Kovo 11: vienos dienos vienybė

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariai, 1990-ųjų kovo 11-osios vėlų vakarą vieningai priėmę istorinį sprendimą atkurti nepriklausomą Lietuvą, jau kitą dieną paskendo kivirčuose.
 
Nepriklausomybė suvienijo
 
Skirtingus požiūrius demonstravo ne tik politiniais priešininkais tuomet laikyti Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos nariai. Ginčų netrūko ir tarp Sąjūdžio atstovų, turėjusių absoliučią daugumą Aukščiausiojoje Taryboje.
 
Per porą metų, kai buvo atkurta nepriklausomybė, tie nesutarimai tapo tokie dideli, kad atvedė prie vadinamosios parlamentinės rezistencijos, Sąjūdžio suskilimo į skirtingus politinius darinius ir galų gale – pirmalaikių rinkimų 1992-ųjų rudenį, kurie į valdžią sugrąžino pokomunistinę Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP).
 
1990-ųjų vasario pabaigoje ir kovo pradžioje išrinkta Aukščiausioji Taryba į pirmą posėdį susirinko kovo 10-ąją, šeštadienį. Iš Sąjūdžio išrinkti deputatai, sudarę daugumą Taryboje, skubėjo priimti valstybingumui atkurti reikalingus dokumentus. Jau kovo 11 d., sekmadienį, atlikus visus būtinus procedūrinius ir teisinius veiksmus, Aukščiausioji Taryba labai vieningai patvirtino Nepriklausomybės Valstybės Atkūrimo Aktą. Priimtas ir Laikinasis pagrindinis įstatymas, pagal kurį turėjo gyventi atkuriama valstybė.
 
Prieš Kovo 11-osios aktą nebalsavo nė vienas Aukščiausiosios Tarybos deputatas, susilaikė tik keli tautinių mažumų atstovai. Istorinis dokumentas suvienijo tiek Sąjūdžio, tiek Lietuvos komunistų partijos narius. Nors pastarieji, beje, anksčiau kiek skeptiškai vertino skubą atkuriant valstybingumą, ragino verčiau laikytis „žingsnio po žingsnio“ taktikos, be reikalo neerzinti ir nepykdyti Maskvos.
 
Kai kovo 11-ąją paaiškėjo, kad Sąjūdžio iškeltas kandidatas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininkus Vytautas Landsbergis nesunkiai nugalėjo komunistų partijos siūlytą Algirdą Brazauską, tapo akivaizdu, kad taktikos „žingsnis po žingsnio“ nebus. Tik išrinktas pirmininku V. Landsbergis pasiūlė nedelsiant priimti Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.
 
Surengė uždarą posėdį
 
A. Brazausko pralaimėjimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimuose kartėlis palietė jo šalininkus. Todėl jau kitą dieną po to, kai vieningai buvo patvirtintas Kovo 11-osios Aktas, Aukščiausiojoje Taryboje atsirado oficiali opozicija V. Landsbergiui, Lietuvoje pradėti rinkti nepatenkintų tokiais pirmininko rinkimų rezultatais parašai, netgi raginta surengti referendumą dėl esą neteisingų rinkimų anuliavimo.
 
Galų gale baigiantis kovo 12-ąjai Aukščiausiosios Tarybos deputatai nusprendė politinę padėtį aptarti ir savo santykius išsiaiškinti uždarame posėdyje.
 
Šio karšto posėdžio stenograma ilgą laiką buvo įslaptinta. Tik prieš kelerius metus nuspręsta ją padaryti viešai prieinamą.
 
Iš stenogramos aišku, kad jau kitą dieną, kai buvo paskelbta atkurta nepriklausomybė, naujajame Lietuvos parlamente išryškėjo pirmieji dideli nesutarimai.
 
1990-ųjų kovo 12 d. uždarame posėdyje ne kartą skambėjo susirūpinimas dėl Lietuvoje kylančio nepasitikėjimo ir susipriešinimo. „Neramu šiandien, kai išeini į miestą ir grįžti atgal. Mes čia visi iki vieno rengiamės savaitę sėdėti, bet kas nepriklausomybe domisi, kas rūpinasi, kas ten, už šitų sienų, darosi? O nepriklausomybės griovimu yra rūpinamasi. Esu dėl to labai sunerimęs“, – kalbėjo Česlovas Kudaba.
 
Jis ragino deputatus neskatinti susipriešinimo Lietuvoje: „Drausmės, savigarbos mums reikia, saugoti vieniems kitus, nes šiandien mes parodėme ir šiaip sau dalykų. Mes daug savo nepatrauklumo parodėme.“
 
Išsigando maišto
 
Įsiaudrinę deputatai ėmė kalbėti apie maišto galimybę. „Aš nesuprantu viso to todėl, kad manau, jog daugelis žmonių nesupranta, ką mes čia veikiame. Ir nesupranta dar blogesnio daikto – ką jie padarė vakar (kovo 11-ąją – red. past.). Turime puikiai suvokti tą žmonių netikrumą. Visa tai išgirdęs ir išvydęs, žmonių vietoje ateičiau ir nušluočiau čia visus. Visiškai suprasčiau ir pateisinčiau tuos žmones“, – karščiavosi Jonas Tamulis.
 
Uždaram posėdžiui pirmininkavęs Aleksandras Abišala ne juokais išsigando, kad tokios kalbos gali atvesti prie politinės sumaišties. Jis paragino tuoj pat informuoti posėdyje nedalyvaujantį V. Landsbergį ir kitus vadovybės narius apie bręstantį nepasitenkinimą: „Mes negalime balsuoti, priimti sprendimų, nes nėra oficialių pirmininkų. Prašau dar kartą pasakyti jiems, kad kyla maištas, ir jeigu mūsų vadovybė per dvi minutes neatsiras čia, tai tas maištas ir sukils.“
 
Pasigirdo balsai salėje: „Taigi mes neruošiam valstybės perversmo, bet tegu ateina!“
 
V. Landsbergis ir kiti vadovai netrukus pasirodė.
 
Užkliuvo „ironiška šypsenėlė“
 
Audrius Rudys piktinosi: „Esame paprasčiausia Aukščiausioji Taryba ir blogo pavyzdžio. Didžiavomės, kad mes čia dirbsime profesionaliai, bus nepalyginamai geresnė Aukščiausioji Taryba, negu buvo iki šiol, o, atleiskit, profesionalumo anaiptol nėra.“
 
A. Rudys asmeniškai kreipėsi ir į V. Landsbergį, ragindamas jį atsisakyti sunkiai slepiamos arogancijos. „Iškart pasakysiu: aš balsavau už jus neabejodamas. Manau, esate kur kas perspektyvesnis politikas nei A. Brazauskas, kuriam aš taip pat jaučiu didelę simpatiją. Kai žmonės lygina išvaizdą, ji, aišku, yra deputato A. Brazausko naudai. Kodėl? Todėl, kad aš asmeniškai (ir tai ne vienas aš pastebėjau) labai dažnai pastebiu ironišką šypsenėlę ir tam tikrą pranašumo rodymą“, – kalbėjo A. Rudys.
 
Emanuelis Zingeris baiminosi, kad jau kitą dieną, kai buvo atkurta nepriklausomybė, naujieji Lietuvos parlamentarai ėmė skilti. „Aš jaučiu, kad dabar mes jau skylame į grupes, ir jaučiu ne retoriškai“, – sakė jis.
 
E. Zingeris piktinosi tais, kurie per televiziją ragino žmones rinkti parašus dėl referendumo, kuriuo A. Brazauskas būtų išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. „Tokios potencijos mane gąsdina. Aš prašau visų tų, kurie gali nesukontroliuoti savęs, nedaryti viso to. Ir prašau manyti, kad mūsų beveik šimtu procentų pasirašytas Nepriklausomybės Aktas turėtų dar šiek tiek pratęsti tų parašų vienybę“, – kalbėjo politikas.
 
Pavadino revanšistais
 
Kur kas griežčiau apie Lietuvoje prasidėjusį parašų rinkimą kalbėjo Liudvikas Rasimavičius: „Jokios abejonės nėra, kad ir šiuo metu veikia tam tikras mechanizmas, pagal kurį norima šį Aktą sumenkinti. Ir sumenkinti su tos pačios televizijos pagalba. Ir sumenkinti to asmens, kurį mes išrinkome, nuopelnus. Todėl sakau, jeigu tai nesiliaus, tai nereikia manyti, kad laimėjęs Sąjūdis taip ir pasiduos revanšistams. Tai yra tiems, kurie laukia kažkokio revanšo.“
 
L. Rasimavičius teigė nugirdęs Komunistų partijai priklausančių deputatų pokalbį, kad esą bus inicijuojamas referendumas dėl nepasitikėjimo V. Landsbergiu ir reikalavimo A. Brazauską išrinkti Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. „Aš tokį pokalbį nugirdau, kad būsimasis referendumas ir bus revanšas. Kai žmogus pralošia arba partija pralošia ir eina į tai, tai yra revanšas. O tie, kurie eina, yra revanšistai“, – aiškino deputatas.
 
Vėliau už šiuos žodžius L. Rasimavičiui teko atsiprašyti. Tačiau jis nenustojo tvirtinęs, kad Lietuvoje tikrai yra gana daug nepriklausomybės priešų, kurie kovos su V. Landsbergiu įvairiomis formomis, įskaitant ir jo supriešinimą su A. Brazausku.
 
Jurgis Jurgelis su nerimu kalbėjo apie padėtį Lietuvoje. „Jeigu manęs neapgauna realybės jausmas, tai Lietuvoje truputį neramu. Buvo renkami parašai už gerbiamąjį A. Brazauską, dabar, man atrodo, jau prasideda ir parašų rinkimas už gerbiamąjį V. Landsbergį. Ar nevertėtų padaryti tokio dalyko: pavyzdžiui, du lyderiai, Sąjūdžio ir partijos, per televiziją pasako, kad niekas iš niekieno negrobia valdžios ir negrobs, nėra nuskriaustųjų, viskas vyksta pagal įstatymą, būkit mieli, Lietuvos žmonės, baikit rinkti parašus, organizuoti ir galvoti apie referendumus“, – pasiūlė J. Jurgelis.
 
Į pasiūlymą abiem lyderiams pasirodyti televizijoje nebuvo atsižvelgta, nors po kelių dienų A. Brazauskas išplatino pareiškimą, raminantį savo šalininkus, raginantį dirbti su naująja šalies valdžia, kad būtų įtvirtinta nepriklausomybę.
 
Piktinosi parama A. Brazauskui
 
Saulius Pečeliūnas piktinosi, kad Lietuvoje tebevyksta akcija dėl paramos A. Brazauskui. „Šiandien tęsiama nevaldoma parašų akcija. Žmogus, dėl kurio tai vyksta, išvyko į Maskvą, nepasakęs savo nuomonės, kad laikas tai sustabdyti, nes rinkimai jau įvyko. Jeigu A. Brazauskas to nepadarys, mes nežinome, kuo tai gali baigtis. Aš žinau, kas yra Referendumo įstatymas ir kaip juo galima pasinaudoti. Šiandien dar nė viena valstybė mūsų nepripažino. Jos žiūri, kaip mes elgiamės, ir nuo mūsų elgesio priklauso, kokia bus Lietuva ir ar ji išvis bus. Todėl labai prašau perduoti gerbiamajam A. Brazauskui, kad jis sustabdytų šią akciją, nes tai nėra asmenų tarpusavio kovos reikalas. Tai yra Lietuvos ir visų mūsų reikalas“, – kalbėjo S. Pečeliūnas.
 
Aiškindamas A. Brazausko šalininkų inicijuotas akcijas Česlovas Juršėnas pabrėžė, kad tai esąs politinės kovos rezultatas. „Nevyniokime nieko į vatą. Aiškinkimės tiesiai šviesiai. Vyksta politinė kova. Ir jeigu ji vedama legaliomis priemonėmis, vadovaujantis Konstitucija, tai koks čia nusikaltimas? Ir jeigu dalis Lietuvos žmonių nori kitaip, tai koks čia nusikaltimas? Jeigu mes šiandien gesinsime politinę kovą, ji rytoj prasiverš bjauresne forma. Išvengti kai kurių keblumų ir sunkumų galima tuo atveju, jeigu, dar kartą sakau, mažumai parlamente bus garantuotos tam tikros teisės, jeigu ji nebus užgniaužiama, kaip jau ne kartą buvo bandyta daryti“, – sakė jis.
 
S. Pečeliūnas jam replikavo, kad vis dar kylant sovietų grėsmei neturi būti galvojama apie komfortą ar opozicijos teises. „Nebereikės jokių teisių, kai mus visus iš čia išvaikys, ir nebus nei jūsų, nei mūsų, nei Lietuvos valstybės“, – metė jis.
 
Č. Juršėnas į tai atsakė, kad nereikia gąsdintis ir baugintis. „Dirbkime normaliai savo darbą. Dirbkime neįžeidinėdami kitų“, – pabrėžė politikas.
 
V. Landsbergis žadėjo keistis
 
Pagaliau žodį taręs V. Landsbergis tikino pasistengsiąs, kad būtų kuo mažiau progų kaltinti jį arogancija ir ironišku požiūriu iš aukšto. „Aš suprantu, kad kai kam kai kas gali ir nepatikti. Stengsiuos save kontroliuoti. Gal ir daug pastabų, kad nusišypsau. Kai kam tai atrodo ironiška, bet gal tokia mano šypsena? Žinoma, gal reikia tai kontroliuoti“, – sakė naujasis valstybės vadovas.
 
Jis atmetė priekaištus, kad Aukščiausioji Taryba niekam tikusi. „Ar tai blogesnis parlamentas, atleiskite už žodį? Manau, kad jis labai potencialus. Jis bus daug geresnis, bet jis turi persirgti, kitaip susižaisti. Ir taip turbūt vyks, jeigu mes prieš tai nesusiardysime“, – kalbėjo V. Landsbergis.
 
Aukščiausiosios Tarybos vadovas paragino parlamentinės mažumos atstovus susitaikyti su esama politine padėtimi. „Matau, kaip žmonėms sunku, kai jų nuomonė lieka nepalaikyta, nelaimi. Ir labai lengvai tai vadinama ne demokratija, esą primetė, užgniaužė. Aš, būdamas Sąjūdžio pirmininkas, išmokau gana dažnai likti mažumoje. Niekada manęs tai neprislėgė. Likti mažumoje yra normalus dalykas, jeigu tikime, kad galima spręsti klausimus balsavimu ir panašiai“, – tvirtino jis.
 
V. Landsbergis nuramino tuos, kurie manė, kad tuo metu į Maskvą išvykęs A. Brazauskas gali regzti kokį nors sąmokslą: „Aš kalbėjau su A. Brazausku telefonu, žinodamas, kad jis vyksta į Maskvą, kad jis tą misiją atliktų (įteiktų oficialų Aukščiausiosios Tarybos laišką Michailui Gorbačiovui – red. past.).“
 
Vienybės neliko nė kvapo
 
Uždaras 1990 m. kovo 12-osios Aukščiausiosios Tarybos posėdis baigėsi be rezultatų. Bet diskusijos apnuogino gana didelius nesutarimus, kurie tik paūmėjo, kai Lietuva tapo realiai nepriklausoma, pasaulio pripažinta valstybė 1991-ųjų rudenį.
 
Po to, kai buvo priimtas Kovo 11-osios Aktas, Aukščiausiosios Tarybos deputatai tokią pat vienybę demonstravo tragiškomis sovietinės agresijos 1991-ųjų sausį dienomis, po Medininkų tragedijos tų pačių metų vasarą ir per Maskvoje įsiliepsnojusį rugpjūčio pučą.
 
Vėliau vienybės neliko nė kvapo. Suskeldėjusi Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas galutinai susikivirčijo 1992-ųjų vėlyvą pavasarį ir vasarą. Kita vertus, užteko drąsos ir proto konstatuoti, kad toliau taip dirbti negalima ir reikia naujo Seimo, kuris ir buvo išrinktas 1992 m. spalio pabaigoje.
 
Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.
 
http://klaipeda.diena.lt
 
Nuotraukoje: Dvikova: Kovo 11-osios vienybę sudraskė įsiliepsnoję V. Landsbergio (kairėje) ir A. Brazausko šalininkų nesutarimai

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra