Kokiais vardais pašauksim savo kraštą?

Autorius: Data: 2019-12-10 , 10:17 Spausdinti

Kokiais vardais pašauksim savo kraštą?

 

A. Misiūnienės antrokai rodo senovinius žaidimus

Nijolė KERAITIENĖ, Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytoja, www.voruta.lt

Taip pavadinta šiųmetė – trisdešimt penktoji – kiekvieną rudenį Ignalinos rajono Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje rengiama tradicinė vakaronė. Šį kartą ji, skirta Vietovardžių metams, sutelkė gausų ne tik mokinių, jų tėvelių ir senelių, bet ir krašto bendruomenės narių būrį. Vakaronę savo dalyvavimu pagerbė Ignalinos rajono Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, Didžiasalio seniūnas Antanas Pauliukėnas, Tverečiaus seniūno pareigas einanti Dangutė Petkevičienė, Dietkauščiznos ir Dysnos bibliotekininkės Vanda Lazareva ir Vanda Laurinavičienė, krašto poetai ir šviesuoliai, dalyvavę projekte „Tverečiaus krašto vietovardžiai“. Aktų salėje veikė ir iki Kalėdų veiks  ilgamečio Globos namų direktoriaus didžiasaliečio Mamerto Papšio paveikslų paroda bei tautodailininkės Dalios Pajedienės iliustracijų Nijolės Labuckaitės-Bielinienės poezijos knygai „Vingiorykštė“ ekspozicija. Žiūrovai būriavosi prie bibliotekininkės Gintarės Jurgelėnienės parengtų stendų su senovinėmis kaimų nuotraukomis.

Scenos vaizdas

Vakaronėje apibendrinta pavasarį pradėto projekto veikla – tai padarė IIIg klasės mokiniai su auklėtoja Nijole Berdikšliene, vyko virtuali viktorina „Ar pažįsti senąjį kaimą?“, antrokai su mokytoja Aldona Misiūniene rodė senovinius kraštotyrininko iš Dietkauščiznos Antano Bielinio užrašytus vaikų žaidimus, penktokai, padedami auklėtojos Valentinos Ciunel, suvaidino, kaip atsirado Agarinio ežeras ir Didžiasalio mokykla. Salė skaitė iš anksto išdalintus mūsų krašto žemėvardžius ir išnykusių kaimų vardus. Dainavo ir kankliavo mokytojos Valentinos Sinkevič paruoštos dainininkės. Parodytas mokytojos Skaidrės Pauliukėnienės su mokiniais sukurtas filmukas apie mūsų krašto vietovardžius (beje, respublikiniame Lietuvos mokinių filmų konkurse  „Vietovardžiai“  jis laimėjo paskatinamąją premiją). Mokytojo Stasio Keraičio pateiktyje apžvelgta krašto kaita per senuosius žemėlapius, senovinėse nuotraukose atgijo išnykę kaimai. IIIg klasės mokinės jautriai padeklamavo Nijolės Labuckaitės-Bielinienės eilėraščių šia tema, o atvertus puslapį „Vietovardžiai mūsų krašto kūrėjų eilėse“, ketvirtokė Jurgita Pauliukėnaitė paskaitė Dalės Čepulienės, Algio Sekono eilių. Toliau į sceną kilo patys kūrėjai: Mamertas Papšys, Veronika Eitminavičienė, Nijolė Labuckaitė-Bielinienė.  Naujausią pastarosios poetės knygą pristatė Nijolė Keraitienė. Paskui nuotaikingai koncertavo Didžiasalio vyrų ansamblis „Hercogai“, kuriam vadovauja buvęs mūsų mokinys Vytautas Cibulskas. Vakaronę šauniai vedė abiturientės Greta Seliukaitė ir Ariana Tarasova.

Senoji kaimų muzika iš „Hercogų“ lūpų

Smagų renginį vainikavo padėkojimai prisidėjusiems prie projekto. Šiltų žodžių mūsų tradicijai negailėjo Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, mokiniais ir mokytojais bei visais talkininkais džiaugėsi direktorė Elena Sekonienė, o linksmiausia buvo pamatyti fejerverkais trykštantį jubiliejinės vakaronės dalyviams skirtą tortą.

Jubiliejinis tortas įteikiamas direktorės ir pavaduotojos J. Tumanovienės

O kokių minčių kyla atsigręžus į vakaronių pradžią – 1984 metus, kai pilnutėlėje mokyklos aktų salėje nuskambėjo aukštas, šviesus senutės Albinos Skrebutėnaitės balsas? Ji atrodė  tarsi iš amžiaus pradžios atėjusi su senoviškai užrišta skarele ir keliais žemę šluojančiais sijonais, su dar senesnių amžių glūdumą siekiančiomis dainomis, su liūdna seno ir nereikalingo žmogaus drama, pakartojančia savo motinos, dainų karaliene vadinamos Kristinos Skrebutėnienės  likimą. Kai dabar pagalvoju, tai buvo tam tikras simbolis: į viešumą, į sceną iškelti tai, kas tuosyk atrodė atgyvenę, nemadinga, nesvarbu. Turbūt tai buvo laimingas aplinkybių sutapimas, paakinęs pradėti gilintis į savo krašto tradicijas, papročius, žmones ir jų likimus. Per trisdešimt penkerius metus vakaronių scenoje tikrąja to žodžio prasme užaugo daugybė mokinių, būtent čia gavę pirmąsias meilės ir pagarbos savo paribio žemei pamokas. Stende eksponuojamose 1989 m. nuotraukose savo veidus galėjo atpažinti medelius išnykusiems krašto kaimams tąsyk sodinę mokiniai ir gausiai susirinkę krašto gyventojai. Tačiau bene svarbiausias visų mūsų vakaronių laimėjimas – gražus bendraminčių susitelkimas, glaudi bendrystė su krašto šviesuoliais, jų giminaičiais, kada didžiuojamės vieni kitais, o iš tiesų – šviesiu, dvasiškai turtingu savo kraštu, jaudinamės dėl jo gyvasties. Ir tada visai nebesvarbu, kas buvo pradininkas, kas prie bendros veiklos prisidėjo daugiau, kas mažiau. Ypač tai išryškėjo šiemet, renkant ir skaitant vietovardžius: tai, kas mūsų tėvams ir seneliams atrodė savaime suprantama (Dubakė, Sciūrys, Ingerklys ir pan.), jaunesniems žmonėms netgi perskaityti sunku. Tokia gyvenimo logika: viskas kinta, nyksta, bet juk mes tam ir esame pašaukti, kad  paakintume jaunuosius pažiūrėti į praeitį meilės ir supratingumo žvilgsniu. Tada bus lengviau ir ateitį kurti.

Vaidina penktokai

Kultūra Rytų Lietuva , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra