Komisaro tikslas – Lietuvos laisvė ir lietuvybės išsaugojimas

Autorius: Data: 2020-05-13 , 16:32 Spausdinti

Komisaro tikslas –  Lietuvos laisvė ir  lietuvybės išsaugojimas

 

Jurgis Glušauskas (1909–1970). Nuotr. iš Vytauto Pupšio asmeninio archyvo

 

Vytautas PUPŠYS, Ukmergė, www.voruta.lt

Balbieriškyje (buv. Marijampolės apskr., dab. Prienų r.) bežemio valstiečio Antano Glušausko šeimoje 1909 m. balandžio 23 d. gimė sūnus Jurgis. Dar vaikystėje, kartu su draugais ganydamas bandas, Jurgis svajojęs lankyti mokyklą. Tėvai, nepriteklių kamuojami, patys būdami beraščiai, sūnų sugebėjo išleisti į Dubėnų pradinę mokyklą. Šeimai pakeitus gyvenamąją vietą, Jurgis pradinę mokyklą baigė Žaunieriškiuose (Alytaus r.). Tačiau toliau siekti žinių buvo sudėtinga, lėšų pakako vos dviem Alytaus gimnazijos klasėms baigti. Naujos galimybės atsivėrė jaunuoliui įsidarbinus Alytaus žemėtvarkoje raštininku. Gimnazijos programą teko įsisavinti savarankiškai. 1935 m. Kauno valstybinėje gimnazijoje išlaikė baigiamuosius egzaminus eksternu ir gavo brandos atestatą.

Buvusiam piemenukui durys atsiveria į valdininko karjerą. Darbo ir mokslo reikalais, važinėdamas į Kauną, susipažįsta su Mečislovu Gedvilu, Palangos gimnazijos mokytoju, buvusiu Petrogrado technologijos instituto studentu, kartu su tėvais karo pabėgėlių sraute 1923 m. grįžusiu iš alkanos ir revoliucijų nustekentos, pilietinio karo sugriautos Rusijos. Palangos gimnazijos direktorius Matas Untulis palankiai sutiko jaunąjį pedagogą. Buvusio studento laisvamanystė, valstiečių-liaudininkų pažiūros ir palankumas tautininkams netrukdė pedagoginei veiklai, o mokiniai J. Šimkus ir Gudaitis-Guzevičius tapo tikrais jo pasekėjais. Vis dėlto atsirado ir kitaip mąstančių. Su Palanga teko atsisveikinti. Persikėlimas į Telšius tapo lemtingas. Iš pradžių padirbėjęs kairiųjų pažiūrų laikraštyje „Žemaitis“ žurnalistu, vėliau skiriamas ir jo redaktoriumi. Lietuvoje kuriantis ligonių kasoms, laimėjo konkursą dėl direktoriaus pareigų.

Atsakingos direktoriaus M. Gedvilo bendradarbių paieškos pasiekia net Kauno suaugusiųjų gimnaziją ir jis pasiūlo J. Glušauskui direktoriaus sekretoriaus pareigas Telšių ligonių kasoje. Direktorius džiaugiasi savo pasirinkimu ir vis dažniau sekretoriui skiria visuomeninės veiklos – patikrinti valdžios kritiką, atsišaukimų platinimą, dalyvavimą visuomeniniuose susirinkimuose. M. Gedvilas agituoja paprastus klausytojus nepasiduoti melui ir neteisybėms. Nors jo paties tėvas su šeima dar 1904 m. už lietuviškos spaudos platinimą buvo ištremtas į Rusijos gilumą, Mečislovas patiki J. Glušauskui rinkti lėšas Tarptautinei revoliucijos kovotojų rėmimo organizacijai – MOPR. Dažnai keliauja ir po apskritį, susitinka su vietiniais kaimo aktyvistais D. Rociumi, J. Daškausku, A. Gudžiūnu ir kitais. Dalyvauja kuriant komunistines kuopeles.

1932 m. sekretorius J. Glušauskas drauge su M. Gedvilu įstoja į pogrindinę VKP (b). Jiedu vykdo draugų iš laikinosios sostinės: K. Didžiulio-Grosmano, Ch. Aizeno, M. Bordonaitės, I. Meskupo-Adomo, M. Chodosaitės, A. Sniečkaus pavedimus, platina Žemaitijai pristatomą komunistinę spaudą. Nuolat sekamas žvalgybos, kartais jai ir įkliūva, tenka kurį laiką praleisti pogrindininkams gerai žinomoje Varnių koncentracijos stovykloje.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašomas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai. Pasidalijamos Lenkijos ir Pabaltijo valstybės įtakos zonomis. Netrukus prasidėjęs karas parklupdo Lenkiją, o į Pabaltijį įvedamas sovietų kariuomenės „ribotas“ kontingentas galimo priešo užpuolimui atremti. Pasaulis apstulbęs! Vakarykščiai nesutaikomi priešai tapo artimiausiais bičiuliais. Vakarams kukliai tylint, naujųjų bičiulių pergalė švenčiama bendru kariniu paradu Lietuvos Brastoje (rus. Brest-Litovsk). Užimtos teritorijos pasidalytos taikiai ir supratingai. Apie pasaulinį politikos krachą dar ir dabar svarstoma, tačiau tai buvo nedidelė įžanga, pareikalavusi dešimčių milijonų aukų Antrojo pasaulinio karo baisybėse.

Maskva nenumaldomai reikalauja, kad Lietuva pakeistų savo Vyriausybę jai priimtina. Jau pasiūlytos vis netinkamos. Nebetinka deryboms ir prezidentas Antanas Smetona. Tik po eilinio ir paskutinio ultimatumo be atskiro įspėjimo Raudonoji armija kirs Lietuvos sieną. Tankai jau laikinosios sostinės gatvėse, kai lėktuvas iš Maskvos su Viačeslavo Molotovo pavaduotoju Vladimiru Dekanozovu leidžiasi Kauno oro uoste. Staiga tampa ir Lietuvos valdžiai aišku, kad jokių derybų nebus, nes ir prezidentas susirgo bei išvyko gydytis į užsienį, pareigas eiti palikęs Ministrų Tarybos pirmininką Antaną Merkį.

Lietuvos socialinių reikalų komisariato darbuotojai su komisaru J. Glušausku. Pirmoje eilėje (iš kairės) aštunta J. Šaliapinaitė-Špukienė, trečioje eilėje antra J. Černeckytė-Grigienė, ketvirtoje eilėje šešta J. Gustaitė-Pupšienė, virš jos M. Kubiliūtė. 1940 m. Vilnius. Nuotr. iš Vytauto Pupšio asmeninio archyvo

V. Dekanozovas, atvykęs į privatų Kauno milijonieriaus J. Jacovskio butą miesto centre, pradeda vykdyti jam suteiktus įgaliojimus. Padiktuojamas Ministrų Tarybos sąrašas, kuriame nei vieno komunisto pavardės nėra. Tai daroma, nes visos partijos, tarp jų ir komunistų, uždraustos. Į laikinojo prezidento pareigas siūlomas žurnalistas Justas Paleckis, o jo pavaduotoju – profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius. Belieka sulaukti A. Merkio sutikimo. Kauno gatvėse raudonarmiečiai džiūgauja, kad mūšis laimėtas be mūšio. Kariai linksminasi, šokdami kazačioką, dainuodami pamėgtas savas dainas: „Daina apie Čiapajevą“, „Traktoristai“, „Katiuša“, „Trys tankistai“, „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“. Klausytojų taip pat netrūksta.

Iš Maskvos parskrenda V. Krėvė-Mickevičius ir informuoja laikinuosius ministrus, kad nors V. Molotovas jį priėmė ir išklausė, bet užtikrino, kad V. Dekanozovas savo misiją atliko ir jau išvyko į naują paskyrimo vietą. Jis dabar eina sovietinio pasiuntinio pareigas Vokietijoje. Liko tik Lietuvos Respublikos pasiuntiniams atvykti į Maskvą, kad pasiprašytų priimami į didžiąją tautų šeimą. Tai netrukus ir buvo padaryta. J. Paleckis su delegacija parvežė Stalino saulę, o garbiam profesoriui teko atsistatydinti. Viskas įvyko taip greitai, kad rinkėjai nelabai tesuprato, kas įvyko. Užsienio šalių diplomatinės atstovybės iš Kauno išvyko. Iš Seimo deputatų sudaryta Vyriausybė pradeda veiklą. Ministrų Taryba keičiama Liaudies komisarų taryba. Jos pirmininkas – jau partijos rekomenduojamas M. Gedvilas. Pasirodo, tai senas pogrindininkas ir Maskvai žinomas kaip jos nurodymų patikimas vykdytojas. Anksčiau sudarytas nepatikimųjų bei priešų sąrašas jau vykdomas. Tik buvusio prezidento A. Smetonos pavaldiniams susigrąžinti į Kauną nepavyko. Laikiną prieglobstį jam suteikė draugiška sovietams Vokietija.

Dar „ribotam“ kontingentui siaučiant gatvėse, iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo paleidžiamas komunistų vadas Antanas Sniečkus. Jo laukia vidaus reikalų ministerio pareigos. Iškviečiamas į Kauną Telšių apskrities ligonių kasos direktorius M. Gedvilas, jis pakeičia Antaną Sniečkų. Skubiai baigiamas priešų ir nepatikimųjų sąrašas. Jis ilgas ir sunkiai suvokiamas. Diplomatai, karininkija, valstybės tarnautojai – priešai, ir tai suprantama, bet profesūra, dvarininkai, įvairių visuomeninių organizacijų vadovai ir aktyvistai, jau nebeaišku. Kuo nusikalto vienuolės, irgi nebeaišku. Tiesa, jos įvardytos prostitutėmis… Skubiai išvežami į Maskvą dar senosios Vyriausybės sulaikyti Augustinas Povilaitis ir Kazys Skučas, nedelsiant ir likviduojami. Lubiankoje areštų ir suiminėjimų daugėja, įkalinimo vietos perpildytos. Po šalį sklando įvairiausi gandai. Auga kariškių ir atkomandiruojamų specialistų gretos. Atvykstantieji nemoka lietuvių kalbos, o prie kiekvieno vertėjo nepastatysi. Vyksta ir partijos gretų valymas. Jos negausios, į valdžią imami ne visi. Nepatenkintieji į tai neranda atsakymo. Ministeris M. Gedvilas neužmiršta ištikimojo sekretoriaus J. Glušausko.

J. Glušauskas jau Kaune, jis tampa buvusio direktoriaus sekretoriumi. Laikinai. Po to iškeliamas ir tampa Kauno apskrities viršininku. Galiausiai jam patikimos soc. aprūpinimo komisaro pareigos. Komisariato raštinė kuriama Vilniuje, o būsimus darbuotojus tenka susirinkti pačiam. Sulenkintame Vilniuje, kurio gyventojai net nekalba lietuviškai, užduotis sunkiai įkandama. Daug rusakalbių ir tik po prostu temokančių. Pasisekė, kad komisariate dirba sena vilnietė Marcelė Kubiliūtė. Ji uoliai ieško išmanančių valstybinio darbo subtilybes. Komisariate ir Jadvyga Grigienė, su kurios seserimi Aldona Marcelė Kubiliūtė dviese slaugė ir laidojo Rasų kapinėse lietuvių savanorius. Kartais tuos laikus prisimindavo prie paties komisaro, kuris apie tai nieko nežinojo, bet domėjosi.

J. Glušauskas, pradėjęs dirbti komisariate, skynėsi kelią, augo juo pasitikinčių žmonių gretos. Tačiau dažni tardymai, suėmimai, įtariamųjų paieškos kėlė baimę ir susirūpinimą. Sudėtingas reiškinys – atvykstantys rusakalbiai ir jų įtarumas, nors tie kaltinimai išpūsti ir nereikšmingi, tik didinantys gyventojų santykių įtampą.

O štai ir pats komisaras gauna įsakymą perimti Miško pramonės komisariatą. Kolega Valerijonas Knyva gali tik šypsotis, nes komunaliniame komisariate popierizmo mažiau ir biurokratija paprastesnė – bedarbių Vilniuje daug. Miško pramonės komisariatas tiesiogiai pavaldus Maskvai. J. Glušauskas siunčiamas prisistatyti į Maskvą, kad gautų sutikimą vadovauti komisariato veiklai.

Net pirmą karo dieną paskutinis ešelonas su strateginiu kroviniu – mišku – išsiunčiamas į Vokietiją. Tuo metu ruošiamas dar vienas krovinys Naujojoje Vilnioje ir mazginėse geležinkelio stotyse, bet priešinga kryptimi ir su žmonėmis. Vagonai aprūpinti ginkluota sargyba, net artimieji neprileidžiami ir ilgai kelionei negali perduoti maisto. Vandens irgi nėra. Tupykloms, nusilengvinimui grindyse iškirstas siauras tarpelis. Su maldomis ir ašaromis, keiksmais ir šunų lojimu apleidžiama Tėvynė. Tik viena kita šeima išvengė deportacijos. Pasilikusieji liko dėkingi ir komisarui J. Glušauskui, nes šis laiku įspėjo juos apie galimas paieškas. Jis pats valdžiai taip pat buvo reikalingas, nes kilo įtarimų.

Dar vokiečiams neįžengus į Lietuvą, partizanai pradeda ieškoti sovietinių pareigūnų ir aktyvo. Vakarykščiai kankiniai savo budelius gaudo kruopščiai, bet neišvengia klaidų ir persistengimo. Izoliuotas buvo ir J. Glušauskas, jo laukė Panerių pušynas. Tik M. Kubiliūtės ir jos bendražygių dėka pavyko įrodyti, kad J. Glušauskas Lietuvai nenusikaltęs. Kito komisaro V. Knyvos išlaisvinti nesuspėta. Jis žuvo Paneriuose kartu su Vilniaus žydais, be įrodymų, kad buvo nusikaltę. Nereikėjo net ir teismo, bet sprendimas šaudyti ir buvo vykdomas be išlygų.

Dėl būsimos penktosios kolonos ateityje per visą Lietuvą nuskries žinia apie sunaikintus kunigus prie Vilkaviškio. Išžudyti ir Pravieniškių kaliniai su visais sargais, nukankinti Panevėžio gydytojai, tačiau didžiausio dėmesio susilaukė Rainių miškelio kankiniai prie Telšių. Jų budeliai buvo vietiniai: D. Rocius, apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas ir Aukščiausiosios Tarybos prezidiumų pirmininko J. Paleckio pavaduotojas, vietiniai čekistai P. Raslanas ir Ch. Dušanskis, NKVD dalinio kareiviai. Sadizmo apsireiškimas buvo toks didelis, kad egzekuciją per spaudą išplatino netgi patys vokiečiai. Paskutinė lietuvių grupė, išsivaryta iš Lietuvos, sušaudyta Baltarusijoje, Červenėje. Atsitiktinai išsivadavęs iš po lavonų krūvos pulkininkas Jonas Petruitis dar karo metu išleido prisiminimus „Kaip jie mus sušaudė“.

Kauno–Daugpilio plentu slinko pabėgėlių kolonos, jas nuolat apšaudydavo vokiečių aviacija. Vieno priverstinio sustojimo metu prie Utenos iš mašinos iššokęs M. Gedvilo pavaduotojas komisaras Pijus Glovackas pastebėjo ant griovio kranto verkiančią motiną su vaikeliu. Išsiaiškino, kad tai SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė Salomėja Nėris, poemos apie Staliną autorė. Jos sūnui trumpam reikėjo „ant reikaliuko“, tuo momentu mašina nuvažiavo ir juos paliko. P. Glovackas puolė stabdyti važiuojančias mašinas, tačiau vienas iš kabinos iššokęs seržantas pistoletu komisarui šovė į kaktą ir, jį palikęs griovyje, nuvažiavo. Kitą dieną bėgliai komisarą palaidojo Daugpilyje ir traukėsi toliau.
Dar veikė senoji pasienio tvarka. Teko strese laukti leidimo įvažiavimui į SSRS (Rusiją). Atvykę nelaukti svečiai buvo išmėtyti darbams nuo Pavolgio iki Kazachstano srities ir dar toliau.

Lietuvoje karo metais profesorius V. Krėvė-Mickevičius leido bolševikų nusikaltimų archyvus. Jam talkino buvęs komisaras, kiti Lietuvoje likę Seimo deputatai. Vokiečiams pralaimint karą ir paliekant Lietuvą, susimąstyta, ko laukti grįžus „saviems“. Netolimi įvykiai praeityje reiškė, kad gulagu atsipirkti nebus leista. Net bandžiusiojo šį kartą perverbuoti buvusius draugus greičiausiai laukė tik išdaviko statusas, kas vėliau ir pasitvirtino. Kito pasirinkimo nebuvo. Paskutiniu momentu priimtas sprendimas bėgti iš liepsnojančio Vilniaus, o netrukus pasitiko ir liepsnojantys Rytprūsiai. Iš čia tenka trauktis, kad nepakliūtų į SSRS okupacinę zoną. Pasiekę sąjungininkų okupacines zonas, bėgliai maldauja vieno – kad nebūtų deportuoti į Rytų sektorių. Jau kuriantis perkeltųjų asmenų stovykloms ir lietuviai ėmė burtis ir kurti savo buitį. J. Glušauskas įsijungė į organizacinį darbą, dirbo Augsburgo lietuvių pabėgėlių komitete, mokytojavo lietuvių pabėgėlių progimnazijoje, organizavo ir vadovavo aukštesniesiems prekybininkų kursams.

J. Glušauskas, pasirinkęs Armino literatūrinį slapyvardį, įsipareigoja sąžiningai ir nuoširdžiai dirbti puoselėjant lietuvišką kultūrą. Jis smerkia asmeninių ir partinių reikalų iškėlimą virš bendrųjų. Nuo šiol jis tik lietuvis. Prasidėjus Šaltajam karui, vokiečiai ir sąjungininkai iš Vakarų sutaria naikinti perkeltųjų asmenų stovyklas. Pabėgėliams tenka ieškotis prieglobsčio. Daug vilčių, sudėtų į JAV, neišsipildė. Prieglobsčio teko ieškotis Didžiojoje Britanijoje, kitose Europos valstybėse. Patraukliausią ir palankiausią prieglobstį pasiūlė Australija.

1948 m. gegužės 14 d. į Australiją atvyksta pirmieji lietuviai. Tarp pirmųjų atvyksta ir J. Glušauskas, o jau rugsėjo mėnesį pradeda leisti pirmą Australijos lietuvių laikraštį lietuviams žemyne. Tiesa, už imigraciją dvejus metus tenka atidirbti rusvųjų anglių kasyklose Li Krike (Leigh Creek, Pietų Australija). 1949 m. apsigyvena Adelaidėje, nuolat ten gyvena ir iki 1956 m. tęsia laikraščio leidybą. 1951 m. dar įkuria lietuvišką leidyklą, veikusią iki 1956 m. ir išleidusią dešimt knygų lietuvių kalba, kurių pirmoji buvo Pulgio Andriušio (Fulgencijaus Andrusevičiaus) „Sudie, kvietkeli“. Savo spausdintą žodį leidykla skleidė po pasaulio lietuviškas kolonijas.
Sėkmingai panaudodamas „Australijos lietuvio“ puslapius, sujungia lietuvius į vieną šeimą. Per laikraščio puslapius organizuoja Vasario 16-osios gimnazijos šalpą. Renka lėšas Tautos ir Mažosios Lietuvos fondams. Nepalikta be paramos Vokietijoje likusi lietuvių ligoninė, o kiek laiko užima eilės pašte ir anketų pildymas gauti ir skirstyti perlaidas?

Pats J. Glušauskas-Arminas – lietuvių studentų globėjas ir užjūrio laikraščio korespondentas. Sovietų Lietuvoje jo darbai Tėvynės labui ignoruojami, net specialiai žlugdomi. J. Glušauską nesibaigiantys šmeižtai lydėjo ligi gyvenimo pabaigos. Kodėl? Ši kova pernelyg reikšminga ir duodanti rezultatų. Ne tik nuojauta, bet ir tikėjimas, kad Lietuvos diena dar sugrįš, išsipildė su kaupu. Lietuva pasaulyje yra žinoma, šiandien ji ir pati gali būti kitiems pavyzdys, kaip tą žinomumą ir pagarbą užsitarnauti. Australijos lietuviai tautų katile nenuskendo ir naujoje Tėvynėje yra gerbiami.

Kova dar nebaigta. Nedraugai savo nusikaltėliškos propagandos dar neužmiršo, partizanus padarant žmogžudžiais, ji dargi stiprėja. Nors tai absurdas ir lengvai paneigiamas, tačiau didžiavyrių vardas bent apšmeižiamas. Naujoms, išaugusioms kartoms tuo nebetikint, kuriamos naujos versijos ir įkyriai peršamos.

Savo dalį už mūsų laisvę į istoriją įnešė ir užsienio lietuviai bei Australijos imigrantai. Turi kuo pasididžiuoti ir J. Glušausko-Armino vaikaičiai – tai jo nuopelnai lietuvybei, kuriuos mūsų visų pareiga priminti. Mirė J. Glušauskas Adelaidėje 1970 m. kovo 19 d., tik įžengęs į brandos amžių. Deja, nepalikęs Tėvynei jokių parodymų apie tragiškiausią Lietuvos laikotarpį, kurio liudininkas buvo jis pats.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 1 (867), 2020 m. kovas, p. 34–37.

Istorija Pupšys Vytautas Rusijos okupacija , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra