2009 metais minime pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Pirmą kartą Lietuvos vardas paminėtas lotynų kalba parašytuose XI a. Kvedlinburgo (Vokietija) moterų vienuolyno analuose – pametiniame metraštyje (lot. Annales Quedlinburgenses) aprašant šv. Brunono Bonifaco žūtį: 1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų. Lietuva čia vadinama Lituae. Brunonas vyko į baltų žemes skelbti krikščionybės, tačiau su kitais palydovais buvo suimtas (už vietinių įstatymų pažeidimą) ir nubaustas mirties bausme. Metraščiai Brunono žūtį įrašė 1009 m. kovo 9 d. Tą pačią žinią (tik neminėdamas Lietuvos vardo) Titmaras Merzeburgietis datuoja 1009 m. vasario 14 d. Pastaroji data patikimesnė, nes Titmaras buvo Brunono giminaitis ir bendramokslis.

 

XIII a. tarp Nemuno (nuo Merkio žiočių), Neries, Širvintos, Vilnios žemupio ir Merkio baseine gyveno lietuvių gentis, kurios pavadinimas vėliau davė vardą Lietuvos valstybei ir tautai. Lietuvos žemėje tuo metu lietuviai ne tik gyveno, bet ir buvo dalis teritorijos, kurioje susiklostė būsimosios lietuvių tautybės branduolys. Čia galėjo būti Mindaugo domenas, kuris jungė kitas lietuvių žemes į Lietuvos valstybę.

 

Remiantis vyraujančia teorija Lietuvos vardas kildinamas iš hidronimo, susijusio su žodžiu lieti. K. Kuzavino hipotezė sieja Lietuvos vardą su konkrečia Jonavos rajone esančia 11 km ilgio upele – Letauka ar Lietauka (jo rekonstruota į Lietava). Lietuvių tautybė pradėjo formuotis I tūkst. antroje p. ir XIII–XV a. Istorinę Lietuvą sudarė centrinės baltų gentys, iš visų pusių apsuptos kitų baltų genčių. Tokia geografinė padėtis, matyt, lėmė lietuvių kalbos konservatyvumą ir grynumą.

 

Šalčininkų rajonas yra Lietuvos pietryčiuose, 44 km nuo Vilniaus, prie sienos su Baltarusija, pietrytinėje Vilniaus apskrities dalyje. Rajono plotas – 1491,4 kv. km – sudaro 15,3 proc. Vilniaus apskrities teritorijos. Administracinis centras – Šalčininkų miestas.

 

Apie Šalčininkų kraštą rašė Teodoras Narbutas, Bronius Kviklys, Zigmas Zinkevičius, Vincas Martinkėnas, Stanislovas Buchaveckas, Algimantas Miškinis, Henrikas Songinas, Vygantas Račkaitis, Izidorius Šimelionis, Adolfas Tautavičius, Tadas Ivanauskas, Gediminas Isokas, Vandalinas Šukevičius, Juozas Lebionka, Petras Gaučas, Kazimieras Garšva, Kazys Micius, Rimantas Zizas, Bernardas Šaknys ir kt. Daug straipsnių apie Šalčios žemę, jos lietuviškas mokyklas spausdino Lietuvos istorijos laikraštis ,,Voruta“ (vyr. redaktorius – Juozas Vercinkevičius).

 

Šalčininkų krašto gyventojai jau XI a. metraščiuose vadinami lietuviais. Vien tik dabartinių kaimų senieji pavadinimai, kaip antai Dainavėlė, Dainava, Balandiškės, Akmenynė, Dailidė, Turgeliai, Šauliai, Žvėrynas, Šaltiniai, Šarkaičiai, Žaliaklonis, Švenčius ir kt., rodo, kad čia visuomet buvo lietuvių žemės. Dabartiniame Šalčininkų rajone yra Bėčionių, Eišiškių, Kiaulėkų, Kurmelionių, Paūdronių, Sangeliškių, Tetervinų, Turgelių, Valakavičių piliakalniai – gynybinės kovos prieš užpuolikus forpostai. Ant kai kurių jų stovėjo tvirtos pilys. Antai Eišiškių pilį istoriniai šaltiniai mini 1385 m. Dar iki Lietuvos valstybės susikūrimo pirmasis suvienytosios Lietuvos valdovas Mindaugas Šalčininkų krašte valdė dalį savo būsimos valstybės. Per šį kraštą ėjo svarbiausi keliai, jungę ne tik atskiras valstybės dalis, bet ir ją su kaimyninėmis šalimis. Todėl šio krašto žmonėms teko nemažai kentėti nuo svetimšalių: rusų, kryžiuočių (vokiečių riterių), mongolų totorių, lenkų antplūdžių.

 

XI a. Kijevo Rusios metraščiai aprašė rusų žygius į Lietuvą. Nuo priešų antpuolių kentėjo ir Šalčios žemės gyventojai. Metraščiuose paminėta, kad 1132 m. lietuviai pasiekė pirmąją pergalę prieš rusus.

 

Ipatijaus metraštyje rašoma, kad 1258 m. jungtinės totorių ir rusų pajėgos įsiveržė į Eišiškių–Šalčininkų kraštą. Vadovavo žymus totorių karvedys Burundajus.

 

Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad kryžiuočiai pirmą kartą Šalčininkų krašte pasirodė 1311 m. Tais metais kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis rašė: Henrikas, didysis komtūras, ir 150 riterių su stipria kariuomene ir 2000 pėstininkų atliko žygį į Lietuvą, į sritį, vadinamą Šalčininkais, kur niekad dar nebuvo matyta kryžiuočių kariuomenės… įsibrovė į minimą sritį viską naikindami ugnimi ir plėšimais. Sudeginę 3 pilis ir užmušę labai daug lietuvių, riteriai kitą rytą su didžiausiu grobiu ir 700 belaisvių grįžo namo. (Prūsijos žemės kronika. V., 1985.). Kryžiuočių aprašymuose pateikiami net devyni karo žygiai į Šalčininkų kraštą.

 

1433 m. Žygimantas Kęstutaitis Dieveniškių dvarą su aplinkiniais kaimais atidavė Jonui Goštautui. Dideles valdas Šalčininkų žemėje turėjo ir Radvilos, XV–XVIII a. jiems priklausė Jašiūnų dvaras. XVI a. Šalčininkuose dvarą įsigijo Chodkevičiai. Goštautų, Radvilų, Chodkevičių didikų gimines kovojo su Lenkijos ponų pretenzijomis padaryti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Lenkijos provincija. Kelios šių didikų kartos atkakliai gynė didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais savo galybę pasiekusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą ir teisinę lygybę su Lenkija.

 

Jau Vytauto laikais prie bažnyčių ir vienuolynų atsirado mokyklos. 1524 m. prie Eišiškių bažnyčios veikė pirmoji parapinė mokykla, kurią lankė lietuviškai kalbantys Lietuvos bajorų vaikai (ponų vaikai buvo mokomi privačiai). Lotyniškas triviumas buvo mokomas lietuvių kalba. Vėliau mokykla buvo uždaryta. Žymus kultūros veikėjas Stanislovas Rapolionis (1485–1545 m.) – mokslininkas ir vienas lietuvių raštijos pradininkų – gimė Eišiškių krašte.

 

Šalčininkų kraštas pradėjo lenkėti XIV a. pabaigoje, kai su krikščionybe iš Lenkijos ėmė plisti lenkų kalba. XV a. mokyklose buvo mokoma lietuvių ir lenkų kalbomis. Vaikai mokėsi ir lotynų kalbos. Lietuvos didikai, stengdamiesi atsiriboti nuo didėjančios Lenkijos įtakos, siekė sustabdyti tiek lenkų bajorų, tiek ir lenkų dvasininkų antplūdį į Lietuvą. 1447 m. buvo išsirūpinta privilegija, pagal kurią svetimšaliai, taip pat ir Lenkijos piliečiai, neturėjo teisės užimti aukštesnių valstybinių ir bažnytinių pareigų. 1520 m. didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis beneficijos suteikimo Eišiškių parapijai akte įrašė reikalavimą, jog kunigai privalo mokėti lietuviškai.

 

XVI a. Šalčininkų ir Eišiškių apylinkėse gyventojai kalbėjo lietuviškai. Taip pat buvo vartojama lenkų ir bažnytinė slavų kalba.

 

Lietuvos bajorija pradėjo lenkėti po Liublino unijos (1569 m.). Tada prasidėjo ir lietuvių baltarusėjimo (gudėjimo) procesas. XIX a. viduryje Šalčininkų krašte tarp lietuvių plito ne kuri nors slavų kalba (lenkų, rusų, baltarusių), bet vadinamoji „paprastoji“ kalba („po prostu“). Lietuviai, vartodami ją kaip antrąją kalbą, galėjo suprasti tiek lenkiškai kalbantį kunigą ar dvarininką, tiek rusiškai kalbantį caro valdininką.

 

1655–1660 m. vyko Rusijos karas su Švedija. Kai rusų kariai įsiveržė į Lietuvos rytinę dalį, Eišiškių ir Šalčininkų apylinkėse siautėjo Chovanskio vadovaujami kazokai. Jie sudegino Eišiškių miestą ir dvi bažnyčias. Gyventojai buvo apiplėšti, daugelis jų nužudyta. Maskvos kariuomenė sudegino Šalčininkus ir Rūdninkus.

 

Šalčininkų žemė kentėjo Šiaurės karo (1700–1721 m.) ir maro epidemijos metu. Tada čia beliko vos pusė prieš karą gyvenusių žmonių.

 

Šalčininkų kraštas buvo niokojamas ir per vadinamąjį Septynerių metų karą (1756–1763 m.).

 

Rusų kariuomenė į Šalčininkų kraštą vėl įsiveržė 1794 m., kai Žečpospolitoje kilo prieš Rusiją ir valdžią užgrobusią Targovicos konfederaciją nukreiptas sukilimas.

 

Lietuvoje sukilimui vadovavo Jokūbas Jasinskis (1759 ar 1761–1794 m.). Sukilėliai įsitvirtino Vilniaus–Šalčininkų–Lydos linijoje. Daug sukilėlių žuvo ar pateko į nelaisvę.

 

Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo (1795 m.) Šalčininkų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, ėmė viešpatauti carinės Rusijos valdininkai.

 

Šalčios žemė kentėjo ir 1812 m., Napoleono I karo su Rusija metu. Buvo deginamos trobos, žudomi žmonės. Daug gyventojų mirė nuo karo atneštų ligų.

 

1830–1831 m. Lietuvoje vyko antras sukilimas prieš carinę priklausomybę. Prieš pat sukilimą Šalčininkų kraštas kentėjo nuo choleros epidemijos. Kai sukilėliai pasirinko partizaninės kovos taktiką, jie slapstėsi Rūdninkų girioje. Tuomet padaugėjo karinių susirėmimų Šalčininkų krašte. Sukilėliai veikė ir Eišiškių apylinkėse.

 

Pralaimėjus sukilimą buvo uždarytas vienuolynas ir bažnyčia Tabariškėse, Norviliškėse, atimtos katalikų bažnyčios žemės, uždarytos mokyklos, vietoj jų steigiamos rusiškos.

 

Ruošiant naują sukilimą prieš carizmą, 1846 m. savo veiklą pradėjo pogrindinė Lietuvos jaunimo brolybės sąjunga. Jos vadovai buvo broliai Pranciškus ir Aleksandras Dalevskiai. Lietuvos patriotų Dalevskių šeima po tėvo mirties (keturi sūnūs ir penkios seserys) gyveno Rūdninkuose, o vėliau – Kunkulkos dvarelyje prie Šalčininkėlių.

 

1863–1864 m. vyko sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje. Svarbiausi 1863 m. sukilimo veiksmai Šalčininkų rajone susiję su Liudviko Narbuto asmenybe. Jo tėvas – žymus istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864 m.) buvo kilęs iš gretimo Rodūnios valsčiaus, kaip ir sūnus Liudvikas rėmė 1831 ir 1863 m. sukilimus. L. Narbutas buvo paskirtas Lydos pavieto kariniu viršininku. Nuo Eišiškių sukilėliai eidami iš kaimo į kaimą, skelbė sukilimo atsišaukimus, verbavo savanorius, kaupė maisto atsargas, rinko ginklus. Vėliau jie įsikūrė Rūdninkų girioje. Kai sukilėliai buvo sumušti, o jų vadas žuvo, Šalčininkų kraštas vėl buvo rusinamas.

 

Kai lietuviškos žemės pateko į vadinamąjį „Rusijos šiaurės vakarų kraštą“, prasidėjo lietuvių trėmimas į Rusijos gilumą. Tuo metu į Lietuvą buvo atkeliami rusų kolonistai. Šalčininkų rajone tarp kolonistų gyvenviečių didžiausias buvo rusiškas Gojaus kaimas.

 

1864–1865 m. buvo uždrausta spausdinti ir įvežti lietuviškas knygas lotynišku raidynu. Vietoj lotyniško raidyno įvesta „kirilica“(„graždanka“). Rusų valdininkai mokyklose uždraudė lietuvių kalbą. Jie steigė savo valdiškas mokyklas. Šalčininkų krašte jos veikė Šalčininkuose, Šalčininkėliuose, Dieveniškėse, Turgeliuose, Eišiškėse. Tuo metu didžioji dalis lietuvių vaikų mokėsi lietuviškose slaptose (daraktorinėse) mokyklose.

 

Caro pakalikai siekė išstumti katalikų bažnyčią iš Šalčininkų krašto. Jie skleidė stačiatikybę, pastatė cerkves Eišiškėse, Mikniškėse. Bet lietuviai stengėsi išsaugoti savo kultūrą, kalbą ir papročius.

 

1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas. Vėliau baigėsi ir lietuviškų mokyklų persekiojimas.

 

1909 m. Dieveniškių klebonas Steponas Umbrasas kai kuriuose valsčiaus kaimuose įsteigė mokyklėles, kuriose lietuviškai mokė skaityti ir poterių. Jo rūpesčiu 1912 m. iš Vilniaus į Dieveniškes atvyko savamokslė mokytoja Grasilda Balužaitė, kuri prie klebonijos nelegaliai mokė lietuviškai poterių ir skaityti Bėčionių, Kaziulių, Miežonių, Pagaujėnų, Rimaišių, Skraičionių, Šiudainių ir kt. kaimų vaikus. Po metų buvo gautas Vilniaus gubernatoriaus leidimas, ir mokytoja 1913–1915 m. mokė vaikus jau legaliai iš lietuviškų elementorių, kuriuos mokyklai padovanojo Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas. Mokytoja G. Balužaitė buvo aktyvi – už Vilniuje surinktas aukas pripirko lietuviškų maldaknygių, pasaulietiškų knygelių ir padovanojo vaikams.

 

Pirmojo pasaulinio karo metu (1914–1918 m.) traukdamiesi rusų kariai plėšė Šalčininkų krašto dvarus, kaimus, miestelius, valdininkų įsakymu vėl trėmė lietuvius į Rusijos gilumą.

 

Kaizerinės okupacijos metu Šalčininkų kraštas kentėjo ir nuo kaizerinių žandarų, fronto kariuomenės savivalės. Vokiečiai taip pat plėšikavo, šalčininkiečiai badavo.

 

Okupantai nesirūpino Lietuvos švietimu. Pirmaisiais okupacijos mėnesiais patys lietuviai steigė pradžios mokyklas.

 

Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuva taip pat buvo lenkinama, nes vokiečių okupacinė valdžia darė lenkams nuolaidų. Vokiečiai kiršindavo lenkus su lietuviais. Be to, prasidėjo ir Lietuvos vokietinimas. Mokyklose buvo įvesta vokiečių kalba. Vyko ir kolonizacijos procesas.

 

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m. pabaigoje, Šalčininkų krašte pradėjo kurtis Lietuvos vyriausybei lojalūs valstiečių ir parapijos komitetai. 1919 m. sausio 2–5 d. Vilnius priklausė POW (Polska organizacija vojskova) vadovybei. Šalčininkų krašte kelias dienas gyvavo dvivaldystė – karinės lenkų organizacijos (POW) šalininkai ir lietuvių administracija.

 

1919 m. sausio 5 d. Vilnių užėmė Raudonoji armija. Po kelių dienų buvo užimtas ir Šalčininkų kraštas. Valstiečių ir gyvenviečių komitetai veikė Eišiškėse, Šalčininkuose, Turgeliuose, Jašiūnuose, kitose vietovėse. Buvo steigiamos komunos. 1919 m. vasario 27 d. buvo sudarytas Litbelas (jungtinė Lietuvos ir Baltarusijos sovietinė respublika). Jai kelias savaites priklausė ir Šalčininkų kraštas.

 

1919 m. balandžio viduryje į pietryčių Lietuvą įsiveržė lenkų kariuomenė. Ji užėmė ir Šalčininkų kraštą. Vėl vyko gyventojų lenkinimas, sumažėjo vaikų mokyklose. Vis dėlto lietuviai nenuleido rankų. Šalčininkų kraštą pasiekdavo 1919 m. Vilniuje įkurto Laikinojo (Tautinio) lietuvių komiteto ir Lietuvių klubo veikla. 1920 m. liepą Šalčininkų kraštą užėmė Raudonoji armija. Čia gyvenusius lietuvius atsitraukdami plėšė lenkų kareiviai ir paliktos raudonarmiečių karinės įgulos.

 

Lietuvai ratifikavus 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį, po kelių Lietuvos vyriausybės ultimatumų Raudonoji armija paliko Vilnių. Gedimino pilyje vėl iškilo trispalvė. Rugpjūčio pabaigoje Eišiškėse ir kitose Šalčininkų krašto vietovėse išsidėstė negausios Lietuvos kariuomenės įgulos. Kareivius beveik visur draugiškai sutikdavo vietos gyventojai.

 

Nauji lietuvių-lenkų kariniai susirėmimai prasidėjo jau rugpjūčio pabaigoje. Lenkų kariuomenė įsiveržė į Varėną, Eišiškes. Rugsėjo 27 d. lietuvių kariniai daliniai išstūmė lenkų pajėgas iš Eišiškių, o vėliau ir iš Varėnos.

 

1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta vadinamoji Suvalkų sutartis. Vykstant deryboms Suvalkuose, Juzefo Pilsudskio įsakymu kariuomenė slapta buvo sukoncentruota Eišiškėse, Benekainyse, Lydoje ir Varenave. Taigi ir Šalčininkų kraštas tapo rengiamo klastingo užpuolimo liudininku. Spalio 7 d. Eišiškėse įvyko Lucijano Želigovskio paskutinis pasitarimas su „maištininkų“ karinių dalių vadais. Šalčininkų kraštas, kaip ir Lietuvos sostinė, devyniolikai metų atsidūrė Lenkijos okupacijoje. Karo veiksmai ir kariuomenių plėšikavimai Šalčininkų žemėje baigėsi 1920 m. pabaigoje.

 

Šalčininkų krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos Lenkijos okupacijos metu 1920–1939 m.

 

Buvusi Vilniaus gubernija su Vilniumi, aplinkiniais miestais ir miesteliais, tarp jų ir Eišiškėmis, Jašiūnais, Turgeliais, Šalčininkais atsidūrė antrarūšių teritorijų padėtyje. Šalčininkų kraštas buvo administruojamas Naugarduko ir Vilniaus vaivadijų. Buvo sustabdytas krašto pramonės plėtra, susiaurėjo ir susmulkėjo prekyba. Stagnacija vyko ir Šalčininkų krašto žemės ūkyje.

 

Nauja lenkinimo banga ir toliau sklido per bažnyčią ir mokyklą. 1920–1939 m. Šalčininkų krašte veikė 30 valdinių mokyklų, jose mokėsi 1 700 moksleivių. Juos mokė 70 mokytojų.

 

Lenkijos okupacijos metais Šalčininkų (kaip ir Vilniaus) krašto gyventojai neturėjo pasų, o bažnytinėse gimimo ir sutuoktuvių knygose buvo įrašoma tik religija. Tuo metu visi katalikai buvo laikomi lenkais. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl taip sparčiai nyko lietuvybė.

 

Iki Lenkijos okupacijos Šalčininkų krašte lietuviškos mokyklos jau veikė Jurgonyse, Butrimonyse, Kalesninkuose, Dailidėse, Žižmuose, Naujadvaryje…

 

Jurgonių kaime (Dieveniškių vls.) 1906–1911 m. ir po Pirmojo pasaulinio karo vaikus mokė Adomas Mikna.

 

Naujadvaryje (Dieveniškių, Eišiškių vls.) 1910 m. kaimo vaikus lietuviškai mokė daraktorė Ona Zviliūtė. 1919 m. valdžia paskyrė mokytoją Bronių Baublį, kuris taip pat mokė lietuviškai.

 

Kunigų Mykolo Rudžio-Rudzio (1871–1933 m.) ir Juozo Mincevičiaus (1913–1919 m.) pastangomis 1915 m. Kalesninkų kaime buvo įkurta lietuviška mokykla. M. Rudys buvo taurus lietuvis patriotas, Vilniaus krašto lietuvių užtarėjas, globėjas. Kalesninkų kaime klebonavo nuo 1904 m., pastatė medinę koplyčią, kleboniją, mūrinę bažnyčią, parapijos namus, kurie tapo lietuvybės židiniu. M. Rudys palaidotas Kalesninkų bažnyčios šventoriuje.

 

Pirmojo pasaulinio karo metu Žižmuose veikė lietuviška mokykla.

 

Lenkijos okupacijos metu pačių gyventojų iniciatyva buvo kuriamos nevalstybinės – privačios ir draugijų mokyklos. Šalčininkų krašte 1920 m. savo veiklą atnaujino Lietuvos švietimo visuomeninė organizacija „Ryto“ draugija. Ji buvo įkurta 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje, Visų šventųjų bažnyčios klebonijoje. Nariai steigėjai buvo dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kunigas V. Mironas, kun. A. Petrulis, kun. K. Maliukevičius ir L. Gira. Pirmininku tapo kun. J. Steponavičius. „Ryto“ draugija rūpinosi lietuvių švietimu Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, veikė 1913–1938 m. Draugijos tikslas buvo: Šviesti Vilniaus apygardos lietuvius, kaip reikalauja Romos Katalikų tikėjimo mokslas. Draugija steigė ir laikė pradines ir liaudies mokyklas, mokytojų seminarijas, liaudies universitetus, liaudies knygynus, skaityklas. 1922 m. birželio 19 d. „Ryto“ draugijos pirmininkas buvo kunigas Petras Kraujelis.

 

„Ryto“ draugijos mokyklos (legaliai, slaptai ar kaip skaityklos, tėvų mokyklos) Šalčininkų krašte veikė: Bieliūnų, Bilių, Butrimonių, Didžiulių, Gėlūnų, Jundiliškių, Kalesninkų, Kaniūkų, Kaziulių, Kmelnikų, Kužių, Maciučių, Mištūnų, Naujadvario, Paraisčio, Poškonių, Purvėnų, Skaivonių, Strėžūnų, Šaulių, Šiudainių, Valatkiškių, Žižmų gyvenvietėse.

 

 

Bieliūnų k. – Adomas Stacevičius.

 

Bilių k. – Adomas Stacevičius, Jonas Radzevičius, Nikodemas Jasiulionis, Petras Vaitulionis, Stanislovas Siliukas, Antanas Šablevičius, Kazimiera Šepetytė, Žilius.

 

Didžiulių k. – Valentinas Krečius, Teklė Talkačiauskaitė-Kurklienė, Anastazija Eidukonienė, Kazys Baranauskas, Justinas Garbauskas-Garbėnas, Elena Liutkevičiūtė, Marija Paukštytė.

 

Kalesninkų k. – Elžbieta Nedzveckaitė, Kazė Nedzveckaitė, Adomas Kudzma, Birutė Petronėlė Šičkaitė (Žiškaitė), Kazys Jaura, Pranas Kvietkauskas, Zigmas Gurevičius.

 

Kaziulių k. – Stasys Kazlauskas, Rozalija Bruzgelevičiūtė, Pranciška (Pranė) Jauraitė, Marija Šimanskaitė, Jadvyga Bortkevičiūtė, Kazimieras Duksa, Katrė Emiliūnaitė, Feliksas Molis, Teklė (Jadvyga) Talkačiauskaitė-Kurklienė.

 

Kmelnikų k. – Adomas Kriaučiūnas.

 

Maciučių k. – Marija Paukštytė, Stasys Grigonis, Janė Samokoraitė, Stasys Šimelis, Petras Valentukevičius.

 

Naujadvario k. – Gertrūda Gudolaitytė, Ona Guobytė, Edmundas Leleika, Mykolas Luneckas, Vincas Nalivaika, Petras Valentukevičius, Rapolas Vėlyvis-Valiukonis, Kazys Duksa, Juozas Jonys, Antanas Skabas, Kostas Stacevičius, Ona Žviliūtė.

 

Poškonių k. – Valentinas Krečius, Teklė Žilytė.

 

Skaivonių k. – Adomas Mackevičius, Petras Mačiulis, Kazys Baranauskas.

 

Šiudainių k. – Adelė Mackevičiūtė.

 

Valatkiškių k. – Adomas Kriaučiūnas.

 

Žižmų k. – Marija Liškienė, Kazimiera Šepetytė, Vincas Makarevičius, Antanas Baliulis, Antanas Babulis, Uršulė Komarienė, Veronika Višinskaitė, Leonas Gaidelis, Petras Vaitulionis, Jadvyga Bortkevičiūtė, Rozalija Žydelienė.

 

 

Strėžūnų k. – Jonas Astaška, Adomas Butrimas.

 

Kalesninkų k. – Mykolas Rudys, Veronika Čibiraitė, Zigmas Gurevičius, Kazys Jaura, Adomas Kudzma, Pranas Kvietkauskas, Juozas Mincevičius, Elžbieta Nedzveckaitė, Kazė Nedzveckaitė, Petronėlė Birutė Šičkaitė, Teklė Talkačiauskaitė-Kurklienė.

 

Gilviniškių k. – Petronėlė (M.) Keršytė (1930 m. buvo lietuviško darželio vedėja).

 

Butrimonių k. – Juozas Valickas.

 

1926 m. lapkričio 18 d. Naujadvaryje (Eišiškių vls.) buvo gautas leidimas steigti lietuvišką mokyklą. Susirinkusiems vaikams ir jų tėvams mokytojas pasakė karštą prakalbą. Po to visi sugiedojo „Lietuva, Tėvyne mūsų“ (Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“).

 

Kai lenkų valdžia lietuviškas mokyklas uždarydavo, lietuviškai vaikai mokydavosi slaptose (daraktorinėse) mokyklose, „Ryto“ draugijos įsteigtose skaityklose. Skaityklos būdavo tarsi nauji švietimo ir kultūros židiniai – nelegalios lietuviškos mokyklos. Per skaityklas kaimų gyventojus pasiekdavo lietuviška spauda: knygos, laikraščiai, kalendoriai…

 

Vilniaus krašte veikė ir Lietuvių švietimo Šv. Kazimiero draugija (pirmininkas kun. Antanas Viskantas, o vėliau kun. Vincentas Taškūnas). Draugija rūpinosi jaunimo švietimu, kultūra, dora, sveikata. 1925 m. spalio 5 d. buvo patvirtinti šios draugijos įstatai. 1926 m. draugija pradėjo steigti savo skyrius. Dieveniškių valsčiuje buvo 17 skyrių, draugijos skyrių buvo ir Eišiškių valsčiuje. Šv. Kazimiero draugija (kaip ir „Ryto“ draugija) okupuotame krašte suvaidino didelį vaidmenį kovojant prieš lietuvių lenkinimą. Kazimieriečiams talkino „Ryto“ draugijos mokytojai ir skaityklų vedėjai. Po susirinkimų, paskaitų iki vėlumos Šalčininkų krašte skambėdavo lietuviškos dainos, vaikai ir jaunimas žaisdavo tautinius žaidimus, šokdavo tautinius šokius, švęsdavo lietuviškas šventes.

 

Šv. Kazimiero draugijos skyriai veikė: Bilių, Didžiulių, Dieveniškių, Grybiškių, Jurgelionių, Kalvių, Kalesninkų, Kaziulių, Maciučių, Milkūnų, Poškonių, Pupiškių, Rimašių, Senųjų Miežonių, Stalgonių, Šiudainių, Valatkiškių, Žižmų ir kitose gyvenvietėse.

 

Šv. Kazimiero draugijos skyrių pirmininkais buvo Vincas Maselis, Jonas Kuklys, Jonas Kakarieka, Jonas Gaidys, Stasys Gaidys, Adomas Banelis, Kazys Staniulis, Stasys Peseckas, Viktoras Lelka, Adomas Lelka, Stasys Bludnickas, Konstantinas Krečius, Vincas Krečius, Tomas Buinauskas, Adomas Vasiliauskas, Stasys Palekas, Steponas Seržantas, Stasys Dvinelis ir kt.

 

Nelengvas tais laikais buvo šių mokytojų – lietuvių patriotų – gyvenimas. Antai Vilniaus krašto sūnus Adomas Butrimas, gimė 1904 m. balandžio 17-ąją Trakų apskrityje, Kaniavos valsčiaus Bieliūnų kaime, kilęs iš neturtingų lietuvių ūkininkų šeimos. Pirmojo pasaulinio karo metu su tėvais pasitraukė prie Minsko, gyveno Tarasove. 1918 m. grįžo į gimtinę, su tėvais ūkininkavo. 1921 m. A. Butrimas įstojo į lietuvių „Ryto“ draugijos mokytojų seminariją Vilniuje. Dėl sunkios materialinės padėties baigė tik 3 kursus, mokytojavo Perlojos „Ryto“ draugijos mokykloje. Jis buvo Šv. Kazimiero draugijos narys, dirbo daraktoriumi slaptose mokyklose. Savo anketoje rašė: 1928 m. lietuvių švietimo Kazimiero draugija pareikalavo užimti instruktoriaus vietą. Šiame darbe dirbau šešerius metus. Besteigdamas ir lankydamas šios Draugijos skyrius gerai pažinau liaudį ir aplankiau visą pavergtą Vilniaus kraštą. Už liaudies švietimą ir organizavimą tuometinė lenkų valdžia sudarė man šešis teismus, o šovinistai Voložino apskrityje smarkiai sumušė. Negalėdamas šio darbo tęsti 1935 m. balandžio mėn. buvau priimtas į „Ryto“ mokytojus (skaityklų vedėjus). Lenkų valdžiai uždarius „Rytą“ (draugiją), buvo uždarytos ir skaityklos, o vedėjai patraukti teisman. Tame skaičiuje buvau ir aš. Teismas nubaudė trims metams kalėjimu ir penkeriems metams atėmė teises. Adomas ButrimasŠalčininkų krašto Strėžūnų kaimo skaityklos vedėju dirbo 1935–1938 m. Jis buvo vedęs (žmona Ona ir dukra Aldona), priklausė Vilniaus vadavimo sąjungai, turėjo polinkį į muziką, geografiją, istoriją.

 

Adomas Kudzma buvo gimęs 1886 m. rugpjūčio 19 d. Kalesninkų kaime (Eišiškių vls.). Jis mokytojavo kunigo M. Rudžio įsteigtoje mokykloje (1915–1920 m.). Lenkų okupacijos metais buvo ištremtas į nepriklausomą Lietuvą. Mokėsi Sankt Peterburgo kunigų seminarijoje. Prie Sankt Peterburgo karo medicinos akademijos išlaikė farmacininko egzaminus. 1918 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1920 m. A. Kudzmai buvo suteiktas karo valdininko laipsnis, o 1927 m. – administracijos vyriausiojo leitenanto laipsnis. 1929 m. paskirtas karo ligoninės vaistinės farmacininku, vėliau pakeltas į sanitarijos kapitonus. Dirbo vaistinėje Vilijampolėje, Kaune. Mirė 1960 m. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Apdovanotas savanorių (1928 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.) medaliais. Turėjo žmoną vardu Sofiją (g. 1897 m.) ir dukras Leokadiją (g. 1921 m.) ir Ievą (g. 1928 m.).

 

1939 m. rugsėjo viduryje Šalčios žemėje vyko keli susirėmimai tarp Raudonosios armijos (RA) ir Lenkijos kariuomenės. Besitraukiantys lenkų kariai prie Turgelių sugriovė du didelius tiltus per Merkį, iš Vilniaus kalėjimo buvo paleisti du tūkstančiai kriminalinių nusikaltėlių – vagių ir žmogžudžių, kuriuos čia iš Lenkijos atveždavo bei įkalindavo. Kentėjo Šalčininkų krašto žmonės, tapę netikėtai „amnestuotų“ nusikaltėlių aukomis.

 

 

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą (1939 m. spalio 29 d.) jau spalio 31 d. Vilniaus apskrityje įsikūrė apskrities viršininkas, policijos nuovada ir kiti lietuvių administracijos organai. Sulenkintoms vietovėms grąžinti lietuviški vardai. Savo veiklą pradėjo Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija. Vilniaus apskrities Pradžios mokslo departamentas atnaujino lietuviškų mokyklų veiklą. Į Rytų Lietuvos lietuviškas pradžios mokyklas vyko patriotiškai nusiteikę mokytojai-savanoriai iš visų Lietuvos kampelių. Lenkiškos mokyklos buvo reorganizuojamos pagal Lietuvos įstatymus ir naują programą. Buvo įvesta lietuvių kalba kaip privalomas dalykas. Lietuvos pradžios mokyklų tikslas buvo: , Teikti Lietuvos jaunimui pradžios mokslo žinias, ugdyti jo dvasios bei kūno pajėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis (Pradžios mokyklos darbo ir tvarkos nuostatai. Kaunas, 1939 m.).

 

Lietuviškos pradžios mokyklos buvo įkurtos ir Šalčininkų žemėje. Jos savo veiklą pradėjo prieškario, o kai kurios (nors ir su pertraukomis) veikė ir karo metais. Didžioji dalis mokyklų neturėjo savo patalpų, todėl joms buvo nuomojami kambariai kaimo ūkininkų trobose. Kai kurie mokytojai ėjo ir mokyklos vedėjo pareigas.

 

Eišiškių valsčiuje mokyklos buvo įkurtos Ancevičių, Butrimonių, Dailidžių, Dainavos, Daugidonių, Gilviniškių, Janonių, Kalesninkų, Kužių, Mantviliškių, Naujadvario, Navakonių, Padvarionių, Papiškių, Paraisčio, Pašilio, Purvėnų, Stakų, Stalgonių, Stavidonių, Šaulių, Tausiūnų, Tetėnų, Vaidagų, Versekos, Versekėlės, Vėžonių kaimuose ir Eišiškių miestelyje.

 

Dirbo lietuviai mokytojai: Juozas Lašinskas, Vincas Dailidka, Mykolas Vidžbelis (Vidžblys), Stasys Ardziukas, Marija Vaicekavičienė, Petras Grigas, Kazys Antulis, Jonas Zinkevičius, Dominyka (Domininka) Kuliešaitė, Ona Kubiliūtė, Jurgis Greblikas, Stasys Savickas, Antanas Eidukonis, Sofija Bukentaitė, Juozas Žiegždrinis, Julius Žiegždrinis, Vytautas Veršickas, Agota Bagdonaitė, Antanas Zalauskas, Adomas Mikna, Liudvika Šalnaitė, Juozas Bujanauskas, Mykolas Galatelis, Feliksas Miškinis, Emilija Antiporavičienė, Kazys Morkūnas, Jadvyga Miliūtė ir kt.

 

Jašiūnų valsčiuje lietuviškos pradžios mokyklos veikė Abolų, Akmenynės, Dainavos, Galinių, Gaidžių, Gudelių, Jackonių, Jašiūnų I, Jašiūnų II, Kaniūkų, Piliakalnių (Pilikainių), Poškiškių, Rudnios, Sakalų, Salų, Sangeliškių (Sangelionių), Skubėtų, Šalčininkėlių, Teresiškių, Zavišonių gyvenvietėse.

 

Mokytojavo lietuviai: Juozas Maksimavičius, Jonas Kuzmičius, Bronius Saplys, Ona Matuzonienė, Verutė Babkauskaitė, Antanas Lukaševičius, Juozas Kudzma, Marija Matukauskaitė, Leonas Kurklėnas, Elena Kymantaitė, Malvina Ramaškaitė, Juozas Dremza, Eugenijus Lapas, Katrė Daukšaitė, Antanina Černienė, Leonardas Krasauskas, Elena Kurtinaitytė, Balys Mikalionis, Kazys Baranauskas, Valė Kriščiūnienė, Juozas Jonys, Antanas Janonis, Antanas Gružauskas, Antanas Miklaševičius, Elena Triponienė, Elena Daubaraitė, Stasys Jankauskas, Stasys Gorodeckis, Pranas Barcys, Marija Kaspšykauskienė, Elena Sasnauskaitė, Stasys Savickas, Česlovas Sviderskas, Vladas Butkevičius, Juozas Stepanauskas, Elena Pradzevičienė ir kt.

 

Turgelių valsčiuje lietuviškos pradžios mokyklos veikė Aleksiškių, Baltaraisčio, Beržų, Bielazariškių, Girdžiūnų, Kazimieriškių, Merkio Vilkiškių, Naujelių, Negibėnų, Padvarionių, Senasalio, Slabados, Tabariškių,Turgelių gyvenvietėse.

 

Mokyklose darbavosi lietuviai Ona Zokaitė-Simkevičienė, Jonas Bernatavičius, Pranė Švogžlytė,Vladas Šnekutis, Kazys Lelešius, Julius Margevičius, Bronė Baukaitė, Julius Kakariekas, Juozas Valiukas, Mykolas Babulis, Jonas Jankauskas, Vincas Bucaitis, Stasys Jankauskas, Julius Grigonis, Jonas Senkūnas, Vladas Budrys, Teofilė Pščolanskienė, Elzbieta Dimskienė, Albinas Petronis, Martynas Pupkus, Adolfina Čerepaitė, Juozas Vidžiūnas ir kt.

 

Dieveniškių valsčiuje taip pat veikė lietuviškos pradžios mokyklos Daulėnų, Dieveniškių, Jurgelionių, Katkuškių, Kavolių, Kaziulių, Krakūnų, Liudvinavo, Maciučių, Mikantėnų, Milkūnų, Pagaujėnų, Pliustų, Poškonių, Stalgonių, Šarkučių,Tribonių, Žižmų gyvenvietėse. 1943 m. rugsėjo 1 d. buvo atidarytos Eišiškių ir Dieveniškių vidurinės mokyklos. Dieveniškių vidurinė mokykla laikinai įsikūrė Benekainyse, o vėliau turėjo būti perkelta į Dieveniškes.

 

Dieveniškių valsčiuje mokytojavo Stasys Basiulis, Jonas Zabielskas, Antanas Bukauskas, Julija Sinkevičiūtė, Stasys Savickas, Antanas Paulaitis, Vincas Kibirkštis, Stasys Čičelis, Adolfina Mačernytė, Antanas Gajauskas, Vytautas Babickas, Leonardas Krasauskas, Stasys Gorodeckis, Ona Servantovskienė, Balys Mikalionis, Juozas Mazgelis, Stasys Kazlauskas, Danielius Vitėnas, J. Vaitkūnas, Julius Kakarieka, Feliksas Kakarieka, Jonas Rūgštelė, Angelė Kašubaitė,Vytautas Česna, Albina Zackevičiūtė, Pranas Barcys, Jaroslavas Lapkauskas, Feliksas Butkevičius, Aleksandras Adamonis, Petras Juška, Bronius Pošius, Petras Valeika, Antanas Eidukonis, Juozas Tumelis, Marija Mikoškaitė, Vaclovas Miliukštis, Juozas Jazukevičius, Petras Sereičikas, Felicija Genejūtė ir kt. Dieveniškių vidurinėje mokykloje mokytojavo Vladas Talkačiauskas, Vladislava Pajaunienė, Eugenijus Čepulis, Aldona Talkačiauskienė, kun. Dominikas Gailiušas, M. Agintaitė.

 

M. Agintaitė – lietuvė, turėjo 37 metų lituanistės darbo stažą, buvo II grupės invalidė. Ji buvo atvykusi iš Klaipėdos. Dieveniškių vidurinėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą. Rajono valdžiai 3 kartus siūlė nemokamai vesti lietuvių kalbos kursus. Bet valdininkai aiškino, kad Lietuvos čia nebus.

 

 

Kazys Micius rašė: Didžiulės pagarbos verti <…> lietuviai mokytojai <…> Jie sąmoningai pasirinko XX a. kankinio kelią, legaliai ir slapta skiepijo meilę lietuviškai spaudai, gimtajai kalbai, liaudies dvasinei bei materialinei kultūrai. Mes tebesame daug skolingi Vilniaus krašto lietuvių švietėjams (Dieveniškės. V., 1995).

 

Lenkijos okupacinė valdžia persekiodavo lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos mokyklų darbuotojus ir skaityklų vedėjus. Valdininkai visaip stengėsi sužlugdyti mokyklų ir skaityklų veiklą, ieškodavo būdų, kaip jas uždaryti.

 

Kaziulių (Dieveniškių vls.) lietuviška mokykla buvo uždaryta dėl neva pavėluoto registravimo, o Bilių (Dieveniškių vls.) mokykla – todėl, kad vizituotojas radęs mokykloje žemėlapį su netiksliomis Lietuvos sienomis. Okupantų policija sekdavo „Ryto“ draugijos narius, ieškodavo preteksto juos pašalinti.

 

Kaziulių (Dieveniškių vls.) kaimo mokytoją P. Jauraitę Ašmenos apskrities viršininkas 1928 m. vasario 17 dieną nubaudė 200 auksinių bauda arba 10 dienų arešto dėl Lietuvių Šv. Kazimiero draugijos Kaziulių skyriaus įsteigimo.

 

Didžiulių (Dieveniškių vls.) mokyklos mokytojas V. Krečius, kilęs iš Macučių kaimo (Dieveniškių vls.), už nelegalų vaikų mokymą lenkų valdžios buvo baustas 6 kartus. 1933 m. Varnonių teismas V. Krečių nubaudė 3 mėnesius arešto ir 10 auksinių baudos. Jis buvo apkaltintas pavadinęs J. Pilsudskį ilgaūsiu Juozapu, o lenkų erelį – višta. Vėliau V. Krečius buvo išteisintas. V. Krečius ir sirgdamas džiova nesiliovė dirbęs Lydos krašto lietuvių naudai.

 

Žižmų kaimo (Dieveniškių vls.) „Ryto“ skaityklos vedėjas A. Petkelis 1935 m. balandžio 1 d. buvo apkaltintas kalbėjęs, jog Vilniaus kraštą atsiimsią lietuviai. Tais pačiais metais liepos 2 d. jis buvo apkaltintas dėl to, kad leidžia mokiniams lankyti skaityklą. Teismas nuteisė A. Petkelį mėnesį arešto ir 100 auksinių baudos.

 

Didžiulių kaimo (Dieveniškių vls.) mokytojas V. Talkačiauskas 1926 m. gruodžio 4 dieną buvo suimtas ir apkaltintas, kad mokė vaikus lietuviškai poterių, kurstė tėvus neleisti vaikų į lenkišką mokyklą. Jį Ašmenos apskrities viršininkas nubaudė mėnesį arešto. 1935 m. iš skaityklos vedėjo P. Barcio policija atėmė radijo imtuvą. Jam už vaikų mokymą paskirta 150 auksinių bauda arba mėnuo arešto. 1937 m. teismas P. Barciui paskyrė 50 auksinių baudą arba 10 dienų arešto.

 

Bilių kaime (Dieveniškių vls.) 1938 m. vasario 28 dieną, kai buvo uždaryta „Ryto“ draugijos skaitykla, policija atėmė ne tik draugijos, bet ir skaityklos buvusio vedėjo N. Jasulionio asmeninius daiktus: knygas, rankraščius, paveikslus ir kt.

 

Kalesninkų mokytoja P. Žičkaitė buvo lenkų suimta ir nugabenta į Gardino kalėjimą.

 

1934 m. lenkų administracija suėmė Butrimonių (Eišiškių vls.) skaityklos vedėją J. Valicką ir ilgai kankindami sužalojo jo sveikatą.

 

Buvo persekiojami ir kaltinami ne tik mokytojai, skaityklų vedėjai, bet ir mokinių tėvai, kurie leisdavo vaikus į lietuviškas mokyklas. Jiems grasindavo, juos persekiodavo, net sumušdavo. Antai Bilių kaimo (Dieveniškių vls.) mokyklos mokinių tėvus dėl to, kad jų vaikai nelanko lenkų valdiškos Tusamonių (Dieveniškių vls.) mokyklos, Lydos apskrities mokyklų inspektorius nubaudė piniginėmis baudomis arba areštu.

 

Šaulių kaimo (Eišiškių vls.) tėvai, kurie leido savo vaikus į lietuvišką mokyklą, buvo kalinami kalėjime.

 

1925 m. gegužės 19 d. Maciučių kaime (Dieveniškių vls.) lenkų mokytojas studentas Enrikas Urbanavičius sudegino lietuvio M. Krečiaus namus. Krečius leido vaikus į lietuvišką mokyklą, dėl to Urbanavičius jį nuolat barė. Norėdamas pasityčioti iš lietuvių, Urbanavičius savo šunį pavadino „Litvinu“.

 

Dėl savo lietuviškos kilmės kentėdavo ir mokiniai. 1929 m. pavasarį Maciučių, Rimašių, Šiudainių ir Žižmų (Dieveniškių vls.) lenkiškų valdinių mokyklų mokytojai draudė mokiniams tarpusavyje kalbėti lietuviškai. „Prasikaltusius“ klupdydavo į kampą. Rimašių kaime (Dieveniškių vls.) Prano Ulickio namuose per šventę, t. y. 1936 m. gruodžio 27 d., policija uždraudė vaikams giedoti lietuviškas giesmes. Namo šeimininkams ir tremtinei Monikai Kildišytei surašė protokolus. Karo metais, kai siautėjo Armijos krajovos (AK) kariai, kai kurie mokiniai bijodavo net nakvoti namuose.

 

Persekiojo ne tik mokytojus ar skaityklų vedėjus, bet ir pačią „Ryto“ draugiją. 1938 m. ši draugija buvo uždaryta. 1920–1939 m. „Ryto“ draugijos pirmininkai būdavo kalinami Vilniuje (Lukiškių kalėjime). Jie būdavo tardomi, pas juos daromos kratos.

 

1936 m. į Dieveniškes buvo tremiami „nepatikimi“ mokytojai iš viso Vilniaus krašto. 1936 m. Šaltinių kaime (Dieveniškių vls.) apsigyveno trejiems metams iš Valkininkų valsčiaus ištremta „Ryto“ draugijos vedėja Elena Liutkevičiūtė. Jurgelionių kaime (Dieveniškių vls.) 1936 m. Adomo Banelio namuose apsigyveno tremtinys, buvęs skaityklos vedėjas Kletas Peciulevičius, Rimašių kaime (Dieveniškių vls.) – tremtinė Monika Kildišytė. Adomas Kudzma ištremtas į tuometės Lietuvos Respublikos teritoriją.

 

1943 m. Eišiškių ir Ašmenos apskrityse pradėjo veikti iš Lenkijos atvykę AK būriai. Armija krajowa (lietuviškai Krašto armija) 1942–1945 m. buvo Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi partizaninė kariuomenė, veikusi Vokietijos okupuotos prieškarinės Lenkijos valstybės teritorijoje, taip pat ir Rytų Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje bei Vakarų Ukrainoje. Tikrąsias lenkų partizanų pajėgas Lietuvoje sudarė tik Vilniaus batalionas, veikiantis Rudaminos, Jašiūnų, Turgelių, Šalčininkų, Eišiškių ir Dieveniškių valsčiuose (Vilniaus ir Rūdninkų giriose). Šalčininkų krašte AK būriai visiškai sužlugdė lietuviškų mokyklų darbą, mokytojams buvo liepta nešdintis į Kauno kraštą, o prieš nepaklusniuosius imtasi represinių veiksmų. Vienas iš AK dokumentų (dokumentai rasti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje) liudija, kad tuo metu Turgeliuose buvo rastas mokytojas, išdurtomis akimis ir nupjautu liežuviu, pakištas po egle (mokytojo pavardė nenurodoma).

 

1943 m. spalio 30 d. Rudnios kaime (dabartiniame Šalčininkų rajone) savo namų kieme „akovcai“ (taip buvo vadinami AK kariai) nušovė buvusį Naujadvario kaimo (Eišiškių vls.) mokytoją Juozą Jonį ir jo žmoną Janiną. Budeliai norėjo nušauti ir Jonių sūnų – aštuonerių metų Kęstutį, bet jo nerado. Jis tuo metu buvo pas kaimynus ir matė, kas dedasi jų namuose. Vaiką išaugino senelė. Mokytojui J. Joniui tuo metu tebuvo tik 42 metai. Tos dienos pavakare AK būrys pasuko į netolimą Šaulių kaimą ir ieškojo mokytojo V. Dailydkos. Lenkmečiu šis vyras ne kartą sėdėjo Lydos kalėjime dėl lietuviškos veiklos. Tą dieną V. Dailydka buvo išvažiavęs į uošviją – į Naujadvario kaimą (Eišiškių vls.).

 

Karo metais lenkų partizanai suėmė Dieveniškių mokyklos mokytojus V. Pajaunienę ir E. Čepulį. Vladai Pajaunienei pavyko ištrūkti ir apsigyventi Vilniuje, o E. Čepulio likimas iki šiol nežinomas.

 

1944 m. lenkų banditai nužudė Kaniūkų kaime (Jašiūnų vls.) gyvenusį mokytoją Smėlevičių.

 

Po Antrojo pasaulinio karo lenkų nacionalistai nužudė mokytoją Juozą Žiegždrinį.

 

Nuo sovietinių partizanų žuvo Stalgonių (Eišiškių vls.) pradžios mokyklos mokytojas, kurio pavardės nepavyko sužinoti (apie tai rašė istorikas S. Buchaveckas).

 

Prieš pat kolūkių kūrimą Didžiulių kaimo (Dieveniškių vls.) lietuviškos pradžios mokyklos mokytojas Laugalys buvo suimtas. Jo likimas nežinomas.

 

Daugelis Šalčininkų krašto mokytojų dėl lietuvybės skleidimo buvo nuteisti ir ištremti į Rusijos gilumą. Kalėjimuose, Sibiro lageriuose kentėjo Pranas Barcys, Jurgis Greblikas, Emilija Antiporavičienė, Kazys Morkūnas, Eduardas Brinklys, Jadvyga Miliūtė su artimaisiais, Kazimieras Lelka su žmona ir dviem vaikais ir kt. NKVD ir užverbuotų mokytojų pastangomis galėjo nukentėti Jurgelionių (Dieveniškių vls.) pradinės mokyklos vedėjas ir mokytojas Jonas Zabielskas.

 

 

1939 m. spalio 10-ąją Maskvoje buvo pasirašyta SSRS ir Lietuvos Taikos sutartis. Vilnius ir Vilniaus sritis buvo perduoti Lietuvai. Tam tikra Šalčininkų teritorijos dalis atiteko Baltarusijai. Šalčininkų kraštą padalijusi siena tarp Lietuvos ir SSRS nuo Tabariškių buvo išvesta pro Akmenynę, Anuliškes, Ažulomį, tarp Stasylų ir Čiužiakampio, tarp Kaniūkų ir Pašalčio kaimų. Šalčininkai liko už Lietuvos Respublikos ribų. Lietuvoje paskutinė geležinkelio stotelė buvo Stasylų gyvenvietėje.

 

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjungos kariuomenė. Prasidėjo NKVD teroras, politinių ir visuomenės veikėjų, dvasininkų, inteligentų, pramonininkų, administracijos pareigūnų areštai. Birželio 19 d. buvo uždraustos visos nepriklausomybės metais Lietuvoje veikusios partijos ir organizacijos. 1940 m. liepos 21 d. Liaudies seimas paskelbė Lietuvą sovietų socialistine respublika. Rugpjūčio 3 d. įvyko Lietuvos aneksija, o rugpjūčio 25 d. buvo priimta sovietinė konstitucija, kuri įteisino Lietuvos okupaciją. Šalčininkų krašte pradinis sovietizacijos laikotarpis, kaip ir visoje Lietuvoje, truko iki Vokietijos–SSRS karo. Šalčininkiečiai buvo prievarta verčiami stoti į komjaunimo ir pionierių organizacijas. Tėvai privalėjo savo vaikus leisti į mokyklas baltarusių (rusų) dėstomąja kalba. Geriausi Lietuvos mokytojai buvo atleidžiami arba iškeliami į atkampias kaimų mokyklas, o jų vieton įdarbindavo sovietinius aktyvistus. Nemaža dalis mokytojų buvo ištremti į Ašmenos apskrities Dieveniškių valsčių.

 

1941 m. birželio 14 d. prasidėjo pirmieji masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai. Į Rusijos gilumą buvo tremiami ir Šalčininkų krašto žmonės.

 

 

1941m. birželio 22 d. į Lietuvos teritoriją įsiveržė Vokietijos kariuomenė, prasidėjo Vokietijos–SSRS karas. 1941 m. birželio 23–25 d. Lietuvoje įvyko sukilimas prieš sovietų okupacinę valdžią. Birželio 23 d. paskelbtas nepriklausomos Lietuvos atkūrimas, sudaryta Laikinoji vyriausybė, vadovaujama J. Ambrazevičiaus. Tačiau rugpjūčio 5 d. Lietuvos vyriausybės darbą nutraukė nacių okupacinė valdžia. Ji sovietų terorą pakeitė hitlerinių teroru.

 

Nuo 1941 m. spalio 1 iki 1942 m. sausio 15 d. Šalčininkų ir Dieveniškių valsčiai buvo priskirti Baltarusijos generalinei sričiai. Kai buvo sudaryta nauja Eišiškių apskritis (1942 m. balandžio 1 d.), Šalčininkų ir Dieveniškių valsčiai vėl tapo Vilniaus apskrities dalimi.

 

Šalčininkų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, vėl vyko germanizacijos procesas. Lietuvos generalinės srities valdyba, skirtingai nei 1940–1941 m. bolševikinio režimo, iki 1943 m. pavasario išsaugojo švietimo sistemos autonomiją. Hitlerininkai vokiečių kalbą skelbė ,,tarnybine‘‘, o lietuvių – „leistina“. Lietuviškose mokyklose vokiečių kalbos mokymas buvo nustumtas į 5 klasę, o pradžios mokyklose lenkų dėstomąja kalba vaikai jau pirmame skyriuje buvo mokomi ir lietuvių, ir vokiečių kalbų. Visoms kalboms buvo skirtas vienodas pamokų skaičius. Tai sukėlė lenkų pasipriešinimą: jie atsisakė lankyti švietimo valdybai pavaldžias mokyklas. Atsirado slaptų lenkiškų mokyklų. Eišiškių apskrityje 1942 m. spalį buvo 81 pradžios mokykla, o po metų – jau 102. 1943 m. atidarytos Eišiškių ir Dieveniškių progimnazijos.

 

Antinacinė rezistencija kiek galėdama priešinosi kultūros germanizavimui. Šalčininkų krašto gyventojai slapta gaudavo rezistencinį laikraštį „Į laisvę“, atsišaukimus.

 

Nacių okupacijos metais Lietuvoje vyko ir kolonizacijos procesas. Į Šalčininkų kraštą kėlėsi kolonistai, antai į Turgelių dvaro sodybą atsikėlė olandai.

 

Vokiečiai (daugiausia prievarta) verbavo žmones darbams į Vokietiją ir kitas sritis. Kai kurie Šalčininkų krašto gyventojai savanoriais vykdavo į Rytų Prūsiją ar Latviją padėti nuimti derlių, norėdami išvengti persekiojimų, kalėjimo ar žudymo.

 

1941 m. rugsėjo 25 d. Jašiūnų miestelio (Jašiūnų vls.) miške vokiečiai sušaudė 575 žydus, o rugsėjo 27 d. netoli Eišiškių okupantai sušaudė 3 446 žydus (vyrus, moteris ir vaikus).

 

1941 m. viduryje pradėjo veikti sovietiniai partizanai. Šalčininkų krašto miškuose veikė kelios menkai ginkluotos grupės, kurias daugiausia sudarė pabėgę sovietiniai karo belaisviai ir besislapstantys žydai.

 

1930 m. Kaniūkų kaime (tarp Šalčininkų ir Gerviškių kaimų) veikė lietuviškas vaikų darželis, kurį išlaikė Šv. Kazimiero draugija. Kurį laiką gyvenvietėje veikė ir lietuviška mokykla, skaitykla. 1937 m. skaityklos vedėja V. Steckaitė buvo lenkų valdžios nubausta už vaikų mokymą lietuviškai.

 

Kaniūkų kaimo gyventojai nepakluso sovietinių partizanų grasinimams, reikalavimams nusiginkluoti. Kaime susikūrė ginkluotas savisaugos būrys, kuris bandė priešintis sovietų partizanams. Kaniūkų savisaugos organizatoriai, matyt, buvo J. Kodys, A. Jurga, J. Bobinas, V. Varonis. Savisaugos būrį 1942 m. organizavo kaimo seniūnas Jonas Kodys (g. 1914 m.). Jis buvo baigęs pradžios mokyklą. Kodžių šeima buvo tautiškai susipratę lietuviai.

 

1942 m. gegužės 27 d. surašymo duomenimis, Kaniūkuose buvo 74 ūkiai, 374 gyventojai.

 

1943 m. gruodžio 31 d. prie Didžiųjų ir Mažųjų Sėlų kaimų sovietiniams partizanams buvo suorganizuotos pasalos, kuriose šie skaudžiai nukentėjo: iš partizanų atimti 7 arkliai su vežimais ir grąžinti jų savininkams. Toje sėkmingoje pasaloje dalyvavo 253-iojo lietuvių savisaugos bataliono 4 kariai ir 30 ginkluotų vietos gyventojų.

 

1943 m. spalio 13 d. 6 ginkluoti banditai plėšė Kaniūkų kaimo gyventojus. Šie grįžtantiems banditams pastojo kelią ir juos išvaikė.

 

1944 m. sausio 29 d. sovietiniai partizanai, keršydami Kaniūkų kaimo gyventojams, kad nesutiko atiduoti 1943 m. derliaus, šiame kaime nužudė 35 gyventojus, 13 sužeidė, 10 iš jų sunkiai sužalojo. Tarp nužudytųjų buvo vaikai, moterys, seneliai. Į trobas šaudė padegamosiomis kulkomis. Iš 40 kaimo ūkių sudegė 39 tvartai ir 1 pirtis, 50 karvių, 16 arklių, 50 kiaulių, 100 avių, 400 vištų ir kt. Kautynėse sunkiai sužeidė policininką Juozą Baronį, o pagalbinės policijos policininką Juozą Bobiną nušovė.

 

 

1. Stasys Bandalevičius, 39 m. (g. 1904 m.)

2. Mečislovas Bandalevičius, 9 m. (g. 1934 m.)

3. Zigmantas Bandalevičius, 5 m. (1938 m.)

4. Juozas Bandalevičius, 56 m. (g. 1887 m.)

5. Juozas Bobinas, 52 m. (g. 1892 m.)

6 Viktorija Bobinienė, 53 m. (g. 1891 m.)

7. Marijonas Bobinas, 13 m. (g. 1931 m.)

8. Jadvyga Bobinaitė, 7 m. (g. 1937 m)

9. Edvardas Bogdanas, 27 m. (g. 1917 m.)

10.Stanislovas Jankauskas, 11 m. (g. 1932 m.)

11. Stanislova Jankauskienė, 55 m. (g. 1889 m.)

12. Juzė Lašakevičienė, 36 m. (g. 1907 m.)

13. Genė Lašakevičiūtė, 19 m. (g. 1924 m.)

14. Janina Lašakevičiūtė, 10 m. (g. 1934 m.)

15. Ana Lašakevičiūtė, 6 mėn. (g. 1943 m.)

16. Vincas Marcinkevičius, 66 m. (g. 1877 m.)

17. Elena? Marcinkevičienė, 64 m. (g. 1880 m.)

18. Stasė Molienė, 29 m. (g. 1914 m.)

19. Danutė Molytė, 2 m. (g. 1941 m.)

20. Uršulė Parvickienė, 57 m. (g. 1886 m.)

21. Juozas Parvickas, 21 m. (g. 1922 m. )

22. Kazimieras Pilžys

23. N. Pilžienė

24. Genė Pilžytė

25. Teresė Pilžytė

26. Mykolas Rauba, 16 m. (g. 1928 m.)

27. Jonas Tūbinas, 16 m. (g. 1928 m.)

28. Ivašė Tubinienė, 50 m. (g. 1894 m.)

29. Marija Nenartavičiūtė, 3 m. (g. 1940 m.)

31. Zosė Vaitkevičienė, 28 m. (g. 1915 m.)

32. Ona Varonienė, 47 m. (g. 1897 m.)

33. Valentina Varonaitė, 14 m. (g. 1930 m.)

34. Marijonas Varonis, 10 m. (g. 1933 m.)

35. N. Ščepūra

 

Senųjų Macelių kaime sovietiniai partizanai žiauriai nužudė eigulių Teodoro ir V. Jalmoko šeimas, be pagrindo įtardami eigulius išdavyste.

 

1944 m. vasario 8 d. Šalčininkų valsčiaus Čiužiakampio kaime rusų partizanai nušovė Benekonių girininkijos tarnautoją Paškevičių.

 

1944 m. balandžio 8 d. už ryšius su sovietiniais partizanais hitlerininkai sudegino Gumbo kaimą. Vienoje daržinėje sudegė čia suvaryti kaimo gyventojai. Kitoje Visinčios upės pusėje taip pat buvo susidorota su Beiterano palivarke gyvenusiomis samdinių šeimomis. Hitlerininkai nužudė apie 50 žmonių. Kaip ir Kaniūkų kaime, žuvo daugiausiai moterų ir vaikų.

 

1944 m. balandžio 9 d. ta pati tragedija ištiko Kernavės kaimą. Jis buvo Rūdninkų girios gilumoje, už 4 km į vakarus nuo Gumbo kaimo. Čia vokiečių baudėjai išžudė 7 šeimas, o sodybas sudegino.

 

1944 m. Turgelių valsčiuje buvo sušaudyta 113 žmonių, suimta – 24, išvaryta į vokiečių vergovę – 4.

 

Paskutinis Rūdninkų girioje sovietinių partizanų ir hitlerininkų susirėmimas įvyko 1944 m. liepos 5 ar 6 d. prie Ažulomio (Zalamankos) kaimo. Žuvo daug vokiečių karių.

 

1943 m. prasidėjo susirėmimai su AK kariais.

 

1943 m. lapkričio 4 d. AK plk. ltn. Witoldas atsiuntė laišką Eišiškių policijos viršininkui, kuriame buvo grasinama lietuvių policijai: Bet kokie aktyvūs ginkluoti veiksmai prieš mūsų dalinius sukels griežtas represijas prieš lietuvių tautybės gyventojus. Pavyzdžiui, kaimų deginimą, aktyvių policijos agentų šeimų narių sušaudymą. Ir šiuos grasinimus lenkai vykdė.

 

1943 m. rugsėjo 12 d. lenkų partizanų pasaloje prie Liubartų kaimo (Eišiškių aps.) žuvo 253 bataliono 1-osios kuopos vadas, Eišiškių apylinkės kapitonas Ferdinandas Gedvilas. Jis buvo gimęs 1907 m. rugpjūčio 14 d. Tauragės apskrities, Laukuvos valsčiaus, Pajūrio (Paežerio) kaime. Jo žmona tikriausiai pateko į priešininkų rankas. F. Gedvilas buvo baigęs Tauragės mokytojų seminariją, o 1932 m. ir karo mokyklą. Tarnavo kaip karininkas 6 pėstininkų pulke. Bolševikus išvejant aktyviai pasireiškė kovose ir liko Lietuvių savisaugos daliniuose, kuriuose buvo ligi mirties. Kaip karys F. Gedvilas savo drąsą įrodė kautynėse su bolševikais. Jis buvo draugų mylimas ir gerbiamas. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. 1928 m. F. Gedvilas buvo apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, o 1939 m. – Šaulių Žvaigždės ordino medaliu.

 

1943 m. rugsėjo 15 d. apie 200 lenkų partizanų puolė Rakliškių dvaro atsparos punktą. Lietuvių įgula atsišaudydama traukėsi į Eišiškes. Kautynių metu buvo sunkiai sužeisti jaunesnieji kareiviai A. Asipauskas ir A. Pratkevičius. Albinas Asipauskas po kelių dienų mirė, palaidotas Eišiškėse.

 

1943 m. gruodžio 28 d. 15 val. trys šimtai gerai ginkluotų lenkų karių užpuolė Turgelių miestelį, sudegino policijos punkto ir valsčiaus būstines, apiplėšė kooperatyvą, apmėtė granatomis paštą ir nutraukė telefono ryšį. Susišaudymas truko iki 23 val. Pasitraukdami jie išsivarė šešis policininkus, iš kurių penkis išrengė, nuginklavo ir paleido. Policininkas Paukštys negrįžo. Iš viso sužeisti penki policininkai. Jų butai apiplėšti. Lietuviams tarnautojams ir mokytojams liepta išsikraustyti iš Turgelių. Policininkas Paukštys tapo AK partizanu.

 

1943 m. gruodžio pradžioje Eišiškių valsčiaus Pladuvkos ir Chronžickių apylinkėse 120 ginkluotų lenkų banditų plėšė apylinkės ūkininkus.

 

1943 m. gruodžio 30 d. apie 20 val. ginkluotų banditų gauja puolė Dainavos kaimą, apiplėšė gyventojus ir, sumušę Edvardą Andriuškevičių, policijos bendradarbį, išsivarė jį į Rūdiškių mišką. Jo likimas nežinomas.

 

1943 m. rugpjūtį AK kariai mėgino suimti Dieveniškių valsčiaus viršaitį V. Jankauską. Pastarasis gynėsi ir bandė pabėgti, bet buvo mirtinai sužeistas.

 

1943 m. rugsėjo 26 d. Stalgonių kaime buvo nušauta Liudvika Šilabritaitė- Barysienė, trijų vaikų motina.

 

1944 m. sausį į AK rankas pakliuvo Vaclovas Kuklys. Jis buvo septyniolikmetis Padvarių kaimo jaunuolis, dirbo policininku. Vaclovas Kuklys buvo žiauriai nukankintas. Rasti nulupti nagai, nupjautos ausys, iš padarytos 27 durtinės žaizdos.

 

1943 m. AK kariai prie Eišiškių sušaudė 11 lietuvių policininkų. Tarp jų vad. ltn. Puodžiūną. Atėmė visus ginklus, pinigus, žiedus, laikrodžius, peiliukus ir papirosus. Eišiškių apylinkės gyventoją policininką Antaną Meškutį keturi teroristai iš kitų suimtųjų grupės nusivedė į kitą vietą – toliau nuo jų. Jis buvo nukankintas. Vienuolika policininkų ir moterį rudais drabužiais (pabėgusio vokiečio vertėją), sušaudę paliko naktį miške. Buvo šaudoma keliais automatų šuviais iš arti į kiekvieną. Moteris buvo sušaudyta dviem šūviais į krūtis.

 

1944 m. vasario 2 d. Maciučių kaime AK kariai nušovė 36 m. valstietį Juozą Krečių. Liko našlė žmona su keturiais vaikais.

 

1944 m. kovo 14 d. 10–11 val. lenkų partizanai puolė ir užėmė Dieveniškių miestelį. Jie reikalavo, kad pasitrauktų įstaigose dirbantys lietuviai tarnautojai. Kai lietuviai nepakluso, lenkai pradėjo puolimą, apsupę nuginklavo dalį policijos. Dieveniškių policijos ir kitų įstaigų pareigūnai persikėlė į Benekonis.

 

1943–1944 m. buvęs Eišiškių apskrities slaptosios policijos pareigūnas Stepas Ulbinas, vėliau išvykęs gyventi į Kanadą, rašė, kad 1944 m. gegužės 21 d. vokiečių vietos įgulos komendantas Gysleris ir žandarmerijos apskrities viršininkas Kupratas (Kupraitis) tyčia išsiuntė lietuvius policininkus „neilgam į Varėną“, žinodami, kad kai kurie jų pavaldiniai (vokietis viršila ir lenkė vertėja) apie bet kokį policininkų judėjimą pranešinėja „akovcams“. Taip buvo ir tą kartą. AK Vilniaus apygardos 6-osios brigados vadas majoras Konaras apie būsimą kelionę sužinojo dar prieš pusantros paros ir surengė pasalą netoli Kalesninkų prie Anciuškų kaimelio. Kelionė dvylikai jaunų vyrų baigėsi mirtimi.

 

1944 m. sausio 8 d. Ašmenos aps. Turgelių valsčiaus Mykoliškio kaime 76 vyrų būrys, vadovaujamas žandarmerijos leitenanto Schnabelio, susidūrė su 200 lenkų būriu. Kovoje žuvo 19 lietuvių policininkų, 6 vokiečių žandarai ir leitenantas Schnabelis, 2 baltgudžių policininkai dingo be žinios. Be to, 4 policininkai ir 1 žandarmerijos pareigūnas buvo sužeisti.

 

1944 m. sausio 8–10 d. ginkluota banditų gauja apiplėšė Šalčininkėlių kaimo paštą, sugadino telefono įrengimus. Jie apiplėšė ir Šalčininkėlių dvarą bei dvaro darbininkus: Šalčininkėlių miestelio gyventoją Rugį, Dainavos kaimo – Raziliauską, Baumiliškių kaimo – Labulį ir Didžiųjų Salų gyventoją Adomavičių. Banditai pasišalino nežinoma kryptimi. Jie buvo apsirengę civiliais drabužiais ir kalbėjo lenkiškai bei rusiškai.

 

1944 m. kovo 27 d. Šalčininkų valsčiuje siautė 30 lenkų banditų gauja.

 

1944 m. sausio 30 d. Jašiūnų vls. 400 lenkų banditų laikė apsupę Akmenynės bažnytkaimį. Jie ruošėsi pulti Turgelių miestelį, kuriame buvo 60 savisaugos dalinio karių.

 

1944 m. vasario 2–8 d. Jašiūnų vls. Kočėnų dvarą užpuolė ir apiplėšė 60 lenkų banditų.

 

1944 m. sausio 8 d. Turgelių vls.(Ašmenos aps.) būrys susidūrė su lenkų partizanų būriu, kurį sudarė apie 300 vyrų. Apsauginis būrys, vadovaujamas vokiečių karininko, pateko į lenkų spąstus ir po sunkios kovos buvo priverstas bėgti. Toje nelygioje kovoje žuvo 19 mūsų policininkų, 7 vokiečių policininkai, tarp jų ir pats būrio vadas, du ukrainiečiai dingo be žinios ir keturi mūsiškiai buvo sužeisti.

 

1944 m. kovą Žemės ūkio gaminių tiekimo ir įstaigos kontrolierių Bagotavičių Sakuvos kaime pagrobė lenkų partizanai.

 

1944 m. gegužės 30 d. sušaudyta dviejų vaikų motina, 44 m. Stasė Gaidelienė iš Žižmų, o 1944 m. birželio 6 d. sušaudytas 22 metų amžiaus Liudvikas Paseckas.

 

Prasidėjus prievartiniam vyrų ėmimui į Armijos krajovos būrius, 1944 m. lapkričio 17 d. Dieveniškių valsčiaus Vėžiakiemio, Šarkaičių ir Visockių kaimuose „akovcams“ bandant surengti mobilizaciją, gyventojai pasipriešino ginklu.

 

Kai vokiečiai leido kurti lietuviškus dalinius, vadovaujamus lietuvių karininkų, prasidėjo trumpalaikė Vietinės rinktinės (VR) ir Armijos krajovos (AK) kovų istorija. VR vadas buvo generolas Povilas Plechavičius. Pirmasis VR karių susidūrimas su lenkų partizanais įvyko1944 m. balandžio 29 d. prie Vilkonių kaimo (6 km į šiaurės rytus nuo Eišiškių). 305 bataliono 17 karių ir 6 policininkus apsupo apie 150 „akovcų“. Susirėmimo metu 3 lietuviai žuvo ir 3 buvo sunkiai sužeisti, visi kiti pateko į nelaisvę. Kitą dieną belaisviai be aprangos ir ginklų buvo paleisti.

 

1944 m. gegužės 4 d. iš Jašiūnuose dislokuoto bataliono į Turgelius žygiavusią kuopą (150 kareivių) pakeliui prie istorinio Pavlovo (Merkinės) kaimo, užpuolė AK brigada (nuo 500 iki 1 000 kovotojų). Susirėmimo metu 8 lietuviai žuvo, nemažai buvo sužeistų, 4 paimti į nelaisvę. Tris iš jų – kapitoną Narkevičių ir 2 puskarininkius „akovcai“ sušaudė, vieną paleido.

 

1944 m. gegužę Vietinės rinktinės 310 bataliono 2 kuopos prie Turgelių kaimo (Turgelių vls.) sužeisti kariai: Eiliniai Juozas Eimutis, Juozas Jakaitis, Justas Ciulkinys, Pranas Sutkaitis.

 

1944 m. balandžio 4 d. Vietinės rinktinės 310 bataliono 2 kuopos prie Turgelių kaimo (Turgelių vls.) dingę kariai: kpt. Narkevičius Vytautas, gr. Juozas Stanaitis, eiliniai Vytautas Endriukaitis, Jonas Plėšikaitis, Vytautas Valaitis, Juozas Valevičius, Vincas Butkus, Viktoras Jančius.

 

1944 m. netoli Eišiškių į pasalą pateko VR būrys, žuvo 12 kovotojų.

 

Šalčininkų krašte Armija krajova daugiausia lietuvių nužudė ir sužalojo Dieveniškių valsčiuje.

 

1944 m. gegužės 6 d. Graužiškių mūšyje AK į nelaisvę paėmė VR karius. Lietuvius sušaudė Dieveniškių kapinėse.

 

Likvidavus Vietinę rinktinę, lenkų partizanai pradėjo kontroliuoti ir vakarinės Eišiškių apskrities dalies kaimus. AK kariai paliko Šalčininkų kraštą, kai pradėjo dalyvauti Vilniaus užėmimo operacijoje „Aušros vartai“ ir kai raudonoji armija priartėjo prie Vilniaus. AK atskiri būriai Šalčininkų krašte veikė iki 1951 m.

 

1944 m. liepą Šalčininkų kraštas tapo vokiečių kariuomenės mūšių su Raudonąja armija arena. Karui baigiantis Turgeliuose buvo rengiamasi susidoroti su vietos gyventojais. Tik raudonarmiečių tankų dalinio pasirodymas sutrukdė hitlerininkams susprogdinti Turgelių bažnyčią, kurioje buvo uždaryti žmonės, daugiausia moterys ir vaikai, nes vyrai slapstėsi miške arba buvo mobilizuoti į Armijos krajovos būrius.

 

Henrikas (Genrikas) Songinas gimė 1891 m. birželio 5 d. Pustynės dvare, Vitebsko gubernijoje. Augo gausioje dešimties vaikų šeimoje. Nuo 1897 m. gyveno Eišiškių valsčiaus Chomičių kaime. Mylėjo gamtą, domėjosi praeitimi, knygomis. Mėgdavo knaisiotis po bažnyčių archyvus, kaimynų palėpes arba mokyklų knygynėlius, ieškodamas žinių apie praeitį. Tapęs Lietuvos karininku H. Songinas juo liko visą gyvenimą. Tikėjo Lietuvos laisvės atgimimu, dėl kurios visą gyvenimą kovojo. Dalyvavo nepriklausomybės kovose su bermontininkais 1919 m., su lenkais – 1920 m. Mirė 1977 m. Čikagoje. Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio (1919 m.), DLK Gedimino 4 laipsnio (1933 m.) ordinais, Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.) ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929 m.) medaliais. H. Songinas parašė knygą „Vilniaus krašto legendos“, kurią 1988 m. po jo mirties išleido jo vaikaitis. Knygoje yra ir legendų apie Šalčininkų kraštą. Tai pasakojimai, kurie nėra išgalvoti, bet girdėti iš žmonių, tvirtino knygos autorius.

 

Vladas Kuročka-Dūdelė, Lietuvos patriotas, buvo gimęs Kaune. Vokiečių okupacijos metais dirbo Eišiškių valsčiaus sekretoriumi. 1942 m. įstojo į „Laisvės kovotojų“ organizaciją, o 1943 m. perėjo į Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) grupę. Nuo 1944 m. gyveno nelegaliai. V. Kuročka po leitenanto Pabarščiaus mirties (1945 m. vasario 15 d.) perėmė partizanų būrių vadovavimą ir buvo Krakių apylinkės LLA vadas. Apylinkėje buvo 5 LLA būriai (250 partizanų). 1945 m. rugpjūčio 12 d. V. Kuročką suėmė NKVD. Jį kaltino ginkluotu pasipriešinimu prieš sovietų valdžią siekiant atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nuteisė aukščiausia – mirties bausme. Gavęs paskutinį žodį teisme Vladas Kuročka pradėjo deklamuoti Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Paskutinis pasmerktojo myriop žodis“:

 

 

Teisėjai iš pradžių nesuprato, kad tai eilėraštis, bet susigriebę jį nutraukė, neleido baigti…Liko mylimos ir mylinčios merginos nuotrauka, žodžiai ir laisvės viltys dėl Nepriklausomos Lietuvos.

 

Vladas Kuročka-Dūdelė buvo sušaudytas Vilniuje 1946 m. sausio 26 d.

 

Klemensas Meigys, s. Jono, buvo Eišiškių pasienio policijos pareigūnas, gimęs 1902 m. Jis su žmona Marija Šlapelyte-Meigiene (g. 1906 m.), sūnumi Rimvydu (g. 1937 m.) ir dukra Nijole (g. 1935 m.) buvo ištremtas į Sibirą. K. Meigys ten mirė (1942 m. vasarį). Sūnus Sibire mirė 1942 m. rugpjūčio 28 d. K. Meigio žmonai ir dukrai 1948 m. gegužį pavyko pabėgti į Lietuvą. M. Meigienė vėl buvo suimta, kalinta Vilniuje ir vėl ištremta 1949 m. Paleista 1956 m. Ji grįžo į Lietuvą. N. Meigytė, pabėgusi iš tremties, mirė Lietuvoje 1987 m.

 

 

Pasibaigus karui Rūdninkų girioje ir aplinkiniuose miškuose pradėjo veikti lietuvių antisovietinės rezistencijos pogrindžio ginkluotos grupės, susidariusios dar nacių okupacijos pabaigoje. Jų kovotojai vietinių gyventojų buvo vadinami „žaliukais“ ar „žaliaisiais“. Šalčininkų krašto „žalieji“ priklausė Lietuvos partizaninio judėjimo Dainavos apygardai. Dainavos apygarda įkurta 1946 m. balandį susijungus apygardai, įkurtai 1945 m. lapkričio 18 d., ir Dzūkų rinktinei, įkurtai 1945 m. birželį. Tai įvyko vasario 17 d. Trakų apskrities Eišiškių valsčiaus Paraisčių kaimo gyventojo Adolfo Jaselsko sodyboje. MGB Eišiškių valsčiaus poskyrio stribai susikovė su 3 Kazimieraičio rinktinės Vytauto tėvūnijos Teofilio Valicko-Balio būrio partizanais, šie visi žuvo. Tai Juozas Gegužis (slapyvardžiu Diemedis, priklausė Klebono skyriui), Jonas Kalanta-Mindaugas (skyriaus vadas) ir Albinas Svirskas-Kazokas (priklausė Klebono skyriui).

 

1952 m. rugpjūtį buvo sunaikintas Dainavos apygardos štabas. Paskiri partizanai veikė iki 1954 m. vasaros. A. Ramanauskas-Vanagas, tuometis LLKS ginkluotųjų pajėgų vadas, suimtas 1956 m.

 

Nuo 1944 m. pabaigos iki 1953 m. Eišiškių valsčiuje veikė Lietuvos partizanai. Kai kurie Šalčininkų krašto mokytojai tapo partizanais arba partizanų rėmėjais, pvz., Kalesninkų kaimo (Eišiškių vls.) lietuviškos pradžios mokyklos mokytojas Kazys Morkūnas, Šaulių sąjungos narys, buvo partizanų rėmėjas. 1947 m. liepos 23 d. jis buvo suimtas ir kalintas Vilniuje. Kazys Morkūnas apkaltintas, kad nuo 1945 m. iki 1947 m. jo namai buvo partizanų ryšininkų susirinkimų vieta. 1947 m. lapkričio 22 d. Kazys Morkūnas buvo nuteistas 7 m. lagerio ir ištremtas.

 

Partizanai buvo lietuviai-šalčininkiečiai: Eduardas (Edvardas) Brinklys, Vytauto, g. 1922 (Šaidžiūnų k., Dieveniškių vls.); Vytautas Matkėnas, Vinco, g. 1921 m., slapyvardis „Laisvūnas“ (Jašiūnų m.); Antanas Aliukas, Vinco, g. 1923 m. (Mištūnų k., Eišiškių vls.); Jonas Aliukas, Vinco, g. 1926 m. (Mištūnų k., Eišiškių vls.) ir kt.

 

Eduardas Brinklys – Lietuvos partizanas (slapyvardis „Daugirdaitis“). Jis buvo vienas iš pirmųjų partizanų, kovojusių už Lietuvos laisvę. Savo prisiminimuose E. Brinklys rašė: Mes klojom lavonais miškus ir klonius, kentėm nežemiškas kančias KGB rūsiuose, vargom Sibire, Kazachstano lageriuose ir vėl klojom žemės takus lavonais <…> Visą savo jaunystę ir gražiausias dienas atidaviau Tėvynei, nieko sau nepasilikdamas, nebent viltį, kad artėja galas toms Tantalo kančioms <…> 1941 metais – studijų laikais, kurso „draugo“ žydelio už rastus atsišaukimus mano suole buvau suimtas, patalpintas į saugumą, kur taip pat žydas talžė man snukį ir tardė, oi kaip tardė… Lukiškių kalėjime iškalėjo 18 metų. Kalėjo ir Kauno kalėjime… Išėjęs iš kalėjimo kitą dieną stojo į partizanų eiles saugoti Kauną nuo dar likusių raudonųjų. Su draugais organizavo pogrindinę organizaciją „Už laisvę“, kurios tikslas buvo įtraukti aukštųjų mokyklų jaunimą į kovą prieš hitlerizmą. Išdaviko dėka Kaune buvo suimti štabo nariai. Su suklastotais dokumentais E. Brinklys įsidarbino Pagaujėnų (Dieveniškių vls.) pradžios mokykloje. Su juo kartu dirbo ir Lietuvos partizanas Vaclovas Marma. Vėliau Vaclovas Marma su tėvu slapstėsi bunkeryje Dūdų kaime. Vaclovas Marma buvo KGB kontroliuojamas ir sekamas.

 

1945 m. E. Brinklys pateko į pasalą, buvo suimtas ir nuteistas 20 metų kalėti. Lageryje susirgo atvira džiova. 1955 m. paleistas. Partizanas Vaclovas Marma nusižudė, o partizanas Valentinas Marma nukankintas mirė.

 

Vytautas Matkėnas-Lazauskas, Vinco Justo, gimė Maskvoje. Tėvas į Maskvą buvo išvykęs uždarbiauti. V. Matkėnas į Lietuvą grįžo 1922 m. Sugrįžęs apsistojo Vilniaus krašte, Švenčionių apskrityje, Daugėliškio valsčiuje, Kalvasalio kaime. 1945 m. mokėsi Vilniaus geležinkelio amatų mokykloje. Norėdamas išvengti tarnybos sovietinėje armijoje, išėjo su draugais į mišką partizanauti. Vėliau pradėjo pusiau legalų gyvenimą. Dirbo Jašiūnų valsčiuje mokesčių inspekcijos viršininko sąskaitininku. 1945 m. buvo areštuotas. Areštuotus su draugu Jonu Matkėnu surištus pėsčiomis iš Jašiūnų geležinkelio stoties atvarė iki Vilniaus – Šalčininkų kelio. Ten įsodino į pakeleivingus sunkvežimius, gabenusius malkas. Kai iki Vilniaus liko visai netoli, V. Matkėno likimo draugas, nusprendęs nusižudyti, nutaikęs momentą, šoko iš važiuojančios mašinos kėbulo tiesiai po kito automobilio ratais ir žuvo. V. Matkėną tardė Vilniaus NKVD būstinėje. Švenčionių kalėjime reikalavo prisipažinti ir išduoti, kokiam būriui priklausė. Surengė akistatą su buvusiomis ryšininkėmis. V. Matkėnas sužinojo, kad šiame kalėjime jo brolis Adolfas Matkevičius buvo užmuštas tardymo metu. V. Matkėną išvežė į Vilnių ir laikė iki 1946 m. vasario. 1947 m. karinis tribunolas nuteisė V. Matkėną 10 metų laisvės atėmimo ir išvežė į Tolimuosius Rytus. 1956 m. jis grįžo į Lietuvą.

 

1944–1945 m. žiemos pabaigoje AK apygardos štabas įgaliojo Vilniaus apylinkių partizanus užmegzti ryšius su lietuvių pogrindžiu. 1945 m. kovo 16 d. Piliūnų kaime (9 km į vakarus nuo Valkininkų) įvyko lietuvių ir lenkų partizanų susitikimas. Pasitarime nutarta sudaryti ne tik paliaubas, bet ir tarpusavio paramos sutartį: okupanto užpuolimo atveju abi pusės privalėjo ateiti viena kitai į pagalbą, nutarta keistis žvalgybos žiniomis ir palaikyti ryšius. Kovo pabaigoje Mištūnų kaime lietuvių partizanams kaunantis su rusais, į pagalbą atėjo lenkų būrys, veikęs Eišiškių valsčiaus Mantviliškių, Zubiškių, Karklynės gyvenvietėse.

 

Dailidžių kaime (Eišiškių vls.) 1945 m. sausio 3 d. įvyko tragedija. Jos metu raudonarmiečiai apsupo kaimą ir nušovė septynis nuo šaukimo į sovietinę armiją besislapsčiusius vyrus. Žuvo keturi kaimo gyventojai, kiti trys buvo iš Valatkiškių, Grybiškių ir Pagynų.

 

Pokario metais Tetėnų kaimo (Eišiškių vls.) lenkiškos mokyklos vedėja Irena Kurkaitė pasakojo, kad dažnai lietuvių partizanai rengė reidus pačiuose Tetėnuose. Jie užsukdavo ir į mokyklą. Norėjo, kad lenkiška mokykla ateityje taptų lietuviška. Beveik trečdalis lietuviukų iš gretimų kaimų lankė mokyklą, kurioje buvo mokomi jiems svetima kalba. Gimtosios kalbos jie mokėsi iš senų vadovėlių ar tarpukario laikais leistų knygelių, skirtų mokyklinio amžiaus vaikams.

 

Lietuvių partizanai pokario metais užsukdavo ir į Pabarės (Eišiškių vls.) mokyklą. Apie tai pasakojo mokytoja Aldutė Kareivaitė, lietuvė, kilusi iš Aukštadvario (dabar Trakų r.).

 

Iki sovietinės okupacijos Eišiškių pasienio policijos vadas buvo kapitonas J.Vaitkus. Po karo Jonas kovojo partizanų būryje. Netrukus buvo suimtas. Nuteistas 25 metams, išsiųstas į Sibiro lagerius.

 

 

1939–1948 m. iš Šalčininkų žemės į Sibirą buvo ištremta daugiau kaip 1 000 žmonių (daugelio išvardintųjų tautybė nežinoma):

 

 

Kareckis Vaslavas, Felikso, g. 1925 m. (Abolų k.)

Krupovičius Stanislavas, Valentino, g. 1898 m. (Buivydų k.), mirė tremtyje

Galinis Kazimieras, Veronikos, g. 1903 m. (Dainavos k.)

Gerasimovičius Vladislavas, Konstantino, g. 1909 m. (Eišiškių m.)

Matkėnas Vytautas, Vinco (lietuvis), g. 1926 m., Lietuvos partizanas (Jašiūnų m.)

Barsukas Henrikas, Justino, g. 1911 m. (Kalesninkų k.)

Grobštunovičius Vaclovas, Antono, g. 1924 m. (Mankūniškių k.)

Aliukas Antanas, Vinco, g. 1923 m. (Mištūnų k.)

Aliukas Jonas, Vinco (brolis), g. 1926 m. (Mištūnų k.)

Junda Jonas, partizanas, žuvęs 1945 m. Mištūnų kaime.

Narkūnas Jonas, Motiejaus, g. 1916 m. (Mištūnų k.)

Brinklys Eduardas, Vytauto (lietuvis), g. 1922 m., mokytojas, Lietuvos partizanas (Šadžiūnų k.)

Kliacevičius (Klacevičius) Stanislavas, Adamo, g. 1925 m. (Šalčininkų m.)

Gerasimovičius Bronislavas, Juzefo, g. 1924 m. (Jašiūnų vls.)

 

 

Narkūnienė Alfreda, Vinco, g. 1927 (Aklės k.)

Bartaševič Vera, Petro, g. 1909 m. (Balandiškių k.)

Svetnickis Stanislavas, Piotro, g. 1911 m. (Daučiūnų k.)

Bagdiūnas Francas, Franco, g. 1915 m. (Didžiųjų Sėlių k.)

Siliukas Andrejus, Juzefo, g. 1908 m. (Jašiūnų m.)

 

 

Veršalovičius Janas, V., g. 1907 m., apylinkės pareigūnas (Butrimonių k.)

Donsteris Viktoras, Aleksandro, g. 1918 m., apylinkės p. ( Dieveniškių m.)

Kodis Janas, Jano, g. 1901 m., apylinkės p., 1953 m. mirė tremtyje (Gudelių k.)

Miliūnecas Stefanas, Antono, g. 1901 m., apylinkės p. (Jančiūnų k.)

Aleksandravičius Stanislavas, Aleksandro, g. 1918 m., apylinkės p., 1945 m. rugsėjo 29 d. mirė tremtyje (Jašiūnų m.)

Krivickas Vaclovas Juozas, Stanislovo, g. 1898 m., (1942 m. balandžio 6 d. mirė

tremtyje), pasienio policijos p., (Eišiškių m.)

Meigys Klemensas, Jono, g. 1902 m. (1942 m. rugpjūčio 28 d. mirė tremtyje,

ištremtas su žmona, sūnumi ir dukra), pasienio policijos p., lietuvis, (Eišiškių m.)

 

 

Greblikas Jurgis, Baltramiejaus, lietuvis, g. 1905 m. (Eišiškių m.)

Antiporavičienė Emilija, lietuvė (Versekos k.)

Serdiukovas Ivanas, Josifo, g. 1898 m. (Eišiškių m.)

Suruda Zigmundas, Henriko, g. 1921 m.(Gedūnų k.)

Stepanevskis Feliksas, Juzefo, g. 1898 m., 1947 m. mirė tremtyje, mokytojas (Kazimieriškių k.)

Sčastnas Michailas, Justino, g. 1912 m. (Turgelių k.)

Morozovas Vladimiras, Ivano, g. 1917 m. (Vilkiškių k.)

 

 

Renigeris Liudas, Stepo, g. 1861m., gydytojas; mirė tremties vagone (Akmenynės k.)

Kosovskia A., Vladimiro, g. 1906 m., gydytojas (Kalesninkų k.)

Pytel Laura, Liudviko, g. 1913 m., gydytoja (Turgelių k.)

Pavliakas Juzefas, Antono, g. 1899 m., policininkas (Žemaitiškių k.)

Lukša Jonas, Silvestro, g. 1891 m., miškininkas (Baltosios Vokės m.)

Pūtys Tomas, Andriaus, g. 1903 m., miškininkas ( (Eišiškių m.)

Šilinis Leonas, Alfonco, g. 1929 m., miškininkas (Jašiūnų m.)

Malinovskis Josifas, Voicecho, g. 1923 m., miškininkas (Šalčininkų m.)

Molčanovičius Vaclovas, Franco, g. 1919 m., miškininkas (Šalčininkų m.)

Suchodolskis Tomas, Tomo, g. 1921 m., miškininkas (Valatkiškių k.)

Antulis Stanislavas, Juozo, g. 1905 m., felčeris (Eišiškių m.)

 

 

Lukoševičius, nužudytas NKVD karių (stribų) 1945 m. Daulėnų kaime

Lukoševičienė, jo žmona, nužudyta NKVD karių (stribų) 1945 m. Daulėnų kaime

Malavičius Jonas, nužudytas NKVD karių (stribų) 1944 m. Kamučių k.

Karuža Juozas, nužudytas NKVD karių (stribų) 1944 m. gruodžio 26 d. ar 1945 m. sausį Milkūnų k.

Adamovičius Motiejus, Silvestro, g. 1903 m., nužudytas NKVD karių (stribų) 1945 m. kovo 28 d. mobilizuojant į RA

Radzis Vaclas, 1945 m. stribų sužeistas Mištūnų kaime, nukankintas tardant

Mordasas Stanislovas Vikentijus, Josifo, nužudytas NKVD karių (stribų) 1945 m. Naidūnų k.

Žemaitis Stanislovas, nužudytas NKVD karių (stribų) 1944 m. ar 1945 m. sausį Dieveniškių vls.

Staugaitis Justinas, Vinco, g. 1900 m. (suimtas 1941 m. birželio 15 d. ir dingo be žinios), tarnautojas (Eišiškių m.)

Svirobovičius Stanislavas, Kazimiero, g. 1895 m., darbininkas, 1945 m. mirė Vilniaus kalėjime (Gudelių k.)

Duškevičius Antonas, Julijano, g. 1906 m., amatininkas, sušaudytas Lietuvoje 1947 m. (Jundiliškių k.)

Klimaševskis Janas, Konstantino, g. 1907 m., 1947 m. sušaudytas Vilniuje (Jundiliškių k.)

Bartoševičius Antonas, Vincento, g. 1919 m., nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis (Vėžonių k.)

Bartoševičius Stanislavas, Vincento, g. 1927 m., nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis (Vėžonių k.)

Bartoševičius Vaclavas, Vincento, g. 1931 m., nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis (Vėžonių k.)

Matusevičius Vincentas, partizanas, žuvo 1945 m. vasario 13 d. Zubiškių k.

Verceskas (Vercoskas) Karolis, Miko, partizanas, žuvęs 1946 m. sausį (Onuškio vls. Trakų r.)

 

Vykstant lenkų repatriacijos (sugrįžimo į tėvynę) procesui, nuo trėmimų, stalininio režimo ir partizaninės kovos pavojų Šalčininkų krašto gyventojai galėjo išsigelbėti išvažiuodami į Lenkiją. Pagal SSRS ir Lenkijos vyriausybės 1957 m. kovo 25 d. susitarimą „Dėl tolesnės lenkų tautybės asmenų repatriacijos terminų ir tvarkos“ iš Lietuvos į Lenkiją išvyko 48 352 žmonės (tarp jų – 518 lietuvių, 3 336 žydai, 422 baltarusiai, 329 rusai ir 66 asmenys, nenurodę savo tautybės). Į Lenkiją išvyko ir daugelis šalčininkiečių, grįžusių iš tremties. Kiti apsigyveno Vilniuje.

 

1951–1953 m. Šalčininkų krašto gyventojai buvo keldinami į kitas Lietuvos apskritis. Priverstinai iškeldindavo valstiečius, kurie nestojo į kolūkius.

 

Į Šalčininkų kraštą atsikėlė žmonės iš kitų SSRS respublikų. Daug gyventojų atsikėlė iš Baltarusijos. Sovietmečiu vyko tolesnis lietuvių nutautinimas. Buvęs Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos direktorius, dabartinis dailės mokytojas, kraštotyros būrelio vadovas Vytautas Dailidka pasakojo: Visą gyvenimėlį šiame Šalčininkų, Eišiškių, krašte išgyvenau ir puikiai žinau, kaip čia viskas buvo: jis dar tarybiniais laikais ,,ruoštas“ atplėšti nuo Lietuvos. Tai jautėsi net ir aštuntąjį dešimtmetį. Baltarusijoje bene visada buvo sunkiai materialiai gyventi nei Lietuvoje. Žmonės plūdo čia. Bet kad gautų darbo, jie gudai, lietuviai, turėjo ,,apsiforminti“…lenkais. Tokie net butus pirmieji gaudavo. Svetimtaučių antplūdis buvo ypač skatinamas. Taip labai sugūdėjo, sulenkėjo pirmiausia Šalčininkų rajonas. Atkirtus nuo jo lietuviškąjį Valkininkų valsčių, iš buvusių rajone 20 % lietuvių liko per pus mažiau. Taigi: sukomplektuota teritorija su lietuvių mažuma. Gimimo liudijimuose, kaip ir Lenkijos okupacijos laikais, tautybė nebuvo rašoma, pasuose – pagal pageidavimą. Šalčininkų rajone daugelis lietuvių užsirašė lenkais, nes sklido gandai, kad lenkams bus daroma lengvatų, būtent jiems nereikės stoti į kolūkius, tarnauti sovietų kariuomenėje ir pan. Be to, AK likučiai grasindavo susidoroti su tais, kurie užsirašys lietuviais. Gyventojams buvo brukama klaidinga mintis, kad Vilniaus krašte lenkai gyveno nuo seno… Dalis lietuvių lenkų tautybę priėmė kaip neišvengiamą būtinybę ir nesijautė kalti dėl to, kad prarado savo protėvių šaknis.

 

Pokariu LKP (b) ir LTSR nutarimais buvo sunaikinti tautinių bendrijų kultūros židiniai. Tai skaudžiai palietė tų bendrijų narių tautinę savimonę. Po VKP (b) CK 1950 m. spalio 16 d. nutarimo „Dėl priemonių gerinti darbą su Lietuvos TSR gyventojais lenkais“ 1951–1953 m. lietuviškos mokyklos Rytų Lietuvoje paverstos lenkiškomis. Šalčininkų krašte tokiomis tapo Butrimonių, Gerviškių, Dainavos, Jurgelionių ir Šarkaičių septynmetės mokyklos; Kaniūkų, Tribonių, Daučiūnų, Didžiųjų Sėlų, Gilviniškių, Vėžonių, Dailidžių, Pagaujėnų, Daulėnų, Paginų ir Milkūnų pradinės mokyklos. Lietuvių vaikai turėjo lankyti mokyklas lenkų dėstomąja kalba ir ten, kur 1920–1939 m. vyko pamokos lietuvių kalba. Sulenkinus šias mokyklas, sovietmečiu lietuviškomis jos nebetapo Tai svarbiausia priežastis, dėl kurios šiuose ir gretimuose kaimuose, kurių vaikai tose mokyklose mokėsi, gyventojai sovietmečiu pamiršo gimtąją lietuvių kalbą.

 

1956 m. lapkričio 4 d. grupė lietuvių inteligentų dėl tokios padėties kreipėsi raštu į LTSR Ministrų Tarybos pirmininką M. Šumauską. Raštą pasirašė: Antanas Žukauskas-Vienuolis (rašytojas), Vincas Mykolaitis-Putinas ( akad., rašytojas), Antanas Gudaitis (prof., tapytojas), Balys Dvarionas (prof., kompozitorius), Kipras Petrauskas (prof., dainininkas), Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (rašytoja), Petras Aleksandravičius (prof.), Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis (rašytojas, vadovėlių autorius, buvęs Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius), Petras Rimša (dailininkas). 1988 m. su panašiu raštu į LKP CK antrąjį sekretorių L. Šepetį kreipėsi „Vilnijos“ draugijos valdybos nariai. Bet į tai nebuvo reaguota. Vėliau kai kurios lenkiškomis paverstos mokyklos buvo reorganizuojamos į rusiškas mokyklas. Taigi 6-ąjame dešimtmetyje Šalčininkų rajone buvo uždarytos visos lietuviškos pradžios mokyklos.

 

Lietuvos Mokslų Akademijos narys, lituanistas, profesorius Zigmas Zinkevičius knygoje „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (V., 1993 m.) rašė: Pokarinės polonizacijos rezultatai pietryčių Lietuvoje baisūs. 1979 m. Šalčininkų rajone lietuviais užsirašė 8,7 %. Poškonių apylinkėje, kur oficialiais duomenimis 1933 m. lietuviškai kalbėjo apie 90 %, 1979 m. lietuviais užsirašė tik 30 %, o dar lietuviškesnėje Dieveniškių apylinkėje – vos 19 %. <…> Daugelyje vietovių, kur lenkų okupacijos metu lietuviai sudarė daugumą, beliko vos vienas kitas, dėl pietryčių Lietuvos pokario metais sulenkinimo.

 

Vyko tolesnė atkakli kova už Lietuvos nepriklausomybę, lietuvybės išsaugojimą.

 

 

1991 m. gegužės 19 dieną kovoje už Lietuvos nepriklausomybę Krakūnų kaimo poste žuvo pasienietis Gintaras Žagunis. Jis gimė Rozalimo miestelyje (Pakruojo r.), mokėsi statybos technikume, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Susikūrus krašto apsaugos struktūroms, G. Žagunis pasiprašė priimamas į pasienio apsaugą. 1990-ųjų lapkričio 11-ąją jis pradėjo dirbti Krašto apsaugos departamento Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulių tarnybos baro pamainos viršininku. Krakūnų pasienio poste G. Žagunis budėjo tik šešetą mėnesių iki tragiškos mirties. Jo vardu yra pavadinta pasienio užkarda Dieveniškių kilpoje, Poškonių kaime. Žuvusiam pasieniečiui pastatytas paminklas. 1991 m. spalio 31 d. Sigito Vaitulionio vadovaujami Vilniaus Karaliaus Mindaugo rinktinės šauliai Šalčininkų rajono Krakūnų kaime dalyvavo koplyčios žuvusiam šauliui G. Žaguniui pašventinimo iškilmėse. Prieš tai G. Žagunio motinai (mokytoja, lituanistė) rinktinės vadovybė įteikė Lietuvos šaulių sąjungos apdovanojimą – Šaulių Žvaigždės ordiną. Po mirties G. Žagunis buvo apdovanotas I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Sausio 13-osios atminimo medaliu.

 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1988 m. balandžio 20 d. Vilniuje įsikūrė „Vilnijos“ draugija. Dabartinis draugijos pirmininkas – Kazimieras Garšva. Pagal įstatus „Vilnijos“ draugija tęsė ankstesnių lietuvių organizacijų – Sąjungos Vilniaus kraštui remti, Vilniaus lietuvių komiteto, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, Šv. Kazimiero, Lietuvių mokslo ir kitų – veiklą. „Vilnijos“ draugijos tikslas – propaguoti lietuvišką švietimą Vilniuje ir Vilniaus krašte.

 

2004 m. balandžio 3 d. atkurta „Ryto“ draugija. Jos pirmininku tapo buvęs Marijampolio (Vilniaus r.) vidurinės mokyklos direktorius Algimantas Masaitis. Šios draugijos tikslai panašūs: šviesti Vilniaus krašto gyventojus, padėti jiems mokytis valstybinėse švietimo įstaigose, kelti mokytojų kvalifikaciją žadinant Tėvynės meilę, pasididžiavimą gimtuoju kraštu, studijuojant tautos istorijos, tautinių santykių darnumo politiką daugiakalbėje aplinkoje.

 

Daug medžiagos apie 1988–1992 m. Šalčininkų rajone įkurtas lietuviškas mokyklas pateikė geografas ir kartografas, fizinių mokslų daktaras Petras Gaučas (1942–2000 m.). Petras Gaučas buvo Vilniaus krašto švietimo puoselėtojas, aktyvus „Vilnijos“ draugijos narys, kartu su Vilniaus apskrities viršininko administracija (VAVA) rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu Vilnijoje. Jis 20 metų dirbo Vilniaus universitete, sudarė atitinkamus švietimo žemėlapius.

 

Lietuvai atkūrus valstybingumą, kai lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, gerokai padaugėjo lenkiškų ir lietuviškų mokyklų arba klasių mišriose mokyklose (lietuviškų klasių sovietmečiu čia buvo gerokai mažiau). Pirmiausia atgimė lenkiškos klasės. Nauja išrinkta Šalčininkų rajono taryba, kurioje vyravo lenkų sąjungos (vėliau lenkų rinkimų akcijos) atstovai, pasinaudojo Lietuvoje priimtu savivaldybių įstatymu, leidžiančiu rajonams spręsti švietimo reikalus. Lenkiška vietos valdžia ir mokyklų vadovybė daugelį mokyklų rusų dėstomąja kalba pakeitė į lenkiškas mokyklas.

 

Šalčininkų rajone buvo viena lietuviška Poškonių pagrindinė mokykla. Lietuviškų mokyklų (klasių) plėtra prasidėjo šiek tiek vėliau. Nuo 1988 iki 1999 m. rudens Šalčininkų rajone buvo atkurtos arba įkurtos 22 naujos lietuviškos pradinės mokyklos arba lietuviškos klasės mišriose mokyklose. Šalčininkų krašte pradėjo veikti lietuviškos mokyklos Akmenynės, Baltosios Vokės, Butrimonių, Čiužiakampio, Dailidžių, Dainavos, Eišiškių, Gerviškių, Jašiūnų (m.), Jašiūnų (glž. st.), Jurgelionių, Juršiškių, Kalesninkų, Kurmelionių, Mantviliškių, Milkūnų, Mištūnų, Pabarės, Poškonių, Purvėnų, Šalčininkėlių, Šalčininkų, Šarkaičių, Tabariškių, Tetėnų, Turgelių, Zavišonių gyvenvietėse. Šalčios žemėje veikia lietuviškos Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio ir Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos. Mokyklų steigėjai – Šalčininkų rajono savivaldybė arba Vilniaus apskrities viršininko administracija. Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija tiesiogiai priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai.

 

Šalčininkų krašte lietuviškos pradinės mokyklos pradėtos plėsti tik 1996 m. Vilniaus apskrities administracijos pastangomis. Apskritis naujoms mokykloms surado ir suremontavo patalpas, pakvietė mokytojus, kai kuriuos iš jų aprūpino gyvenamuoju plotu.

 

Vienos lietuviškos mokyklos liko pagrindinėmis, kitos tapo vidurinėmis, o dvi mokyklos išsikovojo gimnazijos statusą.

 

Kai kurie lenkiškų mokyklų vadovai nemaloniai nustebo, kai jų mokiniai pradėjolankyti lietuviškas mokyklas.

 

Daugelis lietuviškų mokyklų jau uždarytos, nes jas nukonkuravo lenkiškos. Kai kurios buvo reorganizuotos į pagrindinių ir vidurinių mokyklų skyrius (nuo 2004 m.).

 

2008 m. Šalčininkų rajone gyveno 37 564 gyventojai: 79, 5 proc. – lenkų, 10, 4 proc. – lietuvių, 5, 0 proc. – rusų, 2, 9 proc. – baltarusių, 1, 2 proc. – kitų tautybių žmonės (19 684 moterų, 17 868 vyrų).

 

Lietuviai Šalčininkų krašte sudaro tautinę mažumą. Priešiškai nusiteikusios Lietuvai jėgos bei visokie „jedinstveninkai“, paprastai rusakalbiai, ne tik kvailina žmones, bet ir siekia atplėšti Šalčininkų rajoną, kaip ir visą Vilniją nuo Lietuvos, kurti autonomijas. Šalčininkų krašte, kaip ir visoje Pietryčių Lietuvoje, lietuviškų mokyklų plėtrai iš pat pradžių ėmė trukdyti antilietuviškai nusiteikę vietos veikėjai, įkūrę visuomeninę organizaciją Lietuvos lenkų sąjungą, vėliau – politinę organizaciją – Lenkų rinkimų akciją. Ji ėmė atkalbinėti tėvus nuo lietuviškų mokyklų. Šio darbo ėmėsi netgi lenkai kunigai (Turgelių, Butrimonių). Jie ignoravo lietuviškas mokyklas, žadėjo tų mokyklų mokinių nepriimti prie pirmosios Komunijos („tegu priima Apskrities administracija“, – Butrimonių klebonas J. Dombrovskis), per pamokslus skleidė antilietuviškas nuotaikas.

 

Lenkų valdininkai dirbtinai sukelia konfliktus: Sakysim, jūs nusprendžiate vaiką leisti į lietuvišką mokyklą. Ateina seniūnas, pedagogas, psichologas, kunigas ir sako: ,,Neleiskit į lietuvišką mokyklą, nes busite lenkų tautos zdraicos, negausit, jokių dovanų, žiemai malkų, jus iš darbo atleisim, o jei dar nebus aišku – per sprandą gausit“, – pasakojo lietuvybės gynėjas. Pasak K. Garšvos, vienai motinai už tai, kad nutarė į lietuvišką mokyklą leisti vaikus, buvo grasinta atimti motynistės teises – toks karas vyksta (M. Budreckis. Vilniečių veikla išeivijoje. V., 1995.).

 

Daugelis lietuviškų mokyklų Šalčininkų rajone buvo įsteigtos tik tada, kai Šalčininkų lenkiška savivaldybė nebegalėjo trukdyti: 1992 metais, kai savivaldybė buvo paleista ir pusantrų metų truko tiesioginis valdymas, kai Lietuvos Vyriausybės nutarimu to darbo aktyviai ėmėsi Vilniaus apskrities viršininko administracija. Vienas iš Lenkų rinkimų akcijos siekių, – kad švietimas vyktų lenkų kalba. Lenkija ypač dosniai finansuoja ir remia lenkiškas švietimo įstaigas. Lietuviškos mokyklos, kurios priklauso Šalčininkų rajono savivaldybei, skursta, joms sudaromos itin nepalankios sąlygos, stengiamasi, kad lietuviškose mokyklose mokymas būtų kuo žemesnio lygio, kad tėvai neleistų į jas savo vaikų. Žurnalistas Bernardas Šaknys, gimęs ir augęs šioje nelaimingoje Lietuvos dalyje rašė: Kiek tenka sunkumų įveikti Šalčios krašto vaikams, kol jie išmoksta lietuvių kalbą, kol grįžta prie savo tautos ištakų. Gabūs jaunuoliai pergyvena, kad jų nuo mažens nemokė lietuviškai. Tiek lenkiškos, tiek rusiškos mokyklos kliudė jiems siekti aukštojo mokslo, apsunkino jiems specialybės pasirinkimą. O blogiausia – atstūmė nuo Lietuvos (Valstiečių laikraštis, 1995, nr. 27.). VAVA priklausomybėje esančių mokyklų padėtis yra kur kas geresnė. Lenkiškų mokyklų mokinio krepšelis gerokai didesnis nei lietuviškų mokyklų. Tolesnei lietuviškų mokyklų plėtrai trukdo sunki Lietuvos ekonominė būklė ir teisinė švietimo padėtis. Lietuvos Vyriausybė neskiria deramo dėmesio susidariusiai situacijai Pietryčių Lietuvoje taisyti.

 

 

 

Apie Šalčininkų krašto lietuviškų mokyklų veiklą 1988–2009 m. bus rašoma kitame straipsnyje