Kokių pokyčių sulauksime – realių ar tariamų?

Autorius: Data: 2013-01-23, 13:38 Spausdinti

Vorutos“ pokalbis su Vilniaus rajono savivaldybės tarybos nariu Gediminu Paviržiu apie viešojoje erdvėje girdimus pamąstymus dėl galimų prolenkiškos Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) veiklos pokyčių, šiai partijai tapus koalicine šalį valdančioje LR Seimo daugumoje.

LLRA partija tapo valdančiąja, ji įeina į koalicinę daugumą LR Seime, turi atstovų šalies vykdomojoje valdžioje. Anksčiau neretai ši partija turėdavo priekaištų šalies valdžiai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kaip Jums atrodo, ar keisis LLRA pozicija šiuo klausimu?

Esu tikras, Lietuvos gyventojų nestebina, kad kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai jiems atstovauja valdžios institucijose ar dirba vykdomojoje valdžioje. Juk jų yra kiekvienoje partijoje. Kalbant apie LLRA, galiu pasakyti, kad šioje partijoje juntami teigiami pokyčiai, vyksta kartų kaita, bent jau Vilniaus rajono savivaldybėje kur kas labiau domimasi jaunais, išsilavinusiais, aktyviais žmonėmis, kurie, užimdami atsakingus postus, daugiau dėmesio skiria realiai veiklai rajono žmonių labui nei politikavimui. Suprantama, kai partijos atstovai įeina į valdančiąją koaliciją, turės keistis ir ankstesnioji aštri ir mažai motyvuota retorika, ypač už Lietuvos ribų. Turint realios valdžios svertus, nepakaks domėtis, kritikuoti, reikės spręsti sudėtingus šalies ekonominius, socialinius klausimus, taip didės LLRA atsakomybė už savo atstovų veiksmus, už indėlį keliant visos Lietuvos gerovę. Mano nuomone, visus šalies viduje kylančius klausimus ir ginčus geriausia spręsti namuose, tačiau visiems laikantis galiojančių teisės aktų, pagarbos vieni kitiems.

LLRA vadovai, pretendavę į koaliciją, viešojoje erdvėje teigė, kad jiems svarbiausi yra žemės grąžinimo, biokuro vystymo šilumos ūkyje bei vietinių kelių tinklo gerinimo problemos. Vyriausybės programoje jau kalbama apie vietovių, gatvių pavadinimų, pavardžių asmens dokumentuose rašymus tautinių bendrijų kalba, o atsakingi LLRA veikėjai jau dabar kaip pačius svarbiausius kelia šiuos klausimus.

Manęs nestebino išvardytos ekonominės problemos, nes jos išties aktualios visai šaliai. Taip, teko skaityti ir girdėti paskirtojo viceministro Edvardo Trusevičiaus kalbas apie vietovardžių, asmens vardų ir pavardžių rašymą lotyniškos abėcėlės raidėmis, apie Tautinių mažumų įstatymo rengimą kaip jo vos ne pagrindinius darbus.

Minėti klausimai (dėl neatsakingų mūsų politikų, neturinčių tam kompetencijos, pažadų) ir anksčiau buvo keliami, dėl jų buvo skundžiamasi europinėms institucijoms, tačiau gauti nedviprasmiški atsakymai, kad tai valstybių ES narių reikalas. Tautinių mažumų konvencija, kuria dažnai remiamasi, yra rekomendacinio pobūdžio. Dėl pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (KT) jau pasisakė, rekomendavęs antroje asmens dokumento pusėje rašyti vardus ir pavardes tautinės priklausomybės rašyba. Taip išsprendė problemą Latvija, kurios analogiška nutartis aprobuota ES teisinėse institucijose. Kad tai įrašyta Vyriausybės veiklos programoje, mane nelabai stebina, nes dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose, jau išaiškinus KT, vis tiek reikia atitinkamo įstatymo, teisinio akto.

Dėl vietovių, gatvių pavadinimų rašymo reikalavimo ne vien valstybine kalba – kita tema. Kai kuriose šalies vietovėse reiktų rašyti be valstybinės dar keliomis kalbomis ir rašmenimis. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad šalyje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Nemanau, kad informaciniai užrašai valstybine kalba 23-čiais nepriklausomos šalies metais kliudo savo gyvenamoje vietovėje orientuotis vietiniams gyventojams, Lietuvos piliečiams, juolab paslaugas teikiančios organizacijos ir nekelia panašių problemų. Visgi, manau, siekiant aiškumo šiuo klausimu galima būtų atsiklausti KT.

LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ruošiasi vykti į Lenkiją ir interviu paminėjo būtent šiuos pastaruosius tautinių mažumų keliamus klausimus, kurie, jo nuomone, yra trukdžiai normaliam bendravimui tarp valstybių?

Teritorijos vientisumas, kalba, raštas – valstybės reikšmės atributai. Nemanau, kad Ministras nesupranta šio klausimo svarbos Lietuvos valstybei. Kaip aš supratau, jis tik teigė supažindinsiąs kolegas Lenkijoje su mūsų Vyriausybės ketinimais. Tai, nemanau, kad yra svarbiausi klausimai. Tikrai nemanau, kad tai yra pretekstas trukdžiams tarpvalstybiniam bendradarbiavimui. LLRA dalyvavimas valstybės, kelių savivaldybių valdyme, lenkų tautybės Lietuvos piliečių atstovavimas šaliai sportiniuose, kultūriniuose forumuose, švietimo reikalų konsensuso ieškojimas ir sprendimas puikiausiai parodo mūsų valstybės bei gyventojų geranoriškumą ir pilietiškumą. Be abejo, priemonių gerinti tarpvalstybinius, regioninius santykius niekada nebus per daug, tačiau, mano supratimu, jie turi būti adekvatūs ir ne valstybingumo mažinimo prasme bei sąskaita.

Sakėte, kad visus klausimus geriausia spręsti namuose – savo valstybėje. Pabrėžėte Lietuvos piliečių geranoriškumą, pilietiškumą, tačiau pilietiškumas tai pirmiausia kiekvieno atsakomybė už savo veiksmus, įstatymų bei teisinių aktų laikymasis. Kaip tai dera su tuo, kad Vilniaus, Šalčininkų savivaldybės, net kai kurie asmenys, einantys valstybės tarnautojo pareigas, nesilaiko teismų sprendimų?

Taip, pakartoju. Tik vietoje, savo namuose, turime išspręsti kylančias problemas. Tiesa ir tai, kad minėtose savivaldybėse ne pirmus metus nesilaikoma priimtų teisinių aktų, teismų sprendimų. Tai, manyčiau, pagrindinė priežastis, didinanti įtampą, tarpusavio nesupratimą. Teismų sprendimų ignoravimas, kita vertus, rodo valstybės bejėgiškumą, o kiekvienas nuolaidžiavimas gimdo dar didesnius, nepamatuotus reikalavimus.

Tai mes žinome nuo vaikystės. Žiūrėk, vaikas barsto žaislus, klykia, spardosi, kitaip reiškia savo nepasitenkinimą, tėvai šokinėja aplink, visaip ramina, žada, pildo visus įnoringus reikalavimus. Jie kaskart didėja, kas pamažu varo tėvus į kampą. Visai kitaip, jei vaikui parodžius kaprizus ir savus norus, pareikalaujama nusiraminti, susitvarkyti, viską sudėti į vietas, ramiai išsakyti savo norus, paaiškinti jam tų norų įgyvendinimo šeimos galimybes. Tas pat ir valstybės gyvenime. Jei vienur įgyvendinti teismų sprendimus pasitelkiamos milžiniškos policijos pastangos, o kitur žiūrima atlaidžiai arba, dar blogiau, per baimės prizmę, sunku reikalauti pilietiškumo ir pagarbos valstybei bei valdžiai iš savų žmonių.

Tad norint siūlyti spręsti, minėto viceministro nuomone, aktualius klausimus, reiktų parodyti iniciatyvą pačiam. Tai reiškia, bent jau nuimti visas iškabas, kurios prieštarauja teisei ir teismų sprendimams. Žinant Vilniaus ir Šalčininkų rajonų administravimo patirtį ir praktiką, toks LLRA vadovų sprendimas būtų bematant įvykdytas.

Derinami terminai Ministro L. Linkevičiaus susitikimui Varšuvoje. Kokie būtų Jūsų palinkėjimai šiam atsakingam vizitui?

Esu ne to lygio žmogus, kuris galėtų patarinėti aukštam valstybės pareigūnui. Galiu išsakyti tik savo asmeninę nuomonę. Kiek pažįstu Ministrą, tai atsakingas, diplomatiškas, suprantantis reikalo esmę ir gero norintis žmogus. Jam, kaip manau ir kiekvienam mūsų, suprantama, kad gerai gyventi su kaimynais labai svarbu. Esu tikras, kad Ministras nežadės to, ko neleidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad kai kurie anksčiau duoti nepamatuoti pažadai gali turėti įtakos net Latvijos, Estijos vidaus politikai.

Linkėdamas sėkmės per vizitą, labai norėčiau, kad ruošiantis vizitui, arba bent jau vykstant pakeliui į jį, Ministras užsuktų pas Suvalkų lietuvius, išklausytų iš pirmų lūpų apie jų esamą padėtį.

Ir pabaigai. Kokios, Jūsų nuomone, perspektyvos dėl keliamų švietimo problemų Pietryčių Lietuvoje?

Manau, kad problemos išspręstos. Visi sutaria, kad reikia padidinti pereinamąjį laikotarpį, per kurį ne valstybine kalba dėstomose mokyklose bus suvienodinti mokyklos baigimo egzaminų reikalavimai. Visgi man, ilgus metus dirbusiam ne vien administracinį darbą Vilniaus, Šalčininkų rajonuose, viena mintis jaudina. Dauguma, ypač greta Baltarusijos sienos gyvenančių Lietuvos piliečių, kalba sava, įdomia kalba, kuri turi baltarusiškų, lenkiškų, lietuviškų, rusiškų elementų. Vieni vadina „tuteišių“, kiti „po prostu“ kalba. ES politika orientuota kuo daugiau dėmesio skirti nykstančioms kalboms, kultūrai. Būtų gerai, jei LR švietimo ir mokslo ministerijos administruojamose mokyklose (anksčiau priklaususių Vilniaus apskrities viršininko administracijai) būtų sudaryta galimybė, bent jau fakultatyvinė, (suprantama vaikų tėvams pritarus) vaikams mokytis vietinės, kurią dar vartoja jų tėvai ir seneliai, kalbos. Kaip tai padaryti, pedagogų, atitinkamų specialistų reikalas. Žinau tik viena, saugokime paveldą, kurį turime, kol ne vėlu, jei save laikome europiečiais.

Kalbėjosi Aušra Virvičienė

Jono Česnavičiaus nuotr.

Nuotraukoje: Vilniaus miesto teismo nuosprendis A. Mackevičiūtei už lietuvių kalbos mokymą. 1931 m. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) 2012 m. kovo 17 d. organizuotas mitingas prieš Švietimo įstatymo pataisas, kad tautinių mažumų mokyklose daugiau dalykų būtų dėstoma valstybine kalba

Voruta. – 2013, vas. 2 nr. 3 (767), p. 7.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra