Krikščioniškos giesmės

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Naujas Lietuvos evangelikų liuteronų giesmynas

Redakcinė komisija – kun. dr. D. Petkūnas (pirmininkas), kun. L. Fetingis, doc. dr. D. Kiseliūnaitė ir doc. B. Skirsgilas, parengusi naują giesmių rinkinį, pirmiausiai jį pristatė Vilniaus liuteronų bendruomenei. Iš jo giedota jau 2008 m. pradžioje. Išsamiau spaudinys aptartas mokslinėje religinėje konferencijoje Klaipėdoje 2008 kovo 3 d. Tuokart visi susirinkusieji išvydo poligrafiškai gražiai išleistą 580 giesmių su gaidomis Lietuvos liuteronų giesmyną. Jame dar pluoštas maldų, liturgijos dalykai, Mažasis katekizmas. Šis leidinys pratęsė dar 1566, 1570 m. išspausdinto pirmojo M. Mažvydo bei jo talkininkų sudaryto rinkinio „Giesmės krikščioniškos“ tradicijas (jis ir įvardytas panašiu pavadinimu – „Krikščioniškos giesmės“). Po to sekusiame ilgame, beveik penkių šimtmečių laikotarpyje parengti ir išspausdinti dar trys oficialūs mažlietuvių giesmynai: J. Bretkūno „Giesmės duchauniškos“ (išėjo 1589 m.), L. Zengštoko „Giesmės krikščioniškos ir duchauniškos“ (1602 m.) bei D. Kleino leidinys „Naujos giesmių knygos“ (1666 m.). Pastarasis rinkinys, vis kitų parengėjų pertvarkomas, beveik identišku pavadinimu leistas dar bent dešimtį kartų. Taigi dabar mūsų pristatomas spaudinys <b>„Krikščioniškos giesmės“</b> pratęsia oficialių liuteronų giesmynų seką. Tebus leista kelias mintis apie jį išsakyti.
Giesmyno sumanytojas – Plikių parapijos kun. Liudvikas Fetingis. Dar 1993-1994 m. jis savo lėšomis (!) išleido tris nedidelius giesmių rinkinėlius. Tuose įdėta po keliolika populiaresnių giesmių kartu su gaidomis. Naujovė? Ne visiškai, jeigu prisiminsime, kad jau 1547 išspausdintame lietuviškos knygos pirmagimyje – M. Mažvydo bei jo talkininkų parengtame leidinėlyje „Catechismusa prasty Szadei“ įdėtosios giesmės buvo išspausdintos kartu su gaidomis. Visais paskesniais metais kun. L. Fetingis nenuilsdamas propagavo idėją – parengti ir išleisti stambų, savo turiniu atitinkantį dabarties gyvenimo reikmes giesmyną. Jame dėti atrinktus vertingiausius tekstus, šalia jų, kaip ir kitose liuteronybę išpažįstančiose šalyse, giesmių melodijas. Tokiu būdu būtų įtvirtinta minėta senųjų lietuviškų giesmynų tradicija. Siekiui realizuoti prireikė 15 metų. Išspausdintas 2007 m. pabaigoje giesmynas, bendruomenių sutiktas palankiai. Dabar iš jo jau giedama daugumoje parapijų. Kai kuriose abejojama. Apie tai irgi kalbėsime. Iš anksto norime pasakyti savo poziciją: naujo, pertvarkyto, dabartine kalba parašytų giesmių rinkinio Lietuvos liuteronų bažnyčiai jau senokai reikėjo. Dabar jį, prilygstantį geriausiems Vokietijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos, JAV bei kitų liuteroniškųjų kraštų choralų rinkiniams, turime.

„Krikščioniškos giesmės“ – naujos išvaizdos, pertvarkyto turinio giesmynas

Perverskime rinkinio puslapius, įvertinkime jo pavidalą, metmenis. Mūsų tėvai, seneliai, eidami į bažnyčią, nešėsi vadinamąsias „siaurikes“. „Siaurikės“ nebūtų vadintos „siaurikėmis“, jeigu jos nebūtų buvusios mažo pločio – tasai tesiekė 8 cm (ilgis 17 cm). Vyrai tokias galėdavo ganėtinai patogiai įsidėti į didesnę švarko kišenę, moterys – į prie sijonų prisiūtus, pagal savo skonį išgražintus delmonus. Tiesa, būta nukrypimų. 1854 ir 1862 išėjusių F. Kuršaičio sudarytų „Giesmių bei maldų knygos karališkojo Prūsų vaisko“ knygelių pavidalas dar mažesnis, mat norėta, kad giesmynėlis tilptų į uniforminio „frenčiaus“ kišenaitę, kurią dar būtų galima užsegti kareiviška sagute. Panašaus formato buvo ir giesmynėliai, skirti mokykloms. Pavadinti „64 giesmės šuilėms“ <…> jie publikuoti kelias dešimtis metų. Kai kuriuose jų, be giesmių tekstų, skaitmenine gamos laipsnių išraiška buvo duotos ir giesmių melodijos. Pastarąjį faktą minime dėl to, kad vienur kitur jau pasigirsta balsų, abejojančių, ar giesmynui reikalingos „tos pridėtosios“ gaidos. „Siaurikių“ nedrąsiai siekta atsisakyti tarpukario metais, bet realiai kitokių metmenų giesmynai imti publikuoti tik po Antrojo pasaulinio karo. 1988, 1991, 1997 m. išspausdintosios „Giesmių ir maldų knygelės“ buvo platesnės, 11 cm (aukštis liko tas pats). Dabar mūsų aptariamas „Krikščioniškų giesmių“ spaudinys jau stamboka, 13 cm pločio, 18 aukščio knyga. Ji visiškai atitinka kitų liuteroniškų šalių giesmynų dydį, formą, bendrąją išvaizdą (pamatavau 1986 m. išleistą švedų analogą „Den svenska Psalm Boken“ – tasai 11,5 x 16,5 cm). Knygos formatas, žinoma, nėra pats svarbiausias dalykas, bet praktikai jis nemažareikšmis. Bent tol, kol giesmynus bendruomenės, nariai, eidami į maldos namus, atsineš su savimi. Ateity tikriausiai to nebeprireiks – atėjusieji juos, kaip jau dabar yra daugelyje šalių, tik pasiims bažnyčios prieškambaryje. Kitas svarbus reikalavimas – teksto žodžiai privalo būti išspausdinti pakankamai didelėmis raidėmis, o natos aiškiai matomais muzikiniais ženklais. Tad didesni puslapiai būtini, bet tokie, kad giedančiojo akys nesunkiai aprėptų teksto posmelius. Leidinys bus peiktinas, jeigu giedojimo metu reiktų vis pervertinėti puslapius. Galime pasidžiaugti – naujojo giesmyno sudarytojai mums parengė patogų leidinį.
Liuteronų bažnyčia – giedanti bažnyčia. Ar toli pažengė naujasis leidinys maldų bei giesmių skaičiumi, aukštesne kokybe? Istorikams palikę pačius seniausius giesmynus, pasklaidykime mūsų namuose dar išlikusius, senesniems žmonėms tokius brangius XIX ir XX a. publikuotuosius. 1880 m. Karaliaučiuje išspausdintame ir F. Kelkio kiek paredaguotame giesmyne, įvardytame „Pagerintos giesmių knygos, kuriose brangiausios senos ir naujos giesmės surašytos Dievui ant garbės“ <…>, suskaičiavome 653 giesmes. Tokio paties pavadinimo leidinyje, išėjusiame 1912 m., jų – 677. Jau po Pirmojo pasaulinio karo, 1936 m., Klaipėdoje išėjusiame spaudinyje giesmių pateikta 696. Sovietų valdžia nepageidavo religinių leidinių. Tik 1956 m. ji leido išspausdinti 188 giesmių rinkinėlį pabrėžtinai kukliu „Giesmių ir maldų knygelės“ pavadinimu. Pakartotini tos „knygelės“ leidimai giesmių skaičiumi kiek turtėjo, tačiau ir paskutinė laida, parengta jau savarankiškos Lietuvos laikotarpiu, 1997 m., apsiribojo 376 giesmėmis. Mūsų aptariamame leidinyje „Krikščioniškos giesmės“ jų – 512. Tikrai daug, bet… tegu bus tiek. Didesnis giesmių skaičius leidžia kunigui pasirinkti labiausiai bendruomenei tinkamas. Vis tik teiravausi kelių vargonininkų, kelių dvasininkų, kiek giesmių jų bendruomenėse pagiedama per vienerius kalendorinius metus. Atsakymas – gal apie porą šimtų. Kai kurios jų bažnyčioje skamba po kelis kartus, kitos po vieną. Giesmyno sudarytojai savo leidiniu stengėsi atspindėti lietuviškųjų giesmynų visumą, jų dvasią, turinį, pokyčius. Ar siekis realizuotas? Vienareikšmiai galime atsakyti: taip, realizuotas. Išleistos „Krikščioniškos giesmės“ yra apibendrinta lietuvininkų giesmynų chrestomatija. Toje didelis turtas – 450 metų mūsų bažnyčiose skambėjusios giesmės bei jų melodijos, pradedant keliomis seniausiomis prūsų gaidomis (jos nurodytos 138, 357, 358 numeriais), baigiant naujausiomis. Tokia seka pristatyti ir mūsų pirmųjų lietuviškų choralų tekstų kūrėjai: M. Mažvydas, S. Rapolionis, S. Dachas, D. Kleinas, M. Švoba, E. Dycelijus, J. Richovijus, taip pat vėlesnių kartų – XVIII-XIX a. autoriai (ar vertėjai): P. Ruigys, F. Kuršaitis, P. G. Milkus, J. Šeduikonis, A. F. Šimelpenigis, G. Ostermeyeris, K. Lovynas. Tai ištisa mūsų bažnyčios, mūsų tautinės kultūros istorija.
Dėl susiklosčiusių žinomų istorinių aplinkybių dauguma giesmių giedota vokiškomis melodijomis. Vis tik tauta, taip mėgusi dainuoti, tenkintis svetimomis gaidomis nepanoro. Ieškota išeities ir ji rasta – giedoti imta savomis, neretai senųjų „svietiškų“ dainų melodijomis. Nereaguodami į vargonininkų, kunigų perspėjimus sekti vargonais grojama gaida, daugelį giesmių lietuvininkai vis tiek giedojo savaip. Kaip tokios praktikos iliustracija prisimintinas žmonių atminty išlikęs, ilgokai aptarinėtas toks konkretus atvejis. 1928 m. Dovilų parapiją vizitavo Klaipėdos krašto generalinis vyskupas F. Gregoras. Liuteronų papročiu ir jis prisėdo greta kitų doviliškių, kartu su visais giedojo. Deja, niekaip nepritapo, nes tie giesmę traukė savaip. Čia jau vyskupo nervai neišlaikė: giesmę nutraukė, paprašė ją giedoti dar kartą, tik dabar teisingai. Deja, rezultatas menkas. Nieko nepadėjo ir vargonininko J. Purvino pastangos. Jeigu taip giedota bažnyčioje, tad ką bekalbėti apie giesmes, skambėjusias namų pamaldose-surinkimuose. 1894 m. tokių sulietuvintų giesmių rinkinį, susidedantį iš 115 (kartu su variantais) choralų, išspausdino muzikas W. Wolfas. Dabartiniame leidinyje liaudies melodija giedotų ir dabar giedamų pateikta net 145. Tos sudaro ketvirtadalį (25 %) visų įdėtųjų. Malonu, kad kartu su seniau užfiksuotomis Tilžės, Ragainės, Lauksargių, Piktupėnų, Vilkyškių apylinkėse giesmyno sudarytojas L. Fetingis pateikė dar gausų pluoštą naujai užrašytųjų pagrindinėje Lietuvos dalyje – Žemaičių Naumiesčio, Tauragės, Jurbarko, Batakių, Sudargo parapijose (tiesa, dar anksčiau kai kurios jų užrašytos ir kitų asmenų). Visos jos vertos etnologų, muzikos teoretikų dėmesio, išsamaus tyrinėjimo.
Įdėtosios giesmių melodijos rinkinio sudarytojų atidžiai peržiūrėtos, parinktos tonacijos patogios, nėra sunkiai įveikiamų aukštų natų (tokių apstu, pvz., Vydūno parengtuose analogiškuose leidinėliuose, skirtuose Giedotojų chorams). Aukščiausia nata „Krikščioniškose giesmėse“ – antrosios oktavos „re“, vienu kitu atveju dar aptiktume „mi bemol“. Nėra ir nepatogių žemesniųjų natų – žemiausia mažosios oktavos „la“. Tačiau ir ta pavartota vos vienintelį kartą (376-je giesmėje). Giedojimą lengvina profesionaliai pertvarkyti tekstai, juose beveik neliko būdingų seniesiems mūsų giesmynams žodžių trumpinimų: „sviets, gyvs, yr, n‘išvengsi, n‘tbos“. Tokius žodžius sunku skaityti, dar sunkiau giedoti. Vienu kitu atveju pateikti keli vienos giesmės variantai. Už šį triūsą padėkos žodžio nusipelno Klaipėdos universiteto Menų fakulteto muzikas doc. B. Skirsgilas, giesmyno sudarytojas L. Fetingis bei keli jų talkininkai.

Keli pastebėjimai, abejonės

Tobulų leidinių nebūna. Ne visa atlikti pavyko ir šios giesmyno parengėjams. Imkime ir pasklaidykime giesmyną dar kartą, tik šiuokart klausydamiesi giesmių melodijų. Vienos iš jų nuo vaikystės pažįstamos, mielos, kitos mažiau girdėtos, monotoniškos ar net nuobodokos. Yra ir tokių. Gal jų reikėjo atsisakyti? Girdžiu oponentų reakciją: svarbi ne tik giesmės gaida, bet ir žodžiai. Taip, žodžiai svarbūs, bet ar jas, tas monotoniškąsias, neišraiškias, kas nors ir kada nors giedos? Gal be jų mažesnės apimties leidinys būtų dar solidesnis, puikesnis? Turėdamas galvoje individualų, subjektyvų muzikos suvokimą, neturiu ketinimų pirštu nurodyti: štai tos giesmės skambios, o anos – ne. Vieniems gražu viena, kitiems kita. Vis tik abejojančiųjų teismui siūlau jau pačioje giesmyno pradžioje susirasti giesmes, pažymėtas nr. 4, 11 (geriau II variantą), 14, 18, po to objektyvumo dėlei atsiversti dar kelias tolėliau esančias, pvz., 306, 321, 566. Po jų būtų pats laikas pasiklausyti (ar pasolfedžiuoti) 150, 455, 563 numeriais nurodytąsias. Jums spręsti, kurios grupės choralų gaida patraukli, kurių neskambi, sunkiai įsimenama.
Negalima apeiti dar ir kito giesmyno aspekto. Pasigendu mūsų dienų visuomenei, iš esmės pakitusiai, visai kitokią muziką mėgstančiai, tinkamų, melodingų giesmių. Tokių, kurių ir turinys kiek kitoks, ir giedamos jos kiek kitaip – greitesniu, įvairesniu ritmu, o paprasčiausiai sakant – „linksmiau“ (gal nereikia bijoti šio žodžio). Esu dalyvavęs Norvegijos, Švedijos liuteronų, JAV katalikų bendruomenių pamaldose. Greta tradicinių pietistinio turinio choralų ten pagiedama ir tų, „kitokesnių“, naujoviškesnių. O kai tokias melodijas pagieda kokia nors jaunimo grupė, parapijiečiai dar ir paploja. Tačiau tai ten, kitose šalyse. Tiesą sakant, kai kurią slinktį naujesnių giesmių pusėn pastebime ir šiame giesmyne. Turiu galvoje pirmiausia kun. D. Petkūno paieškas kitų šalių – Suomijos, Anglijos, Vokietijos naujesniuose giesmynuose. Naujoviškesnės ir klaipėdiškių muzikų A. Remesos, R. Šileikos, J. Domarko sukomponuotos giesmės (jas pavadinčiau drąsiais bandymais). Po kelis naujus giesmių tekstų vertimus pateikė D. Kiseliūnaitė, B. Skirsgilas, A. Žiurlytė. Ar tokių ieškojimų pakanka, vėlgi palieku spręsti straipsnio skaitytojams. Vienaip ar kitaip galvojantiems, bet kokių naujovių bijantiems tikslinga prisiminti didžiąją tiesą: Reformacija neturi pabaigos.
Maldynas, liturgija, katekizmo tekstai kun. dr. D. Petkūno peržiūrėti, teologiniu aspektu rūpestingai suderinti. Dar kiek tikslinta kalba, sintaksės dalykai, tačiau didesnių pakeitimų neįnešta. Tai suprantama, tekstai kanoniniai, ir ne redakcinės komisijos galiai kokiu nors būdu juos keisti. Kasdieninei praktikai reikšminga įdėtoji pamaldų tvarka – liturgija. Jos žinojimas pamaldų dalyvį įgalina tikslingai dalyvauti pamaldose. Atrodo, kad šis tikslas sunkokai realizuojamas. Mačiau, kaip žmonės, pamaldų metu laikydami rankose giesmyną, nepatikliai varto liturgijos tekstą, ieškodami šiam momentui tinkamo puslapio. Surasti pastarąjį, deja, ne visiems pavyksta. Tada giesmynas užverčiamas, dedamas į šalį. Manyti, kad pamaldose dalyvaujantieji asmenys yra tiek negabūs, jog neįstengia patys susirasti tinkamo puslapio lyg būtų nekorektiška. Tikriausiai kuriuo ne kuriuo laipsniu kalti yra ir liturgijos tekstų parengėjai, ją ne visai apgalvota seka giesmyne išdėstę.
Ilgiau norėtume sustoti prie giesmyno kalbos taisymų. Sakykime tiesiai, mūsų senosios religinės literatūros kalbos grynumas buvo apgailėtinas. Ypač giesmių. Toliau toleruoti germanizmus, polonizmus „Traicė“, „smūtnybė“, „macis“, „prarakas“, ‚loska“, „erzikis“, „vystyti“, „tūžbytis“, „kačeig“ kaip ir vokiškos sintaksės sudarkytus sakinius „Ar man kęst, ar mirt reikės, / Mudu skirti nieks galės; Teikis savo malone / Mums varguose pribūti, Mums niekad duok pražūti“ ir kt. būtų beprasmybė. Jaunajai kartai geriausiu atveju tokie tekstai kelia šypseną. Kai kada imama krizenti… Vis tik negalima pro ausis praleisti ir senesnių žmonių argumentų, ginančių jiems taip įprastą, senoviškai skambančią religinių tekstų kalbą. Kaip ne kaip giesmynas ir jiems, ne tik jaunesniesiems skirtas. Esu mėginęs iškvosti, kodėl kratomasi „tų naujenybių“.
Supratau – girdėti buitinės, laikraštinės kalbos bažnyčioje pagyvenę žmonės paprasčiausiai nenori, ja bodisi. Religinės vertybės, moralės normos nusakytos tokia kalba sumenkėja, tampa mažiau įtaigios. Literatūrologas V. Kubilius, vertinęs liuteronų bažnytinių raštų leksiką, klausęs giedamus choralus, yra rašęs: „Prieš kelis šimtus metų sukurtosios giesmės savo senoviškomis kalbos formomis skamba rūsčiai ir didingai. Jas giedantieji pajaučia savo žmogiškąją vertę, savo tikėjimo svarbą“. Nuo savęs pridėsime – tokiose pamaldose žmogus pasijunta tebesąs savo tėvų ir protėvių būties tęsėju, kilsterėtas virš kasdienybės, pajunta norą tapti geresniu, doresniu. Pravartu žvilgterėti į savo kaimynų stačiatikių bažnyčią. Jose tebeskamba pati seniausia slavų kalba. Nuo dabartinės rusų kalbos ji tiek nutolusi, jog kai kurie žodžiai parapijiečiui apskritai nebesuprantami. Ir vis tik jos neatsisakoma. Vargu ar tik todėl, kad stačiatikių cerkvėse pati bendruomenė beveik negieda, jose nėra vargonų. Bet gieda šventikas, gieda (ir labai gražiai) bažnytinis choras. Ne kas kita, kaip siekis išsaugoti tradiciją, kalbos būdą skatina ir kai kurias mūsų liuteronų bendruomenes įtariai žiūrėti į naująjį giesmyną. Tai atsakymas į nekurią polemiką, kilusią vienoje kitoje parapijoje. Grįžkime prie leidinio kalbos taisymų. Dr. D. Kisieliūnaitė ant savo pečių prisiėmė sunkią naštą. Drįstame tvirtinti, su užduotimi ji susidorojo, ir mes turime giesmyną, parašytą sklandžia bendrine kalba. Tai svarbiausia. Taisytoja buvo ausyla eilėdarai, akyla sprendžiant gramatikos bei sintaksės klausimus, jautri žodžiui. Tačiau absoliutaus gėrio, kaip ir absoliučios tiesos, nėra. Laimėdami neretai kažką svarbaus prarandame. Jau kalbėjome apie žmonių prieraišumą senosioms vertybės. Tačiau tai ne vienintelis, gal ir ne pats svarbiausias faktorius: senuosiuose lietuvininkų leidiniuose užfiksuota archaiškoji leksika, senosios morfologinės formos, savita sintaksė, aibė tarmybių, frazeologizmų, idiomų. Tai neįkainojamas mūsų tautos turtas. Dvikalbiuose (kai kada ir trikalbiuose) žodynuose sudėta leksika ir šiandien tebedomina pačius garsiausius pasaulio lingvistus. Etnologams ši medžiaga teikia duomenų, leidžiančių spręsti apie to laikotarpio žmonių pasaulėjautą, dvasinį pasaulį. Kaip pasielgta su šiuo lingvistiniu turtu dabar aptariame giesmyne? Jausmas dvilypis: daug kas išsaugota, bet daug kas ir prarasta. Mano galva, praradimų daug. Šią problemą aptariant, tebus leista kiek viršyti giesmyno recenzijos rėmus. Dar puikiai mename, kad maždaug prieš dvi dešimtis metų, kai vyko arši kova dėl Lietuvos valstybės atstatymo, dėl jos santvarkos pobūdžio, ne kartą tikinta, jog etninių mažumų – karaimų, žydų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, rusų bendrijų prigimtinė kultūra išsilaisvinusioje valstybėje bus gerbiama ir saugojama. Tai nebuvo tušti pažadai, taip ir pasielgta. Geri darbai visada atsiperka – išvardintųjų tautinių mažumų kultūros iš tikrųjų praturtina, taurina nūdienos nacionalinę Lietuvos kultūrą, ugdo jos gyventojų savitarpio supratimą. Jau nuo XIX a. mes didžiuojamės savo gausių tarmių bei patarmių lingvistiniu palikimu, leidžiame tarmių žodynus. Vakarinių žemaičių, anksčiau įvardintų „donininkų“ pavadinimu, tarmė – taip pat didelis turtas. Ar ji labai saugota? Kaip neprisiminti kalbininko J. Balčikonio. Tasai studentui, laikiusiam egzaminą, niekada nerašė aukščiausio įvertinimo, jeigu tas jau buvo praradęs savo tarmę, kalbėjo, viską aiškino tik bendrine kalba. Kai Lietuva dėjo pastangas tapti Europos Sąjungos nare, vėlgi samprotauta: Europai mes tiek įdomūs, kiek esame saviti savo kalba, tautosaka, tradicijomis, buities kultūra. Kitaip manančių, o tuo labiau prieštaraujančių išvardytiems teiginiams, regis, nebuvo. Pleveno nuostata – visa, kas byloja mūsų savastį, privalu išsaugoti, nacionalistinį egoizmą atmesti. Deja, iš tų saugojamųjų sąrašo kažkaip vis iškrinta mažlietuviai, jų identiteto nesaugojo ne tik svetimieji, bet ir savieji. Kalbėdamas apie savuosius, pirmiausia turiu galvoje 1923–1939 m. laikotarpį. Prisiminkime: vos Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, paskelbtas siekis kuo greičiau suvienodinti abi Lietuvos dalis. Homogeninė valstybė, žinoma, stipresnė, lengviau valdoma. Jau 1923 m. klaipėdiškių šeimų vaikams mokyti parengta „Skaitymų knyga“ ignoravo krašto savitumą. O ir paskesniuose mokykliniuose vadovėliuose neskubėta įtraukti vietos rašytojų kūrinių (pagrindiniame lietuvių kalbos vadovėlyje „Darželis“ niekad nedėta net I. Simonaitytės, 1936 metų respublikos premijos laureatės, kūrinio „Aukštųjų Šimonių likimas“ ištraukų). Tokie tekstai galėjo trukdyti vieningos Lietuvos valstybės kūrimą. Vietos žmonėmis nepasitikėta, dirbti į čia veikiančias valstybines įstaigas, paklūstančias Lietuvos Respublikos Vyriausybei, siųsti savi asmenys iš Kauno. Iki pat 1939 m. krašte galiojo karo laiko įstatymas. Atrodo, jog tradicija nenutrūko ir dabartiniu metu (žr. A. Petraitytės str. iškalbiu pavadinimu „Didlietuviškoji Mažosios Lietuvos lietuvybė?“ Voruta, 2008 nr. 24).
Pradėkime nuo pavadinimo. Giesmyno įžangoje pasakyta: „Knyga pavadinta pirmojo lietuviško giesmyno vardu – „Krikščioniškos giesmės“. Tai netiesa, pirmojo mūsų giesmyno, išleisto Karaliaučiuje 1566 m., pavadinimas buvo „Giesmės krikščioniškos“. Kodėl reikėjo pritaikyti pavadinimą šių dienų kalbai, tuo labiau, kad jis cituojamas? Padarius pradžią, eita toliau – atsisakyta aibės būdingų, visai nepeiktinų, nuo seno visuotinai vartotų šiame krašte žodžių. Keletas pavyzdžių. Mažlietuviai ne tik ką gimusiuosius, bet ir praaugusius vaikus vadino kūdikiais. Visatėlaitį savo egzistencijos laiką. Netgi po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos krašto valdžios leidinys „Klaipėdos krašto žinios“ savo įsakuose vis nurodinėjo, kad 7-14 metų kūdikiai privalo lankyti mokyklą. Žodis nesvetimas ir Didžiojoje Lietuvoje. Antai Maironis rašė: „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę bailiai kaip kūdikis apleis“. A. Baranauskas pateikė auklėjimo tiesą: „Kitas kūdikis žodžio bijo, o kitas nė mūšio.“ Giesmyno leidėjai populiarią giesmę „Jūs kūdikiai eikit, ak eikit visi“ ištaisė į „Ateikit, vaikeliai, ateikit visi“ <…> (21 giesmė). Senuosiuose giesmynuose daugel choralų tekstų prasideda jaustuku „Ak“. Tasai dviraidis žodelis subtiliai įtakoja giedančiojo emocinę būseną, išreiškia gailestį, paruošia jį toliau einančiam tekstui. 1912 m. Karaliaučiuje išleistose „Pagerintose giesmių knygose“ suskaičiavome net 64 giesmes, kurių pavadinimai prasideda šiuo jaustuku. Štai kelios: „Ak Gelbėtojau, tu mane išgebėk iš bėdos“ (237 giesmė), „Ak Dieve Tėve danguje“ (261), „Ak gražus dangau, Tėviške gerųjų“ (394). Jaustuką, kaip stilistinę figūrą, vartoja ir K. Donelaitis: „Ak! Kur dingo Prūsuose barzdota gadynė“; „Ak! Tu neprieteliau, ką dirbi, ben[t] susipraskie“; „Ak! Kieksyk aš rūpesčių visų neminėdams, ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.“ Mažlietuvių kalbai būdingas jaustukas nepažeidžia jokių bendrinės kalbos normų, jis būtų papildomai bent kiek atspindėjęs mažlietuvių tarmės koloritą. Vis tik jis pakeistas jaustuku „o“. Reikšminga, kad vienos giesmės „Ak, neganda – ši valanda“ (Nr. 91) pavadinime išsaugotas. Tačiau ne iš geros valios, greičiausiai todėl, kad pakeitimas būtų iškraipęs frazės prasmę („O, neganda“ galima suprasti ir kaip džiugesio, pasitenkinimo išraišką).
Veiksmažodis „išmanyti“ taip pat būtų tikęs priminti mažlietuvių tarmę. Dar po Antrojo pasaulinio karo vaikinai ir merginos (iš to skaičiaus ir šių eilučių autorius), rengdamiesi konfirmacijai, kaip įprasta, aiškinosi Dekalogo tiesas. Po kiekvieno Prisakymo buvo parašytas klausimas „Kaip tai išmanai?“ Vėlesniuose katekizmuose (kaip ir prie dabartinio giesmyno pridėtame) teiraujamasi kitaip: „Ką tai reiškia?“ Žodis „išmanyti“ Mažojoje Lietuvoje visuotinai vartotas – ir šnekamojoje, ir rašto kalboje. Jis pateiktas J. Bretkūno 1591 m. Karaliaučiuje išspausdintoje Postilėje, įdėtas į apie 1660 m. Vilniuje išspausdintą K. Sirvydo „Dictionarum trium lingvarum“, duotas 1747 m. publikuotame Pil. Ruigio „Littauisch-deutsches Lexicon“. Sąrašas ne baigtinis, žodis vartojamas 1719 H. Lysijaus rengtame rašytiniame bei 1723 m. publikuotame, 62 Mažosios Lietuvos dvasininkų aprobuotame Mažajame katekizme, galiausiai įrašytas į dabarties mūsų svarbiausią norminį kalbos dokumentą „Dabartinės kalbos žodyną“. Kokių dar reikėtų argumentų apginant tą „išmanymą“? Jeigu visiems tinka daiktavardžiai „vaizdas“, „apvaizda“, turi tikti ir pamario lietuvininkų, visų žemaičių plačiausiai vartojami veiksmažodžiai „veizėti, veizdėti“ (kaip ir tos pačios šaknies žodžiai „veizėtuvai“, „veizolai“, „veizus“). S. Daukantas yra užrašęs gražios lyriškos žemaičių dainos žodžius: „Veizu – vieškelėliu juodbėriu žirgeliu parjoja brolelis“. Veiksmažodis „veizėti“ pateiktas F. Kuršaičio dvikalbiame žodyne „Littauisch-deutsches Wörterbuch“ (1870, 1874), J. Ryterio parengtame „Lietuviškame-latviškame žodyne“ (1929), A. Kuršaičio spaudinyje „Lietuviškas-vokiškas žodynas“ (1954–2004). Suprantama, jis duotas ir visuose 1954-2004 m. dabartinės lietuvių kalbos leidimuose. Lygiai tokius pat argumentus galėtume pateikti dar apie daugelį kitų išguitų mažlietuviškų žodžių.
Nenorėčiau samprotavimų apie giesmyno kalbą baigti minorine gaida. Matau ir siekį išsaugoti mažlietuvių savastį. Tekstuose liko skambių, vietos žmonių buitinės kalbos žodžių. Štai keli jų: „vislab“, „apsčiai“, „veik“, „veikiai“, „čion“, „atilsis“, „liaupsė“, „liaupsinti“, „širdingai“, „liūdnybė“, „linksmybė“, „grožybė“, „niekingas“, „prapuolingas“, „drūtas“. Išsaugotas ir vienas kitas tematinis veiksmažodis, dviskaita („žinova“), senasis vietininkas („tavęsp-“). Kartais pagalvoji: o gal D. Kiseliūnaitei nebuvo leista savo nuostatas visa apimtimi realizuoti?
Kiekvienas straipsnis, pretenduojantis į recenzijos statusą, privalomas baigti vienokiomis ar kitokiomis išvadomis. Jos tokios: Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenė gavo kvalifikuotai parengtą giesmyną, atspindintį Mažosios ir Didžiosios Lietuvos liuteronų dvasinę savimonę, mąstyseną, šio kraštų žmonių dvasinę brandą. Giesmynas yra ir bendrosios lietuvininkų socialinės kultūros išraiška, išliekamosios vertės rašytinis dokumentas. Jame sukauptos skambiausios, labiausiai žmonių mėgtos giesmės, giedotos dar prieš keturis ar net penkis šimtmečius, taip pat ir vėlesnės, jau mūsų dienomis sukurtos. Didelė vertybė – greta jų pateiktos giesmių melodijos (tarp jų 145 pačių lietuvininkų sukurtosios). Tikime, jog neseniai išleistos „Krikščioniškos giesmės“ tarnaus ne vienai, o kelioms žmonių kartoms. To ir linkime.

Voruta. –  2009, vas. 21. nr. 4 (670), p. 5.
Voruta. –  2009, kov. 7. nr. 5 (671), p. 5.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra