Kovo 11-oji: nepriklausomybės atkūrimo teisinė konstrukcija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Laikas tikrai bėga labai greitai – nepriklausomybei jau 20 metų. Neįmanoma pamiršti tos nepaprastai džiaugsmingos, šventiškos ir pakilios nuotaikos, kuri tvyrojo Aukščiausiosios Tarybos rūmų salėje 1990 m. kovo 11 d. vakarą, kai buvo priimtas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas.

Kartu deputatai gerai suprato, jog reikės dėti labai daug pastangų, kad paskelbtoji nepriklausomybė virstų tikrove.

Aukščiausiosios Tarybos rūmų koridoriuose buvo galima išgirsti ir svarstant, kiek laiko nepriklausomai Lietuvai pavyks išsilaikyti, nes grėsė pavojus, kad Sovietų Sąjunga griebsis karinės jėgos ir mėgins žiauria prievarta grąžinti ankstesnę padėtį. „Jeigu pavyktų išsilaikyti bent tris dienas, net ir tada nepriklausomybės paskelbimas būtų labai prasmingas, nes tai būtų vilties gurkšnis ateities kartoms“, – taip ir panašiai buvo kalbama. Lietuva atsilaikė. Ir prieš nuolatinius tuometinės Sovietų Sąjungos bauginimus, ir prieš netrukus pradėtą ekonominę blokadą, ir prieš 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją, pareikalavusią beginklių žmonių aukų. Kovo 11-oji – viena reikšmingiausių ir iškiliausių mūsų tautos ir valstybės istorijos datų. Po ilgų okupacijos metų Lietuva vėl tapo laisva, sugrįžo į Vakarų demokratinių valstybių šeimą.

 
Nepriklausomybės atkūrimą lėmė 1990 m. vasario 24 d. įvykę rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Per pastaruosius 50 metų tai buvo pirmieji tikrai laisvi ir demokratiniai rinkimai, kuriuose tarpusavyje konkuravo ir asmenybės, ir rinkimų programos. Į 141 deputato vietą pretendavo net 472 kandidatai. Rinkimus triuškinama balsų persvara laimėjo Sąjūdis, kurio iškeltų arba remiamų kandidatų programose buvo aiškiai įrašytas siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Taigi, balsuodami už Sąjūdžio iškeltus ir jo remiamus kandidatus, rinkėjai suteikė jiems tautos mandatą atkurti nepriklausomybę. Iki 1990 m. kovo 10 d. vakaro, kai prasidėjo Aukščiausiosios Tarybos sesija, buvo išrinkti 133 deputatai. To pakako, kad kitą dieną būtų priimti Lietuvai lemtingi sprendimai. Už nepriklausomybės paskelbimą balsavo 124 deputatai, 6 susilaikė, prieš nebalsavo niekas. (Trys deputatai buvo išvykę į Maskvą vykdyti svarbios valstybinės užduoties.)
 
Išrinkus Aukščiausiąją Taryba, reikėjo rasti atsakymus į klausimus, kurie šiandien atrodo gana aiškūs. Pirmiausia reikėjo atsakyti, iš kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ar ji atsiranda vėl įgyvendinus tautų apsisprendimo teisę, ar tai modifikuota „Lietuvos TSR“ valstybė, ar atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos (secesija, išstojimas iš jos), ar tai prieškario nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęsinys? Atsakymo į šį klausimą buvo ieškoma ir principinė Sąjūdžio pozicija buvo suformuluota dar iki rinkimų, bet dabar ją reikėjo paversti šios Aukščiausiosios Tarybos valia, įvilkti į tinkamą teisinį rūbą. Reikėjo sukurti teisiškai nepriekaištingą teisinę valstybės nepriklausomybės atkūrimo schemą. (Galutinius nepriklausomybės atkūrimo teisinių aktų projektus rengė išrinktų į Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio deputatų grupė, vadovaujama prof. Vytauto Landsbergio. Į šią darbo grupę dar įėjo Česlovas Vytautas Stankevičius, Romualdas Ozolas, Valdemaras Katkus, Algirdas Saudargas, Kęstutis Lapinskas, Vytenis Andriukaitis. Jiems, kaip teisininkas, talkino Vytautas Sinkevičius).
 
Kovo 11-osios Akto ir su juo susijusių dokumentų turinys gerai žinomas. Pabandykime išryškinti kai kuriuos akcentus, kad būtų aiškesnis tos dienos veiksmų eiliškumas (kodėl pirmiau buvo priimtas būtent šis teisės aktas, o tik paskui kitas), kodėl teisės aktai yra būtent tokio turinio, kokios jų vidinės sąsajos.
 
Teisės aktų eiliškumą ir jų turinį nulėmė atsakymas į jau minėtą klausimą – iš kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kita vertus, reikėjo atsakyti į klausimą, ar 1990 m. vasario 24 d. išrinkta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba gali iš karto priimti Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“? Kitaip tariant, kaip autentišką tautos valią išreikšti per esamas Lietuvai primestas sovietines institucijas, kaip nepriklausomybei atkurti panaudoti šią Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą ir kartu „neįsiteisinti“ Lietuvos TSR struktūrose?Čia slypėjo tam tikras pavojus. Jeigu būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkuria nepriklausomybę, tai iš kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė? Su kokiu teritoriniu vienetu yra susijusi ką tik išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba? Jeigu su Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika, tai ar „Lietuvos TSR“ yra valstybė? Ar tai, kad būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkuria nepriklausomybę, vėliau nebus interpretuojama ir taip, kad ši demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose išrinkta Aukščiausioji Taryba (tautos atstovybė), tegul ir netiesiogiai, vis dėlto esą pripažįsta, jog Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika yra (buvo) Lietuvos valstybingumo forma? Viena iš formų.
 
Tarkime, jeigu būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkuria nepriklausomybę, būtų galimas kad ir toks aiškinimas: iki 1940 metų buvo viena Lietuvos valstybingumo forma (nepriklausoma valstybė), nuo 1940 metų – kita, vadinama „socialistine Lietuvos valstybe Sovietų Sąjungos sudėtyje“, o dabar, 1990 metais, pasirenkama dar kita, nauja valstybingumo forma. (Pažymėtina, kad būtent taip Lietuvos valstybingumo raida aiškinama oficialioje dabartinės Rusijos istoriografijoje.) Jeigu taip, tai gal 1940 metais Lietuvoje tikrai įvyko „socialistinė revoliucija“, gal tuomet tauta pati atsisakė nepriklausomybės, pati pasirinko „socialistinį valstybingumą“, o štai dabar nutaria pasirinkti kitokią valstybingumo formą? Jeigu taip, tai gal ir sovietinės okupacijos, ir aneksijos nebuvo?! Tai kam tada kalbėti apie Sovietų Sąjungos moralinę ir teisinę atsakomybę, apie jos pareigą atlyginti padarytą žalą, jeigu demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kaip minėta, tegul ir netiesiogiai, vis dėlto pripažįsta, kad Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika buvo (yra) Lietuvos valstybingumo forma? Nebuvo galima suteikti jokio preteksto tokiems ar panašiems teisiškai visiškai nepagrįstiems interpretavimams.
 
Norint neiškreipti istorinės tiesos (ji buvo ir yra tokia: Lietuva 1940 metais buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota), reikėjo labai aiškiai konstatuoti, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė atsiranda tik kaip prieškario nepriklausomos Lietuvos valstybės tęsinys. Kitaip tariant, nepriklausomos valstybės atkūrimas turėjo būti grindžiamas tik prieškario Lietuvos valstybės tęstinumu. Reikėjo būtinai atsiriboti nuo „Lietuvos TSR“ kaip „valstybės“ kategorijos ir šią demokratiniuose rinkimuose išrinktą Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą labai aiškiai atriboti ir nuo „Lietuvos TSR“ kaip sovietinio teritorinio darinio, ir nuo ankstesnių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“ kaip sovietinių institucijų. Kad tarp šios Aukščiausiosios Tarybos, kuri priims Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, ir vadinamosios „Lietuvos TSR“ neliktų nė menkiausios sąsajos.
 
Ar 1990 metų pradžioje prieškario nepriklausoma Lietuvos valstybė vis dar egzistavo? Juk ji jau 50 metų buvo okupuota, fiziškai nuslopinta. Tarptautinėje teisėje pagrįstai keliamas klausimas, per kiek laiko okupacija ir aneksija tampa tokios veiksmingos, kad kalbėti apie užgrobtos valstybės tęstinumą, teisinį jos egzistavimą nebelieka prasmės. Kitaip tariant, kiek ilgai okupuota valstybė gali išlikti de jure, jeigu ji ilgą laiką yra fiziškai nuslopinta? Tai sunkus klausimas.
 
Be abejo, Lietuva visą sovietinės okupacijos laiką priešinosi. Net per 50 metų iš lietuvių tautos sąmonės nepavyko ištrinti jos identiteto, tautos nepavyko „surusinti“, sulieti su vadinamąja tarybine daugianacionaline liaudimi. Trumpas nepriklausomybės laikotarpis, 1918–1940 metai, buvo tas šaltinis, kuris palaikė gyvybines tautos jėgas.
 
Valstybės tęstinumo aspektu Lietuvos atvejis buvo gana aiškus, nes, nepaisant 50 metų okupacijos, buvo daug požymių,  įrodančių prieškario Lietuvos valstybės egzistavimą  de jure net ir jos fizinio slopinimo metu. Visų pirma paminėtinas Lietuvos diplomatinių atstovybių veikimas kai kuriose užsienio valstybėse. Akivaizdu, kad jeigu Lietuvos valstybė teisiškai neegzistuotų, Lietuvos diplomatinės atstovybės negalėtų veikti. Tarptautinėje praktikoje unikalu ir tai, kad Lietuvos diplomatinės atstovybės veikė nesant Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Antra, Vakarų demokratinės valstybės vykdė Lietuvos okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politiką – JAV ir dar apie pusšimtis valstybių niekada de jure nepripažino Baltijos valstybių aneksavimo ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Būtent dėl to jos leido veikti Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms. Trečia, užsienio valstybėse buvo pripažįstami prieškario Lietuvos Respublikos piliečių pasai, taip pat ir tie, kuriuos išduodavo Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienyje. Taigi, nors ir labai siauroje erdvėje, vis dėlto prieškario Lietuvos Respublikos pilietybės institutas veikė. Ketvirta, kai kuriose užsienio valstybėse buvo išsaugota Lietuvos Respublikos nuosavybė, taip pat ir Lietuvai priklausiusios piniginės lėšos bei aukso atsargos, iki okupacijos laikytos tų valstybių bankuose.
 
Svarbi dar viena institucija, liudijanti valstybės valdžios tęstinumą okupuotoje Lietuvoje – tai  Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, įkurta 1949 m. vasario mėn. ir apėmusi bei atstovavusi visas tuo metu Lietuvoje veikusias karines ir visuomenines formuotes, kurios priešinosi Sovietų Sąjungos okupacijai. Šios Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje nurodoma, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. Visuotinai pripažįstama, kad tautos aukščiausioji politinė institucija yra ne kas kita, kaip tautos atstovybė. Taigi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo tikroji tautos atstovybė, kuri išreiškė ir vykdė tautos valią. Pabrėžtina, kad tai buvo vienintelė teisėta tautos atstovybė tuometinėje okupuotoje Lietuvoje; jokios kitos tautos atstovybės joje tuomet nebuvo.
 
Vadinamosios „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos“, veikusios Lietuvoje nuo jos okupacijos iki 1990 m. vasario 24 d., kai laisvuose demokratiniuose rinkimuose buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas, buvo ne kas kita, kaip tik okupacinės valdžios sudarytos vietos administracinės įstaigos, turėjusios klusniai legalizuoti ir įgyvendinti okupacinės valdžios sprendimus, padėti jai valdyti okupuotos ir aneksuotos Lietuvos valstybės teritoriją. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nebuvo parlamentas, nebuvo tautos atstovybė. Tai, kad Sąjūdžio spaudžiama Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1988 m.–1990 m. vasario mėn. priėmė kai kuriuos teisės aktus (dėl valstybinės kalbos, vėliavos, Molotovo–Ribentropo pakto ir kt.), ir tai, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje per šią svetimos valstybės primestą instituciją buvo galima siekti priimti kai kuriuos Lietuvai naudingus sprendimus, visiškai nereiškia, kad dėl to minėta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba buvo tautos atstovybė. Ji nelaikytina tautos atstovybe vien dėl to, kad ji atsirado ne laisvų ir demokratinių rinkimų būdu, ne tautos valia, kad jos deputatai neturėjo tautos mandato būti jos atstovais, o ji pati – neturėjo tautos mandato būti tautos atstovybe.
 
Vadinamoji „Lietuvos TSR“ nebuvo valstybė, nebuvo jokia Lietuvos valstybingumo forma. Visuotinai pripažinti valstybės požymiai yra įtvirtinti 1933 m. gruodžio 26 d. Montevidėjo konvencijoje „Dėl valstybių teisių ir pareigų“, kurioje nustatyta, kad valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, turi turėti: 1) nuolatinius gyventojus; 2) apibrėžtą teritoriją; 3) vyriausybę; 4) galimybę užmegzti santykius su kitomis valstybėmis. Būtent šis požymis – valstybės gebėjimas savarankiškai palaikyti santykius su kitomis valstybėmis – reiškia ne ką kita, kaip valstybės faktinę nepriklausomybę nuo kitos valstybės valdžios. Taigi neatskiriamas valstybės požymis yra jos suverenitetas. Akivaizdu, kad po 1940 metų okupacijos Lietuva neteko suvereniteto, tauta neturėjo jokių sąlygų laisvai ir savarankiškai spręsti valstybės ir visuomenės organizavimo klausimų: pasirinkti valstybės santvarkos, nustatyti ūkinio ir visuomenės gyvenimo pagrindų, pasirinkti užsienio politikos krypčių. Tauta taip pat neteko galimybės savarankiškai, laisvai ir demokratiškai rinkti Seimo – tautos atstovybės.
 
Visuotinai pripažįstama, kad valstybės teisinio subjektiškumo šaltinis yra suvereni tautos valia. Išreikšti šią valią sovietinės okupacijos sąlygomis tauta neturėjo jokių galimybių. Tad iš  kur galėjo atsirasti „Lietuvos TSR“ kaip valstybė? „Lietuvos TSR“ sukūrė ne tauta ir ne jos atstovai. Lietuvos TSR atsirado iš okupacinės valdžios sudaryto ir tautos valios neatspindinčio vadinamojo „liaudies seimo“ sprendimo, kuris teisine prasme visada buvo ir yra niekinis. Taigi laikyti vadinamąją „Lietuvos TSR“ valstybe nėra jokio teisinio pagrindo.
 
Galima teigti, kad terminas „Lietuvos TSR“ atspindėjo okupuotos Lietuvos valstybės teritorijos valdymo būdą, kurio esmę galima apibūdinti taip: Sovietų Sąjungos valdžios organai sukūrė sau pavaldžias ir savo kontroliuojamas vietos administracines įstaigas, suteikė joms pavadinimus, turėjusius rodyti, esą šios įstaigos atstovauja tautai (pavyzdžiui, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, Lietuvos TSR Ministrų Taryba), ir per šias įstaigas, remdamiesi represinėmis struktūromis, valdė okupuotą Lietuvos valstybės teritoriją. Tegul neklaidina pavadinime „Lietuvos TSR“ esantis žodis „respublika“. „Respublika“ yra valstybės valdymo forma, bet Lietuvos TSR nebuvo valstybė, tad ir valdymo formos (respublika) nurodymas tebuvo fikcija.
 
Grįžtant prie okupuotos Lietuvos valstybės tęstinumo galima teigti, kad Lietuvos valstybė okupacijos laikotarpiu išlaikė (formaliai) vadinamąjį teisinį titulą, ji egzistavo de jure. Kaip berods 1954 metais vaizdingai pasakė vienas iš Prancūzijos Valstybės Tarybos pirmininko pavaduotojų, „Baltijos valstybės teisiškai egzistavo visada ir išlaikė savo teisinį subjektiškumą būdamos savotiškais gyvais mirusiaisiais“.
 
Būtent prieškario Lietuvos valstybės tęstinumas tapo pagrindu 1990 m. kovo 11-ąją atkurti nepriklausomybę. Tam, kaip minėta, pirmiausia reikėjo atsiriboti nuo Lietuvos TSR ir išrinktąją Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą atriboti nuo ankstesnių Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų. Be abejo, 1990 m. vasario 24 d. išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba savo esme buvo visiškai kitokia negu ankstesnės Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos. Tai buvo tikra tautos atstovybė, išrinkta demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose. Ji buvo atribota nuo Lietuvos TSR priėmus Deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“. Tai pirmasis teisės dokumentas, tiesiogiai susijęs su Kovo 11-osios Aktu. Prisiminkime svarbiausias šios deklaracijos nuostatas: 1) iki 1940 metų egzistavo nepriklausoma Lietuvos valstybė, ji suverenią tautos galią reiškė per Lietuvos valstybės institucijas; 2) 1940 metais Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją ir neteisėtai inkorporavo Lietuvą į Sovietų Sąjungą, sugriovė buvusias valstybės struktūras ir primetė svetimas; 3) nuo 1988 metų atsirado naujų galimybių reikštis tautos valiai, taip pat ir per šias primestas (esamas) institucijas; 4) tai, kad yra panaudojamos Lietuvai primestos svetimos struktūros, negali būti interpretuojama taip, esą pripažįstamas jas primetusios valstybės (Sovietų Sąjungos) suverenitetas lietuvių tautai ir Lietuvos teritorijai, pripažįstama aneksija; 5) 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose tauta suteikė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atkurti Lietuvos valstybę bei reikšti tautos suverenią galią per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 valandos bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.
 
Taigi, atrodytų, smulkmena – neliko vos trijų raidžių  (TSR). Tačiau svarbu ne vien pavadinimas: taip buvo konstatuota, kad atsirado visiškai kitokio pobūdžio institucija – Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Toks konstatavimas buvo būtinas, kad institucija, priimsianti sprendimą dėl valstybės nepriklausomybės, jokiais būdais nebūtų susieta su vadinamąja „Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika“, kuri, kaip minėta, niekada nebuvo Lietuvos valstybingumo forma.
 
Siekiant išvengti bet kokių spekuliacijų dėl to, kokios valstybės nepriklausomybė bus atkuriama, siekiant išvengti bet kokių  mėginimų net ir netiesiogiai susieti tai su „Lietuvos TSR“, buvo priimtas Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“. Jame nustatyta, kad Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose turi būti vartojamas vienintelis valstybės pavadinimas Lietuvos Respublika, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba yra vadinama Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, o Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė vadinama „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko“ pareigybe.
 
Šie du teisės aktai – Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ ir Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ – teisės literatūroje dažnai vadinami nepriklausomybės atkūrimo parengiamaisiais teisės aktais.
 
Taigi, priėmus Įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ atsirado institucija, kuri vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Nutraukus bet kokias sąsajas su „Lietuvos TSR“ būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba galėjo priimti sprendimą dėl valstybės (Lietuvos Respublikos) nepriklausomybės atkūrimo.
 
Paskui buvo priimtas Kovo 11-osios Aktas. Jo tekstas trumpas, bet labai talpus. Jis gerai žinomas. Tiesiog prisiminkime.
 
Lietuvos valstybės tęstinumą išreiškia dvi pirmosios Akto nuostatos. Pirmoji nuostata: „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“; atkreipkime dėmesį, kad rašoma ne apie pačios valstybės atkūrimą, – kaip minėta, teisiškai ji egzistavo ir ją fiziškai nuslopinus, – o apie tai, kad „atstatomas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas“. Antroji nuostata: Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas yra 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės; šie teisės aktai niekada nebuvo nustoję teisinės galios. Ši nuostata reiškia ir tai, kad visi vadinamojo „liaudies seimo“, o vėliau – marionetinių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“ sprendimai, kurie prieštaravo šiems kertiniams konstituciniams aktams, yra neteisėti
 
Toliau Akte konstatuojama, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, kad joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Nuostata, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, reiškia inter alia tai, kad jokios valstybės iš Lietuvos negali reikalauti atiduoti ar kam nors „grąžinti“ Vilniaus kraštą arba Klaipėdos kraštą, kokias nors kitas teritorijas. Ši nuostata reiškia ir tai, kad Lietuvoje negali būti jokių autonominių ar kitų panašių darinių, kurie galėtų kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui.
 
Ketvirtoji Akto nuostata skirta išreikšti tai, kokių pozicijų (nuostatų) Lietuvos valstybė  laikysis tarptautiniuose santykiuose: Lietuva pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, taip pat garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
 
Ir penktoji Akto nuostata: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą.
 
Labai daug diskutuota būtent dėl to, kokia formuluotė turi būti pavartota norint išreikšti tai, ką pradeda daryti Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Žodžiai „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“ atsirado tik prieš pat kovo 11-ąją. Iki tol Akto projektuose buvo įrašyta kita formuluotė: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba sieks realizuoti visą valstybės suverenitetą.“ Tikriausiai nereikia aiškinti, kad „sieks realizuoti“ nėra tas pats, kas „pradeda realizuoti“. Kodėl iki pat paskutinės akimirkos vyko diskusijos dėl to, ar Aukščiausioji Taryba sieks realizuoti, ar pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą?
 
Tik todėl, kad buvo rimtų abejonių, ar paskelbus nepriklausomybę tikrai galėsime įgyvendinti valstybės suverenitetą, ar Sovietų Sąjunga nepanaudos ginkluotos jėgos ir prievarta šiurkščiai nenumalšins paskelbtosios nepriklausomybės. Deputatų grupėje, rengusioje Kovo 11-osios Akto projektą, buvo svarstomas ir toks argumentas: jeigu bus įrašyta, kad Aukščiausioji Taryba jau pradėjo realizuoti visą valstybės suverenitetą, bet ji neturės realios galimybės tai daryti, ar nebus sumenkintas pats nepriklausomybės paskelbimas? Tik dėl to Akto projekte buvo įrašytas žodis „sieks“. Nors žodis „sieks“ pats savaime neužkirto kelio iš karto „pradėti realizuoti visą valstybės suverenitetą“, bet reikia pripažinti, kad jis vis dėlto buvo gana dviprasmiškas: kada sieks – ar dabar, iš karto, vos atkūrus nepriklausomybę, ar vėliau, kai tam atsiras sąlygos ir pan. Formuluotė „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“ labiau tinkama, nes tiksliau atspindi tai, kas įvyko: paskelbusi nepriklausomybę būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“. Iš to darytina išvada, kad jokios kitos valstybės valdžios Lietuvoje nėra, jokia kita institucija negali įgyvendinti valstybės suvereniteto, nes visą valstybės suverenitetą jau pradėjo įgyvendinti būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
 
Grįžkime prie Kovo 11-osios Akto teksto, prie jo nuostatos, kad „Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“. Valstybė negali būti be konstitucijos, todėl buvo būtina nedelsiant konstatuoti, kad atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė turi Konstitucija. Kokią? Rengiant nepriklausomybės atkūrimo dokumentus pirmiausia buvo minima 1922 metų Konstitucija, nes ji buvo demokratinė. Bet ji prieš okupaciją jau negaliojo, tuo metu galiojo 1938 metų Konstitucija. Ši Konstitucija buvo autoritarinė – visa valdžia buvo sutelkta Respublikos Prezidento rankose, o tautos atstovybei Seimui iš esmės buvo paliktas antraeilis vaidmuo. Ar atkuriamoji nepriklausoma valstybė tikrai turi pradėti savo gyvenimą pagal nedemokratinę 1938 metų Konstituciją? Ar jos galiojimo atkūrimas nereiškia, kad kartu yra grąžinamas autoritarinis Antano Smetonos režimas? Vien dėl to į idėją atkurti 1938 metų Konstitucijos galiojimą buvo žiūrima labai atsargiai. Labiausiai dvejojo mažumą sudarę deputatai, kurie šiuo klausimu nevisiškai pasitikėjo Aukščiausiosios Tarybos dauguma ir net įtarė, kad gali būti apgauti – esą gal po to, kai bus atkurtas 1938 metų Konstitucijos galiojimas, ji ir liks toliau galioti, o nauja Konstitucija nebus priimta. Tik po tam tikrų įtikinėjimų ir pažadų, kad dauguma elgsis garbingai, kad paskutinę iki sovietinės okupacijos galiojusią Konstituciją reikia atkurti tik siekiant dar kartą įtvirtinti valstybės tęstinumą, buvo sutarta atkurti būtent 1938 metų Konstitucijos galiojimą, bet tik trumpam laikui.
 
Kas nustatyta įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“? Štai jo pagrindinės nuostatos.
 
Pirmoji įstatymo nuostata: Aukščiausioji Taryba nutaria „nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą“, „nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (ši nuostata tiesiogiai susijusi su Kovo 11-osios Akto teiginiu, kad Lietuvos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija).
 
Antroji įstatymo nuostata: atnaujinti 1938 metų Lietuvos Konstitucijos veikimą. Atkreipkime dėmesį, kad buvo atnaujintas visos 1938 metų Konstitucijos galiojimas, bet, kadangi 1990 metų pradžioje Lietuvoje veikė ne visos institucijos, kurios buvo numatytos 1938 metų Konstitucijoje, čia pat, tiksliau – tame pačiame sakinyje, po teiginio, kad yra atnaujinamas 1938 metų Konstitucijos veikimas, buvo įrašyta tokia nuostata: „sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą“.
 
Žinoma, iš karto kilo klausimas, ar 1938 metų Konstitucijos galiojimo atnaujinimas reiškia ir tai, kad atkuriami ir tuo metu veikę įstatymai? Mechaniškai atkurti buvusių įstatymų buvo neįmanoma, nes tuomet kiltų teisinis chaosas. Todėl įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“.
 
Akivaizdu, kad 1990 m. kovo mėn., kai buvo atkurta nepriklausomybė, gyventi pagal 1938 metų Konstituciją būtų buvę sunku ar net neįmanoma. Todėl buvo nutarta sustabdyti 1938 metų Konstitucijos galiojimą ir priimti laikinąją Konstituciją. Tam skirtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“. Nors šiame pavadinime nėra žodžio „Konstitucija“, bet tai buvo ne kas kita, kaip laikinoji Konstitucija.
 
Prisiminkime įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ pagrindinius teiginius: pirma, sustabdyti 1938 metų Konstitucijos galiojimą; antra, patvirtinti Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.
 
Gerai žinoma, kad konstitucija turi viršenybę, kad konstitucijos viršenybės principas yra demokratinės teisinės valstybės principas, kad šis principas reiškia, jog jokie teisės aktai negali prieštarauti konstitucijai. Kaip galiojančius įstatymus suderinti su nauja Laikinąja Konstitucija? Jeigu būtų imta peržiūrėti kiekvieną įstatymą jo suderinamumo su Konstitucija požiūriu, tas darbas labai užsitęstų. Tuomet net nebuvo žinoma, kiek apskritai įstatymų yra, kokios paskutinės galiojančios jų redakcijos ir pan. Nebuvo galima leisti teisinio chaoso, todėl buvo pasirinkta tokia nuostata: nustatyti, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.
 
Taigi, tokia buvo nepriklausomybės atkūrimo dokumentų rengimo logika, nepriklausomybės atkūrimo teisinė konstrukcija. Ji buvo pakankamai gerai apmąstyta. Net žymiausi Tarybų Sąjungos teisininkai, kuriems po kovo 11-osios Michailas Gorbačiovas ir jo komanda pavedė teisiškai įvertinti tą dieną Aukščiausiosios Tarybos priimtus teisės aktus ir juos sukritikuoti, nesugebėjo jiems nieko prikišti. Vienintelis jų priekaištas buvo tai, kad šie teisės aktai neatitinka tuometinės Tarybų Sąjungos konstitucijos. Bet kovo 11-osios aktai tam ir buvo kuriami, kad jos neatitiktų!
 
Telieka paklausti: kodėl nepriklausomybė buvo atkurta būtent kovo 11 d., kodėl to nebuvo galima padaryti anksčiau, tarkim, iš karto po vasario 24 d. įvykusių rinkimų arba kovo mėn. pirmosiomis dienomis, arba vėliau, pvz., kovo 12 d.?
 
Anksčiau tai nebuvo įmanoma vien dėl to, kad per vasario 24 d. vykusius rinkimus buvo išrinkta tik 90 deputatų iš 141. Pagal tuo metu galiojusią Lietuvos TSR konstituciją Aukščiausiosios Tarybos sesija buvo laikoma teisėta, jeigu joje dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai deputatų, t. y. ne mažiau kaip 95 deputatai. Vadinasi, reikėjo palaukti, kol įvyks pakartotinis balsavimas , kol bus išrinkta pakankamai deputatų. Pakartotinis balsavimas vyko kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis. Iki kovo 10 d. vakaro, kai prasidėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, buvo išrinkti 133 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš 141. Nutarus pradėti sesiją kovo 10 d., t. y. jau pasibaigus pakartotiniam balsavimui, buvo siekiama turėti garantiją, kad bus išrinkta kuo daugiau nepriklausomybės atkūrimą remiančių deputatų. Tai buvo labai svarbu, nes jeigu Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas būtų priimtas tik nedidele balsų persvara, būtų sunkiau pasaulį įtikinti, kad Lietuva tikrai nori būti nepriklausoma valstybė.
 
Kodėl ne vėliau kaip kovo 11 d.? Kitą dieną, t. y. kovo 12-ąją, Maskvoje turėjo prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Formaliai tai buvo aukščiausia tuometinės Tarybų Sąjungos valdžios institucija. Šis suvažiavimas turėjo išrinkti pirmą TSRS prezidentą. Juo turėjo tapti TSKP generalinis sekretorius M. Gorbačiovas. Taip ir atsitiko, jis buvo išrinktas pirmuoju ir, beje, paskutiniu Tarybų Sąjungos prezidentu, nes po pusantrų metų Tarybų Sąjungos neliko, ji subyrėjo. Buvo baiminamasi, kad išrinktas TSRS prezidentas, turėdamas didelius įgaliojimus, galės pamėginti įvesti Lietuvoje nepaprastąją padėtį. Nepaprastosios padėties įvedimas reikštų, kad visą valdžią Lietuvoje perima Tarybų Sąjungos kariškiai, jų kariniai komendantai, kad yra labai apribojamos žmonių teisės ir laisvės, kad kariškiai įgyja teisę panaudoti ginkluotą jėgą ir pan. Suprantama, tokiu atveju išrinktoji Aukščiausioji Taryba negalėtų susirinkti, negalėtų veikti, negalėtų paskelbti apie nepriklausomybės atkūrimą. Kitaip tariant, reikėjo užbėgti TSRS liaudies deputatų suvažiavimui už akių, reikėjo suskubti pasinaudoti tautos valia sukurta ir istorijos suteikta galimybe. Ir tai buvo padaryta, padaryta būtent kovo 11-ąją.
 
Galima prisiminti dar vieną įdomų dalyką. Kitą dieną  po Nepriklausomybės Atkūrimo Akto priėmimo, t. y. kovo 12-ąją, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutarė kreiptis į tuometinę TSRS Aukščiausiąją Tarybą, jos pirmininką M. Gorbačiovą (būtent tokios buvo jo pareigos iki išrinkimo TSRS prezidentu). Prof. Vytauto Landsbergio kabinete buvo susirinkę keli deputatai, taip pat teisininkai, kurie turėjo padėti parengti kreipimosi tekstą. Dėl šio teksto didesnių nesutarimų nekilo – kreipimesi buvo pranešama, kad kovo 11-ąją yra priimti teisės aktai dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, kad šis kreipimasis yra oficialus pasiūlymas pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu valstybės nepriklausomybės atkūrimu, – o dėl to, kaip kreiptis į M. Gorbačiovą, deputatų nuomonės išsiskyrė: ar žodžiu „drauge“ (toks kreipinys tuomet buvo įprastas), ar žodžiu „gerbiamasis“, ar tiesiog „TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininke“? Prof. V. Landsbergis pasiūlė kreipinį, daug tiksliau atspindėjusį tai, kas iš tiesų įvyko: „TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Jo Prakilnybei Michailui Gorbačiovui“. Kreipinys „Jo Prakilnybei“ tarptautinėje teisėje, diplomatinių santykių praktikoje yra įprastas, kai vienas valstybės vadovas oficialiai kreipiasi į kitos valstybės vadovą. TSRS liaudies deputatų suvažiavime šis kreipinys sukėlė nemažą šurmulį. Vėliau vienas iš M. Gorbačiovo „perestroikos“ architektų, Aleksandras Jakovlevas, savo atsiminimuose rašė, kad kai išgirdo kreipinį „Jo Prakilnybei“, suprato, jog Lietuva tikrai „išsprūdo“ iš Sovietų Sąjungos.
 
Laikas tikrai bėga greitai. Prieš dvidešimt metų Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ne tik atkūrė valstybės nepriklausomybę – per kelerius savo veiklos metus ji įtvirtino Lietuvos valstybingumą, padėjo tvirtus demokratinės nepriklausomos valstybės raidos pagrindus. Kovo 11-osios išvakarėse prisiliesdami prie tą dieną priimtų teisės aktų ir iškiliausio iš jų – Nepriklausomybės Atkūrimo Akto, visada prisiminkime Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus – šio Akto signatarus ir išreikškime jiems savo didžią pagarbą bei dėkingumą.
 
Baltijos fotografijos linija
 
Kęstučios Vanago/BFL nuotr.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Kovo 11-oji. Kalba prof. Vytautas Landsbergis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra