Autorius: Voruta Data: 2012-12-17 , 13:27 Spausdinti

Laimutė VASILIAUSKAITĖ-ROŽUKIENĖ, Vilnius

Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje, Vilniuje įvyko „Kraslagas’ 2012“ ekspedicijos aptarimas ir filmo „Prezidento Aleksandro Stulginskio tremties keliais“ premjera. Vakarą vedė ekspedicijos vadovas, žurnalistas Gerimantas Statinis, jo metu giedojo Šv. Kazimiero bažnyčios „Ave Verum“ choristai (trys iš jų dalyvavo šioje ekspedicijoje).

Iš viso ekspedicijos komandą sudarė devyni – Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių klubo pirmininkas Gerimantas Statinis, asociacijos „Už pilietinę visuomenę“ pirmininkas Žilvinas Leleiva, LR Seimo nariai Justinas Urbanavičius, Paulius Saudargas, Jonas Šimėnas, LR Ministro pirmininko patarėjas Jonas Survila, Arūnas Barzdenis, Vyda Jadvyga Šimėnienė, Laima Matutienė. Aplankyti tremtinių kapai, Revučyj lageris, kuriame buvo kalinamas Aleksandras Stulginskis, Nižnij Ingašo krašto muziejui perduoti jo atminčiai skirta informacija ir suvenyrai.

Žilvinas Leleiva, ekspedicijos organizatorius. „Idėja kilo stebint jaunimo projektą Misija Sibiras, o surengė visuomeninė organizacija Krikščioniškos minties plėtra Lietuvoje. Pagrindinis rėmėjas – išeivijos fondas. Mano giminės buvo išvežti į Rešotus (gyvenvietė Krasnojarsko, kitaip Kraslago, srityje), todėl ten vykti buvo ir prasminga, ir įdomu“.

Paulius Saudargas, Seimo narys, atsakingas už elektroninę žiniasklaidą, rašė el. dienoraštį. Prasitarė, kad ši ekspedicija prasidėjo daug anksčiau, kai ieškojo žmonių, kurie matę prezidentą. „Kraslago tremtinys Aloyzas Pupinis pasakojo, kaip Rešotų lageryje buvo susitikęs A. Stulginskį. Ekspedicija tebesitęsia, nesibaigia, nes vis atsiranda naujų faktų. Šilalės r. Kutalių k. – jo memorialinis parkas. Vietiniai sako, štai ta malkinė, kur anksčiau buvo Stulginskio namas. Kreipėmės į istorikus, kad išsiaiškintų.

Po Stalino mirties dalis tremtinių perkelti į Krasnojarską (Kraslagą), dešimt metų, praleistų Kansko kalėjime, A. Stulginskiui padėjo išgyventi, nes kirsdami mišką vyrai mirdavo per kelerius metus“.

Gerimantas Statinis, ekspedicijos vadovas: „Stulginskio institutas Nižnij Ingašo krašto muziejui perdavė tautinę juostą su Stulginskio vardu, Signatarų namai – Stulginskio portretą. Perdavėm lapteviečių draugijos Rūpintojėlį, partizanų dainų rinktinę „Broliai“, įdainuotą grupės „Skylė“ ir Aistės Smilgevičiūtės. Kanifolyj miestelyje suorganizavo transporą į Revučij kapines. Jas vis labiau pasiglemžia laikas: dūla mediniai kryžiai, jiems leidžiama sudegt per kasmet kylančius gaisrus. Išlieka tik geležiniai antkapiai, lentos, pvz., gelžbetoninis paminklas Nekaltai žuvusiesiems, kurių palaikai 1990 m. išvežti į Lietuvą, Kryžius, sukonstruotas iš geležinkelio bėgių. Ekspedicijos dalyvių tikslas buvo kas įmanoma pataisyt, restauruot, užfiksuot, pvz., gamtos ir žmogaus rankų darbą – prieš kelis dešimtmečius į pušelę įaugusį kryželį“.

Jonas Šimėnas, buvęs Seimo narys, apie ekspediciją ir geologiją. „Ekspedicija turėjo du globėjus: Seimo pirmininkę Ireną Degutienę (prezidentas Stulginskis buvo pirmasis Seimo pirmininkas) ir Aldoną Juozevičienę (Stulginskio dukrą, gyvenančią JAV). Mus maloniai priėmė, jų žurnalistė kartu važiavo. Mes ne į nieką ten nepretendavome: nei į taigą, nei į gamtos išteklius. Važiavome, kad primintume sau, kad esame išdidi tauta. Mūsų tikslas priminti skaudžią istoriją. Tą atmintį reikia saugot, gal kas tai padarys geriau nei mes? Kadangi esu geologas, kita mintis buvo įkopt į Jono Čerskio viršūnę (lietuvių kilmės keliautojas mokslininkas). Kodėl būtent į ją kopėm? J. Čerskio, kurį nori savintis lenkai. Gediminas Ilgūnas rašo, kad jie buvę bajorai, namuose stengėsi kalbėti prancūziškai. Jis kovojo už baudžiavos panaikinimą, dalyvavo 1963–1964 m. sukilime, bet jį patį išdavė. Buvo nutremtas į tremtį eiti pėsčiomis, surakintas kartu su kitais Rusijos mokslininkais. Tris kartus su arkliu buvo nujojęs į Sankt Peterburgą, kad įrodytų savo nekaltumą. Vėliau tapo žymiu mokslininku, jam net buvo grąžintos bajoro teisės. Mirė plaukdamas plaustu ekspedicijoje, Sibire. Be viršukalnės, Jakutijoje jo vardu pavadinta upė, gyvenvietė.

Krasnojarskyje stolby – pati įdomiausia vieta. Gamtos parkas, nepasiekiama užuovėja. Ten visais laikais rinkdavosi kas tik nori: ir revoliucionieriai, ir stolbiatniki, vadinamieji hipiai. Kabindavosi į tuos akmenų plyšius be jokios apsaugos (tuo skiriasi nuo alpinistų).

Nors ekspedicijos metu oras buvo prastas: šlapia, šalta, drėgna, tačiau kopti į Čerskio viršūnę pasitaikė puiki diena. Matėm paminklėlį mergaitei, žuvusiai prieš pat Kalėdas lipant į šį kalną. Aptikom buriatų stabmeldystės ženklų, šamanų stulpus, Šaman kamen iškyšulį. Matėm pseudo šamaną, kuris moko vaikus raižyti. Ten esama tikrų šamanų, kurie gydą nuo sunkių ligų. Vienas prarado galias, kai pradėjo už tai imti pinigus. Ekspedicijoje teko nakvoti keliose skirtingų kultūrų pirkelėse: vietinių, visa supuvę, kur žiurkės, o kur lietuvių tremtinio nuosavybė: gultai pakelti nuo žemės“.

Gerimantas Statinis: „Misija Sibiras turi edukacinę funkciją, tai reiškinys, garsinantis Lietuvą, reikėtų pristatyti dienraščiui Respublika kaip Nacionalinę vertybę“.

Arūnas Barzdenis, jauniausias ekspedicijos dalyvis. „Kiek čia daug lietuvių tautiečių vaikščiojo, dirbo, mirė. Visgi kino „Kraslagas‘ 12“ premjera – ne apie ekspediciją, o apie prezidentą A. Stulginskį“.

Justinas Lingys, dokumentikos fiksuotojas, Sidabrinės gervės ir Kudirkos premijos nominantas. „Man buvo didelė garbė, kai prieš ekspediciją pasiūlė prisidėti prie filmo kūrimo, nors ekspedicijoje nedalyvavau. Yra gyva medžiaga, užfiksuota apie Prezidentą. Labai daug dirbau archyvuose. Radau 7 minučių apybraižą ir keletą siužetų Panoramai. Ir A. Stulginskio, ir J. Basanavičiaus keliai kryžiuojasi. Pvz., Rusijos–Turkijos kare bulgarus nuo turkų invazijos gynė rekrūtų žemaičių pulkas. Jonas Basanavičius – buvo ir gydytojas, per epidemiją išvykęs į Bulgariją (bulgariškai net vaistažolių žodyną padėjo sudaryt). Ten apdovanotas Bulgarijos medaliais ir ženklais. Tačiau jo lenta net nenudažyta… Mūsų tauta gyvybinga, mes patys, savo lėšom daug ką padarom. Garsias asmenybes (ar žvelgsim į Rytus, ar Vakarus, į Ameriką ar P. Ameriką) po 50 metų mūsų jaunoji karta ten juos atranda. Ir šis filmas sukurtas visuomeninės organizacijos pastangomis. Viena „Kraslagas‘ 2012“ ekspedicijos dalyvė (Laima Matutienė) ryžosi filmuoti, nors pirmą kartą laikė savo rankose kamerą, tie kadrai irgi užfiksuoti ir šiame filme“.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Vakaro akimirka. Gieda Šv. Kazimiero bažnyčios „Ave Verum“ choristai

2. Filmo „Prezidento Aleksandro Stulginskio tremties keliais“ bendraautoriai žurnalistai Gerimantas Statinis (dešinėje) ir dokumentinio kino virtuozas Justinas Lingys (kairėje) Tuskulėnų rimties parko Konferencijų salėje

3. Dokumentinių filmų režisierius  J. Lingys

Istorija Aleksandras Stulginskis, Arūnas Barzdenis, Ekspedicija „Kraslagas’ 2012“, Filmas „Prezidento Aleksandro Stulginskio tremties keliais“, Gerimantas Statinis, Jonas Šimėnas, Jonas Survila, Justinas Lingys, Justinas Urbanavičius, Krasnojarskas (Kraslagas), Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė, Paulius Saudargas, Projektas „Misija Sibiras“, Revučyj lageris, Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, Vilnius, Žilvinas Leleiva