Kristijono Donelaičio paveikslas R. Černiausko novelėse

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti


2007 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido klaipėdiečio Rimanto Černiausko naujus apsakymus; labai įdomiai pavadintą knygutę „Koridorių vilkas“* (taip vadinasi ir vienas apsakymų iš rinkinio). Ją sudaro dvi dalys: 23 skirtingi apsakymai ir novelių ciklas „Tolminkiemio istorijos“ (apie poetą ir evangelikų liuteronų kunigą Kristijoną Donelaitį (1714-1780) besisiejančios 6 novelės).

Pirmasis knygutės dalies naujas R. Černiausko apsakymų rinkinys patraukia savo įvairiausių personažų gyvenimų spalvingais siužetais. Tai – gyvenimo palaužti keistuoliai: niekuo nebepasitikintys senukai, degradavę girtuokliai, įšėję į laisvę kaliniai, nevykėliai poetai bei mokytojai, vaikų globos namų bejausmiai auklėtiniai. Tačiau ir šie, nuo savo beprasmės egzistencijos, pavargę žmonės vis dar ieško, bet neranda aplinkinių supratimo. Jų istorijos dažniausiai labai dramatiškos: linksmos pro ašaras.

Antroji dalis – tai brandus novelių ciklas „Tolminkiemio istorijos“, atskleidžiantis K. Donelaičio asmenybę ir aplinką.

K. Donelaičio portretas cikle „Tolminkiemio istorijos“

Šį ciklą norėčiau panagrinėti, pasvarstyti, tiesiog pamąstyti, arba galbūt kažkiek net ir painterpretuoti, kas gi nulėmė, kad paprastas Tolminkiemio kunigas, jau būdamas garbingo amžiaus, K. Donelaitis ~1760-1770 m. parašė savo nesenstančią poemą „Metai“?

Knygutės autorius R. Černiauskas paprastu, laisvu stiliumi ir, kartais, netgi šmaikščiai, lengvai „perbėgo“ per Mažosios Lietuvos [dabartinės Kaliningrado srities – aut. past.] Tolminkiemio kunigo K. Donelaičio viso gyvenimo kelią – sunkią elgetaujančio našlaičio vaikystę, skurdžias jaunystės dienas, nelaimingos meilės išgyvenimą, kai mylimoji Greta jį išdavė su kitu, jau patyrusio įvairų gyvenimo skonį dvasininko amžių – jis iki pat šių dienų mums, visiems laikams, paliko labai vertingą ir naudingą brangiausią savo turtą – kūrybą, bei ligotą, vis lydimą nepakeliamų skausmų, senatvę.

„Tolminkiemio istorijų“ novelių ciklas susideda iš 6 apsakymų. Tai: „Nakties angelas“, „Kalėdų lapė“, „Miesto siena“, „Malda“, „Laiškas“ ir „Aleksandro diena“. Autorius savitai parodo būsimo ir, jau tapusio kunigu, K. Donelaičio asmenybę bei jo aplinką. Knygutėje visa tai intriguojančiai atskleidžiama per jo žinomiausio kūrinio poemos „Metai“ buitį bei būtį, paįvairinat ją įvairiaspalve kunigo – gyvenimo bei kūrybos – egzistentencijos prizme. Besikeičiantys ryškūs spalvoti šios prizmės spinduliai visą rašytojo gyvenimą – nuo vargšo našlaičio nedalios, nelaimingo įsimylėjėlio, griežto ir sunkiai palenkiamo, tačiau paprasto bei gero žmogaus, tiesiog, Tolminkiemio kaimo kunigo – ryškiai nušviečia bei suteikia jo asmenybei keliančią pagarbą autentiškumu ir nesavanaudišku savitumu.

R. Černiauskas šiame cikle pamini, net ir menkiausias, K. Donelaičio gyvenimo tam tikras detales (ir tikruosius faktus, ir dar truputį pramanytus). Tarsi į šiandieninį, gana modernų, dabar madingą, greitai skaitomo, šiuolaikinio XXI a. stiliaus literatūrinį tekstą vis įpina, supina bei perpina XVIII a. gyventojų gyvenimo problemas: skaudžius lietuvybės išsaugojimo klausimus, baimingą požiūrį į religiją bei į Dievą, to meto nepritekliaus buitį, būrų kasdienius rūpesčius ir visokias nuodėmes žiauriame pasaulyje.

Novelėje „Laiškas“ rašytojas sumaniai skaitytoją perkelia į vieną XVIII a. K. Donelaičio kunigavimo laikotarpio epizodą, kai kunigas baigęs pamaldas, ima klausytis vis tų pačių nusiskundimų: savo būrų Pričkaus, Lauro, Enskio, kuriam netikėlis Pelėda sumušė galvą, nes tas „<…> kaip kaimyns kaimyną bandė pamokyti“ (p. 165). Jie choru skundžiasi K. Donelaičiui, nebenori daugiau pakęsti visą laiką kiauliškai gyvenančių kaimynų Slunkiaus ir Pelėdos: „Durys nuluptos, langai išmalti, paršai pro skyles šokinėja“ (p. 165).

„Metų“ autoriaus ankstyvoji ir brandžioji patirtis

Ir jau tapęs solidžiu parapijos kunigu XVIII a., kaip jau buvo minėta, K. Donelaitis rimtai, nors ir neakivaizdžiai, ėmėsi lietuvių kalbos išsaugojimo „veiklos“, pvz., parašydamas kūrinį „Metai“. Jau minėtoje R. Černiausko novelėje „Aleksandro diena“ senasis dvasininkas nepaklūsta poručiko reikalavimui per pamaldas būtinai paminėti jų, pravoslavų, šventąjį Aleksandrą Neviškį bei jo griežtam paliepimui būtinai mokytis rusų kalbos, nes dabar čia, šia kalba, visi kalbės: „rusiškai mokykis, pravoslavų šventuosius garbink <…>“ (p. 172). Dar būdamas berniuku, novelėje „Miesto siena“, tada jis jau patyrė, ką reiškia būti lietuviu ir kaip kiti į juos nepalankiai žiūri. Deja, patyrė, kaip ir patys lietuviai darko savo gimtąją kalbą: prie senojo Žuvų tilto, į turgų, jis vis nubėgdavo, nors truputį, pasiklausyti savosios kalbos: atvykę į turgų iš kaimų lietuviai „dažnai jau įkaitę nuo to alaus, ima keiktis negražiais lietuviškais žodžiais“ (p. 147-148). Ir jam, dar nelabai suvokiančiam padėtį vaikui, pasidarydavo liūdna ir net gėda už savo gentainius. Galbūt, tai jau tada davė jam impulsą paskui, žinomiausioje savo poemoje, iškelti visą gyvenimą jam buvusią labai aktualią ir skaudžią problemą – lietuvių kalbos išlaikymą. Kunigas K. Donelaitis „Metuose“ labai piktai bara tuos „smirdus“, kurie „vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin“. Nors jaunystėje jį geriausias draugas J. Šperberis visada guodė sakydamas, kad baigęs mokslus, jis juk paliksiąs Karaliaučių visiems laikams, išvažiuos pas savus: ugdys savo parapiją bei bažnyčią, turės savo vaikų, kurie būtinai skaitys ir rašys lietuviškai. Draugas kažkiek ir nuspėjo nuliūdusio savo bičiulio ateitį.

Tačiau būsimasis poetas, atsitiktinai pajuto ir savo gentainių kilnią galybę bei didingą grėsmę. Miesto siena – labai aukšta ir labai stora – buvo kaip riba dalijanti Prūsijos karalystės piliečių kalbas, papročius ir net gyvenimus. „- Kam reikia tos sienos, – stebėjosi jo draugas J. Šperberis, – Iš tokių storų akmenų? Kas mus puls, ar lietuviai?“ (p. 148). Ir tuomet mažasis K. Donelaitis savo širdelėje pajuto didžiulį pasigėrėjimą, nesuvokiamą pagarbą savo gentainiams, gyvenantiems už tos baisiosios sienos; juk jų taip yra bijomasi, kad net atsitverę tokia galinga siena. Galbūt vėliau todėl savo kūrinyje „Metai“ poetas vis girs ir gailėsis senovės galingųjų lietuvių praeities laikų: „Ak! Kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės“.

K. Donelaičio tekstai leidžia pajausti idėjinę laikmečio atmosferą, skleidžiamą Karaliaučiaus universiteto.

Jo kūrinys „Metai“ yra svarus įnašas į XVIII a. Europos švietimo epochos literatūrą. Tai tarytum liaudies buities metraštis. Tik vienintelis Valtarkiemio kunigas jaunasis bičiulis Jordanas vis ragino poetą ją parašyti, nes tai svarbu ne tiek poezijai, kiek istorijai. Niekas neišliks: nei būrai, nei būriškos kalbos bei papročiai, bet parašytoji poema kada nors turės didelę vertę bei išliks. J. Jordanas rankraščio originalo dalį vėliau pats ir išsaugojo. Reikia pastebėti, kad pats jis savo neišlikusiame laiške rašo L. Rėzai, jog 1776 m. susipažino su poetu. Žinoma, kad tada jo precentoriauta Įsrutyje, o 1779 IV 25 įšventintas kunigu bei paskirtas į Valtarkiemį. Tad poema jau buvo parašyta iki jų pažinties pradžios. 1818 m. K. Donelaičio poemą pirmasis išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza (Rhesa).

Kaip ir išpranašavo Valtarkiemio kunigas Jordanas šita graži ir labai vertinga K. Donelaičio poema išliko; buvusios, esančios bei būsimos kartos – kažkada, dabar bei kada nors ateityje – mokyklose, aukštosiose mokyklose ir kitose mokymo įstaigose kiekvienais metais ją vis nagrinėja, vis skaito, aiškina, renka medžiagą kursiniams, diplominiams darbams, atranda naujų tyrinėjimo aspektų, o kažkas ir vėl parašo naują knygą.

*Koridorių vilkas : apsakymai / Rimantas Černiauskas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 175, [1] p. Tiražas [1000] egz.

Nuotraukose:

1. Knygos viršelis
2. Poetas K. Donelaitis

Voruta. – 2008, vas. 23, nr. 4 (646), p. 2.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra