Kolaboravimas. Nullum arbitrium dėl LKP

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d.) 120 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už kolaboravimą: „Lietuvos Respublikos pilietis, okupacijos ar aneksijos sąlygomis padėjęs neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą arba kitaip talkinęs neteisėtai valdžiai veikti prieš Lietuvos Respubliką, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų“.
 
Kolaboravimo nusikaltimas priskirtas nusikaltimams Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai. Objektyviai kolaboravimas yra veika, panaši į išdavystę ir padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką, nes asmuo padeda veikoje, kuri yra priešiška Lietuvos valstybės interesams, tačiau tai daro okupacijos ar aneksijos sąlygomis. Padėjimas neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją, yra, pavyzdžiui, dalyvavimas marionetinėje vyriausybėje, padėjimas slopinti Lietuvos pasipriešinimą – tarnavimas okupacinės valdžios represinėse instancijose, patriotų įskundimas; okupantų ideologijos skleidimas ir pan.
 
Kolaboravimo subjektu gali būti pakaltinamas, tik Lietuvos Respublikos pilietis, sulaukęs 16 metų amžiaus asmuo. Lietuvos Respublikos piliečiai, kolaboravę sovietinės okupacijos ir aneksijos metais, baudžiamojon atsakomybėn jau nebegali būti traukiami, nes tokia norma Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 1998 metais, ir ji neturi grįžtamosios galios. Kadangi bausmė už jį neviršija šešerių metų laisvės atėmimo, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – aštuoneri metai (BK 95 str. 1 dalies „c“ punktas). Kolaboravimas – tyčinis apysunkis nusikaltimas. Palyginimui pagal Tarptautinių žodžių žodyną (Vilnius. 1969. 394 psl.) kolaboracionistas (pranc. collaboration „bendradarbiavimas, bendras veikimas“) – tėvynės išdavikas, asmuo, 1939-1945 m. Antrojo pasaulinio karo metu bendradarbiavęs su fašistiniais grobikais jų okupuotuose šalyse. Prancūzai savo kolaboracionistus, kurie bendradarbiavo su nacistine Vokietija, nubaudė mirties bausme.
 
Lietuvos Respublikos piliečiai, patyrę Antrojo pasaulinio karo metu net dvi okupacijas ir Sovietų Sąjungos įvykdytą aneksiją, tebėra dvigubų standartų, pagal kuriuos nugalėtojai neteisiami, įkaitai. Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. septyniasdešimties metų sukaktis nesulaukė reikšmingesnio valstybės dėmesio. Tačiau jeigu dėl senaties ar kitų priežasčių netaikoma teisinė atsakomybė už bendrininkavimą su Lietuvą okupavusia ir ją aneksavusia Sovietų Sąjunga, padarytas kolaboravimo nusikaltimas reikalauja aiškaus moralinio bei politinio įvertinimo.
 
Po 1990 m. kovo 11 d., atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo bandyta tai padaryti, tačiau nesėkmingai. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1992 m. vasario 5 d. svarstė laikinąjį įstatymą „Dėl kai kurių apribojimų užimti pareigas valstybinėje tarnyboje“.
 
Deputatas Algirdas Patackas pasiūlė pakeisti įstatymo pavadinimą, įrašant vieną žodį“, nes „neaišku, apie ką kalbama“: „Dėl kai kurių apribojimų kolaborantams užimti pareigas valstybinėje tarnyboje“. (1)
 
Laikinojo įstatymo projekto preambulė skelbė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atsižvelgia į tai, kad „Sovietų Sąjungos valstybės saugumo (KGB) struktūros, komunistinės organizacijos įkūnijo ir įdvasino okupacinį totalitarinį režimą (pabraukta – Z. Š.) ir šiuo metu tebekelia pavojų valstybės saugumui“ nustato apribojimus užimti pareigas valstybinėje tarnyboje KGB etatiniams darbuotojams, rezidentams, agentams, nuomojamo ar konspiracinio buto savininkams, sąmoningiems informatoriams, aukštosios F. Dzeržinskio vardo valstybės saugumo darbuotojų mokyklos prie SSRS Ministrų Tarybos studentams ar aspirantams, Lietuvos Komunistų Partijos (TSKP) sekretoriams nuo rajoninio komiteto ar jam prilyginto pagal statusą ir aukščiau, Centro Komiteto biuro nariams, skyrių vedėjams ir jų pavaduotojams, Centro Komiteto Sekretorių padėjėjams, o taip pat Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos (VLKJS) Centro Komiteto Sekretoriams, biuro nariams, skyrių vedėjams, laivų kapitonų pirmiesiems padėjėjams ir LKP (SSKP) organizacijos nariams nuo 1990 m. rugsėjo 25 d. (pabraukta – Z. Š.).
 
Išvardinti asmenys negali užimti pareigas valstybinės valdžios ir valdymo organuose, krašto apsaugos ir švietimo sistemoje, Lietuvos policijoje, Muitinės departamente, Nacionalinio saugumo tarnyboje, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, aparate, Pirmininko sekretoriate, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Aukščiausiojo teismo ir Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės departamento aparatuose, Lietuvos Radijuje ir televizijoje, Spaudos kontrolės valdyboje, Valstybiniame banke, Vidaus reikalų ministerijoje, valstybinėse įmonėse ir organizacijose, akcinėse bendrovėse, kurių akcijų dauguma priklauso valstybei, užsienio prekybos įmonėse, o taip pat Lietuvos oro linijose, diplomatiniame korpuse“. (2)
 
Po karštų diskusijų Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje 1992 m. vasario 5 d. nurodyto laikinojo įstatymo projektas buvo numarintas. Tačiau jo svarstymo metu buvo išsakyta tokių minčių, kurios neprarado aktualumo ir šiandien. Štai deputatas Algirdas Endriukaitis nurodė, kad iš „daugumos pasisakiusių deputatų susidariau nuomonę, kad yra labai didelis noras būti valdžioje. Kitaip aš negaliu įvertinti to graudenimo, tų priekaištų. Aš, pavyzdžiui, įsivaizduoju, kad galiu nuo rytojaus nebebūti deputatu ar kokiu nors pareigūnu. Ir jokios tragedijos nebūtų bet kuriuo atveju. O čia susidaro įspūdis, kad ginama profesija, ginama specialybė, būtent vadovavimo specialybė“ – (pabraukta – Z. Š.). Ir toliau: „Galima priminti ir vieno agento „Viernyj“ pranešimą apie raudonosios ir juodosios mafijos susijungimą. Jis aiškina, kad tie, kurie išėjo iš tų tarnybų anksčiau, dabartiniu metu susivienijo su juodąja mafija ir stumia savo žmones į atskiras valdžios struktūras“. (3)
 
Algirdas Endriukaitis taip pat siūlė įstatymą pavadinti „Kolaborantų pareigūnų veiklos įvertinimas“.Deputatas Vytautas Paliūnas diskusijos metu klausė: „Kas kam nešė informaciją? Ar, sakysim, centro komiteto sekretoriai į KGB ar KGB nešė informaciją centro komiteto sekretoriams (pavyzdžiui, rasti segtuvai, ant kurių užrašyta A. Brazauskui, V. Beriozovui. Rasti aplankai rodo, kad buvo kelias iš KGB į CK. Ar buvo ir atvirkščias kelias, galėtų paaiškinti buvę sekretoriai)“… Ir toliau: „Prieš dvejus metus ir vieną mėnesį įvyko LDDP viršūnėse susitikimas su M. Gorbačiovu ir jo bendrais. Grįžusi iš to susitikimo, mūsų partijos viršūnė davė interviu Vilniaus oro uoste, ir aš gerai įsidėmėjau, ką pasakė tada CK sekretorius, o dabar deputatas J. Paleckis. Jis pasakė štai ką: „Tame susitikime paaiškėjo, jog strateginiai TSKP ir LKP tikslai sutampa“… Kita mintis. Gediminas Kirkilas interviu „Sojuzo“ leidiniui 1991 m. devintajame numeryje sako: „Visiška nepriklausomybė dabar neįmanoma“. Tai yra LDDP veikėjo žodžiai! Gal galėtumėte paaiškinti, ką tai reiškia?“. (4)
 
Deputatas Leonas Milčius nurodė, kad „Šiandien pateiktojo įstatymo esmė yra politinis aktas, politinė nuostata, kurios tikslas – likviduoti okupacijos pasekmes ir perduoti ateinančioms kartoms ir istorijai, kad bendradarbiavimas su okupacine valdžia, kolaboravimas yra smerkiamas“. (5)
 
Kadangi aptariamo įstatymo projektas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje (dabar vadinamoje Atkuriamuoju Seimu) nebuvo priimtas, o 1992 m. Seimo rinkimus didžiule balsų persvara laimėjo Demokratinė darbo partija, kuri buvo kitaip pasivadinusi Lietuvos Komunistų partija, bendradarbiavimo su Sovietų Sąjungos okupacine valdžia klausimas buvo nustumtas užmarštyn. Ir tiktai 1998 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Įstatymą dėl SSRS Valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos, kurio pirmasis straipsnis skelbė, kad SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, teroro ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje. Antrasis nurodyto įstatymo straipsnis apribojo Valstybės Saugumo komiteto kadrinių darbuotojų dabartinę veiklą, uždrausdamas buvusiems kadriniams darbuotojams 10 metų dirbti Lietuvos Respublikos pareigūnais, o taip pat strateginiuose ūkio objektuose, saugos tarnybose, švietimo įstaigose pedagogais, auklėtojais ir šių įstaigų vadovais, o taip pat dirbti darbą, susijusį su ginklo turėjimu. (6)
 
Tai buvo ne visiškai pavykęs ir, žinoma, pavėluotas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo bandymo desovietizuoti Lietuvos Respubliką tęsinys. Tačiau Atkuriamojo Seimo deputato Vytauto Paliūno klausimas dėl Sovietų Sąjungos KGB ir Lietuvos Komunistų Partijos bendrininkavimo, vykdant nusikaltimus prieš lietuvių tautą, nebuvo išgirstas ne tiktai 1992, bet ir 1998 metais.
 
Lietuvos Komunistų Partija iki šiol nėra paskelbta nusikalstama organizacija, nors jos vadovavimas nusikaltimams prieš Lietuvos nepriklausomą valstybę ir lietuvių tautą yra akivaizdus. Lietuvos Respublikos okupacijos 1940 m. liepos 15 d. septyniasdešimtmečio proga itin reikšminga prisiminti Lietuvos Komunistų partijos bendrininkavimą su okupantais įforminant aneksiją. Išanalizavus Liaudies Seimo rinkimų įstatymą, 1940 m. liepos 21 – 23 d. Liaudies Seimo pirmosios sesijos stenogramą ir kitus dokumentus, galima padaryti akivaizdžią išvadą, kad iki 1940 metų nelegaliai veikusi Lietuvos Komunistų Partija, bendrininkaudama su Sovietų Sąjunga, įvykdė valstybės perversmą, kurio pasėkoje Lietuva po okupacijos buvo tariamai savanoriškai įjungta į Sovietų Sąjungą (aneksuota). Kas buvo tie Liaudies Seimo nariai, kurie 1940 m. liepos 21 d. priėmė nutarimus: paskelbti Lietuvą Tarybų Socialistine Respublika ir prašyti Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą priimti ją į SSRS?
 
Nedemokratiškuose ir prievartiniuose rinkimuose, kurie dėl „blogo oro“ buvo pratęsti vienai dienai, (7) išrinkti 79 Liaudies Seimo nariai. Iš jų 43 arba 54.4 proc. priklausė Lietuvos Komunistų Partijai, daugelis iš jų nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918-1940) laikotarpiu gyveno Sovietų Sąjungoje.
 
Įdomu tai, kad 1940 m. rugpjūčio 25 d. posėdžiavęs Liaudies Seimas balsavo už Konstituciją, kurios 98 straipsnis savotiškai panaikino Lietuvos Komunistų Partiją, nes nustatė, kad „aktyviausieji ir sąmoningiausieji darbininkų klasės ir kitų darbo žmonių sluoksnių piliečiai jungiasi į Visasąjunginę Komunistų partiją (bolševikų), kuri yra priešakinis darbo žmonių būrys jų kovoje dėl socialistinės santvarkos sustiprinimo bei išplėtimo ir visų, tiek visuomeninių, tiek valstybinių, darbo žmonių organizacijų vadovaująs branduolys“. (8)
 
Aneksavus Lietuvą, pirmiausiai savarankiškumo neteko Lietuvos Komunistų partija, o po to jos aktyvistai padarė viską, kad suverenitetą prarastų ir Lietuvos valstybė.
 
Net gi praėjus 38 metams po Lietuvos okupacijos, Komunistų partija neatgavo savarankiškumo. Štai trečiosios Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos, priimtos 1978 m. balandžio 20 d., 6 straipsnis skelbė, kad „tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų Partija. (9)
 
Dar po dešimties metų naujame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Konstitucijos projekte, paskelbtame jau Atgimimo laikotarpiu „Tiesos“ laikraštyje buvo siūloma taip suredaguoti 6-ąjį straipsnį: „Lietuvos Komunistų partija – TSKP sudėtinė dalis – yra visuomenės politinis avangardas.
 
LKP tarnauja liaudžiai ir telkia ją socializmui kurti.
 
Visos partinės organizacijos ir partijos organai veikia TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijos ir įstatymų ribose“. (10)
 
Konstatuojama neišardoma Lietuvos Komunistų Partijos vienybė su 1940 m. liepos 15 d. Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos Komunistų Partija. O tai reiškia ir bendrą jos atsakomybę už nusikaltimus, padarytus prieš iki 1940 m. liepos 15 d. egzistavusią Lietuvos Respubliką ir jos piliečius.
 
Sovietinį režimą Lietuvoje saugojo ne tiktai kariuomenė, NKVD, NKGB organai, kariniai tribunolai, bet ir Lietuvos Komunistų Partija, kurios veikėjai neretai reikšdavosi aktyviau ir agresyviau negu okupantų į Lietuvą pasiųsti kolonistai. Kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje gyvavo bendrų partijos ir vyriausybės nutarimų priėmimo praktika. Pavyzdžiui, 1947 m. gruodžio 15 d. LTSR Ministrų Taryba ir LKP (b) CK priėmė antikonstitucinį nutarimą, pagal kurį daugelis Lietuvos valstiečių neteko dalies pilietinių teisių. Juo buvo apibrėžta „buožės“ sąvoka ir parengtos sąlygos 1948 m. masiniam gyventojų trėmimui. Nutarimas skelbė, kad ūkiai, kuriuose naudojama samdoma darbo jėga, net jeigu juose dirba šeimos nariai („paslėpta forma“) buvo „buožiniai“. Pagal šį nutarimą beveik visus valstiečius (net ir mažažemius) buvo galima priskirti „buožių“ kategorijai ir deportuoti iš Lietuvos. (11)
 
Dabar galiojančio Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 102 straipsnis numato atsakomybę už okupuotos valstybės civilių trėmimą ar okupavusios valstybės civilinių gyventojų perkėlimą. Nusikaltimas priskiriamas nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų grupei. O jiems senaties terminas netaikomas. Atrodo, užtektų vieno nurodyto 1947 m. gruodžio 15 d. LTSR MT ir LKP (b) CK nutarimo pripažinti Lietuvos Komunistų (bolševikų) Partiją nusikalstama organizacija. Tačiau tai padaryti vengiama, nors panašių nutarimų, kurių pagrindu padaryti nusikaltimai, priimta labai daug.
 
Įtakingiausias Lietuvos Komunistų Partijos veikėjas Antanas Sniečkus dar 1926 metais buvo Sovietų Sąjungos pasiųstas į Lietuvą organizuoti joje komunistinę veiklą. O 1940 m. liepos 21 d. jis pasiūlė Liaudies Seimui priimti nutarimą dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. Antanas Sniečkus 1940 m. rugpjūčio 15 d. buvo paskirtas LKP CK I-uoju sekretoriumi. Savo parašu sankcionavo 1948-1951 m. Lietuvos gyventojų trėmimus, padėjo okupantams organizuoti kovą prieš rezistenciją, persekioti inteligentiją ir katalikų dvasininkiją, pritarė nacionalinių kadrų „valymui“. (12)
 
Artimas Antano Sniečkaus bendražygis buvo Justas Paleckis, kuriam SSRS ir LKP vadovai pasiūlė vadovauti marionetinei vyriausybei, ir jis 1940 m. birželio 17 d. neteisėtai sudarė vadinamąją Liaudies vyriausybę, buvo jos ministras pirmininkas, o kartu ir Lietuvos Respublikos Prezidentas. Pritardamas Lietuvos „įstojimui“ į Sovietų Sąjungą, Justas Paleckis pasirašė Lietuvos, kaip valstybės, likvidavimo aktą. Už tai 1940 m. rugpjūčio 16 d. buvo priimtas į LKP, o tai garantavo jam LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigas ilgesniam negu 25 metų laikotarpiui. Justas Paleckis įtaigiai gynė Sovietų Sąjungą, propagavo komunistines pažiūras, pelnydamas Socialistinio darbo didvyrio vardą ir net 9 ordinus. (13)
 
Nors kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose bandoma Justą Paleckį pristatyti kaip pokario metų veikėją, jautresnį Lietuvos rusifikacijai, inteligentijos ir kitaminčių ideologiniam persekiojimui, tačiau ne vienas jo pasirašytas teisės aktas byloja kitką. Štai neskelbtinas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Įsakas „Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, Lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams“ nustatė, kad išvardinti asmenys, kurie ateityje savavališkai grįš į Lietuvos TSR turi būti savavališkai nutremiami iki 5 metų. Šitą įsaką 1957 m. sausio 21 d. pasirašė LTSR AT Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis, praėjus ketveriems metams po Stalino mirties ir žymiai sušvelnėjus Sovietų Sąjungoje vykdytoms represijoms.Žymus LKP veikėjas Kazys Preikšas kartu su Antanu Sniečkumi ir Mečislovu Gedvilu buvo vienas iš LTSR vadovų, atsakingų už gyventojų trėmimus: jis 1951 m. rugsėjo 23 d. pasirašė dokumentą, kuris numatė „iškeldinti visam laikui už Lietuvos ribų į tolimus Sovietų Sąjungos kraštus priešiškai veikiančius prieš kolūkius buožes su šeimomis pagal pridedamus sąrašus“. Pagal šį dokumentą represiniai organai ištrėmė iš Lietuvos 16.150 žmonių, iš kurių 13.394 žmones pagal LTSR Ministrų Tarybos patvirtintus sąrašus. (14)
 
Kazys Preikšas 1948 metais buvo paskirtas LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju ir kuravo kultūros, švietimo, mokslo bei meno įstaigų darbą. Jis ne tiktai pasirašė tremiamų asmenų sąrašus, bet ir inspiravo Vilniaus Arkikatedros frontono ir Trijų Kryžių kalno monumento sunaikinimą.
 
Kiekvieno Lietuvos komunisto biografija puikuojasi faktais, patvirtinančiais jo ištikimybę Sovietų Sąjungai ir Visasąjunginei komunistų (bolševikų) partijai, kuri buvo karo, nusikaltimų žmoniškumui, genocido ir kitų sunkių nusikaltimų Žmonijai įkvėpėja bei organizatorė.
 
Baudžiamosios teisės teorija nusikalstamos veikos bendrininkais pripažįsta organizatorius, vykdytojus, kurstytojus ir padėjėjus. Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė ir nusikalstamas susivienijimas.
 
Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. (15)
 
Lietuvos Komunistų Partija iki 1940 m. buvo antikonstitucinė organizacija, kuri, kolaboruodama su Sovietų Sąjunga, ne tiktai įvykdė valstybės perversmą, bet ir padarė tokius nusikaltimus žmoniškumui, kaip genocidas, gyventojų deportavimas, žmonių grupių ir bendrijų persekiojimas dėl politinių, nacionalinių, religinių ir kitų motyvų.
 
Per atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo du dešimtmečius Lietuvos Respublikos Seimas neįvertino Lietuvos komunistų kolaboravimo su okupacine Sovietų Sąjungos valdžia, nepaaiškino Tautai, kas yra kolaboravimo nusikaltimas, ir tai yra didžiulė piliečių teisinės sąmonės spraga.
 
Tokią padėtį nulėmė tai, kad 1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimuose daugumą balsų gavo Lietuvos Demokratinės Darbo Partijos kandidatai, kurie buvo kitaip pasivadinusios Lietuvos Komunistų Partijos nariai. Kadangi desovietizacijos įstatymas 1992 metais nebuvo priimtas, komunistinė nomenklatūra ilgam įsitvirtino aukščiausiose nepriklausomos Lietuvos Respublikos valdžios institucijose. Todėl suprantamas Parlamento nenoras politiškai ir teisiškai įvertinti Lietuvos Komunistų Partijos padarytus nusikaltimus. Pagrindinis nusikaltimas, kurį padarė visi Lietuvos komunistai, yra KOLABORAVIMAS.
Lietuvos komunistai padarė „gudrų“ manevrą, atsiskirdami nuo Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos. Šitas manevras pasibaigė 1990 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro P. Kūrio įsakymu Nr.96 – 10, kuriame nurodyta, kad „Lietuvos Komunistų Partijai pakeitus pavadinimą, perregistruoti ją kaip Lietuvos Demokratinę Darbo partiją“.
 
Nepriklausomybės akto signataras L. N. Rasimavičius rašo: „Būdamas teisininkas, suvokiau ganėtinai keistą ir dviprasmišką „skyrybų“ su SSKP procedūrą: juk kompartijos nario bilietas buvo „dvigubas“, viename jo lape buvo rašoma, kad bilieto savininkas yra SSKP narys, o kitame – kad tas pats asmuo yra LKP narys: šitaip jam buvo primenama, kad toji „LKP yra tik vienos nedalomos SSKP – dar palyginti neseniai šitaip persikrikštijusios stalininės VKP (b) – kovinių būrių… Ir tikrai: jei sovietinė LKP būtų buvusi laikoma tikra partija (kaip teigė jos pavadinimas) tai jokio „atsiskyrimo“ iš viso nebūtų prireikę, pati idėja atrodytų absurdiška! Matyt, vienaip ar kitaip siekta įpiršti Lietuvos žmonėms įvaizdį, esą atsiskyrusi LKP neturinti jokio tęstinumo anos LKP atžvilgiu, taigi, ir neprivalanti nieko atsiprašinėti už niekšybes ir žiaurumus, vykdytus Lietuvoje po LKP vėliava. Kitaip kaip priversi žmones suprasti, kodėl „naujajai“ LKP turi vadovauti ir per ją vėl daryti įtaką šalies politiniams ir visuomeniniams procesams tie patys asmenys, kurie dar vakar koordinavo okupantų represinių struktūrų veiklą LSSR teritorijoje – ir jei ne patys asmeniškai dalyvavo tautos naikinime, jos kovos už laisvę aršiame slopinime, tai tikrai buvo puikiausiai ir pirmoje eilėje apie tai informuoti?“ (16)
 
Visuomeninis Vilniaus Tribunolas 2000 metais savo nuosprendyje taip apibūdino kolaboravimo nusikaltimą: „Teisėjų kolegija į kolaboravimo sąvokos turinį įtraukia iš kolaborantų sudarytos marionetinės vyriausybės centrinės ir vietinės valdžios pareigūnus, valdininkus ir tarnautojus, prievarta vertusius piliečius paklusti okupantų politinei valiai.
 
Kolaboravimas turi tris aspektus: teisinį, politinį ir moralinį. Teisinis aspektas – tai kolaboranto veikla prieš savo valstybę, už kurią atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Politinis aspektas – tai kolaboranto sąmoningas, savanaudiškas dėl politinių, ekonominių ar ideologinių sumetimų siekis įgyvendinti savo tikslus okupanto pagalba. Moralinis aspektas – tai kolaboranto veiksmai, siekiant pateisinti okupaciją“. (17)
 
Tribunolo teisėjai kolaboravimo nusikaltimo subjektais įvardino marionetinės valdžios institucijų pareigūnus, valdininkus ir tarnautojus, kurie prievarta verčia piliečius paklusti okupantų politinei valiai. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 120 straipsnis „Kolaboravimas“ nusikaltimo subjektu nurodo Lietuvos Respublikos pilietį. Manytume, kad Baudžiamojo kodekso sąvoka yra tikslesnė, nes už kolaboravimą yra atsakingi, būtent, okupuotos ar aneksuotos valstybės piliečiai. Okupantai ir kolonistai yra atsakingi už kitus nusikaltimus, o ne už kolaboravimą. Tačiau ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 120 straipsnyje pateikta kolaboravimo nusikaltimo subjekto sąvoka turi trūkumų, nes nenumato juridinių asmenų atsakomybės už tokį nusikaltimą. Kadangi to kodekso 20 straipsnis nustato juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, kuri netaikoma valstybei, valstybės ir savivaldybės institucijai bei įstaigai ir tarptautinei viešajai organizacijai, o juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą numatyta juridinio asmens atsakomybė specialiojoje kodekso dalyje, juridinis asmuo nėra atsakingas už kolaboravimą.Istorinė patirtis rodo, kad kolaboruoja ne tik pavieniai asmenys, o partijos ir organizacijos, t. y., juridiniai asmenys, kurių veikla yra žymiai pavojingesnė už vieno piliečio nusikalstamą veiką. Lietuvos komunistai buvo okupacinės Sovietų Sąjungos valdžios ir represijų įrankis. Dabar irgi Lietuvoje kuriasi ir egzistuoja prorusiškos partijos, kurios yra oficialiai įregistruojamos. Nežinia, kokios valstybės interesus jos gintų okupacijos ar aneksijos sąlygomis. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 121 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimą ir veiklą, tačiau ir šito nusikaltimo subjektas yra tiktai fizinis asmuo. Už nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai neatsako juridiniai asmenys. Ir tai yra didelis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso trūkumas. Nesuprantamas šitų sunkių ir valstybei pavojingų nusikaltimų subjektų įvardinimas įvardžiu „tas“, kurį būtina pakeisti fizinio ir juridinio asmens sąvokomis. Politines partijas tikslinga suvokti kaip galimai pavojingas konstitucinei santvarkai organizacijas, nes to mus moko Lietuvos Komunistų Partijos bendrininkavimas su Lietuvą 1940 metais okupavusia Sovietų Sąjunga.
 
Išvados ir pasiūlymai:
 
Lietuvos Komunistų Partijos padaryti nusikaltimai 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, iki šiol nėra įvertinti nei teisiniu, nei politiniu, nei moraliniu aspektais. Tai sąlygojo komunistinės nomenklatūros, pasivadinusios kitais pavadinimais, įsitvirtinimas atkurtos Lietuvos Respublikos valdžios institucijose.
 
Kolaboravimo nusikaltimo samprata tebėra niekada ir niekam nepritaikyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 120 straipsnio sąvoka, kuri nepasiekė Lietuvos Respublikos piliečių teisinės sąmonės. Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos partizanų kapelionas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas 2010m. rugsėjo 10 d. laikraščio „XXI amžius“ 66-ajame numeryje paskelbtame straipsnyje „Padarėme didelę klaidą palikę komunistų nusikaltėlių teismą Dievui“ rašo: „Lietuviai padarė didelę klaidą – paliko komunistų nusikaltėlių teismą Dievui. Lietuviai labai krikščioniška tauta, todėl nė vienas sovietinis tardytojas, teisėjas ar prokuroras nebuvo nubaustas už padarytus nusikaltimus. Taip nebaudžiami jie sugrįžo į valdžią. Būtina atstatyti teisę ir teisingumą. Šiuo metu jie kelia balsą prieš Lietuvą ir nori įamžinti kolaborantus, nusikaltėlius ir brazauskus“.
 
Belieka tiktai pritarti monsinjorui Alfonsui Svarinskui, iš nevilties besišaukiančiam Viešpaties, ir prašyti Lietuvos Respublikos Seimo:
 
1. Priimti nutarimą, kuriuo pripažinti Lietuvos Komunistų Partiją nusikalstama organizacija, kolaboravusia su Sovietų Sąjungos okupacine valdžia ir 1940 metais įvykdžiusia valstybės perversmą ir padariusia nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei bei konstitucinei santvarkai, o 1940-1990 metų Lietuvos aneksijos laikotarpiu organizavusia Lietuvos Respublikos teritorijoje genocido, okupuotos valstybės civilių trėmimą, saugomų kultūros objektų naikinimo ir nacionalinių vertybių grobstymo nusikaltimus. Pateikti aiškų ir visiems suprantamą Lietuvos Komunistų Partijos vaidmens mūsų valstybės istorijoje politinį ir moralinį įvertinimą.

2. Pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107, 108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys.

 
Vilniaus miesto Savivaldybei siūlytume nedelsiant perkelti kolaborantui rašytojui Petrui Cvirkai miesto centre pastatytą paminklą ant jo kapo.
 
Šaltiniai:
 
1) Viena diena. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) ketvirtoji sesija. 1992 m. vasario 5 d. posėdžio stenograma. Vilnius. 1992., 12 psl.
2) Lietuvos Respublikos laikinasis įstatymas „Dėl kai kurių apribojimų užimti pareigas valstybinėje tarnyboje“. Lietuvos aidas. 1992 m. kovo 6 d. Nr. 46.
3) Viena diena. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) ketvirtoji sesija. 1992 m. vasario 5 d. Posėdžio stenograma. Vilnius. 1992. 58-59 psl.
4) Ten pat. 75-76 psl.
5) Ten pat. 81 psl.
6) Valstybės žinios. 1998. Nr. 65-1877.
7) ir 8) Lietuvos Liaudies Seimas. Vilnius. „Mintis“. 1985. 30 psl., 195 psl.
9) Lietuvos Valstybės Konstitucijos. Vilnius. „Mokslas“. 1989. 149 psl.
10) Ten pat. 202 psl.
11) Tarybų Lietuvos valstietija. Vilnius. 1979. 90 psl.
12) Vytautas Tininis. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Vilniaus enciklopedija. 1994. 250-263 psl.
13) Ten pat, 212-220 psl.
14) E. Grunskis. Didžiausi pokario trėmimai. „Gimtasis kraštas“. 1992. Nr.17
15) Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 25 str. 4 dalies redakcija, patvirtinta 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX – 1495. „Valstybės žinios“. 2003. Nr. 38-1733.
16) L. N. Rasimavičius. „SSKP padalinio Lietuvoje perorganizavimas į Lietuvos Komunistų Partiją ir jo pasekmės“. 1993. 4 psl.
17) Vilniaus Tribunolo nuosprendis. Vilnius. 2000. 160-161 psl.

Pranešimas buvo perskaitytas 2010 m. spalio 29 d. konferencijoje „Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai“


Nuotraukose:
 

1. Dalyviai LRS Konferencijų salėje, prezidiumas
2. Kalba soc. m. dr. Zita Šličytė
3. Kalba teisininkas, dr. Dainius Žalimas
4. Pranešimą skaito advokatas Vytautas Zabiela

Voruta. – 2010, gruod. 23, nr. 24 (714), p. 14.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra