Laikas tikrai bėga labai greitai – nepriklausomybei jau 20 metų. Neįmanoma pamiršti tos nepaprastai džiaugsmingos, šventiškos ir pakilios nuotaikos, kuri tvyrojo Aukščiausiosios Tarybos rūmų salėje 1990 m. kovo 11 d. vakarą, kai buvo priimtas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas.
Aukščiausiosios Tarybos rūmų koridoriuose buvo galima išgirsti ir svarstant, kiek laiko nepriklausomai Lietuvai pavyks išsilaikyti, nes grėsė pavojus, kad Sovietų Sąjunga griebsis karinės jėgos ir mėgins žiauria prievarta grąžinti ankstesnę padėtį. „Jeigu pavyktų išsilaikyti bent tris dienas, net ir tada nepriklausomybės paskelbimas būtų labai prasmingas, nes tai būtų vilties gurkšnis ateities kartoms“, – taip ir panašiai buvo kalbama. Lietuva atsilaikė. Ir prieš nuolatinius tuometinės Sovietų Sąjungos bauginimus, ir prieš netrukus pradėtą ekonominę blokadą, ir prieš 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją, pareikalavusią beginklių žmonių aukų. Kovo 11-oji – viena reikšmingiausių ir iškiliausių mūsų tautos ir valstybės istorijos datų. Po ilgų okupacijos metų Lietuva vėl tapo laisva, sugrįžo į Vakarų demokratinių valstybių šeimą.