Koks tas lietuviškas šaltis?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prisiklausę kalbų apie globalinį klimato atšilimą, ėmėme nebetikėti, kad į Lietuvą gali sugrįžti tos tikrosios, sniegingosios ir speiguotosios žiemos. Čia dar ruduo palepino švelnumu ir net grybais miškuose… O štai prasidėjo gruodis: balta, balta, kur dairais!
 
Taigi pakalbėkime apie žiemą ir pasidžiaukime mūsų kalbos žodingumu. Gamtos požymiai rodo žiemą būsiant rūstoką: miško žvėreliai užsiaugino tankius kailius, sukaupė nemažai riebalų atsargų, ąžuolai ir šermukšniai buvo derlūs. Ir tradiciniai kalendoriniai orų spėjimai sako, kad teks šaltį prisijaukinti. Kaimo senolių išmintis paguodžia, nes „lengva žiema – ligonių žiema“: žmonės labiau serga, kai šlapia ar drėgna. Gal iš čia malonybiniai žiemos įvardijimai: žiemikė, žiemutė, žiemukė, žiemužėlė… O jau miškas koks gražus sniegu pasidabinęs!
 
Kaip gi kvepia lietuviškas šaltis ir koks jis būna? Ogi toks: smarkus, piktas, didis, stiprus, skaudus, spiginamas, peršus, pasiutiškas, neiškenčiamas! Na, kai jau pradeda mažėti, tai sakoma, jis „plyšta, sprogsta, krinta“, tada būna „atsimetęs, atsileidęs, atlyžęs“. Ilgesnėje žiemos kelionėje: „šaltis akis merkia“, „šaltis dvasią ima“, „šaltis riečia į ožio ragą“. Žmogus tada skundžiasi: „Sušalau į šunį, į varlę, kaip žvirblis ant virbyno.“ Žiemos kelionėms kaimo žmonės pindavosi didžiulius šiaudinius batus.
 
Šaltis, beje, net karą gali laimėti. Patarlė sako: „Sušalo kaip prancūzas prie Maskvos“, arba „Sušalo kaip vokietis prie Stalingrado“. Taigi šaltis vertas generolo antpečių.
 
Šalčiu galima ir keiktelti: „Kad tave šaltis!“ Ir pajuokti tinginį: „Tik nesušalk ant pečiaus su kailiniais.“ Bet „šaltis gydo tinginius“.
 
Apie šaltį kaimo vaikams štai kas pasakojama:
 
„Žiemos mėnesiai kartą tarpusavyje taip kalbėjosi: Sausis gyrėsi, kad daugiau už visus gali šaldyti. Sako:
 
– Aš galiu poną vilkenose sušaldyti.
 
Atsiliepė Vasaris:
 
– Aš tai galiu sušaldyt veršį karvėje. Dar tu šito prasto žmogaus apdriskusio, kur ana važiuoja į girią, nesušaldysi!
 
– Naje! – atsiliepė Sausis ir pradėjo tą žmogų šaldyt.
 
Tas žmogus iššokęs iš rogių, bėgt, rankas mušt; nubėgęs į girią, ėmė medžius kirst; prisikirtęs tuoj pėsčias namo! Sausis žiūri, kad tas žmogus, priešingai, ima šilt. Vasaris tada ir sako:
 
– O ką, ar sušaldei?
 
– Kur tu jį sušaldysi! Kaip ėmė bėgt, man su rankom per snukį mušt, turėjau pamest šaldęs.
 
Tada Kovas pasakė:
 
– Aš tai galiu šaldyt, medį iki šerdžiai sušaldau! Tik vargas, kad saulė man dieną neleidžia.“
 
Senovėje būta papročio šaltį ir pūgą pakviesti prie šventosios vakarienės stalo. Šeimininkas atidaro duris ir šaukia tuodu vidun, gal kad pamaloninta žiema žmonėms bėdų nepridarytų. O kad šaltis atlėgtų, tai kaime juokomis sakydavo: nuvažiavęs miestelin, suskaičiuok dvylika plikių ir šaltis nusprogs. Tik kaip juos suskaičiuoti? Juk visi dėvi žiemines kepures… Atodrėkio požymiai tokie: katė pro langą žiūri, šuo sniege voliojasi, varnos eketėje maudosi.
 
Apkalbėjus mūsiškį šaltį, žinotina, kad žemiausia temperatūra Žemėje yra užregistruota 1983 m. birželio 21 d. Antarktidoje, netoli geomagnetinio pietų poliaus, tai –89,2 C! Lietuvoje būta tik pusės to šalčio: 1956 m. sausio 31-osios naktį Utenos apylinkėse termometras rodė –42,9 C.
 
Apie sniegą irgi žodingai galima pasakyti. Kuomet smarkiai sninga, tai „drebia, drėpina, sneigėja“, o smulkiomis sniego kruopomis „birena, birsnoja, snaiguriuoja“. Snaigės – tai sniego žvaigždutės, snaiguolės, sniegelės, sniegulės. Mėnesienoje blizga spinguolės; tada takas po kojomis gurgžda tarsi „vyturiai giedotų ar čiurkštų“. Pusnys dar vadinamos pūtiniais, vėjapūtomis, vėputėmis, ruzgais. Kai pūga, „tai dangus su žeme maišosi, velniai veselioja“.
 
Labai įdomiai sniegą įvardija Šiaurės tautelių žmonės: eskimai, nganasanai, čiukčiai. Pasirodo, jų kalboje nėra bendrinio žodžio „sniegas“. Tačiau turi per 20 žodžių įvairioms jo atmainoms pavadinti, išreikšti tai, ką mes nusakome būdvardžiais: birus, purus, lipnus, kristalinis. Šiaurės tautelių kalbose tai visiškai atskiri žodžiai. Iš to galima spręsti, kaip kartu su kalba rutuliojosi žmogaus mąstymas, kildamas nuo konkretybės į apibendrinimus, abstrakčias sąvokas.
 
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra