Koks tas spalio mėnuo?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Štai jau kelintas rytmetis šalnos pakąsti be vėjo krinta lapai. Taip tyliai paslaptingai čežėdami… Spaliui tenka pirmoji rudens pusė. Šio mėnesio vidutinė oro temperatūra – 6–8 laipsniai šilumos. Tačiau kai mėnesio pradžioje paros temperatūra krinta žemiau nei 10 laipsnių, ištinka gilios šalnos. Tuomet gamtoje vyksta labai ryškūs pokyčiai.
 
Šalnos sparčiai nuauksina klevus, beržus, uosius. Dar savaitė kita – ir medžių šakos paliks nuogos. Spalio pabaigoje lapus numeta net ir ąžuolai. Kai   vidutinė paros temperatūra nukrinta žemiau nei 5 laipsniai šilumos, apskritai baigiasi augalų vegetacija. Tad prasidėjus antrajai spalio mėnesio pusei – pats spalvų šėlsmas Lietuvos gamtoje. Ypač kai saulutė pro miglas šypteli… Pats tinkamiausias laikas keliauti į gamtą, lankytis parkuose, šiurenant kojomis margaspalvių lapų pusnis.
 
Senovėje šis laikas ir vadintas lapkrisčiu – pagal tai, kas darosi aplinkui. Gi žemės ūkio darbus įprasmindavo visagavio mėnesio pavadinimas – jau visas derlius būdavo užbaigiamas nuimti nuo laukų, iš daržų ir sodų: ir linai, ir ropės, ir obuoliai. Dar prisimintina, kad senuose kalendoriuose šis mėnuo įrašytas septintinio vardu. Tai andainykščio laiko skaičiavimo aidas, įrodantis, kad žemdirbiui metai išties prasidėdavo tada, kai laukus užlieja pavasarinė žaluma.
 
Iš spalio orų būdavo spėjamas žiemos charakteris. Sakydavo senoliai: jei spalis ūkanotas, žiemą bus daug sniego; jei spalis šaltas – sausis bus gražus; jei spalį pasirodė sniegas ir kiškis tris dienas neišbėgo iš miško, pėdų laukuose nepadarė, tai sniegas jau nebenutirps…
 
Spalio pradžioje pagal senovines tradicijas ūkininko šeima jau sužaliavusį žiemkentėlių lauką apeidavo ratu, vis patilindžiuodama šv. Pranciškaus dieną, spalio 4-ąją, pašventintu varpeliu. Tai tam, kad rugelius negandos lenktų, kad ateinančiais metais vasarą kokių bėdų neištiktų, kad šeima laimingai sulauktų šviežios duonelės… Šiame paprotyje matome atgarsius visame pasaulyje paplitusių tikėjimų, kad varpo garsai atitolina daugelį nelaimių. Šv. Pranciškaus varpelio garsai gindavo ir nuo vėtros eibių, ir nuo žaibo įtrenkimo.
 
Kaimo laukuose spalio mėnesį būdavo baigiamas bulviakasis, išmėžiamas ir apariamas mėšlas. Senoliai sakydavo, kad kaupuose bulvių žiurkės neėda, jeigu jos sudėtos mėnuliui dylant. Rudeninis mėžimas taip pat turėtų būti atliekamas per delčią. Parenkama diena, kai nepučia šiaurės vėjas, tada lėčiau pūva. Pūdymui arti tas laikas irgi palankus, nes piktžolės neišsikeroja. Kad dirvoje išnyktų usnys, žmonės senovėje darydavo tokį „burtą“: vežant mėšlą po vežimu pririšdavo žaibo trenkto medžio pliauską.
 
Pavadinimas „spalis“, seniau – „spalių“ arba „spalinis“, pasako, kad pagrindinis šio meto rūpestis kaime būdavo linų apdorojimas. Spaliai – tai lūženos, kurias reikia nubraukti ir iššukuoti sulaužius mintuvais atsiklojėjusių linų stiebelius. Panaudodavo spalius namo lubų apšiltinimui. Darbas nors ilgas, tikra „lino kančia“, bet atliekamas po stogu, prikūrentoje jaujoje: ten sausa, šilta.
 
Ir tikrai nepabosdavo, pasikvietus kaimynų talką. Susirinkus jaunimui skamba juokai, pašmaikštavimai. Štai talkininkai šeimininkės klausia: „Ką išvirsi pabaigtuvėms?“ Ta atsako: „Spalių gručę su šuns koja“ O jei kuris nuo valgio nosį suka, paklaus: „Ko vaipais kaip kumelė, spalių paduota?“ Dar ir palygins: „Gražus kai šuva, iš spalių išlindęs“. O šalin pavaryti gali taip: „Eik sau į spalius gult“.
 
Mintuvai irgi tinka vaizdingiems palyginimams. Štai apie godžiai valgantį taip pasakoma: „Ans ėda kaip mintuvais“ Ir įžūlėlį, blogai išauklėtą jaunikaitį   taikliai apibūdina: „Tas tai per mintuvus neperleistas“. Linamynio talkos paliko mums daug pasakojimų, dainų; jauja – tarsi kokia įdomybių ir paslapčių skrynia. Ko tik ten neatsitikdavo rudens vakarais, ypač jeigu kas užrūstindavo dievaitį Gabjaujį… Jis jaujos viešpats!
 
Upių bei ežerų vanduo sulaiko šilumą, tad švintant iš jų kyla ir driekiasi miglos tumulai. Kaimo aštrialiežuviai ir iš to rastų, ką pasakyti smagaus: „miglą pūsti į akis“ – reiškia įžūliai meluoti, „miglos košė“ – visiškas žioplys, „miglos padauža“ – vaiduoklis. Ypač vaizdingų posakių esama apie šalną: „Ko čia trepsi kaip šuva ant šalnos?“; „Lenda kaip šalna po stogu“; „Ieškok dilgynių po šalnos“ (tai reiškia, kad jau per vėlu); „Tėvo visi bijo kaip šalnos“; „Jisai ateina ir vėl išlekia kaip šalna“ (labai greitas).
 
Arba supeikiant kieno nors padarytą darbą: „Koks te jo darbas: kur kliuvo, kur nekliuvo, pereita kaip šalnos“; „Reik darbo žiūrėti, o jeigu mėtysis kaip šalna patvoriais, nieko neturės“. Ir sukeikiant: „O kad tave šalna“. Senbernį kaime dažnai pavadina „šalnakandžiu“. O jei apie obuolį ar kriaušę taip pasakys, tai reiškia, kad yra vėlyvosios rūšies. Gyvulys gali būti „šalno“ plauko – toks su balkšvu atspalviu. Kartais labai apibendrintai, bet teisingai pasakoma: „Kaip šalnai – mums visur negerai“.
 
Taigi svarbu nepasiduoti rudens melancholijai, maloniai pasidžiaugti gražiausiu metų laiku, o blogą nuotaiką įveikti jumoru.
 
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.
 
„Lietuvos radijas“
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra