Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas”

Autorius: Data: 2015-05-28, 12:30 Spausdinti

Vytauto Daraškevičiaus nuotr.

Prof. Aleksandras VITKUS

Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios aktų salėje, 2015 m. gegužės 22 d. įvyko konferencija, kurios tikslas – pakviesti diskusijai politikus, teisininkus, dvasininkus, istorikus, kariškius ir patriotinių visuomeninių organizacijų atstovus, siekiant įvardinti Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą, visą vadovaujantį miestų ir rajonų komunistų partijos bei komjaunimo vadovų aparatą kaip nusikalstamas. Konferenciją organizavo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai, Istorinės atminties ir valstybingumo įtvirtinimo visuomeninės tarybos nariai, dvidešimt septynių Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus atstovai, Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisija bei visa eilė įvairių organizacijų atstovai.

Prieš konferencijos pradžią pirmininkaujantis Jonas Burokas pasakė: „Skaičiuojame 26-uosius atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metus, tačiau istorinės atminties politika dar nėra viena iš svarbiausių valstybės ir Tautos stiprinimo politikos dalis. Nėra nei moraliniu, nei teisiniu požiūriu išsamiai ir deramai įvertinta sovietų okupacinį režimą palaikiusių institucijų ir organizacijų veikla“.

            Įžanginiame žodyje prof. Vytautas Landsbergis ne tik pasveikino visus konferencijos dalyvius su tokia būtina konferencija, bet ir vedė Tautinės giesmės giedojimą, kurią giedojo visi konferencijos dalyviai. Profesorius savo kalboje atkreipė dėmesį į tai, kad komunistai norėjo visoje Sovietų Sąjungoje panaikinti tautas, o sukurti tik vieną „tarybinę tautą“, „vieną sovietinių žmonių minią“. Tai buvo sovietų ideologija, sukurti valstybę, paremtą vieningos tautos idėja, kurią brėžė komunistiniai vadai okupuotoms tautoms.

Pagerbiant tarpukario Lietuvos ryškiausias laisvės kovų aukas: ministrus, vyriausybės bei visuomeninių organizacijų vadovus, partizanų vadus, į salę buvo atnešti jų portretai, sukalbėta malda už žuvusius. Lietuvos partizanų ryšininkui ir rėmėjui akademikui prof. Antanui Kudziui 90-ties metų jubiliejaus proga buvo įteikta gėlių puokštė.

Konferencijos metu buvo perskaityti 10 pranešimų. Trumpai apžvelgsime juos.

Dr. Algimantas Liekis savo pranešime „Lietuvos komunistų partijos vaidmuo įtvirtinant okupacinį režimą ir valstybingumo praradimą 1918–1990 metais“ istoriškai apžvelgė Lietuvos komunistų partijos (LKP) susikūrimą, kuriame akcentavo, kad (LKP) ištakos praktiškai Rusijoje ir ši svetima partija su visomis savo struktūromis, kaip darbo žmonių avangardas buvo atnešta į Lietuvą. Ji buvo pilnai suvaržyta, nelaisva, nes jai vadovavo TSRS KP CK, kurios nutarimai bei nurodymai buvo neskundžiami, o tik vykdomi. Braškant sovietinei imperijai, Michailo Gorbačiovo duotas leidimas kurti Sąjūdį Lietuvoje, manė, kad Sąjūdis talkins komunistų partijai, tačiau netrukus išėjo iš jos kontrolės ir pradėjo veikti savarankiškai. A. Liekis baigė savo pranešimą su sentencija „Tauta gyvena tol, kol gyva tautinė savimonė“.

Birutės Teresės Burauskaitės pranešimas palietė ištremtų Lietuvos vaikų likimus.

Prof. Onos Voverienės pranešime „Sovietų nusikaltimai žmogiškumo, karo, terorizmo, represijų, genocido aspektu“ vaizdžiai pasakojo apie nežmoniškus, siaubingus partizanų kankinimus. Profesorė pacitavo Vladimiro Putino žodžius „buvusių čekistų nėra“, tai jos duomenimis Nepriklausomoje Lietuvoje šiandien dar dirba 6377 „buvusieji čekistai, todėl taip sunkiai Lietuvai sekasi visose srityse. Svarbiausia pranešimo akcentas tai, kad sovietai Lietuvoje vykdė tautinį genocidą, kur privalo būti įvardintas. „Ar reiks laukti kaip ir armėnams 100 metų“ (armėnų genocidas, vykdytas 1915-1917 metais, buvo paskelbtas praėjus 100 metų, t.y. šiemet).

Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas savo pranešime „Lietuvos kariuomenės dvasinis ir fizinis sunaikinimas. Prievartinė mobilizacija“ palietė skaudžią Lietuvos kariuomenės pasipriešinimo (nepasipriešinimo) temą. Jo nuomone, Lietuvos kariuomenė gerai ginkluota, paruošta karui buvo išduota.

Apie kunigų padėtį, jos supriešinimą, skaldymą apžvelgė kunigas Robertas Grigas pranešime „Lietuvos okupacija ir ateizmas: dvasinis tautos ir tikinčiųjų genocidas“ R. Grigas atkreipė dalyvių dėmesį į tai, kad ir dabar prokuratūra nebando išsiaiškinti kunigo Juozo Zdebskio žuvimo aplinkybių, neleidžia atlikti kunigo palaikų ekshumacijos. Priminė, kad kunigas Zdebskis buvo vienas žymiausių XX a. pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises.

Iš J. Zdebskio biografijos:1952 m. įšventintas kunigu,1964 m. 1 metams įkalintas Lukiškėse,1969 m. valdžios iniciatyva laikinai buvo atimtas kunigo pažymėjimas (tuomet su Sigitu Tamkevičiumi įsidarbino melioratoriumi Prienuose),1978 m. įsteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK). Buvo persekiojamas KGB,1980 m.patyrė cheminį nudeginimą (KGB vertė gydytojus žaizdas nurodyti esant venerinių ligų kilmės). Spėjama, kad žuvo autoavarijoje kaip KGB auka. Palaidotas Rudaminos bažnyčios šventoriuje.

Prievartinė kolektyvizacija: sovietų teroras prieš ūkininkus pranešimą pristatė laisvės kovų dalyvis Petras Girdzijauskas, kurio pranešimą papildė žurnalistas Šarūnas Valentinavičius vaizdo medžiaga. Tarpukaryje 4000 ūkių buvo sunaikinta pertvarkant juos į baudžiavinius ūkius – kolūkius.

            Gana įdomią temą pristatė 2000 m. vykusio Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo pirmininkas Vytautas Zabiela „Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir jo tąsa po 15 metų“. Didžiausia XX amžiaus visuomenės tragedija buvo du totalitariniai režimai – nacizmas ir komunizmas. Pirmasis jų žlugo pralaimėjęs antrąjį pasaulinį karą. Nacizmas visuotinai pasmerktas, naciai nuteisti ir nubausti. Be to, taikomos tarptautinės prevencijos priemonės, neleidžiančios jam atgimti. Komunizmas, spaudžiamas demokratinių pasaulio jėgų, subliūško ir susitraukė, bet neišnyko. Jis dar nepasmerktas, komunistiniai nusikaltėliai iki šiol ne tik nenubausti, bet netgi neįvardinti. Dar liko valstybių, kuriose tebeegzistuoja komunistiniai režimai. Taigi nepašalintas realus jų atsinaujinimo ir plėtros pavojus. Tai liudija kai kurios pavojingos tendencijos posovietinėse, pokomunistinėse valstybėse ir, beje, ne tik jose. Daugelyje šalių žlugus komunistiniams režimams tapo akivaizdus jų nusikaltimų žmonijai mastas.

Lietuva bei jos gyventojai skaudžiai nukentėjo nuo 50 metų trukusio komunistinio teroro. Šalis neteko trečdalio gyventojų. Nuolatiniai nekaltų žmonių trėmimai į atšiaurius Rusijos rajonus, kalinimai gulaguose, kankinimai, šaudymai, dvasinis jaunimo žalojimas buvo tikras tautos genocidas.

Dėl to1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę nuolat buvo keliamas klausimas dėl komunizmo nusikaltimų įvertinimo, šios ideologijos pasmerkimo ir jos atsinaujinimo pavojaus. Tarptautinis kongresas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ įvyko2000 m. birželio 12-14 d. Lietuvos sostinėje Vilniuje. Jame dalyvavo nukentėjusieji nuo komunistinių režimų: istorikai, teisininkai, politikai ir visuomenės veikėjai iš 23 šalių – Lietuvos, Albanijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Čekijos, Čečėnijos, Estijos, Italijos, Izraelio, JAV, Japonijos, Kanados, Kirgizijos, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Rusijos, Slovakijos, Švedijos, Ukrainos, Vengrijos ir Vokietijos.

Plenariniame posėdyje buvo įsteigtas Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas ir sudaryta šio Tribunolo kolegija komunizmo nusikaltimams teisiškai įvertinti. Lietuvoje buvo pasmerkta tik KGB struktūra. Dabar praėjus 15 metų, šio tribunolo veikla turėtų būti atnaujinta.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatė dr. Zita Šličytė savo pranešime „Lietuvos komunistų partijos ir komjaunimo vadovų, kaip lietuvių tautos genocido organizatorių, teisinis įvertinimas“ atkreipė dėmesį į Rusijos teisėtvarkos1939 m. priimtą 58 straipsnį, kuris buvo pritaikytas okupuotoje šalyje atgaline data (galiojo nuo1940 m. iki1961 m). Pagal ją, visi Lietuvos gyventojai kaltinti, persekioti pagal 58 straipsnį yra genocido aukos.

Skaidrių pavidale buvo pateiktas plk. ltn. Arūno Dudavičiaus ir Vytauto Keršansko pranešimas „1941 m. Birželio sukilimo ir partizaninio karo vertinimas: tarp faktų ir priešiškų jėgų kuriamų mitų“. Iš archyvinių dokumentų ir tų įvykių dalyvių atsiminimų yra žinoma, kad1941 m. Birželio sukilimas buvo visuotinis ir apėmė visą Lietuvą bei visus jos gyventojus. Akivaizdu, kad lietuvių tautos kova dėl savo laisvės ir nepriklausomybės pradėta1941 m. birželio 22 d. sukilimu, o1990 m. kovo 11 d. baigėsi pergalė. To pamiršti nederėtų.

Tačiau Seimas nepajėgus įteisinti šį sukilimą įstatymu. Vienas iš argumentų – žydų holokaustas. Tačiau reikia atsiminti, kad tik 1941 m. birželio 25 d. atvyko SS brigadefiureris Valteris Stahleckeris ir organizavo pirmuosius žydų pogromus, jau Lietuvoje esant vokiečių kariuomenei bei jos struktūroms. Autorius tiki, kad kitos sudėties Seimas bus pajėgus įteisinti šį labai reikšmingą įvykį ne tik Lietuvos istorijai, bet ir parodyti pasauliui, kad lietuviai visuomet stengėsi kovoti už nepriklausomybę.

Gana aštrus buvo Algirdo Endriukaičio pranešimas „Neteisiniai dabartinės prokuratūros ir teismų sprendimai pasipriešinimo okupacijai bylose“. Pranešėjas tiesiogiai remdamasis teisėju pavardėmis ir jų paskelbtais nuosprendžiais įrodė, kad dabar esantys teisėjai nepajėgūs spręsti tokias bylas. Jų mentalitetas dar nepasikeitė nuo sovietinių laikų, nesupranta (o gal nenori suprasti) Lietuvos tautos kovą už nepriklausomybę, o remiasi okupuotos šalies (Rusijos) įstatymais. Tai mestas didelis akmuo į teisėsaugą, tad išvardinti teisėjai turėtų atsisakyti tirti šias bylas, nes jie nepajėgus suprasti Lietuvos istorijos.

Konferencijos pabaigoje buvo pristatyta Sigitos Lipovienės knyga „Aukštuolių Ąžuolai“, koncertavo ansamblis „Kankleliai“ (vadovė Daiva Čičinskienė).

Išklaususi perskaitytus pranešimus konferencija konstatavo, kad Lietuvos komunistų partija – antinacionalinė, antivalstybinė jėga. Lietuvą okupavusios Sovietų sąjungos (SSRS) marionetinė, kolaborantinė ir nuskalstama politinė organizacija, atstovavusi sovietų imperijos (Sovietų sąjungos valstybės ir Sovietų sąjungos komunistų partijos) diktatūrinės valdžios interesams, organizavusi ir vykdžiusi Lietuvos gyventojų genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę kalinimą ir kankinimą ir kitas SSRS okupacines valdžios priemones.

Šias priemones LKP įgyvendino panaudodama SSRS represinę instituciją (NKVD-NKGB- MGB-KGB) bei SSRS ginkluotąsias pajėgas.

            Konferencijos pabaigoje buvo priimta rezoliucija, kuriai pritarė visi konferencijos dalyviai, tačiau jos tekstas po papildymų, koregavimo bus paskelbtas atkirai spaudoje.

Autoriaus pastaba: Gaila, kad dabar mūsų kalbininkai bei šios konferencijos organizatoriai verčia visus žmones vartoti bei žurnalistus rašyti apie Sovietų Sąjungą (neegzistuojančią pasaulyje valstybę), Sovietų komunistų partiją (kurios niekada nebuvo) vietoj buvusios Tarybų Sąjungos valstybės ir Tarybų Sąjungos komunistų partijos.

Tremtis , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra