Kovos ir palikimas Lietuvių emigrantų Amerikoje

Autorius: Data: 2017-05-16, 15:45 Spausdinti

Kovos ir palikimas Lietuvių emigrantų Amerikoje

1934 m. San Francisco darbininkų streikas, kuriame dalyvavo ir Amerikos lietuvių komunistų veikėja Ksavera Baltrūnaitė Karosienė

Donatas JANUTA, www.draugas.org

Čia guli lietuviai,
Mylėję,
Jieškoję šviesos ir gerovės,
Kovoję
Su priespauda, skurdu,
Su prietarais,
Su savo klebonais.

Poetas Kleopas Jurgelionis.
Čikagos Lietuvių Tautinių kapinių
25 metų jubiliejaus proga, 1936 m.

Lietuviams, vykstantiems į kitas šalis ieškoti geresnių uždarbių, dažnai tenka dirbti sunkius darbus už žemus atlyginimus. Bet vargai šiandieninių „ekonominių emigrantų” neprilygsta vargams, kuriuos prieš šimtą metų patyrė lietuviai, bėgdami iš Rusijos caro nuskurdintos Lietuvos.

Pažvelkime į 19-tojo šimtmečio pabaigos ir 20-tojo pradžios, vadinamos pirmos bangos, lietuvių gyvenimą Amerikoje. Ten Lietuvos ūkininkų sūnūs ir dukros, sunkiai dirbdami juodžiausius darbus, dar turėjo kovoti su lenkais, su savo klebonais, su darbdaviais, pagaliau ir tarpusavyje vienas su kitu. Kovos buvo aršios, kartais žiaurios ir kruvinos.

Tačiau per visas kovas ir visus vargus tie pirmos bangos lietuviai Amerikoje daug nuveikė Lietuvos labui. Amerikoje jie pastatė pirmus kultūrinius ir politinius lietuviškus pamatus. Ant tų pamatų antroji banga išeivių po Antrojo pasaulinio karo toliau tęsė lietuvišką veiklą, kurią jie perduoda dabartinei – trečiajai bangai iš Lietuvos atvykėlių.

Kovos su lenkais

Pirmutinieji lietuviai XIX amžiaus  pabaigoje Amerikoje buvo beveik vien jauni vyrai, kaimo bernai. Lietuviškos visuomenės Amerikoje tada dar nebuvo. Dauguma tų jaunų vyrų vedė moteris iš ankstesnės lenkų emigracijos ir įsijungė į lenkų visuomenę. Prie tokių sulenkėjusių šeimų prisidėjo ir nemažai atvykstančių sulenkėjusių lietuvių kunigų.

Vyrai ir berniukai šitaip kasė anglis giliai po žeme. Pakinkyti asilai traukdavo prikrautus anglių vežimėlius

Todėl pirmutinės lietuvių katalikų parapijos, steigiamos Amerikoje, buvo bendros su lenkais. Bet tarp tų lietuvių ir lenkų greitai prasidėjo nesutarimai, ypač kai lietuviai veikėjai – dr. Jonas Šliūpas, kun. Aleksandras Burba ir kiti Amerikos lietuviuose pradėjo skelbti ir žadinti savą tautiškumą. Tada kovos tarp lenkų ir lietuvių vyko dėl bažnyčių, dėl kapinių ir dėl savų kunigų.

Pvz., 1889 m. rudenį Plymouth, Pennsylvanijos mišrioje lenkų ir lietuvių parapijoje, vyskupas paskyrė lietuvį kunigą Aleksandrą Burbą. Kunigas Burba kalbėjo ir lenkiškai, ir lietuviškai, bet parapijos komitete lenkai nesutiko įleisti lietuvį kunigą į kleboniją. Kilo muštynės, kurios baigėsi sunkiai sužalotu policininku ir areštuotais keliais lenkais.

Netrukus po to įvykio mirė lietuvio Jono Kudirkos dvi mažos dukrelės. Vienintelės kapinės buvo tos bendros, sukurtos lietuvių su lenkais, kuriose jas palaidojo. Bet susirinko lenkų gauja, iškasė kapus, sudaužė karstus ir su kūnais išmetė už tvoros. Kilo muštynės tarp lenkų ir lietuvių, kuriose, kaip rašo angliški laikraščiai, „Buvo naudota pistoletai, buožės ir akmenys. Trisdešimt vyrų buvo paguldyti, ir žemė aplink kapus užklota kraujais”.

1892 metais Hazletono miestelyje lenkai bažnyčioje puolė lietuvius: „Prasidėjo bažnyčioje muštynės. Vyrai tąsidamiesi ir mušdamiesi, o moterys klykdamos ir raudamos viena kitos plaukus nuo galvų, visi išsivertė iš bažnyčios ir pradėjo muštis lauke. Į darbą buvo paleista lazdos, akmenys, plytos”.

1894 metais Freeland miestelyje lenkai apstumdė lietuvį kunigą. Po to žiauriose muštynėse tarp lenkų ir lietuvių buvo peršauta vieno lietuvio koja ir dar sužeisti penki lenkai ir vienas policininkas.

Tokios kovos su lenkais vyko ir kitose bendrai statytose parapijose. Beveik visur jos baigdavosi lietuvių pasitraukimu iš parapijos. Taip lietuvių sunkiai uždirbti pinigai, kurie buvo įdėti kuriant tas mišrias parapijas, atitekdavo lenkams.

Čikagos lietuvių Dievo Apvaizdos parapijos pirmoji bažnyčia.
Čikagos lietuvių Dievo Apvaizdos parapijos pirmoji bažnyčia, maždaug 1906 metais. Vė- liau pastatyta dabartinė didelė, graži bažnyčia, ir šis pastatas pertvarkytas į pradinės mo- kyklos klases, kurias straipsnio autorius, atvykęs į Ameriką, lankė 1949–1951 metais.

Kovos su savo klebonais

Po skaudžių patyrimų mišriose parapijose lietuviai susiprato ir pradėjo steigti atskiras lietuviškas parapijas. Bet čia kilo kiti nesutarimai.

1906 metais, vieną sekmadienį Dievo Apvaizdos bažnyčioje Čikagoje klebonas Steponavičius per mišias ėjo tarp parapijiečių su rinkliava. Keli balsai bažnyčioje pasigirdo: „Neduokite tam šiaučiui nei cento!” Kai klebonas pateko moterų pusėn, viena moteris atsistojo, rinkliavos lėkštę išplėšė iš klebono rankų ir klebonui vožė su ja per galvą.

Įtampa tarp klebono Steponavičiaus ir parapijiečių įsiliepsnojo, kai parapijiečiai buvo nepatenkinti klebono atsiskaitymu už rinkliavų pinigus.

Kitą sekmadienį apie 3,000 lietuvių, vyrų ir moterų, norėdami išvyti kleboną, susirinko prie bažnyčios. Prasidėjo muštynės ir riaušės.

Numalšinti prireikė apie 100 Čikagos policininkų, kurių šeši buvo patys sunkiai sužeisti ir nuvežti ligoninėn. Vienas iš tų policininkų buvo sužalotas, kai moteris atėmė iš jo buožę ir jam trenkė su ja per galvą taip smarkiai, kad tas nuriedėjo nuo klebonijos balkono.

Tos muštynės vyko su pagaliais, plytgaliais ir iš gatvės grindinio išluptais akmenimis. Visi klebonijos langai tapo išdaužyti, zakristijono Jono Bendzaičio galva perskelta. Jonas Tamulaitis, Vincas Pusaras, Jonas Marasas ir Aleksandra Dargienė buvo peršauti. Daug sužeistų. Daug areštuotų.

Buvo dvi pagrindinės priežastys tokioms kovoms tarp parapijiečių ir klebonų.

Viena – tai, kad parapijiečiai reikalaudavo iš kunigų atsiskaitymo, kur išleidžiami jų sunkiai uždirbti ir bažnyčiai paaukoti pinigai. Lietuvoje kunigai buvo pripratę valstiečius valdyti tvirta ranka, nenuolaidžiauti ir nesitarti. Tada kildavo nesutarimai tarp Lietuvoje buvusio visagalio kunigo ir emigracijoje savarankiškai galvojančių parapijiečių. Iš esmės tai buvo kovos dėl parapijos valdžios.

Antra priežastis nesutarimų buvo dėl bažnyčių turto. Tuo laiku dažnai JAV lietuvių parapijos buvo organizuojamos ir steigiamos ne dvasininkijos, bet pačių žmonių sudarytų komitetų. Kunigas dažnai buvo kviečiamas, kai parapija jau buvo susikūrusi, kartais net ir bažnyčiai žemė nupirkta.

Bet JAV katalikų vyskupai reikalavo, kad bažnyčia ir visas parapijos turtas priklausytų ne parapijiečiams, bet būtų užrašytas kaip vyskupo nuosavybė. Parapijiečiai nesutikdavo, kad jų uždirbtais pinigais pastatyta bažnyčia būtų atiduota vyskupui. Patys klebonai turėjo paklusti vyskupams.

Kovos tarp parapijiečių, prieš klebonus ir jų šalininkus vyko ne vienoje JAV lietuvių parapijoje.

1902 metais Spring Valley, Illinois, lietuvių parapijoje nesutariant dėl parapijos turto, kunigui Ambrozaičiui padėta dinamito bomba prie klebonijos durų sprogo, bet kunigo neužgavo. 1904 metais Waterburyje kunigas Žebrys ir kitais metais Worcesteryje kunigas Bukaveckas šaukėsi policijos sukilusius parapijiečius sutramdyti. 1909 metais Westville miestelyje buvo apšaudyti kunigo Skripkos langai. 1912 metais Grand Rapids, Michigan, parapijiečiai sukilo prieš kunigą Kaupą ir Pittson miestelyje – prieš kunigą Matulaitį.

Fizinės kovos ir ginčai su klebonais dažnai persikeldavo į kovas teismuose.

Scrantono mieste, Šv. Juozapo parapijoje, parapijiečiai teismuose bylinėjosi su klebonu ir vyskupu septynis metus. Shenandoah miestelio Šv. Jurgio parapijoje nuo 1929 iki 1937 metų tarp klebono ir parapijiečių teismuose buvo iškelta maždaug 20 atskirų bylų.

Dėl tokių nesutarimų daugelis lietuvių buvo atstumti arba patys pasitraukė iš katalikybės – vieni metė tikybą visiškai, kiti steigė tautines lietuvių katalikų parapijas, nepriklausančias nei vyskupams, nei Romos popiežiui.

Kovos su darbdaviais

JAV darbininkų sąlygos XIX a. pabaigoje buvo žiaurios. 1897 metais vien Shenandoah anglių kasyklose žuvo 41 lietuvis. 1909 m. Cherry, Illinois kasyklose, žuvo 23 lietuviai. JAV klasių kova, kurioje aktyviai dalyvavo lietuviai darbininkai, reiškėsi protestais ir streikais, kuriuos darbdaviai ir jiems paklusnūs valdininkai ginklais žiauriai malšino.

Sunkiausius darbus už mažiausius atlyginimus Amerikoje tada dirbdavo svetimšaliai imigrantai. 1902 m. „Vienybė lietuvninkų” laikraštis rašė apie anglies kasyklas: „Shenandoah’ryje retą dieną nelaimė vieno kito Lietuvio nesutinka, daugelį pirm laiko į kapus nuvaro, daugelį elgetomis paverčia, nes padaro visam gyvenimui dirbti netinkančiu”.

Darbininkui prarasti ranką arba koją buvo toks įprastas dalykas, kad Amerikos didžiausia anglių kasyklų unija (darbininkų profsąjunga) net ir lietuvių kalba išleistoje brošiūroje nurodė, kiek yra vertos darbininko kūno dalys, kiek darbdavys darbininkui privalėjo mokėti už prarastą ranką, koją ar pan.

JAV lietuviai pasižymėjo angliakasių, audėjų ir siuvėjų darbininkų unijų organizavimu. Aktyviai dalyvavo darbininkų streikuose, kuriuose ne vienas buvo užmuštas, sužalotas arba liko laimingas, jeigu tebuvo suimtas.

Lietuviai siuvėjai buvo vieni aktyviausių kovotojų įsteigiant ir palaikant uniją Amalgamated Clothing Workers. Vienu metu JAV lietuvių siuvėjų buvo apie 10 000, o tos unijos lietuviški skyriai (union „locals”) veikė Brooklyne, Baltimorėje, Bostone, Rochesteryje ir Čikagoje.

1894 metais streikavo lietuviai siuvėjai Brooklyne, reikalaudami geresnių atlyginimų ir darbo sąlygų. Streikas buvo laimėtas, siuvėjų atlyginimas pakeltas nuo $10 iki $12 per savaitę ir darbo valandos buvo sumažintos į 16 valandų darbo dieną, arba 96 valandų darbo savaitę. Šiandien tai būtų vergija.

1897 m. netoli Hazeltono miestelio Lattimer anglių kasyklos bendrovės samdiniai, vadovaujami vietinio šerifo, nušovė 21 streikuojantį beginklį darbininką. Tarp nušautų buvo lietuviai Antanas Grikis, Jonas Tarnavičius, Pranas Keidelis, Jokūbas Tamošiūnas ir Rapolas Rakevičius. Šį įvykį JAV lietuvių spauda pavadino „Antrosiomis Kražių skerdynėmis”.

1910 m. Čikagoje buvo policininkų užmušti streikuojantieji lietuviai siuvėjai Pranas Nagreckis ir Kazys Lažinskas. Jau daugiau nei 100 metų jie guli greta vienas kito Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinėse.

KOVOS IR PALIKIMAS LIETUVIŲ EMIGRANTŲ AMERIKOJE (II)

Laisvamaniai

J. Šliūpo paminklas.
Dr. Jono Šliūpo paminklo atidengimas Lietuvių tautinėse kapinėse netoli Čikagos 1949 m. Prie paminklo: Valerija Ragauskaitė, Vytautas Šliūpas, Grasilda Šliūpienė ir Saulė Gedminaitė.

Matėme nesutarimus tarp lietuvių ir jų klebonų dėl parapijos valdymo ir turto. Vėliau JAV lietuviuose išsivystė skirtingos ideologinės srovės, kurios nuvedė į gilesnius ginčus tarp kunigų ir jų parapijiečių, ir pagaliau tarp lietuvių tarpusavyje.

Visam tam pradžią davė dr. Jonas Šliūpas ir jo skelbiama „laisvamanybė“. Laisvamaniai turėjo savo organizacijas, savą spaudą. Jau seniai laisvamanių nėra, bet laisvamanybė turėjo didelę įtaką visoje 20-to šimtmečio pradžios JAV lietuvių veikloje.

„Laisvamanybė“ skatino laisvą pažiūrą į gyvenimą ir ypatingai atmetė visas religines dogmas. Laisvamaniai atmetė Šventą Raštą, skelbė, kad žmogus išsivystė evoliucijos keliu, ir pareiškė, kad maldomis nieko negalima atsiekti, kad gyvenimą turime kurti ir gerinti savo darbu ir protu.

Tas sukurstė didelę kovą dvasiškių prieš laisvamanius ir prieš dr. Šliūpą. Dr. Šliūpas tapo kunigų smerkiamas ir plačiai žinomas kaip „baisus bedievis“. Sakoma, kad motinos net savo vaikus gąsdindavo: „Jei nebūsi geras, atiduosiu Šliūpui“. Ši kova nemažai prisidėjo prie to, kad vėliau buvo suskaldytas Susivienijimas Lietuvių Amerikoje (SLA).

Vienu laiku kai kurie kunigai, pastebėję Šliūpo gabumus ir įtaką lietuviuose, norėjo jį įtraukti į savo veiklą. Bet kunigams buvo neįmanoma viešai susidėti su vadinamu „bedieviu“. Tai Šliūpas ir kiti du „bedieviai“, laikraščio „Wienybės Lietuvininkų“ redaktorius Juozas Anziulaitis ir leidėjas Juozas Paukštis, buvo įkalbėti dėl viešumos pasirodyti bažnyčioje ir atlikti išpažintį.

Tie trys nuvažiavo pas kleboną Jurgį Kolesinską, visą naktį praleido gerdami ir kortomis lošdami, o sekantį rytą visi nuėjo bažnyčion – kunigas mišių laikyti, o trys svečiai išpažintį atlikti ir priimti komuniją. Viskas būtų buvę gerai, tik vėliau tie trys pradėjo viešai juoktis iš tų ceremonijų ir iš to viso projekto. Taip jie ir liko „bedieviais“ kunigų priešais.

Iš k.: Martynas Yčas, Jonas Basanavičius, A. B. Strimaitis, Karolis Račkauskas-Vairas.
1913 m. New Yorke, priešais Susivienijimo Lietuvių Amerikoje (SLA) būstinę (iš k.): Rusijos Dūmos atstovas Martynas Yčas, dr. Jonas Basanavičius, A. B. Strimaitis, rašytojas Karolis Račkauskas-Vairas.

Trys susivienijimai

JAV lietuviai pagal politinę veiklą iki Antrojo pasaulinio karo buvo pasiskirstę maždaug šitaip: 45% katalikai, 25% komunistai, 20% socialistai ir 10% tautininkai.

JAV lietuvių pagrindinės organizacijos tada buvo trys susivienijimai – socialistų-tautininkų Susivienijimas Lietuvių Amerikoje (SLA), Susivienijimas Lietuvių Romos Katalikų Amerikoje (SLRKA) ir komunistų Lietuvių Darbininkų Susivienijimas (LDS). Visos trys išaugo iš aštrių tarpusavio kovų.

1886 m.  dr. Jonas Šliūpas įsteigė pirmajį, pavadintą Susivienijimas Visų Lietuvninkų Amerikoje, nors šis neilgai veikė. Vėliau tais pačiais metais dvasininkai įsteigė savo Susivienijimą.

Kunigų Susivienijimą steigiant, jame dar vyravo polonizmo dvasia. Pats steigiamasis protokolas parašytas lenkišku žargonu ir jame dar pareikšta, kad „Susivienijimas ir Žwiązek Narodowy Polski [lenkų organizacija] yra abudu geri, ba juose talpinasi katalikai ir kuningai“.

Iš šio kunigų susivienijimo vėlesnių skilimų išsivystė minėti trys atskiri susivienijimai.

Pirmas skilimas vyko audringame 1901 metų Seimo suvažiavime. Iš triukšmingo seimo išėjo „tautiškai“ nusiteikę delegatai ir įsteigė savo, išbraukdami žodį „katalikas“ iš organizacijos pavadinimo.

(Išeidami „tautiečiai“ išsinešė su savimi Susivienijimo knygas, kurias kunigai paskui mėgino atgauti. Kunigas Antanas Milukas, nuėjęs į „tautiečio“ Astramsko, buvusio seimo sekretoriaus, viešbutyje kambarį, pamatė jame lagaminą, ir manydamas, kad jame tos knygos, pagriebė ir išsinešė. Pasirodė, kad jame buvo ne knygos, bet butelis degtinės ir koks svaras dešros.)

Metams bėgant „tautiškame“ Susivienijime (SLA) įsivyravo socialistai, iš kurių 1920 metais iškilo atskira komunistų frakcija. 1930 metais SLA suvažiavime Čikagoje kilo tarpusavio riaušės, kurias numalšinti prireikė iškviesti policiją. 20 buvo suimtų ir apie pusė, maždaug 200  komunistuojančių atstovų, pašalinta iš posėdžių salės. Pašalintieji susirinko Meldažio svetainėje ir susiorganizavo į Lietuvių Darbininkų Susivienijimą (LDS).

Po šio skilimo JAV lietuviai komunistai ir nekomunistai vienas su kitu dar šiek tiek bendravo iki Antrojo pasaulinio karo. Bet toks bendravimas pasibaigė 1940 metais, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą.

Per 1940 metų Lietuvos okupaciją komunistai prarado daug narių, kurie perėjo – arba grįžo – pas socialistus. Socialistai pradėjo glaudžiau bendrauti su katalikais ir tautininkais, nes visos šios trys srovės surado bendrą tikslą – smerkti Lietuvos okupaciją ir kovoti prieš komunistus.

Tuo tarpu JAV lietuviai komunistai okupaciją rėmė ne tik spaudoje, bet ir finansiniai. Šelpė rinkliavomis. Per karą pinigus siuntė į Maskvą, o po karo – tiesiai į Tarybinę Lietuvą.

Po Antrojo pasaulinio karo į Ameriką atvyko lietuvių antra banga, tų, kurie pabėgo nuo sovietų okupacijos, vadinami „dipukai“. (Žodis „dipukas“ – iš angliškų žodžių „Displaced Persons“ – išvietinti žmonės.) Dipukams prarasta tėvynė, bolševikų įvykdytos žudynės ir trėmimai buvo dar šviežia, atvira žaizda.

Tada prasidėjo dipukų kovos prieš lietuvius komunistus, kurie viešai garbino sovietinę santvarką Lietuvoje. Komunistų susirinkimai buvo ardomi, jų langai buvo daužomi, net veikėjai apmušti. Komunistų laikraščio „Vilnis“ redakcijos langai Čikagoje buvo daugybę kartų išdaužyti, kol pagaliau jie, lyg tvirtovė, užmūryti plytomis. Tai buvo paskutiniai rimti susirėmimai JAV lietuvių tarpe.

Amerikos lietuvių palikimas

Pirmieji lietuviai emigrantai Amerikoje visą gyvenimą dirbo sunkius, prastus, dažnai pavojingus darbus. Jų atlyginimai buvo menki. Retas jų praturtėjo, ne vienas praleido gyvenimo saulėleidį skurdžiai. Bet jie daug nuveikė, daug atsiekė Lietuvos labui.

JAV lietuvių pastangomis ir finansais 1900 metais Paryžiuje Lietuva pirmą kartą dalyvavo pasaulinėje parodoje. Ten sėkmingai iškėlė pasauliui spaudos draudimą ir persekiojimus. Tas žinias paskui platino Prancūzijos laikraščiai ir inteligentai, į kuriuos net Rusijos caro valdžia buvo priversta reaguoti.

1919 metais JAV lietuviai surinko daugiau nei milijoną parašų, reikalaudami, kad JAV oficialiai pripažintų Lietuvą de jure nepriklausomą valstybę. 1940 metais, kai sovietai užėmė Lietuvą, JAV prezidentas Rooseveltas priėmė JAV lietuvių delegaciją su prašymu, kad JAV nepripažintų Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą; nepripažinimo JAV laikėsi iki pat aststatymo dabartinės nepriklausomybės.

Nuo 1879 metų Miko Tvarausko „Lietuwiszkos Gazietos“ iki Antrojo pasaulinio karo Amerikos lietuviai leido beveik 150 laikraščių ir žurnalų, dalis kurių pasiekdavo Lietuvą. 1896 metais JAV įsteigta Tėvynės Mylėtojų Draugija daug metų leido knygas ir platino jas Lietuvoje.

1894-1904 metais vien tik per vieną lietuvių banką Čikagoje į Lietuvą buvo persiųsta 4 milijonai dolerių, kurių vertė šiandieną būtų daugiau nei 85 milijonai dolerių. Lietuvių bankų Čikagoje buvo beveik tuzinas, buvo jų ir kituose miestuose.

JAV lietuvių pastangomis JAV prezidentas Woodrow Wilson paskelbė 1916 metų lapkričio 1 d. „Lietuvių diena“, per kurią visose Amerikos valstijose buvo renkamos aukos nuo karo nukentėjusiems Lietuvos gyventojams šelpti.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios iš Lietuvos į JAV nuolat atvykdavo aukų rinkėjai rinkti aukas švietimo reikalams, mergaičių mokykloms, senelių prieglaudoms ir kitiems visuomeniniams tikslams. Tarp atvykusių aukų rinkėjų buvo dr. Jonas Basanavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, rašytoja Žemaitė ir daug kitų. JAV lietuvių širdys ir kišenės visiems dosniai atsiverdavo.

Net ir JAV lietuviai komunistai, kurie rėmė Lietuvos okupaciją, šiek tiek pasitarnavo lietuvybės išlaikymui Tarybų Lietuvoje. Dėl to, kad lietuviai komunistai Amerikoje buvo veikliausi ir ilgiausiai išsilaikė, Maskva turėjo skaitytis su lietuviais. Todėl beveik visuomet Maskvoje ir į Maskvos misijas Jungtinėse Tautose ar Washingtone būdavo įtrauktas nors vienas lietuvis. Taip nebuvo elgiamasi su kitomis Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusiomis mažomis tautomis.

Ir per visus nesutarimus, vargus ir kovas pirmieji JAV lietuviai įsteigė lietuviškų parapijų ir pastatė bažnyčių daugiau nei 100.

Po Antrojo pasaulinio karo antrosios bangos lietuviai pasinaudojo tomis pirmos bangos statytomis bažnyčiomis, susirinkimo salėmis, įkurtais laikraščiais. Todėl, kad antrajai bangai nereikėjo rūpintis savų bažnyčių statyba ir laikraščių steigimu, jie galėjo paskirti daugiau energijos į kultūrinę ir politinę veiklą.

JAV lietuvių antroji banga paruošė ir išleido garsiąją Bostoniškę Lietuvių enciklopediją.  Išleido daug knygų. Įsteigė lituanistinių mokyklų tinklą. Pastatė kultūros namus – Pasaulio lietuvių centrą ir kitus. Iki nepriklausomybės atstatymo savo politine veikla jie neleido pasauliui užmiršti, kad Lietuva okupuota.

Dabar atvykstančioji lietuvių emigrantų trečioji banga perima esančias lietuvių organizacijas, gausiai siunčia savo vaikus į antros bangos įkurtas šeštadienines lietuvių mokyklas ir naudojasi kitomis lietuviškomis paslaugomis.

Bet viskas prasidėjo nuo lietuviškų pamatų Amerikoje, kuriuos pastatė tie bemoksliai kaimo bernai ir mergos, atbėgę prieš 100 metų iš Rusijos caro nuskurdintos Lietuvos.

1916 m. lapkričio 1 d. JAV lietuvių pastangomis prezidento Woodrow Wilson paskelbta Lietuvos šelpimo diena – visoje Amerikoje JASV lietuviai rinko aukas nuo karo nukentėjusiems Lietuvos gyventojams šelpti.

http://www.draugas.org/kovos-ir-palikimas-lietuviu%CC%A8-emigrantu%CC%A8-amerikoje-i/

Lietuva - JAV , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra