Kraštotyrinės vasaros atradimai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Dumpių miško grybas – atmintinė ateities kartoms

Dumpių gyvenvietė ir to paties pavadinimo dvaras yra greta garsių Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos kultūros XIX–XX a. pr. istorijai svarbių ir atmintinų vietų.
 
Nors šiandieną ji geriau žinoma dėl gretimais įsteigto apskrities atliekų saugojimo ir perdirbimo vietos, tačiau krašto kultūros istorijos žinovai šia vietą gerai žino, nes čia 1917 m. gimė M. Lietuvos veikėja ir M. Lietuvos fondo vicepirmininkė Ieva Adomavičienė–Toleikytė, gretimais esančiame Lėbartų dvare 1873–1887 m. gyveno veiklus krašto dvarininkas, ekonomas ir kultūrininkas Hugo Šojus (H. Scheu, 1845–1937), o netolimame Sudmantų dvare XX a. pradžioje buvo Mažosios Lietuvos politinio – visuomeninio gyvenimo dalyvio ir bibliofilo Jono Birškaus (1870–1959) šeimos židinys. Kone visi žingeidūs klaipėdiečiai yra matę puošnų kniedyto plieno tiltą į Šernus per Miniją, statytą apie 1873 m., girdėjo apie senąją Šernų girininkiją bei joje dirbančius veiklius girininkus. Tačiau, kaip ir daugelis senųjų krašto statinių, mūsų dienas jie pasiekė neretai suniokoti bei apverktinoje būklėje, tačiau nepaliauja liudyti turiningą Klaipėdos krašto praeitį, mena žmones, jų taurias mintis ir prasmingus darbus. Kultūros paminklai traukia keliautojų ir kraštotyrininkų žvilgsnį, siūlo daug naujų atradimų. Vienas iš įstabių per laiko negandas išlikusių praeities ženklų yra Dumpių dvaro miško akmuo–grybas.
 
Dumpių dvaro savininkai
 
Dvaro praeitį pirmasis išsamiai aprašė Klaipėdos krašto istorijų autorius Johann‘as Sembritzki‘s. Ji vertinga dar ir tuo, kad parengta pagal iki šių laikų neišlikusių (arba kol kas nerastų) raštų nuorašus. Yra žinoma, kad ankstesnieji Dumpių dvaro savininkai iki XX a. vid. turėjo Dvaro įsigijimo paliudijantį raštą („Wuste Erbe“), įgytą prieš 1636 m. Jame parašyta, kad pavaldinys vardu Merten‘o Dumpff‘as iš kurfiursto Friedricho Didžiojo išsinuomavo žemės sklypą. Nuo pirmojo nuomininko pavardės kildinamas ir Dumpių vietovardis. (Primintina, kad „Dumpis“ latv. kalba reiškia „piktintis, maištauti, triukšmauti“). 1636 m. sklypą išsinuomavo Hansas Baumgartenas. 1639 m. klaipėdiečio Adamo Krohno priklausiusiai 12 ūbų 8 margų žemės valdai suteiktos Kulmo teisės. 1698 m. dvarą įsigijo pulkininkas Wilhelmas von Arrot‘as. Pastarajam išvykus į Angliją, žmona Lovisa dalį žemės pardavė Kuršo leibgvardijos karininkui Wilhelmui von Koschuilliui, kitą dalį – junkeriui Fromholdui Freilizeriui. Ir vėliau valdos savininkai keitėsi. Nuo 1758 m. dvarą valdė iš Braunschweigo atsikėlęs Christopas Schopmeyeris, 1760 m. buvo Christian‘o Wilcke nuosavybė, 1775 m. – jau Wiedemann‘o, o dar vėliau Elias‘o Ruppel‘io. Paskutinis bene geriausiai žinomas dvaro savininkas buvo K. G. Hilgendorfas (Carl Gustav Hilgendorff, apie 1845–1936 m.). 1906 m. vasarą jis iš Karaliaučiaus bankininko Wilhelm‘o Gleinig‘o pirko 550 ha ploto ūkį. Apie dvarininkus Hilgendorffus, (2321 Flehm) ir jų veiklą dvare žinoma palyginti nedaug. Jis buvo vedęs Gisela Freiin Goltz (g. apie 1906–?), susilaukė aštuonių vaikų. Vaikai pasklido po pasaulį ir apie juos beveik nieko nežinoma.
 
Klestintis ūkis
 
XIX a. vid. Dumpių dvaras buvo erdviame keturkampiame sklype, greta Tilžės–Klaipėdos (Memel) kelio, 12 km nuotoliu nuo pagrindinio apskrities miesto. Tuometinis dvaras, statytas 1800 m., buvo pietvakarinėje kelio pusėje. 1887–1907 m. Dumpiai priklausė Budelkiemio kaimui (Buddellkehmen). Šiauriniame Dumpių gale buvo Toleikiai (nuo sav. Jakob Thaleik), pietiniame – Spengiai. Jiems valdant dvaro statiniai buvo statyti iš naujo arba iš dalies perstatyti. Kiemą puošė išvešėję šimtamečiai parko–sodo medžiai; keli iš jų buvo saugomi krašto gamtos paminklai. XX a. pr. dvarui priklausė 417 ha aplinkinių žemių. 1941 m. Dumpiškės dvare, kartu su Kalviais ir Ketvergais, buvo priskaičiuojama 430 gyventojų. Dvaro žemės buvo molingos, su smėlio žvyro priemaiša, gerai sulaikydavo drėgmę. Didesnę dalį pastoviai reikėjo sausinti. Pievos buvo tinkamos pašarų ruošimui ir veisline gyvulininkyste užsiimti. Dvaro ūkyje laikyta 60–70 karvių ir atitinkamai prieaugio. Tvartuose augino 150–200 kiaulių ir peniukšlių, o taip pat – 80–100 rinktinių juodgalvių RhodeTromitten veislės avių. 1936 m. Vokietijos žemės ūkio draugijos („Deutsche Landwirtschaftliche Gesellschaft“ /DLG) parodoje Leipcige Didįjį prizą pelnė Dumpių dvare išauginta avis. Netoli kiemo telkšojo du 0,25 ha ploto tvenkiniai. Juose auginti karpiai ir lynai, gretimais buvo maža žuvų veisykla. Pirmojo pasaulinio karo metais dvaras niokojimų beveik nepatyrė. Liudininkų teigimu, – nors tai skamba kiek neįprastai – čia nebuvo rusų armijos kareivių. Tarpukariu dvaras atsigavo ir net suklestėjo. Paskutiniai dvaro savininkai jame išgyveno iki 1944 m. vėlyvo rudens, po to pasitraukė į Vakarus. Antrojo pasaulinio karo metais, rudenį, šiauriau dvaro, dviejų kilometrų nuotoliu nuo fronto linijos, buvo rusų armijos priešakiniai daliniai. Nuo priešininkų antpuolių dvaro pastatus gožė parkas, tad statiniai buvo apgriauti tik iš dalies. Sūnus Heinrichas Hilgendorffas (Heinrich Hilgendorff, 1900–1979) tvirtino, kad po karo dvaras buvo nugyventas jame įsteigus tarybinį ūkį. 1958 m. jam draugingas kapitonas iš Klaipėdos pėsčiomis buvo nuėjęs į dvarvietę ir sutiko vienintelį čia likusį vietinį gyventoją–ūkininką. Tai buvo paskutinis savininkus pasiekęs paliudijimas apie dvarą (H. Hilgendorff, 1976).
 
Kiek pasikeitęs, bet dar lengvai atsekamas pirmykštis Dumpių dvaro pavidalas. Jis yra tarp geležinkelio ir pagrindinio asfaltuoto kelio į Priekulę, dešinėje pusėje. Atokiau yra išlikę dvaro tvenkiniai. Jie apjuosti retomis mažalapėmis liepomis, paprastaisiais uosiais ir klevais. Dvaro želdinių liekanos mena peizažinį parką. Iš dviejų ąžuolų  gamtos paminklų (daugiau nei 300 metų senumo) gyvas liko tik vienas.

Šiauriau stovintis skėstašakis ąžuolas su viršūnėje esančiu gandralizdžiu, paveiktas grybinio puvinio, sunyko, ir šiandieną rymo belapis bei sudžiuvęs. Gretimais išliko keli ūkiniai bei medžių apsuptyje esantys senos statybos plytiniai gyvenamieji pastatai. Jie išpirkti naujųjų savininkų. Viename iš jų atidaryta maisto prekių parduotuvė.

 
Dumpių miškui jau aštuoniasdešimt
 
Pagal sūnaus paliudijimą, 1917 m. C. G. Hilgendorff‘as prie jau esamo 10 ha miško prisidūrė 60 ha prastos žemės sklypą ir jį apsodino pušimis, eglėmis, ąžuolais bei beržais. Gretimais esančią dalį įsigijo nuomininkas, kuri užsodinta medžiais ilgainiui buvo prijungta prie Stariškių girininkijos. 1917–1928 m. apsodintoji dalis – vadinama Dumpių mišku. Šiandieną jame vyrauja brandžios lieknakamienės eglės ir pavienės pušys, su retu lapuočių medžių bei krūmų pomiškiu.
 
Atminimo akmuo žymi savininkus
 
Dumpių miško grybo–akmens atsiradimo istoriją 1976 m. paskelbė „Memeler Dampfboot“ (Luhneburg‘as) redakcijos darbuotojai. Ilgą laiką laikraščio senienų rinkinyje saugotos nuotraukos nepavyko susieti su vieta ir tikrais įvykiais. Joje – grybo pavidalo atminimo akmuo, gretimais stovi trys žmonės, prie kojų guli šuo – anglų pointeris (English Setter). Galiausiai nuotraukos minklė buvo įminta. Nustatyta, kad kairėje „grybo“ stovintis senyvas vyras yra dvarininkas Carl Gustav Hilgendorffas – grybo pastatymo sumanytojo tėvas. Iš į Vokietiją gyventi persikėlusio dvarininko sūnaus Heinrich‘o Hilgendorffo prisiminimų išaiškėjo, kad Lietuvos Respublikos laikais jam tekę ragauti kalinio duonos, nes buvo politiniu kaliniu ir laikytas nelaisvėje Bajorų kalėjime (Kretingos m. priemiestyje). Be veiklos kalint kameroje kartu su bendrais – trimis iki gyvos galvos ir dviem daugeliui metų kalėti nuteistaisiais – kilo mintis tėvo sodintam miško gojeliui pastatyti atminimo ženklą. Bajorų sunkiųjų darbų kalėjime buvo veikiantis akmenų šlifavimo įrenginys antkapiniams paminklams daryti. Tai ir tapo dingstimi retam sumanymui įgyvendinti. H. Hilgendorffas iš laikraščių skiaučių susiklijavo grybo pavidalo pavyzdį ir iš didelės akmenų krūvos išsirinko du reikiamo dydžio pilko granito luistus. Akmens tašymo bei šlifavimo darbus vykdė kartu su šį darbą išmanančiu kaliniu lietuviu. Kadangi po šešių savaičių Heinrichas už 60 000 Lt užstatą buvo paleistas į laisvę, tad spėjo padirbinti tik grybo ruošinį, liko baigiamieji paviršiaus šlifavimo darbai. Kalėjimo kasai jis papildomai sumokėjo 270 Lt, kad įsigytų jau pradėtą dirbinį su įrašu. Jame buvo iškalti filosofo Johann‘o Gotlibo Fichte‘s (1762–1814) žodžiai: „Pasodink medį, nors nežinai kas jo šešėlyje kada šoks! Susimąstyk, žmogau, – tai tavo protėviai, tavęs nepažinę, jį pasodino“. [„Pflanze einen Baum, und du weißt nicht, wer einst in seinem Schatten tanzt. Bedenke, Mensch, es haben deine Ahnen, eh“ sie dich kannten, auch für dich gepflanzt“]. Žemiau priekinėje pusėje galima įskaityti: „Gepflanzt von C. G. Hilgendorff, 1917–28“. Šoninėje pusėje, ant „koto“ įrašyta: Kr. K. Bajorai 1934 – t. y. Kretingos kalėjimas. Grybas išlikęs iš mūsų dienų, jame sunkiai, bet dar įskaitomi užrašai. Akmens skulptūra vietos girininkų vadinama grybu–baravyku. „Grybas“ yra 110 cm aukščio, stovi ant betoninio pagrindo, atsuktas į vakarus, t. y. dvaro pusę. Grybas sudėtas iš dviejų dalių: koto ir kepurės. Kotas stačiakampis, kepurė pusapvalė, priekinė pusė lygi. Apatinėje dalyje yra nedidelė duobutė – mova, kad nenuslystų. Nors laiko negandos stovylos pasigailėjo– keitėsi aplinka, o ji išliko beveik nepakitusi, – tačiau ir joje įsispraudė kelios niokojimų žymės: priekyje matomos trys, o užpakalinėje pusėje dvi kulkų išskeltos 3 cm gylio duobutes.
 
Girininkų paveldo puoselėtojai
 
Atminimo akmeniu rūpinasi ir prižiūri Šernų girininkija. Geriau pažįstant jo kilmę ir paskirtį pagelbėjo Vokietijos pilietis Bernd Dauskardt. Jis kilęs nuo Plaškių kaimo (Pagėgių sav.), po Antrojo pasaulinio karo persikėlė gyventi į Vokietijos Hollenstedt‘o miestą. Nuo 1994 m. ne kartą atvyko į Lietuvą ir rinko žinias apie senąsias Klaipėdos krašto girininkijas, lankėsi Šernų bei Kliošų miškuose, bendravo su savo darbui pasišventusiais vietiniais girininkais. Jo dėka Norkaičiuose atrastos ir puoselėjamos senosios girininkų kapinaitės, tarp jų – pirmojo vietos girininko Friedricho Augusto Riemann (1841–1891) kapavietė. Laikraštyje „Memeler Dampfboot“ senų surinktų žinių ir naujų įspūdžių pagrindu paruošė ir paskelbė pažintinių straipsnių apie pamario girininkijų praeitį. Apie apsilankymus vakarų Lietuvoje jis rašė laikraštyje „Vokiečių žinios“ (2006 m.) lietuvių ir vokiečių kalbomis. Būtent jo dėka atsiskleidė mažai žinoma turininga Klaipėdos krašto miškininkų veikla. Senųjų miškininkų palikuonis, miškininkystės istorijos žinių skleidėjas 2004 m. Šernų girininkijos girininkui Stasiui Mažeikai pagelbėjo įrengti Krašto girininkų istorijos sienlaikraštį. Jame kabo paskutiniųjų iki 1945 m. dirbusių girininkų „Werner Riede“ ir „Gustav Neuber“ nuotraukos. Gretimais iškabinta įstabaus Dumpių miško grybo su J. G. Fichtės žodžiais nuotrauka. B. Dauskardt pasirūpino gauti 1976 m. skelbtą straipsnį apie Dumpių dvarininką C. G. Hilgendorffą, jo sūnų ir atminimo akmens kilmę, taip ji tapo pasiekiama Lietuvos kraštotyrininkams.
 
Nuoroda keliautojui
 
Keletas šykščių nuorodų apie akmenį–grybą skelbta turistinėse rodyklėse, tačiau žemėlapiuose jo buvimo vieta nurodoma netiksliai, o ir grybo istorija tinkamai visuomenei nepristatyta – retas kas žino. Naudodamasis proga aprašysiu jo suradimo vietą. Jis yra Kretingos urėdijos, Šernų girininkijos, Dumpių miško 19 kvartale. Jį nesunkiai surasime eidami nuo Kalvių karjero žvyrkeliu per Dumpių mišką pietų kryptimi. Stovyla yra miško pusiaukelėje, kairėje kelio pusėje, 10 m nuotoliu. Prie kelio išlikusi šių laikų nuoroda–lentelė, su atplaišiojusių dažų įrašu „grybe“ lietuvių kalba. Vykstant nuo Dumpių dvarvietės pusės arba pagrindinio Klaipėdos–Priekulės kelio reikia piečiau sąvartyno pasukti žvyrkeliu ir eiti pietryčių kryptimi, o praėjus ūkinį kiemą su senosios statybos šamotinių plytų statiniais, maždaug 200 m nuotoliu, ties dešinėje kelio pusėje vandeniu užpildytu karjeru reikia pasukti į kairę ir toliau miško takeliu eiti gilyn. Miškelyje klaidkelių nedaug, ir atkakliausieji bus dovanoti sėkme.
 
Paruošta pagal: Hilgendorff H. Ein Gedenkstein im Walde von Dumpen. Memeler Dampfboot. 1976, Nr. 1, (Januar). S. 8.; Sembritzki J. Geschichte des Kreises Memel. Memel, 1918, p. 54.
 
Nuotraukose:
 
1. Prie akmens–grybo stovi, dešinėje pusėje C. G. Hilgendorff‘as, kairėje – miškininkas Šmydingas (Schmieding) su žmona, Stellmacherio dukterimi, kilusia iš Juodkrantės, gretimais augintinis
2. Vienas iš nuostabiausių per laiko negandas išlikusių praeities ženklų yra Dumpių dvaro miško akmuo–grybas

Voruta. – 2009, lapkr. 21, nr. 22 (688), p. 3.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra