Komentaras R. Bružo komentarui

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

“Ir aš truputį įspyriau nabagą,
Tegul ir asilo pažįsta nagą”.
(Pasakėčia “Liūtas ir asilas”)

Daug įžeidžiančių pravardžiavimų Lietuvos partizanai, Laisvės kovų dalyviai ir tremtiniai buvo girdėję iš sovietinių okupantų ir jų kolaborantų: “banditai”, “fašistai”, “buržuaziniai nacionalistai”… Deja, beveik tokius pačius įžeidinėjimus girdime ir dabar, tik jau iš nepriklausomos Lietuvos taip vadinamo “elito” – kai kurių politikų, filosofų, rašytojų, žiniasklaidos “piaro” meistrų: “megztos beretės”, “patriotai – idiotai”, “superpatriotai”…
Naujausias žeminantis pravardžiavimas – “primityvieji patriotai” sugalvotas buvusio “Lietuvos ryto” žurnalisto ir LTV laidos “Amžininkai” vedėjo Rimo Bružo. Tai toks jauno išsilavinusio žmogaus šventinis pasveikinimas Vasario 16-osios proga Laisvės kovų veteranams, kurių jaunystė prabėgo kovose už išsilaisvinimą, sovietiniuose konclageriuose ir tremtyje. Tai jo autorinis “Ir aš truputį įspyriau vargšą”… Jam nusispjauti dėl to, kaip jausis ne tik Laisvės kovų veteranai, bet ir Baltijos kelio dalyviai, jį patį priglaudusio LRT, TV bokšto, Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, Medininkų aukų artimieji. Po tokio R.Bružo apibūdinimų jie turėjo pasijusti esą primityvai: nepakankamai išsilavinę, nepakankamai suvokiantys realybę, nepakankamai saugoję savo kailį. Todėl ir “lindo, kur nereikia”. Daugelis buvusių politinių kalinių gerai prisimena šiuos KGB tardytojų dažnokai kartotus žodžius. O štai truskos, ivaškevičiai, bružai bei pociai greit susivokė realybėje – knisa sau seno ąžuolo šaknis ir triauškia gardžius giliukus. Tai kas, kad ąžuolas nudžius…
Tai ne vienintelis atvejis. Vasario 16 d. Lietuvos radijo žurnalisto T.Dapkaus laidoje lietuvis istorikas A.Kasperavičius ir lenkas žurnalistas J.Komaras sutarė, kad Lietuva jau nuo 1919 m. ėmė siaurinti Vasario 16-osios Akte deklaruotą demokratiją, pasuko nacionalizmo keliu, išskyrė ir aukštino lietuvių tautą. Ir tai buvusi “vidaus priežastis”, dėl ko Želigovskis užgrobė Vilniaus kraštą. Kyla natūralus klausimas, o kas būtų buvę, jei tada lietuvių tauta nebūtų aukštinama ir idealizuojama, jei nebūtų skiepijama meilė Lietuvai ir tautai? Ar būtų tada tauta taip susivienijusi, kad rado savyje jėgų pasiųsti karius savanorius prieš šalį puolusius bolševikus, lenkus ir bermontininkus? Jei nebūtų buvę to posūkio “nacionalizmo keliu”, ar nebūtų Vilniaus krašto lemtis ištikusi visą Lietuvą? Kiti istorikai “vidaus priežastimis” bando aiškinti Klaipėdos krašto atplėšimą ir net sovietinę okupaciją 1940 m. Lietuviams, mylintiems savo kraštą ir tautą, iš gėdos ir nevisavertiškumo jausmo belieka tik užsikasti į žemę…
“Primityviųjų patriotų keliamos grėsmės”
R.Bružas ir panašūs vaizduoja save tiesos ieškotojais ir tų “primityvų” aukomis. Tikisi (publikos) žiūrovų užuojautos ir supratimo. Jam vaidenasi patriotų inkvizicija – laužas, pasireikšiantis kaltinimais antivalstybiniu mastymu ir užsakymų iš Rytų vykdymu. Jis nuolankiai, (o iš tiesų – fariziejiškai) priima šią “kančią” kaip auką už “teisybę”.
O ta “teisybė” tokia: “infantiliškai herojiški pasakojimai” (prisiminimai apie laisvės kovas ir tremtį) esą sumenkina pačią rezistenciją, nes juose nutylima “nepatogūs klausimai” apie tai, kad “partizanai yra atsakingi už civilių žmonių žudymą”. R.Bružas norėtų užčiaupti lūpas gyviems XX a. istorijos įvykių dalyviams ir liudytojams, remdamasis prof. E.Aleksandravičiaus žodžiais, kad “įvykiai tampa istorija, kai apie juos knygas parašo kita karta” – anūkai.
R.Bružui kelia siaubą mintis, kad “infantiliškai herojiški pasakojimai” partizanų ir tremtinių prisiminimų knygose gali išugdyti “nauja primityvių patriotų” kartą. Tada neatsirastų norinčių parduoti Tėvynę už 30 skatikų, ar metus artimuosius išvažiuoti į kokią Airiją. Atrodo, kad jam priimtiniau būtų, jei tas knygas rašytų kitos pusės – stribų – anūkai, nes tik jie galėtų bružiškai-truskiškai nušviesti “tamsiąsias partizanų karo puses, išblaškytų R.Bružo ir kitų. “abejones ir šešėlius”.
Tai gal meskime dabar į degantį laužą keletą šimtų partizanų ir tremtinių parašytų prisiminimų knygų su jų “infantiliškai herojiškais pasakojimais”, kurie gali sumenkinti pačią rezistenciją? Jose esą yra daug nutylėjimų, neatsakoma į truskiškus klausimus, užsimerkiama prieš faktus, nemodeliuojama ateitis. Prisiminkime V.I.Lenino samprotavimus apie religiją kaip liaudies opiumą.
Savo murziną ir šešėliuotą komentarą “Kur veda primityvusis patriotizmas?” www.lrytas.lt
R.Bružas baigia tokiais žodžiais: “Istorinių įvykių analizė, kritiškas ir objektyvus požiūris, išlaisvina (“Arbeit macht frei” – aut. pastaba), o tapę laisvi (nuo savo praeities? – aut. pastaba) galime kurti ateitį, kuri svarbesnė už praeitį”.
Belieka patvirtinti, kad viskas – atvirkščiai. Pats komentaro autorius ginkluotos rezistencijos veikloje nori matyti vien tik “šešėlius ir abejones”. Išimtis laiko pagrindu ir pavienius kriminalinius nusikaltimus inkriminuoja visai ginkluotajai rezistencinei kovai. Jis užsimerkia prieš tokius faktus, kaip nežmoniški “smogikų” ir kriminalistų nusikaltimai, kuriuos KGB ir SS KP suversdavo partizanams. Lyg jis nieko nežinotų apie partizanų teismus ir jų griežtus nuosprendžius ne tik išdavikams bet ir prasikaltusiems saviškiams. Jam turbūt nieko nėra žinoma apie NKVD, stribų, pasienio kariuomenės baudžiamąsias operacijas, kai buvo deginamos ir naikinamos sodybos ir kaimai, šaudomi beginkliai vyrai ir ištisos šeimos nesigailint nei vaikų, nei moterų, nei senelių. Jie tai darė vedami vietinių išdavikų, ir šie negalėjo tikėtis partizanų malonės.
Dokumentų rinkinyje “Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945-1952 m.)” autorė Nijolė Maslauskienė pasakoja, kaip numalšinus organizuotą ginkluotą pasipriešinimą okupantams, sovietinė istoriografija mėgino nuslėpti svarbiausiąjį Laisvės kovų tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę, iškreipti kovos turinį ir pobūdį. Pasak autorės, tuo tikslu 1958 m. spalio 8 d. gavęs įsakymą iš Lietuvos komunistų partijos CK, tuometinės Lietuvos Mokslų Akademijos prezidiumas sudarė specialią redakciją archyviniams dokumentams skelbti. Vyriausiuoju jos redaktoriumi buvo paskirtas saugumietis Boleslovas Baranauskas, kuriam ir pavesta, pasitelkus šviesiausius to meto Lietuvos protus, parengti leidinius, demaskuojančius “buržuazinius nacionalistus”. Redakcijai smarkiai talkino KGB, kuri atrinko ir leido panaudoti saugumiečių pažymas, tardymo protokolų nuorašus iš pasipriešinimo dalyvių baudžiamųjų bylų, Lietuvos partizanų dokumentus.
“Sovietiniams istorikams, norėjusiems sukompromituoti partizanus, netiko tai, kad Tauro apygardos partizanai kovines ir baudžiamąsias operacijas vykdė prieš okupacinę kariuomenę, partinės ir sovietinės valdžios bei represinių struktūrų atstovus. Iš partizanų dokumentų, kuriuos turėjo redakcija, buvo matyti, kad Tauro apygardos vadovybė draudė masines akcijas prieš civilius gyventojus, griežtai baudė partizanus, kurie nepakluso vadams, nesilaikė drausmės”, – rašo N. Maslauskienė.
Taigi sovietinės propagandos mašina nesėdėjo rankų nuleidusi: per 1960–1976 metus išleido 15 dokumentų rinkinių, kelias dokumentines apybraižas, paskelbė daug straipsnių apie Suvalkijos partizanus, kovojusius Tauro apygardoje. O juk tokių apygardų Lietuvoje buvo devynios. Galima numanyti, kad ši propaganda neapsiribojo vien tik leidyba, bet turėjo įtakos ir kuriant istorines laidas, statant dokumentinius ir meninius filmus.
Iš tikro ne “primityvieji patriotai”, o pats R.Bružas čiuožia, pasak jo paties, “paviršiais”, išrašytais KGB tardytojų ir SS KP propagandistų. Kieno tas “paviršutiniškas tikėjimas” – ar tų herojiškų ir tragiškų įvykių dalyvių, betarpių liudininkų, ar dabartinių naivuolių, perskaičiusių vieną kitą KGB pranešimą iš suklastotų KGB archyvų?
Tada Lietuvos visuomenė, stropiai maitinama sovietinės propagandos maistu, be teisės paįvairinti meniu, buvo programuojama suvokti tik vieną “tiesą”. Ką per 15 nepriklausomybės metų tai pačiai, “užprogramuotai” visuomenei pasiūlė dabar jau laisva Lietuva? Kokios valstybinės programos, propagandos labai paveiktiems ir suklaidintiems žmonėms buvo įgyvendintos?
“Nomeda” vietoj istorinių laidų
Suvokdama objektyvios rezistencijos kovų istorijos analizės Lietuvos informacinėje erdvėje stoką grupė “primityvių patriotų”, įskaitant ir gen. J.Kronkaitį ir D.Kuolį, prieš gerą pusmetį kreipėsi į LRT generalinį direktorių K.Petrauskį, siūlydami organizuoti naują edukacinę laidą apie XIX ir XX a. Lietuvos laisvės kovų istoriją. K.Petrauskis siūlymą atmetė, motyvuodamas žemu tokių laidų reitingu. Esą šviečiamosios laidos žiūrovams neįdomios, o jo vadovaujamai LRT laidoms reikia tokių aukštų reitingų, “kaip Nomedos”. Jo nuomone, R.Bružo laida “Amžininkai” istorines temas nušviečia pakankamai gerai ir nieko daugiau nereikia. Tuo dabar yra “įtikinti” ne tik “tylieji”ar “pilkieji”, bet ir “primityvieji” patriotai.
Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo girdime naujųjų, “tyliųjų”, “pilkųjų” patriotų pagraudenimus – pamirškime praeitį, atleiskime, nekeršykime, viską, kas buvo pamiršę, kurkime ateitį. Bet atsiprašymo negirdėti – nė žodžio. Priešingai, neklusnius užsispyrėlius siekiama sutramdyti sovietiniais metodais. Jie sekami, pasiklausoma su kuo ir ką jie kalba telefonu. VSD nesigėdydama seka senukus, buvusius polinius kalinius, ir kelia jiems baudžiamąsias bylas. Tuo tarpu į Lietuvoje uždraustos Burokevičiaus partijos narių sueigas numoja ranka. Atseit, tai tik sovietinės nostalgijos apimtų senukų klubas. Nejučiomis kyla pagrįstas klausimas – kokiai Lietuvai: Nepriklausomai ar LTSR kelia pavojų buvę poliniai kaliniai?

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra