Kraštiečio 75-erių metų netektis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šiandien mes iškilmingai pažymime labai garbaus mūsų kraštiečio 75-erių metų netektį.
Žymaus lietuvių literatūros klasiko, kanauninko, Juozo Tumo Vaižganto gyvenimas ir veikla, kiekvienam Svėdasų krašto žmogui yra žinoma nuo pat savo vaikystės ar mokyklos laikų. Miestelio aikštėje ir rašytojo gimtinėje – Malaišių kaime, medžių apsuptyje didingai stovi mūsų tėvų ar senelių jam statyti ir išsaugoti paminklai (skulptorius Bernardas Bučas, archit. Feliksas Vizbaras), Malaišių pradžios mokykloje, kurioje jis mokėsi, įrengtas krašto muziejus, ilgiausia miestelio gatvė pavadinta jo vardu, o Svėdasų gimnazijai vėl pelnytai sugrąžintas garbingas rašytojo vardas. Dabar kasmet čia teikiama respublikinė Vaižganto vardo premija, rengiami jo kūrybos skaitymai. Tai rodo, kad Vaižgantas nėra pamirštas.
Ne mažiau jo vardas ir darbai žinomi Lietuvoje. Nuo pirmosios knygelės pasirodymo iki šiol čia yra išspausdintos 132 rašytojo knygos arba nauji jų leidimai [1]. Sunku būtų surasti kitą tokį visuomenės veikėją, kuris būtų susilaukęs tokio didelio mokslininkų, literatų, žurnalistų, politikų ar kitų savo laikmečio amžininkų dėmesio.
Šalia išsamių, akademinių rašytojo gyvenimo ir veiklos studijų, tokių, kaip jo amžininko Aleksandro Merkelio monografijos „Juozas Tumas-Vaižgantas“ trijų laidų (1934 m., 1955 m. ir 1989 m.) [2] arba prof. Aldonos Vaitiekūnienės monografijos „Vaižgantas“ (1982 m.) ir dar trijų jos, to paties pavadinimo populiarių knygelių (1959 m., 1995 m. ir 1981 m.), skirtų moksleiviams bei kitiems skaitytojams [3-6], vien Lietuvos spaudoje, net gi nepaisant labai nepalankių tarybiniais metais tam politinių sąlygų, apie literatūrinę, socialinę ir ganytojišką mūsų kraštiečio veiklą yra paskelbta šimtai straipsnių.
Ir vis dėlto, nežiūrint tokio didelio publikacijų kiekio, šiandien dar negalėtume drąsiai tvirtinti, kad rašytojo ir kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto asmenybė, jo gyvenimo filosofija ir literatūrinis beletristinis bei publicistinis rašytinis palikimas, kaip tyrimo objektas, jau yra visapusiškai išnagrinėtas, paaiškintas ir apibendrintas. Tai būtų netiesa.
Kiekvienas mokslininkas, pasišovęs giliau ištirti vieną ar kitą jo veiklos sritį, visuomet kaktomuša susiduria su pagrindiniu klausimu – kuo gi Vaižgantas mūsų tautoje susilaukė tokio populiarumo ir visuotinio pripažinimo? Juo labiau, kad tuo metu Lietuvoje gabių rašytojų ar patriotiškai nusiteikusių visuomenės veikėjų būta jau ne taip ir mažai. Gal net daugiau negu šiandien.
Atsakant į šį klausimą, mokslininkų nuomonės išsiskiria. Vieni jų daugiau akcentuoja neeilinį Vaižganto talentą, kiti –gabumus ir neregėtą darbštumą, treti – jo patriotinį nusiteikimą bei meilę gimtinei ir tėvynei Lietuvai, dar kiti – visa tai aiškina jo asmenybės išskirtinėmis savybėmis – geranoriškumu, siekiu padėti kitam žmogui, ypač – mokėjimu su jais bendrauti.
Visuose, čia painėtuose aiškinimuose yra, be abejo, kažkiek tiesos. Tačiau mano giliu įsitikinimu, Vaižganto populiarumą to meto visuomenėje pirmiausia lėmė labai platūs jo religiniai, literatūriniai, moksliniai ir kiti socialiniai interesai, sudarę ypatingai geras prielaidas jo neeiliniam talentui įvairiausiose veiklos srityse atsiskleisti.
Apskritai, iki tol bene plačiausiai ištirta ir aptarta Lietuvos spaudoje yra literatūrinė bei ganytojiškoji Vaižganto veikla. Tuo tarpu skelbtas ir archyvuose gulintis jo rašytinis palikimas aiškiai rodo, kad Juozas Tumas, pasirinkęs sau ganytojišką kelią, į pasaulietinį XIX a. pabaigos gyvenimą ir socialinę veiklą visų pirma įsijungė ne kaip literatas ar vien kunigas, bet kaip visuomenės švietėjas ir tautinių bei patriotinių nacionalinio išsivadavimo iš carines Rusijos priespaudos idėjų skleidėjas. Tik žymiai vėliau, jau paskelbus 1918 m. Lietuvos nepriklausomybę, visa tai atėjo ir į jo literatūros kūrinius bei ganytojiškus pamokslus. Tad šiuo aspektu mūsų kraštietis Juozas Tumas ir jo raštai bei veikla XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje šiandien mums labai mena XVIII a. antrosios pusės pasaulinio garso Prancūzijos filosofus, mokslininkus ir švietėjus enciklopedistus: D. Didro, K. Helvecijų, P. Holbahą, Ž. Ž. Ruso, Volterą ir kt. Jų romantiškas užmojis šviesti ir lavinti savo tautą, rodos, buvo labai artimas ir mūsų Vaižgantui.
Prisiminkime kai kurių, tuo metu pasirodžiusių jo knygelių tematiką: „Gydymas nuo patrakimo ir nuo raupų icziepijimu“ (1898 m.), „Dainos ir sakmės“ (1903 m.), „Trumpasis katekizmas kunigo Flachowskio, Vaižganto verstas“ (1904 m.), „Pasakos, pritarimai ir veselijos su dainomis“, (1907 m.), „Šanraszas geografiszkuju Lietuvos vardu: Kauno gubernija: (tąsa)“, „Trumpo folkloro dalykams rinkti programa“ (1910 m.), „Ten gera, kur mūsų nėra arba neapleiskite Tėvynės (pasakojimai, kaip mūsų išeiviams sekasi Amerikoje“. 1912 m.), „Žemaičių vyskupo Motiejaus III Kazimiero Valančiaus-Valančiausko blaivybės gromatos“ (1915 m.), „Mūsų gyvūnėliai“ (1917 m.), „Vokiečių okupuotan Vilniun sugrįžus 1918 metais“ (1922 m.), „Tiesiant kelią į Lietuvos nepriklausomybę 1916-1917 m.“, „Aplink Baltiją: kas yra pajūryje ir kas dar ten norėtų būti“ (1919 m.) ir kt.
Tai rodo, kad Juozą Tumą, kaip publicistą ir visuomenės švietėją, tuo laikotarpiu domino jau labai daug dalykų. Tai – medicina, etnokultūra: dainos, sakmės, pasakos, folkloro rinkimo metodika, bažnytinių apeigų lietuvių kalba plitimo reikalai, per didelės lietuvių emigracijos ir kylančios tautos blaivinimo problemos, gamtos ir geografijos pažinimo dalykai, Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvai klausimai, šalies nepriklausomybės paskelbimo reikalai ir daug, daug kitų temų. O kur dar jo moksliniai bei kiti publicistiniai, šviečiamojo pobūdžio straipsniai, išspausdinti  to meto besikuriančiuose lietuvių periodiniuose leidiniuose? Jų tematika taip pat labai plati. Tai liudija labai platų jaunojo Vaižganto mokslinių bei kitų socialinių interesų ratą.
Kitą vertus, Vaižgantas, tarp kitų to meto šviesuolių ir Lietuvos patriotų, atliko nepaprastai didelį darbą organizuodamas Lietuvoje pirmųjų lietuviškųjų periodinių leidinių – žurnalų ir laikraščių leidimą bei spausdinimą.
Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje carinė Rusija daugiau kaip 40 metų vykdė intensyvią Lietuvos rusinimo ir nutautinimo politiką. Siekdama šių tikslų, pirmiausia ji uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis ir lietuvišką mokyklą. Lietuviški laikraščiai („Aušra“, „Varpas“ ir kt.) buvo leidžiami už Rusijos imperijos sienų, tačiau nepalūžo. Jie buvo toliau spausdinami ir slapta gabenami į Lietuva.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvos ekonominis, politinis ir kultūrinis gyvenimas darėsi vis įvairesnis ir sudėtingesnis. Kylant ir tvirtėjant lietuvių tautiniam išsilaisvinimo judėjimui, už Lietuvos ribų leidžiami lietuvių laikraščiai negalėjo patenkinti augančių visuomenės poreikių. Toli leidžiama lietuvių periodika negalėjo operatyviai atspindėti visų įvykių, tinkamai juos nušviesti ar paaiškinti. Tai kėlė nerimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantiems lietuviams.
Dėl to, jau 1897 ir 1890 metais, nepaisydamas spaudos draudimo, Peterburgo viešosios bibliotekos bibliografas Silvestras Baltramaitis parašė Carinei vyriausybei prašymą leisti Peterburge spausdinti lietuvišką „laikraštį dėl ūkinykų“ [7]. 1898 m. spausdinti lietuvišką laikraštį leidimo parašė ir J. Balvočius iš Vadoklių. Šiuo reikalu taip pat rūpinosi J. Karpis, A. Smilga, K. Narutavičius ir kt. [8].
Atgavus lietuviams spaudos teises, lietuviško laikraščio išleidimas tapo pirmaeilės reikšmės kultūros uždaviniu. Sumanymų leisti lietuviškus laikraščius dabar radosi ne vien Peterburge, bet ir Rygoje, Vilniuje, Kaune ir kt.
Deja, daugelis tų sumanymų nebuvo įgyvendinti. Išleisti lietuviškus laikraščius net ir panaikinus spaudos draudimą nebuvo lengva. Rusijos Vyriausioji spaudos reikalų valdyba tų prašymų tiesiog nepaisė. Žinoma, kad tuo metu dėl lietuviškų laikraščių leidimo jau buvo paduota keletas prašymų – 2 kunigo Ambraziejaus (norėjo išleidinėti vieną laikraštį bene kasdieną, ir antrą – „Bitininką“); 1 – Petro Vileišio (norėjo leisti savaitinį laikraštį); 2 – iš Petrapilio (1 – Dubinsko (norėjo leisti kunigų laikraštį), 1 – Silvestro Baltramaičio“ (norėjo leisti ūkininkų laikraštį) [9]. Bet prašymai buvo vilkinami ir toliau. Kazimiero Būgos žodžiais, nuo 1904 m. gegužės ligi rugsėjo pabaigos (per 5 mėnesius) „niekas Lietuvoje dar nebuvo gavęs teisės leisti lietuvišką laikraštį“ [10]. Pirmasis leidimą spausdinti savaitinį periodinį leidinį „Lietuviškas laikraštis“ (vėliau jis buvo išleistas antrašte „Lietuvių laikraštis“) 1904 m. spalio 2 d. gavo Peterburge gyvenęs ir jau anksčiau tuo reikalu nuolat rūpinęsis A. Smilga. Laikraštis buvo pradėtas leisti, taačiau po metų dėl finansinių ir organizacinių sunkumų jo leidimas nutrūko.
Panašu, kad jau tuo metu, kartu su kitais inteligentais, Vaižgantas labai gerai suprato, ką gali reikšti lietuviški periodiniai spaudiniai Lietuvai, ypač jos gyventojų švietimui ir kultūrai. Kita vertus, 1895-1914 m. dirbdamas Mintaujoje ir Žemaitijoje, jis užmezgė labai glaudžius dalykinius ryšius su daugeliu to meto žymių spaudos bei kultūros veikėjų, kurie itin rūpinosi lietuviškos spaudos leidybos reikalai. Tarp jų – Laurynu Ivinskiu, Martynu Jankum, Povilu Višinskiu, Jonu Vileišiu, Kazimieru Būga, Juozu Zavadskiu, Marija ir Jurgiu Šlapeliais ir kt. Susiklosčiusi situacija jį skatino veikti. Tad labai greitai Vaižgantas labai atsakingai pats imasi šio darbo.
Gyvendamas Mosėdyje, jis net neabejodamas pritarė kunigų Pelicijono Lialio ir Kazimiero Kazlausko pasiūlymui patiems išleisti lietuvišką laikraštį. Važiuodamas pas ligonį, jis netgi sugalvoja jį pavadinti „Tėvynės Sargu“. Pirmasis šio laikraščio numeris pasirodė 1896 m. Iš pradžių jį redagavo Pelicijonas Lialis (1-6 nr.), paskui – Domininkas Tumėnas (7-11 nr.), o nuo 1897 m. (11 nr.) iki 1902 m. (4/5 nr.) – pats Juozas Tumas. Jam išvykus, „Tėvynės sargo“ redagavimo ir leidybos darbus perėmė kunigas A. Miliukas. Iš pradžių šį laikraštį manyta spausdinti Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose, bet saugumo sumetimais, jis vežamas į Prūsiją.
Tai buvo plačios tematikos ir gan pažangus to meto leidinys. Kaip rašo Vaižganto darbų tyrinėtojas Aleksandras Merkelis, „Vienais religiniai ar tautiniais principais sargiečiai nesitenkino: jiems rūpėjo visa tai, kas šiokiu ar tokiu būdu su tais pagrindiniais principais buvo susiję. „Varpo“ pradėtasis lietuviškas pozityvizmas randa atgarsį „Tėvynės Sarge“. Ir sargiečiai lietuvių tautinį judėjimą glaudžiai sieja su Lietuvos ekonominiu gyvenimu“ [11].
Maža to, surinkęs aukų, Vaižgantas tuo pat metu (1900-1902 m.) pradėjo leisti bei redaguoti ir kitą – pirmąjį lietuvių inteligentams skirtą periodinį leidinį – žurnalą „Žinyčią“. Tyrinėtojų nuomone, „Tėvynės sargas“ su „Žinyčia“ varė platų tautinės kultūros barą. „Tėvynės sargas“ švietė liaudį, žadino ir kėlė jos tautiškumą, o „Žinyčia“ organizavo mūsų inteligentų jėgas mokslui, aiškino ir moksliškai grindė mūsų tautinės kultūros pagrindus“ [12].
Visuomenės švietėjas Vaižgantas leidybinio darbo neapleido ir vėliau. 1907 m. jis dirbo „Vilniaus žinių“, 1907-1911 m. – „Vilties“, o 1914 m. – „Rygos garso“ redakcijose. Nepriklausomybės metais apsigyvenęs Kaune, nepaisydamas itin didelio užimtumo, 1920 m. Vaižgantas su užsidegimu redaguoja laikraštį „Tauta“, o 1921-1922 m. – tęstinį mokslinį leidinį „Mūsų senovė“.
1922-1929 m. Juozas Tumas-Vaižgantas ima dėstyti Kauno VDU, gauna docento (1924) vardą. Dabar jis tiesiog pasineria į lietuvių literatūros istorijos ir kitus literatūrologijos dalykus. Vieną po kitos, su didžiausiu užsidegimu ir kruopšumu, rašo ir 1924 m. leidžia savo knygeles apie žymiausius to meto Lietuvių literatūros ir spaudos darbuotojus bei jų beletristinius ir publicistinius raštus. Parašo tų knygelių ištisą seriją. Tai – „Lietuvių literatūros paskaitos: draudžiamasis laikotarpis“ („Broliai Juzumai-Juzumavičiai ir Kazimieras Skrodzkis“; „Šviesos“ grupė“; „Aušrininkų grupė“; „Apžvalgos“: Maironis Mačiulis“; „Antanas Baranauskas“; „Laurynas Ivinskis: kovotojai“; „Lietuvių literatūra rusiškomis raidėmis: broliai Juškos“). Iš visų šių knygelių 1925 m. Vaižgantas sudaro knygą „Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos“ [13]. Kaip yra rašęs prof. Vladas Žukas, Vaižgantą pelnytai galėtume dar laikyti to meto lietuvių grožinės literatūros bibliografijos pradininku [14].
Beje, Vaižgantas ne vien pats redagavo ir leido lietuviškus periodinius leidinius, bet kartu domėjosi ir kitų tuo metu rengiamais lietuviškais leidiniai, rašė jų recenzijas [15]. Bet visa tai – jau būtų kito pranešimo, kita tema.
Mūsų kraštiečio, lietuvių literatūros klasiko, pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių redaktoriaus, Kauno VDU docento, žymaus visuomenės veikėjo ir liaudies švietėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gyvybė užgeso 1933 m. balandžio 29 dieną 7 val. 40 min. Kaune, jo paties namuose.
Tai buvo skaudus smūgis visai Lietuvai. Kaip rašė to meto žurnalas „Vairas“, „Visuomenė apie kun. J. Tumo-Vaižganto ligą spaudos buvo mažai informuota, todėl jo mirtis atrodė netikėta ir klaiki. Ji didžiu liūdesiu prislėgė visą tautą. Jam mirus visi skaudžiai pajautėme, kokios brangios asmenybės netekome“.
Ypač skaudžiai šią žinią sutiko ir išgyveno Kauno inteligentai ir visi Lietuvos žmonės. „Be Vaižganto – sakė prozininkas ir poetas, prof. Vincas Mykolaitis-Putinas – mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir, tarsi, net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą“. Geriau, rodos, nepasakysi…

Literatūra:

1. Duomenys paimti iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LIBIS) suvestinio katalogo. Žiūrėta 2008 04 21.
2. Merkelis, Aleksandras. Juozas Tumas-Vaižgantas: 3-čiasis (fotografuotas) leid. Vilnius: Vaga, 1989. 357 p.
3. Vaitiekūnienė, Aldona. Vaižgantas. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1959. 30 p.
4. Vaitiekūnienė, Aldona. Vaižgantas. Vilnius: VPU, 1995. 59 p.
5. Vaitiekūnienė, Aldona. Vaižgantas. Kaunas: Šviesa, 1981. 160 p.: iliustr.
6. Vaitiekūnienė, Aldona. Vaižgantas: monografija. Vilnius: Vaga, 1982. 290 p., [1] portr. lap. : iliustr.
7. Silvestro Baltramaičio laiškas Povilui Višinskiui (1897 m. gruodžio 8). VU bibliotekos Rankraščių sk., E 11.
8. Jakštas, Adomas. Pirmutinės (10-ies metų) spaudos atgavimo sukaktuvės: 1904-1914. Kaunas, 1914, p. 9.
9. Vienybė lietuvninkų. 1904, nr. 31, p. 365.
10. K. Būgos laiškas J. Tumui: (1904, rugs. 27) // Mūsų senovė, 1921, kn. 1, p. 138.
11. Merkelis, Aleksandras. Ten pat, p. 65.
12. Ten pat, p. 94.
13 Vaižgantas. Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos. 1925. 176 p.
14. Žukas, Vladas. Iš lietuvių spaudos istorijos: prie Lietuvos periodikos istorijos // Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai: LTSR aukšt. m-klų mokslo darbai. Vilnius, 1961, T. 1, p. 148-.
15. Tumas, Juozas. Naujas laikraštis „Vaivorykštė“ // Viltis. 1913, rugpjūčio 4 (17), nr. 90.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra