastangas, kad „naujos kartos turėtų supratimą apie partizanus ir LLKS tikslus“, ragino rinkti visus laisvės kovos liudijimus. Iš minėto muziejaus atvežtas bidonas, ilgai vykdęs analogiškų liudijimų archyvo funkcijas Maironio rinktinės dokumentams. Laikai pasikeitė, Merainio ir jo kovos draugų pradėti darbai po truputį įgyvendinami – visi norintys netrukus galės susipažinti su daugeliu to meto dokumentų.

Nuotraukose:

1. Kompiuterinis terminalas
2, 3.
Projekto pristatymo momentai
4, 5. Terminalo apžiūra pristatymo renginio metu
6. Vienas iš daugelio terminalo eksponatų – Prisikėlimo apygardos partizanų būrio rikiuotė

Tremtis , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra