Kovo 11-ąjai – 22 metai

Autorius: Data: 2012-03-12, 16:38 Spausdinti

Antanas TYLA, Vilnius

Lietuva, lietuviai ir visi ištikimi Lietuvos piliečiai bei bičiuliai dėkojo, dėkoja ir dėkos 1990 m. kovo 11-ąjai – šiai didžiai mūsų sugrįžimo į pasaulio valstybių bendriją šventei. Tą dieną Europos žemėje buvo atsodintas ir sužaliavo Laisvos Lietuvos valstybės medis. Sveikinu visus su Kovo 11-ąja.

Mums Laisvės nereikėjo mokytis. Beveik prieš 800 metų pradėtas lietuvių valstybinis gyvenimas rodė, kaip mes suprantame Laisvę. Mums laisvė – tai valstybinė laisvė. XVII a. išleistoje knygoje Vilniaus universiteto profesorius Albertas Vijūkas-Kojelavičius rašė, kad lietuvių tauta „Laisvę ir Taiką užsitikrindavo ne tvirtovėmis ir pylimais, o piliečių narsumu“ (1). Narsumą reikėtų suprasti kaip sąmoningą ištikimybę ir atsakomybę už valstybę. XX amžiuje šią narsą Lietuva rodė Vasario 16-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktu ir Nepriklausomybės gynimu karo frontuose. Tuomet savanoriai ir visa Lietuvos kariuomenė išvyjo visus draugais ir „išlaisvintojais“ apsimetusius užpuolikus. Tik vienas iš jų, t. y. Lenkija, negailėdama Lietuvos užgrobė visą pietryčių Lietuvą su sostine Vilniumi ir 20 metų ją terorizavo. Tebeterorizuoja, kaip matome, iki šiol.

Lenkijos apdraskyta jaunoji Lietuvos valstybė atkakliai ir drąsiai tiesė savo valstybinio gyvenimo kelią. Buvo daug pasiaukojimo be išskaičiavimo. Tuomet, brangindami laisvę ir vienybę, Steponas Darius ir Stasys Girėnas savo skrydį per Atlantą paaukojo Jaunajai Lietuvai ir paskelbė, kad aukotis Jai galima nuolatos. Jų skrydis ir Vilniaus išvadavimas tapo jaunimo susitelkimo židiniu. Laisvės šaukiama Lietuva organizavo ir ėjo į 1941 m. Birželio 23 d. sukilimą prieš bėgantį sovietinį okupantą ir ateinančių nacių okupaciją, paskui su ginklu rankose Laisvę gynė Lietuvos partizanai, disidentai, dvasininkai. Laisvė visą laiką vakščiojo po XX a. Lietuvą ir šąlo ištremta į Sibirą, Šiaurę, žiemą nuogai išrengta ir išniekinta miestelių aikštėse, nukauta laukuose, paežerėse, sušaudyta Tuskulėnuose. Vaikščiojo Ji prisidengus partizanų spauda, Katalikų Bažnyčios Kronika, disidentų literatūra. Jai rankas tiesė moksleivių slaptos organizacijos…

Laisvė vaikščiojo ir laukė… Ir reikėjo tik Kovo 11-osios, kad Ji sugrįžtų į namus, kuriuose visą laiką buvo laukiama. Jai duris užvėrę okupantai ir kolaborantai pasimetė. Dar bandė tankais įveikti mūsų narsą. Nebeįveikė.

Kovo 11-osios Laisvė parodė mums kryptį, į kur mes turime eiti, bet kelią liepė tiesti patiems. Patiems reikėjo daug valios, ypač atsakomybės, sąžiningumo, doros, savigarbos ir paprastos meilės Tėvynei, reikėjo ir tebereikia pasitikėjimo savo tauta, tiek daug padariusia Laisvės atgaivinimui… Atrodo tiek nedaug tereikia iš prigimties dvasinio lobyno. Bet nevisad jo užteko ir užtenka.

Tą kelią mes visi kartu jau 22 metus einame. Tiek daug padaryta. Sugriauta sovietinė engimo politinė ir socialinė struktūra, sukurta nauja demokratinė ir mokslas. Dažnai tų pasiekimų net nebematome, nes norai skrenda daug aukščiau negu tikrovė. Ir nepasitenkinimo daugiau, negu mokėjimo džiaugtis. Tiesiog įsitvirtino nepasitenkinimo sindromas – nieko nesakyti teigiamo apie savo valstybę, apie jos raidą, apie Vyriausybę, apie viską, kas yra Lietuvoje ir kas sąžiningai daroma.

Mūsų kai kurie žurnalistai, gerai pakaustyti materialaus cinizmo pasagomis, dažnai net Kovo 11-osios signatarų užklausia – ar tokią įsivaizdavote Lietuvą po 20 metų. Be abejo, visi įsivaizdavo ją šviesią ir reikšmingą Vidurio Europos šalį. Tokią, kokia šiandien ji ir yra, kuriančią, einančią, klumpančią ir vėl besikeliančią. Ne vieną ir ne vienišą Europos vieškelyje. Gal ir nevisad vertinamą už Laisvės idėjos Europos kontinente išplėtojimą savo jėgomis ir aukomis.

Žinoma, tarp siekiamybės ir realijų visuomet yra distancija. Tas atstumas yra mūsų kūrybinių žingsnių našumo rezultatas. Ir ne vien mūsų, bet ir viso integruoto pasaulio sugebėjimo rungtis su sutiktais sunkumais. Pasaulio ratilai atsimuša ir į Lietuvos gyvenimą. Galima nusivilti ir žmogaus galių ribotumu. Pasaulyje yra tūkstančiai universitetų ir aukštųjų mokyklų, pasaulis naudojasi žmogaus proto sukurta elektronine informacija, dirba daugybė finansinių institucijų. Niekada ir Lietuvoje nebuvo tiek universitetų, aukštųjų mokyklų, tiek kvalifikuotų dėstytojų, šviesios profesūros, intelektualių verslininkų, kaip dabar per 22 metus. Tačiau net ir tokie Lietuvos ir pasaulio pasiekimai finansinės krizės gemalo nesuardė ir ji įsisiautėjo. Ką jau kalbėti apie Lietuvą ir kitas gausių žemės turtų neturinčias šalis, jei senoji Elada ištiesusi ranką prašo sąjungininkų išmaldos, kad galėtų funkcionuoti kaip valstybė. Nežiūrint į mokslo ir technologijų plėtrą XXI-ame šviesos ir informacijos amžiuje krizė buvo tokia pat griaunanti, kaip ir pereito amžiaus 3-ojo–4-ojo dešimtmečių krizė, kuri tada nusiaubė Lietuvos ūkį. Dabar matosi, kaip Lietuvos vadovybė įsitempusi taiso kelią į ateitį. Svarbu, kad viskas būtų daroma sąžiningai, dorai, atvirai… Matyt, nesėkmių išvengti neįmanoma. Kai jos atsiranda ne piktybiškai, o dėl patyrimo stokos, ne taip ir skaudu. Kaip sakė išeivijos poetas Antanas Rūkas: Kai kaldamas pats sau į pirštą pataikai, papūti, papūti – ir nebe taip skauda… Pagaliau po krizės siautulio rezultatai teigiami: Lietuva yra antroje vietoje ES pagal ekonomikos augimą – tai ženklas, kad pavyko išlipti iš duobės… Ar išdrįsime pasakyti ačiū Lietuvos vadovams? Ar manysime taip, kaip vienos partijos vadovas – esą kas gerai, tai todėl, kad vyriausybė ten nesugadino.

Žinoma, tai nereiškia susitaikyti su blogybėmis, ypač su strateginėmis blogybėmis. Kažkada apsidžiaugėmė, kad Lietuvos vakaruose surasti naftos klodai, paskui – skalūnas. Tačiau dabar tai jau ne mūsų turtas. Svetimi eksploatuoja. Ir iš skalūnų dujų naudą gaudys svetimi. Ir Mažeikių naftoje mes net savo akcijų nebeturime. Ir už benziną mokame brangiau, negu latviai ir estai. Vienas ministras norėjo privatizuoti geležinkelių bėgius, kažkas per Lietuvą einančius dujų vamzdžius. Jau ir žemė svetimiems parduodama ir po trejų metų, jei neatsiras tikro Lietuvos ūkininko, tokio, koks buvo anos krizės metais ministeris pirmininkas Juozas Tūbelis, – ir ją išparduos kartu su mūsų piliakalniais, savanorių, partizanų, tremtinių kapais, su visa mūsų istorija. Kurgi mes jai paminklus bestatysime? Ir jei patys nestatysime, statys svetimi, kaip kad buvo okupacijų metais.

Kur mus veda nuolatinis imperatyvas pritraukti investicijų, sukurti naujų darbo vietų. Vargu ar mes išmoksime vartoti tik tiek, kiek būtinai reikia ir truputį mažiau negu reikia, ar išmoksime nepalikti paskui save kitoms kartoms šiukšlių sampilų.

Kovo 11-oji perdavė suverenitetą lietuvių tautai, ne kuriai nors partijai. Kiekviena partija turi išsitarnauti tautos mandatą. Jų dabar dešimtys. Čia tas pats kaip su tuo nesaikingu vartojimu. Lietuvos medis linksta nuo gausybės partijų inkilų. Nieko nuostabaus, kad buvę vieni ar kiti okupantai į tą medį įkėlė ir savo išdažytus inkilus. Iš jų sklinda piliečių, valstybės teritorinio vientisumo skaldymo, lietuvių ir lietuvių kalbos niekinimo treliai, paskaidrinami priedainiais apie žmogaus teisių, mažumų padėties „nebloginimą“, anarchijos dviejuose pavargusių buvusių okupantų treniruoklis.

Prieš 66 metus Kremliaus į Lietuvą atsiųstas emisaras M. Suslovas pranašavo, kad bus Lietuva, bet be lietuvių. Jis pats tai tikėjosi padaryti. Nepavyko ir nespėjo. Dabar mes patys pradėjome kratytis savo garbingo identiteto. Juo bodisi kai kurie žurnalistai. Politologai skelbia, kad nėra lietuviško kraujo, pasirodo straipsniai ne – lietuvybei. Valstybės vadovai iškilmingų švenčių metu kreipiasi tik į Lietuvos žmones, bet ne į lietuvius. Lyg jie būtų nusikaltę už tai, kad paskelbė Kovo 11-ąją Nepriklausomybės atkūrimą.

Dar daug kliūčių susiduria komponentas – lietuvių kalba. Buvusių „išlaisvintojų“ sukurptų struktūrų iniciatyva buvo pasikėsinta į lietuvišką raidyną. Net lituanistai, politologai, žurnalistai, prisidengę modernizmu ir pasidabinę globaliniais kaspinėliais, buvo uolūs šios akcijos kareiviai. Tamsiais kostiumais, švariais baltiniais, blizgančiais batais apsirengę, šaligatviais bevaikštantys inteligentai pasikėsino į vargingų, purvinais keliais braidžiusių knygnešių išsaugotą kalbos ir raidyno paveldą. Vis dėlto nugalėjo protas ir Lietuva apsigynė ir tikėkimes – apsigins. Tik pietryčių Lietuvoje, kur anot europalamentaro prof. Vytauto Landsbergio, tebegyvuoja tarybinė santvarka, lietuvių kalba ujama. Valstybė jos pakankamai neapgina, leidžia iš kitos šalies atvykusioms šovinistinėms struktūroms demonstruoti okupacijos laikų regalijas ir jas garbinti. Nesuprantamas kai kurių mūsų intelektualų, privalančių saugoti valstybinę kalbą, jos pamatus, kapituliacija prieš jos griovėjus. Kartu negaliu nepasidžiaugti, kad jų pasimetimą kompensavo net ne humanitras, o biotechnologos akademikas ir verslininkas Vladas Algirdas Bumelis. Kadangi jis ne humanitaras, tad humanitarinių vertybių suvokimo sklaida už akademinio humanitarų rato išskleidžia šios vertybės arealą. Bumelis viename rašinyje teigia:

„Turime suprasti, ko mes siekiame. Ar mes norime pasiekti ilgalaikės sėkmės, ar tik trumpalaikės naudos, kuri leidžia greitai susikišti kišenes ir paskui pasakyti: kas toliau vyksta, man neįdomu.

Mano nuomone, – tęsia Bumelis, – yra du kertiniai dalykai, kuriuos lietuviai turi plėtoti. Pirma – lietuvių kalbos mokslą, antra – istorijos mokslą, nepriklausomai nuo to, kas bus ministrai, kokia politinė jėga vadovaus šaliai. Jei į šiuos du dalykus nekreipsime dėmesio, greitai kalbėsime anglišku žargonu, kaip dar visai neseniai kalbėjome rusų žargonu… Todėl lietuvių kalba ir istorija yra du pagrindiniai dalykai. Juos dar turėtų papildyti istorijos filosofija“ (2).

Tegul šiuos biotecnologo pamąstymus įsisąmonina visi, kam tenka dirbti valstybinį darbą bet kokioje srityje.

Per 22 metus atkurta Nepriklausoma Lietuva subrendo. Savo šeimoje turėjo daug gerų, ištikimų savo vaikų. Bet kartu augo ir tie, kurių nepavadinsi dorais ir ištikimais. Jie turi galimybę augti ir augti kaip Lietuvos piliečiai.

Tie, kurie į 22 metų Nepriklausomos Lietuvos vieškelį išėjo vedini savo naudos, neapykantos valstybei, be sąžinės, be meilės Tėvynei, įsitaisę į valstybės administracijos, teismų ir teisingumo, žemėtvarkos, bankų sistemas beveik kasmet sukelia ermyderį, darko valstybės tolygų gyvenimą, ardo pasitikėjimą valstybe, ir kelia chaosą. Tai nuolatos palaiko draugiškumo nerodantys kaimynai, norintys valdyti dalį Lietuvos piliečių ir dalį teritorijos.

Pabaigai dar keletą pastebėjimų apie Laisvės vertinimą. Tiesiog nesuprantama kieno rūpesčiu per 22 metus niekaip negalime pastatyti Laisvės gynėjams paminklo Lukiškių aikštėje. Metai iš metų stumiama idėja jau tapo nusikaltimu prieš visus, kurie kūrė ir gynė Lietuvos valstybę. Sovietinės okupacijos metais nebuvo vietos sąvokai Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Ji buvo pravardžiuojama buržuazine, Smetonos diktatūros, autoritarinio valdymo valstybe. Dabartinė žiniasklaida ir politologai tęsia neapykantos mūsų atkurtai valstybei estafetę ir 1918–1940 m. Nepriklausomą Lietuvą vadina bereikšmiu „tarpukario Lietuvos“, „Smetoninės Lietuvos“, „Smetonmečiu“ ir pan. terminais. Atrodo, kad svarbiausia neminėti Laisvos Nepriklausomos Lietuvos ir pateisinti jos sovietinę ar kitokią okupaciją. O juk tuo metu užaugo karta, kuri baigė privalomą pradinį mokymą, lietuviškas gimnazijas, Vytauto Didžiojo universitetą, Dotnuvos Žemės Ūkio Akademiją, karta, kuri 10-metį su ginklu priešinosi okupantams, paskelbė 1949 m. Vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio deklaraciją ir nešė Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo vėliavą. Ją perėmė Lietuvos Sąjūdis, kurią perėmė ir iškėlė Kovo 11-osios signatarai.

Lietuva toliau keliauja valstybinio gyvenimo keliu. Negalima tikėtis, kad jis bus be kliūčių ir labai lygus. Todėl mes ir toliau turime būti ne tik budrūs, bet dori, ištikimi savo Tėvynei, sąžiningi ir mokantis Jai aukotis. Lietuva neturi pamiršti ir vienatvėje palikti tos tautos dalies, kuri emigravo. O emigravusieji turi semtis tų vertybių, kurias 1933 m. savo testamente išdėstė Darius ir Girėnas. Jame rašoma: „Lituanikos“ laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvėpia juos naujiems žygiams. Šį skridimą aukojame Jaunajai Lietuvai“ (P. Jurgėla. Sparnuoti Lietuviai Darius ir Girėnas, Čikaga, 1935, p. 261). Šis Jų kreipimasis tinka mums visiems, pagal Kovo 11-osios aktą Lietuvos valstybę kuriantiems lietuviams ir Lietuvos valstybės piliečiams.

Su Kovo 11-ąja. Su Laisvos Lietuvos švente!

Pranešimas skaitytas 2012 03 10 Lietuvos Sąjūdžio organizuotame Kovo 11-osios minėjime Lietuvos mokslų akademijoje

Šaltiniai:

1. A. Vijūkas-Kojelavičius. Lietuvos istorija, Vilnius, 1988, p. 207.

2. V. A. Bumelis. Biobumas, Santara, 2009, vasaris, nr. 60, p. 89.

Voruta. – 2012, kov. 31, nr. 7 (745), p. 1, 5.

Kovo 11-oji , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra