Kol Anykšta iš Rubikių į Šventąją tekės…

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

1999 m. spalio 28 d. habil.dr., VDU Humanitarinio fakulteto istorijos katedros profesoriui, Lietuvos MA nariui ekspertui, Lietuvos katalikų mokslo akademijos, LR valstybinės paminklosaugos komisijos, Lietuvos mokslo tarybos nariui, buvusiam Istorijos instituto direktoriui (1992–1999), Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatui, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordino kavalieriui, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkui Antanui Tylai sukako 70 metų.
Iš Anykščių–Rubikių kelio Rubikių kaime pasukus į dešinę, į vieškelį, kuriuo truputį pavažiavus, toliau laukų keliuku nužingsniavus link Rubikių ežero sustoji prie kuklaus paminklo, ant kurio užrašas byloja: “Čia, ežere, 1945 04 28 enkavedistų buvo sušaudytas šaulys – partizanas Kazys Tyla, g. 1915”.
Ši vieta mano bendrakeleiviui profesoriui Antanui Tylai gražiausia ir liūdniausia Lietuvoje. Nuo anos lemtingos dienos jo vyresnysis brolis Kazys nebepastebi metų laikų kaitos, nebemato, kaip medžiai meta lapus, o pavasarį vėl sužaliuoja, kaip paukščiai grįžta į gimtuosius lizdus, negirdi ir niekada nebegirdės dainuojant “Žemėj Lietuvos Ąžuolai žaliuos”.Nesulaukė jis ir pirmagimio sūnaus gimimo, neišgirdo jo krykštavimo, jų žvilgsniai niekada nesusitiko.
1944 m. birželio 15 d. Burbiškių–Rubikių apylinkių Šauliai, LLA nariai, 1941 m. birželio sukilimo dalyviai nutarė iš Lietuvos  nesitraukti ir ginklu pasipriešinti sovietiniams okupantams. Tų pačių metų gruodį Anykščių valsčiaus Burbiškio miške susirinkę per 100 partizanų iš Anykščių, Skiemonių, Debeikių, Kurklių ir Kavarsko valsčių struktūriškai susiformavo į būrius, skyrius, o vadu išsirinko vyresnįjį puskarininkį Kazimierą Tylą. Rinktinės kūrimas užbaigtas iškilminga priesaikos ceremonija (šioje vietoje dabar stovi paminklas). Tai buvo pirmoji LLA partizanų rinktinė Anykščių krašte.
1944 m. gruodžio 26–27 d. NKVD kariuomenės dalinys užpuolė rinktinės stovyklą, tačiau partizanai puolimą atrėmė ir naktį pasitraukė į Romuldavos miškus.
1945 m. balandžio 28-osios rytą NKVD kareiviai rinktinės įkūrėją ir vadą Kazimierą Tylą-Tarzaną suėmė, tardė, po to įvarė į ežerą, sušaudė ir ten paliko. Šitaip netoli gimtųjų namų nutrūko jo biografija. Sušaudyti jį įsakyta vandenyje, kad dingtų pėdsakai net pakrantės smėly. Namiškiai ir artimieji vidurnaktį slaptai palaidojo jį Rubikių , vėliau, po dvidešimtmečio, – vėl slaptai – perlaidojo Burbiškio kapinėse, kur amžinam poilsiui sugulę kiti šeimos nariai.
1945 m. vasario 9 d. buvo žuvęs rinktinės vado pavaduotojas Julius Tyla-Šarkis. Pastarojo kūnas pirmasis iš šio krašto partizanų išniekintas Anykščiuose. 1947 m. sausio 22 d. suimtas paskutinis rinktinės vadovybės narys, 1944–1945 metais vadovavęs Burbiškio kaimo laisvės kovotojų grupei, Rapolas Tyla-Simonas. Rapolas ir Julius Antano tik bendrapavardžiai.
Kazys buvo sąmoningas pilietis, rimtas, mažakalbis. Domėjosi literatūra, turėjo gausią biblioteką, nemažai knygų apie raudonąjį terorą. Prenumeruodavo laikraščius ir žurnalus, juos komplektuodavo.Nacių okupacijos metais platino slaptą spaudą, kurios atsiveždavo iš Vilniuje gyvenančių bendraminčių.
Kazys prieš karą ir pats parašydavo į spaudą. Kartą jaunimo laikraštis buvo paskelbęs konkursą tema “Papuoškim Lietuvą medžiais”. Už rašinį redakcija jam paskyrė antrąją premiją, o pati rašinį išspausdino.
Jis baigė Salų žemės ūkio mokyklą, buvo veiklus jaunųjų ūkininkų ratelio narys, jo pirmininkas. Prie namų, brolių padedamas, užaugino gražų sodą, įveisė vienintelį visoje apylinkėje medelyną. Karinę tarnybą 2-ajame pėstininkų Algirdo pulke, dislokuotame Kaune, baigė vyresniuoju puskarininkiu, priklausė Šiaulių sąjungai, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime Kaune.
Lietuvos kariuomenėje tarnavo ir kiti du Antano broliai – Juozas husarų, o Povilas artilerijos pulke.
Netoliese, ant kalvelės, beveik ranka pasiekiami gimtieji Bičionys. Baudžiavos laikais tai buvo valstybinis (“karališkasis”) kaimas. Jo pakraščiu vingiuoja Anykšta. Ant jos yra buvę dvi užtvankos, prie kurių regėt galėjai, kaip krenta šniokšdamas vanduo. Ant jos krantų – kitų kaimų vardai: Klikūnai, Burbiškis, Rubikiai, Žežumbris. Bičionyse tebėra Panevėžio – Švenčionėlių geležinkelio bėgiai (iki Rubikių), geležinkelio stotis. Tačiau nutilo bildėjęs siaurukas, tylu Bičionių stotyje, kur būdavo daugelio kelionių pradžia.
1999 m. siaurajam geležinkeliui sukako 100 metų. Rugsėjo 18 –ją tarp šventinio reiso dalyvių buvo ir profesorius su žmona Romualda. Jų nuomone, būtų gerai, jei siaurukas riedėtų į Rubikius ir antrą šimtmetį.
Profesoriaus tėvas trejetą metų triūsė Amerikoje, liejo prakaitą karštose plieno liejyklose, kad sugrįžęs į Tėvynę galėtų sutvarkyti ūkį kaimui skirstantis į viensėdžius. Sekmadieniais išeidavo jis į laukus apžiūrėti plaukėjančių javų, dobilų. Mintyse dažniau matau, sako Antanas, kaip tėvas vienmarškinis, ankstyvą rytą kieme plaka dalgį. O motinos ratelis, kai laukuose boluodavo sniegas, sukosi ir sukosi. Atėjus vasarai, atšlaimo pakrašty boluodavo ištiestos drobės, o pati skubėdavo į pievas, į laukus.
Be trijų anksti mirusių vaikų, šeimoje buvo devyniese. Deja, šiandiena tik viena gyva sesuo  Julija pasiliko. Brolis Bronius 1946 metais areštuojamas ir kaip politinis kalinys, “be vardo, pavardės – tik numeris eilinis”, atsiduria Vorkutoje. Ten ir baigėsi jo gyvenimo kelias. Į tėvynę grįžo cinko karste ir palaidotas Anykščių kapinėse. Abu tėvai, sesuo su sūnum ir brolis 1951 m. rudenį ištremiami. Į Lietuvą sugrįžo po penkerių metų be teisės gyventi savuose namuose.
Po kiekvienos bolševikinės deportacijos, žiūrėk, neberūksta kurio nors kaimyno trobos kaminas, dieną nebežydi langai vaikų veidais, o kieme netrukus pradeda loti svetimi šunys.
Antanas, kaip ir kitas brolis, gyvenęs ne namuose, tremties išvengė, tačiau studijuoti Vilniaus universitete teko be namiškių paramos. Porą metų vienintelės pragyvenimo lėšos buvo stipendija, nes dėl savo biografijos darbo gauti negalėjo. Ūkininkų sūnus, išauklėtas tautiškoj dvasioj, per visą sovietinę okupaciją nebuvo nei komjaunuolis, nei kompartietis.
Žmogų galima ištremti, atimti iš jo Tėvynę, gimtinę, bet negalima atimti įsitikinimų, Bičionių tarties kalbos, iš A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio išmokto rašto, lygiai kaip iš Anykštos čiurlenimo, iš gegutės kukavimo. Anot poeto, vanagas gali sugauti tik paukštį, bet jojo giesmės nesugaus.
“Kol Anykšta iš Rubikių į Šventąją tekės, tol per Vėlines ant J. Basanavičiaus kapo degs žvakutės, tautiečiai padės gėlių ir nepamirš už Laisvę kritusių vardų. O ant Šeimyniškėlio piliakalnio anykštėnai tikriausiai pastatys veikiančią medinę pilį, menančią Lietuvos istoriją”, -– įsitikinęs istorikas iš Bičionių.
Profesoriaus namiškių likimas – tai dar vienas skaudžios mūsų krašto istorijos paliudijimas. Ir tų sielvartų vienoje šeimoje tiek, jog į storus tomus nesurašytum. Sunku mums, į sibirus netremtiems ir naktį slapčia nelaidojusiems artimųjų, visa tai suprasti.
Vaikystėje bėgiodamas po žiedais pasidabinusį sodą, mažasis Untaniukas nenujautė ir negalėjo nujausti, kokią lemtį likimas kam skirs.
Rusai Bičionyse, kaip ir Vilniuje, pasirodė 1944 m. liepos 13 d. Jų būrys apsistojo Antano tėvų sodyboje ir gana greitai iš vasaros virtuvės spėjo pavogti įvairių maisto produktų. Antanas dar prisiminė, kaip sprogęs sviedinys sunkiai sužeidė tris kaimynų sūnus. Vieną iš sužeistųjų, jo draugą, motina vežė į Anykščius, tačiau pakeliui jis mirė.
Burbiškyje baigęs penkias pradinės mokyklos klases, mokslus Antanas tęsė Anykščių gimnazijoje, vėliau – vidurinėje mokykloje. Šių eilučių autorius prisimena aukštą, liekną jaunuolį, nes mokėsi toje pačioje mokykloje, tik pradėjo ją lankyti trejais metais vėliau.
Antanas mėgo literatūrą, po ranka visuomet būdavo mėgstamos poezijos tomelis, pats pabandydavo eiliuoti, dalyvavo mokyklos literatų būrelyje, yra buvęs jo pirmininkas, literatūros vakaruose paskaitydavo savo kūrybos.
A.Vienuolį Antanas pirmą kartą pamatė pradėjęs lankyti gimnaziją. Drauge su kitais literatais jis ne kartą lankėsi rašytojo namuose, klausėsi jo įdomių pasakojimų. Teko su juo keliauti į Niūronis, Jono Biliūno gimtinę, kartą kitą sveikinti Vardo dienos proga ir gauti dovanų knygų, būtent – “Išdukterę” ir “Užkeiktuosius vienuolius”.
Kaip ir daugeliui bendraamžių anykštėnų, Antanui tekdavo matyti skrebynės kiemelyje išniekintus partizanų kūnus. Ten gulėjo ir Niūronių pradžios mokyklos mokytojas Jurgis Urbonas-Lukštutis, žuvęs 1948-ųjų vasario 2 d. Beje, žuvo ir du Jurgio broliai.
Žmonės, iškviesti atpažinti nužudytųjų ar kankinami ir tardomi, dažnai kartodavo: nežinau, nemačiau, negirdėjau. Šiandieną drauge su poetu Vytautu Cinausku raudonojo ir rudojo teroro liudininkai turėtų drąsiai sakyti:
Aš mačiau. Aš žinau. Aš girdėjau. Ir tylėti dabar nevalia. Lietuva nukankinta gulėjo Kruvinų akmenų patale.
Kaip Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas arba anykštėnų anykštėnas, anot Vilniaus konservatorijos dėstytojo Jono Tuskenio, profesorius dažnai lankosi gimtuos kraštuos, palabina kiekvieną sutiktąjį, pakalbina kaimynus, kurių kasmet retėja. Kai Anykščių ar Burbiškių bažnyčios varpai liūdnu gausmu pakviečia laidoti artimą kraštietį, profesorius, žiūrėk, jau ten. Jo paakintas šių eilučių autorius irgi nuvyko palydėti į paskutinę kelionę šviesaus atminimo mokytoją Alfonsą Ulčiną.
Spalio 28–oji profesoriaus jubiliejinis gimtadienis.
Kaip, profesoriau, paprastai paminit šią datą? – teiraujuosi.
“Labai kukliai. Juk už kelių dienų Visų šventųjų šventė ir Vėlinės. Negali pamiršti, jog nebeturi tiek daug brangių ir artimų žmonių. Reikia aplankyti jų kapus, nunešti gėlių, uždegti žvakutes. Būtent rudenį, rugsėjį ar spalį, dažnai sapnuoju Kazį.Jis, gyvas ir sveikas, vis grįžta iš kažkur namo, pasisveikina su visais, apžiūri sode obelaites, atsisėda prie svirno ant akmens ir skaito , regis, savo dienoraštį. Kitą kartą sugrįžęs semia iš šulinio, kuris arčiau trobos, vandenį ir padeda motinai laistyti daržus”.
Akivaizdu, jog buvę politrukai ar Stalino anūkai sapnuoja kitokius sapnus. Dar kartą taku, kuriuo Kazys žengė paskutiniuosius gyvenime žingsnius, nueiname iki vandens. Iš lėto skęsta ežere rudens diena. Už horizonto saulė netrukus pasislėps. Prie paminklo pasiliks budėti tik Kazio sūnaus Tėvo atminimui pasodintas ąžuoliukas. Po nakties išauš naujas rytas. Tegul jis būna giedras ir gražus. Tai mano linkėjimas gerbiamam Jubiliatui, Anykštėnų anykštėnui, Antanui, geram bičiuliui.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra