Kristijono Donelaičio „Metų“ santykis su Vergilijaus ir Hesiodo didaktinėmis poemomis

Autorius: Data: 2014-07-01, 11:39 Spausdinti

Birutė ŽEMAITAITYTĖ, Vilnius

Ar turi ką nors bendro Kristijono Donelaičio, visiems žinoma, poema „Metai“ su antikos autorių poemomis? Jeigu turi, tai kokiu būdu, kodėl ir kaip jos susiję? Įdomu būtų palyginti, paanalizuoti, kokiais aspektais, būtent, trys šios poemos susisieja.

K. Donelaičio poema „Metai“ pagrindine tema, būtent žemės darbais pagal metų laikus, yra artima Hesiodui. Galimas šaltinis ir Vergilijaus „Georgikos“. Bet Donelaitis neseka aklai jokiu modeliu. Jo kūrinys, apimąs 3000 eilučių, yra visiškai originalus. Pasak lietuvių literatūros tyrinėtojos Birutės Ciplijauskaitės, taip yra dėl to, kad poetas savo kūrinyje „Metai“, kuris priklauso aprašomajai poezijai, vaizduoja konkretų pasaulį ir gyvenimo būdą bei nesilaiko topinės kūrybos taisyklių. Jo kūrinio veiksmas vyksta toje žemės dalyje, kurią jis gerai pažįsta, ir gamta jį domina tik tiek, kiek ji susijusi su jam pačiam artimais ūkio darbais.

Išeitosios mokyklos ir skaitomosios literatūros sugestijos, be abejo, veikė ne tik K. Donelaitį pasakėtininką, bet ir K. Donelaitį – „Metų“ autorių. Artima pažintis su Hesiodo „Darbais ir dienomis“, Vergilijaus „Georgikomis“ („Apie žemdirbystę“), klasikinio hegzametro skambesys, Dž. Tomsono „Metų“ („The Seasons“, 17261730) sukeltoji gamtinės-aprašomosios poezijos banga Europoje ir vokiečių literatūroje (A. Haleris, J. Ucas, A. Karš), pirmoji pasaulietinė kantata „Žiema“ (pagal B. Brokeso tekstą), atlikta Karaliaučiuje 1740 m pavasarį, – visa tai galėjo sugestijuoti ir K. Donelaitį imtis pavaizduoti gamtą bei kaimo buitį keturių metų laikų cikle.

Tačiau, remiantis specialiais tyrinėjimais, patį poemos pagrindą sudaro gyvenimo tikrovės stichija, pareikalavusi iš autoriaus ilgamečių asmeninių išgyvenimų, tiesioginės patirties.

Antikinių didaktinių poemų santykis

Nagrinėjamas antikinių didaktinių poemų santykis su K. Donelaičio poema. Bet ar jis yra kuo nors susijęs su antikos autoriais ir jų kūriniais? Panaudojęs nerimuotą hegzametrą, būrų poetas parodė, kad eiles hegzametru galima rašyti ir lietuvių kalba. Pasirodo, formą skolinosi iš antikos, bet turinį pritaikė toms aplinkybėms, kuriose pats gyveno. L. Pasargė ir F. Tecneris labiau įžiūrėjo tam tikrą antikos autorių, Hesiodo bei Vergilijaus, poveikį.

Didaktinė poezija – vienas iš seniausių antikinės literatūros žanrų. Nuo Hesiodo (VIII a. pr. Kr.) per visą antikinės literatūros vystymosi istoriją didaktinės poezijos žanras ne kartą įvairiais pavidalais buvo atnaujinamas. Vergilijus (I a. pr. Kr.) padarė savotišką didaktinės poezijos raidos sintezę. Jis sukūrė didaktinę poemą apie žemės darbą, kurioje jaučiama visų ankstesnių didaktinio epo atstovų, ypač Hesiodo, Arato ir Lukrecijaus, įtaka. Galbūt, dėl to po Vergilijaus šitokie kūriniai labai pakrypo į idilinį gamtos aprašymą. Didaktinės poezijos pavyzdžiu klasicizmo laikais, be abejonės, buvo Vergilijaus „Georgikos“, nes jis tuo metu buvo laikomas nekritikuojamu poezijos pavydžiu.

Apie 1765–1775 m. savo „Metus“ parašė ir K. Donelaitis. Pasirinkdamas temą, jis, matyt, nebus išvengęs to meto įtakos. Tokiu būdu būrų poetas įsijungia į bendrą didaktinės poezijos tradiciją, kuri, galima sakyti, nenutrūkstamai tęsėsi nuo antikos laikų.

Nors „Metai“ ir yra didaktinė K. Donelaičio poema, tačiau faktiškai niekada nepagalvojama jos sieti su antikiniais didaktiniais kūriniais. Dabar matomas tam tikras panašumas. Tačiau nemanoma, jog mūsų poetas savo stiliumi yra panašus į juos.

K. Donelaičio literatūrinė praktika turi žymių skirtingumų nuo ano meto literatūros. Nors forma XVIII a. klasicizmui turėjo ypatingos reikšmės, būrų poetas atsisakė jį varžančių kanonų, pagal kuriuos kiekvienas garsas eilutėje turėjo turėti savo prasmę.

Jo poetiškumas remiasi pirmiausia žodyno vaizdingumu. Nevartojo į formalizmą vedančios perifrazės, kurią ypač rekomendavo klasicizmo poetika, nėra klasicistinės literatūros labai mėgstamų antikinės mitologijos įvaizdžių. Skirdamas kūrinį lietuvių valstiečiui, būrui, K. Donelaitis ypač turėjo stengtis, kad jo poetiniai vaizdai būtų suprantami nemokytam kaimo žmogui. Stengdamas nenutolti nuo hegzametro antikinio pavidalo, būrų poetas originaliai jį pritaikė lietuvių kalbai.

Ar buvo pažintis su antikos poetų kūryba?

Kad K. Donelaitis buvo susipažinęs su antikos didaktine poezija, konkrečiai Hesiodo ir Vergilijaus poemomis, abejoti netenka. Nors Hesiodas anais laikais nepriklausė prie dažnai mokyklose skaitomų autorių, tačiau galima spėti, kad Karaliaučiaus universiteto būsimieji evangelikų kunigai jį skaitė dažniau negu kitų universitetų studentai. Apie K. Donelaičio pažiūras į Vergilijų galima daug daugiau pasakyti. Tai liudija išlikęs laiškas, rašytas 1777 m. rugpjūčio 16 d. į Kilgius (jame minimas Vergilijus). Būrų poeto atsiliepimas apie Vergilijaus kūrybą suteikia galimybę išsiaiškinti požiūrį į antiką. Anot prof. Henriko Zabulio, visų pirma matyti, kad „K. Donelaitis į Vergilijų žiūri krikščionio akimis. <…> Jis nors ir mėgsta Vergilijų, bet vertina jį tik praktinės didaktikos prasme. Tai riboja jo požiūrį į antiką, o, antra vertus, apsaugo poetą nuo beatodairiškos antikos pamėgdžiojimo, pastebimo visoje klasicizmo literatūroje“ (Zabulis, 190–191).

Pirmoji Eundro monologo iš „Eneidos“ VIII giesmės eilutė – posakis tapo priežodžiu, matyti, pamėgtu ir K. Donelaičio. Panašūs atodūsiai ne kartą suskamba ir „Metuose“, tai autoriaus, tai veikėjų vardu pasakyti: „Ak“, tariu, „kaip visai niekings mūsų veikalas amžio…“; Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis; Ba! Kaip jauns buvau (kur dingot, mano dienelės!); Ak, kur dingot, ak, jūs jaunos mūsų dienelės!“ Taip pat K. Donelaitis pacituoja eilutę iš „Bukolikų“ I-osios eklogės, taip pat pratęsdamas mintį po šia citata duoda tikslų vertimą ir dar vienos eilutės iš tos pačios eklogės. Vadinasi, lotynišką „Bukolikų“ tekstą K. Donelaitis gerai pamena. O tai, savo ruožtu, liudija, kad Vergilijaus „Bukolikos“ buvo dažnai būrų poeto vartomos“ (Zabulis, 192). Atodūsiai išreiškia poeto emocijas, ilgesį. Tai išties labai panašu į antikos poemų išgyvenimų dinamiškumą. Juk poemos, mūsų ir anų laikų, nėra statiškos, jaučiama gyvybė.

Tad nebus suklysta, tvirtinant, kad Hesiodo ir Vergilijaus kaimiškos poemos K. Donelaičiui nebuvo svetimos.

Literatūra:

K. Donelaitis. Metai. – Vilnius: Grožinės literatūros leidykla, 1956. – 159 p.

K. Donelaitis. Raštai. – Vilnius., 1977.

B. Ciplijauskaitė. Donelaičio „Metai“: realizmas ir tautinis jausmas // B. Ciplijauskaitė. Literatūros eskizai. – Vilnius – Kaunas, 1992. – P. 101–109.

H. Zabulis. K. Donelaičio „Metų“ santykis su Vergilijaus ir Hesiodo didaktinėmis poemomis. // Literatūra ir kalba, VII, Vilnius, 1965. – P. 184–212.

Nuotraukoje: Kristijonas Donelaitis

Voruta. – 2014, liep. 26, nr. 11 (801), p. 3.

Mažoji Lietuva , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra