Konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“ rezoliucijos

Autorius: Data: 2015-06-01, 10:40 Spausdinti

Lietuvos gyventojų trėmimams skirti vagonai (ekspozicija Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje). lt.wikipedia.org nuotr.

Jonas BUROKAS, Konferencijos pirmininkas

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje gegužės 22 d vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“. Konferencijos rengėjai – Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Istorinės atminties ir valstybingumo tvirtinimo visuomeninė taryba, dvidešimt septynių nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus atstovai. Į konferenciją buvo pakviesti ir atvyko per 300 visuomeninių bei valstybinių organizacijų narių.

Į konferenciją buvo pakviesti ir Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Lietuvos Politinių kalinių sąjunga, Lietuvos Sąjūdžio taryba ir kitų visuomeninių bei politinių organizacijų nariai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovai, signatarai, Seimo nariai.

Išklausiusi perskaitytus pranešimus, konferencija konstatavo:

Lietuvos komunistų partija (LKP), kaip SSRS komunistų partijos (SSKP) padalinys, – politinė organizacija, veikusi Lietuvoje 1918–40 m. antivalstybiniame pogrindyje, sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–41 m. ir 1944–90 m.) kaip valdančioji ir vienintelė oficiali, save pripažįstanti partija, rėmėsi K. Markso, F. Engelso, V. Lenino, J. Stalino pseudomokslinėmis teorijomis, komunistine sistema ir komunistine smurto ideologija, kuriomis pagrindė diktatūrą bei veikė SSKP srities organizacijos teisėmis.

SSKP organizavo ir per jai pavaldžias represines struktūras vykdė tautinį, religinį, socialinį, politinį genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui. Tokios politikos esmė: kas neišpažįsta komunistinės ideologijos, yra priešas, o priešas turi būti sunaikintas. LKP buvo fizinio ir kultūrinio genocido Lietuvoje aktyvi vykdytoja.

Lietuvos komunistų partija – antinacionalinė, antivalstybinė jėga, Lietuvą okupavusios Sovietų sąjungos (SSRS) Sovietų sąjungos Komunistų partijos nusikalstamos politinės organizacijos padalinys, besąlygiškai veikęs sovietų imperijos diktatūrinės valdžios interesams, organizavusi ir įvykdžiusi šias SSRS okupacinės valdžios priemones:

Lietuvos gyventojų genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, o taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, sovietizaciją, visuotinę vagystę – suvalstybinimą, nusavinimą, bankų ir žemės nacionalizaciją ir konfiskaciją, kolektyvizaciją, nuskurdinimą, priverstinę emigraciją, mobilizaciją į SSRS kariuomenę, nutautinimą, rusifikaciją, kolonizaciją, nacionalinio ūkio įjungimą į Sovietų sąjungos ekonomiką, militarizavimą, administracinio valdymo centralizaciją ir biurokratizaciją, demoralizaciją, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą, dvasinę prievartą, pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą, šnipinėjimą.

Šias priemones LKP įgyvendino panaudodama SSRS represinę instituciją (NKVD-NKGB-MVD-MGB-KGB) bei SSRS ginkluotąsias pajėgas.

Dėl LKP nusikalstamos (politine ir kriminaline prasme) veiklos Lietuva neteko trečdalio gyventojų. todėl LKP nusikaltimams prieš lietuvių tautą senaties negali būti. Nusikaltimų pobūdis ir mastas laikytinas LKP karu prieš Lietuvą ir jos gyventojus.

LKP atliko pagrindinį vaidmenį talkinant sovietų okupantui aneksuoti Lietuvą, aktyviai veikė slopinant nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo siekį.

LKP okupuotoje Lietuvoje įtvirtino diktatūrą ir totalitarinį režimą, įgyvendino SSRS valdymo modelį.

LKP Lietuvoje 1940–1990 m. veikė kaip okupacinio režimo pagrindinė politinė atrama, o po Nepriklausomybės atkūrimo – pagrindinė valstybingumui besipriešinanti jėga.

LKP nariai 1940–1941 m., 1944-1953 m. tiesiogiai dalyvavo Lietuvos gyventojų genocide, o vėliau prisidėjo vykdant SSKP organizuotas naikinamąsias priemones okupuotoje Lietuvoje. Ypač išskirtina kolaborantinė veikla tų LKP narių, kurie gavo atlygį už darbą LKP ir slaptųjų tarnybų struktūrose.

LKP veiklos metodai yra korupcijos, privilegijuotumo, melo ir neteisingumo, kaip visuomenę iš pagrindų ardančių reiškinių, padarinys, išlikęs iki šių dienų. Šis LKP valdžios palikimas stabdo nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą.

LKP tautinio atgimimo metais neįvardijo ir nepasmerkė savo nusikaltimų, nors prieš rinkimus į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą) buvo pažadėjusi tai padaryti.

LKP nariams ir jų šalininkams Aukščiausiojoje Taryboje (Atkuriamajame Seime) sužlugdžius desovietizacijos-dekomunizacijos procesą, buvo apsunkintas valstybės atkūrimas ir jos raida;

LKP padarė neatitaisomą žalą Lietuvai ir jos žmonėms.

Konferencija, išklausiusi dr. A.Liekio, LGGRT centro generalinės direktorės B.T.Burauskaitės, prof. O.Voverienės, LKKAS pirmininko V.Zabielsko, kun. R.Grigo, laisvės kovų dalyvio P.Girdzijausko, žurnalisto Šarūno Valentinavičiaus, advokato V.Zabielos, Atkuriamojo seimo deputatės Z.Šličytės, plk. ltn. Arūno Dudavičiaus ir Vytauto Keršansko, signataro A.Endriukaičio pranešimus, priėmė šias rezoliucijas:

Rezoliucija dėl SSKP ir jos padalinio LKP vertinimo

 

Sovietinės okupacijos sąlygomis, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų aukščiausioji vadovybė pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Deklaraciją, kuria paskelbė, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, o „Komunistų partija kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“.

1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Įstatymas nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje – pripažino jį kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1991 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. I-1690 Lietuvos Komunistų partijos (LKP) veiklą Lietuvoje uždraudė, Vyriausybei pavedė pareikalauti iš Sovietų Sąjungos vyriausybės nedelsiant perduoti Lietuvai visą dokumentaciją ir archyvinę medžiagą, susijusią su LKP (SSKP) organizacijos veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje, įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą spręsti klausimą dėl teisinės atsakomybės asmenų, kurie veikdami LKP (SSKP) struktūrose organizavo ir vykdė veiksmus, nurodytus šiame nutarime.

Tačiau nei SSKP, nei jos padalinys LKP iki šiol neįvardintos ir nepasmerktos kaip lietuvių tautos genocido organizatorės ir vykdytojos teisiškai valstybiniu lygmeniu.

SSKP ir Vokietijos Reicho Nacionalsocialistų partija kartu pasidalino Europą ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Abiejų absoliučią valdžią turinčių totalitarinių partijų tikslas buvo pasaulio užkariavimas.

Iki Antrojo pasaulinio karo, jo metu ir po jo SSKP įvykdyti genocido, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui turi būti įvertinti ir pasmerkti aukščiausiu oficialiu tarptautiniu lygmeniu. SSKP privalo būti nuteista lygiai taip, kaip buvo nuteista Nacionalsocialistų partija.

LKP buvo sudedamoji ir integrali SSKP dalis, SSKP valios paklusni ir iniciatyvi reiškėja bei įgyvendintoja Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

-                      įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–41 ir 1944–91 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti (pareigybių sąrašas – priede);

-                      pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;

-                      kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu;

-                      Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.

PRIEDAS prie 2015-05-22 konferencijos rezoliucijos

dėl SSKP ir jos padalinio LKP vertinimo

 

Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir jai pavaldžių okupacinio režimo institucijų struktūrinis pareigybių sąrašas nuo LKP legalizavimo 1940 m. iki uždraudimo 1991 m

 

Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) (VKP(b) Centro Komiteto (CK) Lietuvos biuras, LKP CK nariai ir kandidatai, LKP CK biuro nariai ir kandidatai, LKP CK Prezidiumo nariai, LKP CK sekretoriai ir jų padėjėjai, LKP CK instruktoriai, skyrių vedėjai ir jų pavaduotojai, sektorių vedėjai ir jų pavaduotojai, LKP CK Revizijos komisijos nariai ir kiti LKP CK darbuotojai, gavę darbo užmokestį už komunistinę veiklą;

LKP sričių, apskričių, valsčių, miestų, rajonų komitetų nariai, biurų nariai, sekretoriai ir jų padėjėjai, instruktoriai, skyrių vedėjai ir jų pavaduotojai, sektorių vedėjai ir jų pavaduotojai, Revizijų komisijų pirmininkai ir kiti komitetų darbuotojai, gavę darbo užmokestį už komunistinę veiklą;

LKP pirminių-partinių organizacijų sekretoriai ir jų pavaduotojai, įmonių ir įstaigų partinių komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai; partinių komisijų pirmininkai;

Visi LKP nariai masinių represijų ir teroro laikotarpiu 1940–53 m.;

Lietuvos SSR Lenino komunistinio jaunimo sąjungos (LLKJS) visų lygių sekretoriai ir kiti etatiniai darbuotojai, komjaunimo operatyvinių būrių vadovai;

Lietuvos SSR Liaudies Seimo delegacijos paduoti prašymą SSRS Aukščiausiajai Tarybai dėl Lietuvos SSR priėmimo į SSRS sudėtį nariai;

Lietuvos SSR Liaudies seimo nariai-deputatai, Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos nariai-deputatai, Prezidiumo nariai, Prezidiumo pirmininkai ir jų pavaduotojai, sekretoriai, struktūrinių padalinių vadovai ir jų pavaduotojai;

SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatai nuo Lietuvos SSR, išskyrus tuos, kurie išrinkti po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo;

Lietuvos SSR Liaudies vyriausybės nariai, Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos (LKT) nariai (komisarai), Lietuvos SSR Ministrų tarybos (MT) nariai (ministrai), šių institucijų pirmininkai, jų pavaduotojai, padėjėjai, sekretoriai, narių, komisarų, ministrų pavaduotojai, padėjėjai, sekretoriai, Prezidiumo nariai, šių institucijų struktūrinių darinių (ministerijų ir kt.) vadovai ir jų pavaduotojai;

Lietuvos SSR vietinių Darbo Žmonių Liaudies Deputatų Tarybų (DŽLDT) visų lygių (sričių, apskričių, valsčių, apylinkių, miesto tipo gyvenviečių, miestų, rajonų) pirmininkai, jų pavaduotojai, padėjėjai, sekretoriai, struktūrinių padalinių vadovai ir jų pavaduotojai;

Lietuvos SSR vietinių DŽLDT visų lygių (sričių, apskričių, valsčių, apylinkių, miesto tipo gyvenviečių, miestų, rajonų) vykdomųjų komitetų pirmininkai, pavaduotojai, sekretoriai, valdybų, skyrių viršininkai, pavaduotojai ir kitų struktūrinių padalinių vadovai;

LKP patvirtintos visų lygių Lietuvos SSR oficialiosios privilegijuotosios nomenklatūros (vardinio pareigybių sąrašo) nariai;

Lietuvos SSR valstybinių komitetų pirmininkai, pavaduotojai;

Visų lygių agitatoriai, propagandininkai-lektoriai;

Ginkluotų sovietinių aktyvistų (komunistų, komjaunuolių, tarnautojų ir kt.) darinių (grupių, būrių) nariai, dalyvavę partizanų naikinime, trėmimuose ir kitose okupacinės valdžios operacijose, taip pat kolūkių apsaugoje;

Visų lygių teismų pirmininkai, teisėjai, prokuratūrų vadovai, prokurorai, konkrečia veikla prisidėję prie pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyvių persekiojimo ir baudimo, nepriklausomybės siekio slopinimo;

Sovietinės žiniasklaidos priemonių vadovai, redaktoriai, pavaduotojai, atsakingieji sekretoriai, vykdę ideologinę kontrolę, padėję įgyvendinti nutautinimo politiką, varžę žodžio laisvę, skleidę ateizmą, utopinio komunizmo idėją;

Mokslo, mokymo, švietimo institucijų ir įstaigų vadovai ir jiems pavaldūs darbuotojai, pasižymėję sovietizuojant visuomenės sąmonę;

Vyriausiosios literatūros valdybos (Glavlit), Religinių kultų reikalų tarybos, Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti, Meno reikalų valdybos, Kultūros ir švietimo įstaigų komiteto, Užsienio reikalų komisijos, Nacionalizavimo ir turto konfiskavimo komisijų, Ištremtųjų turto aprašymo komisijų, Vakarų radijo laidų trukdymo stočių, Centrinės rinkimų komisijos, Lietuvos SSR Ateizmo muziejaus, Lietuvos SSR Revoliucijos muziejaus, Aukštosios ir kitų partinių mokyklų, Marksizmo-leninizmo universitetų ir kursų, Politinio švietimo įstaigų, Partijos istorijos instituto prie LKP CK vadovai ir pavaduotojai, šių įstaigų struktūrinių padalinių vadovai, LKP pavaldžių organizacijų politinių skyrių viršininkai, pavaduotojai, visų institucijų ir struktūrų politiniai vadovai, pavaduotojai, ūkinių struktūrų vadovų pavaduotojai politiniams reikalams.

Išlygos taikytinos tiems, kurie pareigų ėjimo metu bendradarbiavo su pasipriešinimo (rezistencijos) organizacijomis ar struktūromis ir vykdė jų specialias užduotis, aktyviai dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio, kitų demokratinių organizacijų veikloje.

Čia dera pavardyti dalies labiausiai pasižymėjusių kolaborantų sąrašą:

Georgijus Bacharovas, Juozas Bartašiūnas, Feliksas Bieliauskas, Petras Cvirka, Karolis Didžiulis, Nachmanas Dušanskis, Alfonsas Gailevičius, Mečislovas Gedvilas, Liudas Gira, Aleksandras Guzevičius, Mykolas Junčas-Kučinskas, Judita Komodaitė, Fridis Krastinis, Kostas Kubilinskas, Kazimieras Liaudis, Jonas Macijauskas, Juozas Maniušis, Juozas Markulis, Leonardas Martavičius, Icikas Meskupas, Vladas Niunka, Eduardas Ozarskis, Justas Paleckis, Juozas Petkevičius, Kazimieras Preikšas, Bronius Pušinis, Antanas Raguotis, Alfonsas Randakevičius, Eusiejus Rozauskas, Aleksandras Slavinas, Antanas Sniečkus, Romas Šarmaitis, Jonas Šimkus, Motiejus Šumauskas, Mečislovas Taurinskas, Danielius Todesas, Antanas Venclova, Jonas Vildžiūnas, Vincas Vitkauskas, Genrikas Zimanas, Juozas Žiugžda.

Rezoliucija dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo įtvirtinimo teisės aktu

 

1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuva ir prasidėjus terorui, imtasi aktyvių veiksmų prieš totalitarinį režimą, siekiant atstatyti Nepriklausomą Lietuvą. Susidarius palankioms aplinkybėms, 1941m birželio 22 d. prasidėjo visuotinis ginkluotas pasipriešinimas prieš sovietų valdžią ir okupacinę kariuomenę, per Kauno radiją birželio 23 d. paskelbta Nepriklausomybės atstatymo deklaracija ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtis. Per kelias dienas sukilėliai iš kalėjimų paleido belaisvius, perėmė svarbiausius strateginius objektus ir faktinę valstybės kontrolę. Tiesa, neapsieita be aukų – žuvo per 2000 sukilėlių. Šiai kilniai lietuvių tautos valiai nebuvo lemta išsipildyt – sovietinę okupaciją pakeitė nacistinis režimas. Nemaža dalis sukilėlių atsidūrė nacistiniuose lageriuose, dalis juose žuvo. Pasibaigus karui ir sovietams vėl okupavus Lietuvą sukilimo vadovybė ir sukilėliai buvo apkaltinti holokaustu, lietuvių tautą bandoma vadinti net žydšaudžių tauta. Birželio sukilimas tapo faktine ginkluoto Lietuvos partizaninio ir rezistencinio judėjimo pradžia, lėmusi ir Lietuvos valstybės atkūrimą.

2000 m. rugsėjo 12 d. LR Seimui buvo pateiktas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti jį teisės aktu, tačiau dėl išorinio spaudimo ir politinės valios stokos rugsėjo 19 d. priimtas protokolinis sprendimas išbraukti iš svarstomų teisės aktų dienotvarkės Šis opus Lietuvai klausimas lieka atviras iki šiol. Likę gyvi 1941m. sukilėliai, visuomeninių organizacijų atstovai lankėsi pas visus valstybės vadovus šiuo klausimu, buvo pažadėta artimiausiu metu tai išspręsti, tačiau iki šiol tyla  – stabdo su žydų žudynėmis siejamas šešėlis. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek JAV kur sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, tas šešėlis sukilimui ir Laikinosios vyriausybė vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti.

Labai gėdingai atrodė Kaune J. Brazaičio palaikų perlaidojimas Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje, kai pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių frontas su kariniu padaliniu „Kęstutis“ kūrėjo, patriotiško valstybininko, garbingos asmenybės laidojimo apeigose nedalyvavo valstybės vadovai.

Konferencijos dalyviai, naujų grėsmių valstybei akivaizdoje, laiko būtinu:

-                       1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ reikalinga teisiškai įvertinti ir paskelbti LR teisės aktu, nustatyti tam minėtiną dieną.

Rezoliucija dėl kunigo Juozo Zdebskio žūties išaiškinimo

 

Prieš Tikinčiųjų Teisių Komiteto narį kunigą Juozą Zdebskį KGB agentai naudojo įvairias teroristines priemones. 1972 m. kalėjimo kameroje buvo surengtas kenksmingas radiacinis apšvitinimas. Paleistas iš kalėjimo, spalio mėnesį Marijampolėje buvo sumuštas iki sąmonės netekimo. Jo paties liudijimu, du kartus buvo sudarytos mirtinai pavojingos avarinės situacijos – stambius metalinius strypus metant į lenkiamo jo automobilio priekinį stiklą.

1980 m. birželio 19 d. Lietuvos TSR KGB pirmininkas generolas majoras Juozas Petkevičius į Maskvą TSRS KGB 5 valdybos viršininkui F.D.Bobkovui siuntė raštą „Apie kunigo Zdebskio kompromitaciją“ ir prašė atitinkamo leidimo: Siekiant nutraukti „Akiplėšos“ (J. Zdebskio) veiklą, sustiprinti tarp reakcionierių ir vienuolių neigiamą nuomonę apie jį, manome, kad tolesniam objekto sukompromitavimui būtina prieš jį panaudoti spec. priemonę. Prašome jūsų pagalbos nurodytai priemonei įgyvendinti.

Spec. priemonė prieš J.Zdebskį buvo panaudota 1980 m. spalio 3 d., siekiant visuomenėje paskleisti mitą apie neva venerine liga susirgusį kunigą. Kūno nudeginimui ant automobilio sėdynės buvo išpilta odą ir poodinį sluoksnį pažeidžianti medžiaga – ipritas arba sierinis ipritas. Kauno klinikų medikams buvo duotas nurodymas konstatuoti kunigui venerinę ligą, tačiau sąžiningi medikai nurodymo neįvykdė ir leido sužeistąjį paslėpti pas privačius asmenis ilgam nudegimų gydymui.

LSSR KGB pirmininko pavaduotojas V.Zvezdionkovas nusiuntė į Maskvą KGB gen. leitenantui V.P.Diominui šifrotelegramą Nr. 5861: Leidus TSRS KGB vadovybei ir dalyvaujant TSRS KGB OTU specialistams, 1980 m. spalio 3 tyrimo objektui kunigui Zdebskiui Juozui, s.Vinco, g. 1929 m., buvo įvykdyta spec. priemonė.

Nors ir smarkiai nukentėjęs, J.Zdebskis savo aktyvios dvasininko veiklos nenutraukė. Jis žuvo 1986-02-05 autoavarijoje. Prieš tai jį labai aktyviai sekė KGB agentai „Mykolas“, „Adomas“, „Žilvitis“, „Gediminas“, „Lilija“, „Vidmantas“ ir kt., todėl po avarijos pirmieji prie žuvusio prisistatė KGB darbuotojai. Po avarijos kunigas galimai dar buvo gyvas, todėl KGB agentai į jo galvą galėjo paleisti kontrolinį mirtiną šūvį. Ši versija iki šiol nėra patikrinta, nėra apklausti J.Zdebskį sekioję agentai, nei jo kūną transportavę čekistai.

 

Konferencija nusprendė:

Kreiptis į LR Generalinę prokuratūrą dėl kunigo Juozo Zdebskio žūties išaiškinimo ir kaip pirmą žingsnį, tiriant galimą versiją, kad kunigas buvo nužudytas tokiu būdu, atlikti kunigo Juozo Zdebskio palaikų ekshumaciją.

 

Rezoliucija dėl II pasaulinio karo karių kapų miestų ir miestelių centruose bei kitokių sovietinio paveldo paminklų

 

Beveik dešimtmetį Lietuvoje vyko aktyvi ginkluota partizaninė kova su brutaliais pavergėjais. To meto Lietuvos patriotų bebaimės, pasiaukojančios kovos dvasia dar gyva iki šiol. Tačiau žuvusių, nukankintų, išniekintų ir nežinia kur užkastų partizanų kauleliai tikriausiai tebespurda laukdami Tautos dvasinio pakilimo, sąžiningo istorinio teisingumo. Tuo tarpu okupantų žuvę „gelbėtojai“ pagarbiai įamžinti miestų ir miestelių centruose. Ryškiausias pavyzdys Palangos miesto centre, prieš bažnyčią, galima sakyti šventoje vietoje, išdidžiai stovi paminklas su sovietų kariaunos simbolika ir „gelbėtojų“ pavardėmis.

Pagal statistikos duomenis, 1989–94 m. šalyje buvo demontuota tik 42 sovietiniai paminklai, stovėję miestų ir miestelių centruose.

Todėl siekiant išsaugoti istorinę atmintį ir teisingumą, konferencija nusprendė:

- siūlyti savivaldybėms iš miestų ir miestelių centrų karių palaikus ir paminklus, perkelti į atitinkamą vietą;

- siūlyti nukelti kitus sovietinio paveldo paminklus iš miestų ir miestelių į jiems skirtą vietą arba utilizuoti.

 

Istorija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra